2021 10 09

Živilė Stonytė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Brangintas „kaipo žmogus ir muzikas“ – apie vargonininką Joną Žuką

Vargonininkas Jonas Žukas. Asmeninio archyvo nuotrauka

„Malonutis Pone Jonai! Tamsta turbūt žinai, kad aš Tamstą labai branginu kaipo žmogų ir kaipo muziką“ – taip 1934 m. pavasarį laiške savo buvusiam vargonų studentui Jonui Žukui, tuo metu studijavusiam Paryžiuje, rašė lietuvių muzikos klasikas, vargonininkas ir kompozitorius Juozas Naujalis.

Vėliau JAV apsigyvenęs žymus lietuvių vargonininkas virtuozas Jonas Žukas (1907–2004) Lietuvoje nebuvo gerai žinomas, nors jau ne vienus metus vargonininkų bendruomenėje stengtasi jo vardą grąžinti į Lietuvos atlikėjiškojo meno istoriją. Į Lietuvos kultūrinės atminties erdvę jis sugrįžo per Eglės Šeduikytės-Korienės monografiją „Pasirinkęs laisvę. Vargonininkas Jonas Žukas“ (išleido Lietuvos muzikos ir teatro akademija, 2020 m.).

Ši knyga Geriausių 2020 metų muzikologijos darbų rinkimuose, kasmet rengiamuose Lietuvos kompozitorių sąjungos Muzikologų sekcijos, apdovanota Vytauto Landsbergio premija. Ji skirta už istorinius lietuvių diasporos tyrimus minėtoje monografijoje.

Apdovanojimo proga – pokalbis su knygos autore EGLE ŠEDUIKYTE-KORIENE.

Muzikologė Eglė Šeduikytė-Korienė. Tomo Tereko nuotrauka

Tavo monografijai komisija nusprendė skirti Vytauto Landsbergio premiją. Ką Tau reiškia būtent šis apdovanojimas?

Man šis apdovanojimas yra labai brangus. Vytauto Landsbergio vardas asocijuojasi su Laisve, atkovota Lietuvos Nepriklausomybe ir Atgimimu. Šis apdovanojimas yra ne tik man vienai, bet ir visai – tėvų ir mano šeimai. Prisipažinsiu, jį paskelbus ne iškart galėjau patikėti tuo, ką girdžiu, tik pajutau, kaip krūtinę užliejo šiluma, ją jaučiu iki šiol.

Kaip per premijų teikimą sakė vertinimo komisijos pirmininkė muzikologė Rūta Stanevičiūtė, muzikologai rašo ilgai, jų darbo vaisių kartais reikia laukti ne vienus metus. Ši Tavo knyga irgi gimė labai pamažu – rašei ją beveik septynerius metus. Tai turbūt lėmė didžiulis archyvinės medžiagos kiekis?

Džiaugiuosi, kad knyga publikuota būtent dabar, o ne anksčiau – prieš penkerius ar trejus metus, kaip buvo numatyta. Per šį laiką sutikau nuostabių žmonių, praplėtusių, pagilinusių mano žvilgsnį ir išsklaidžiusių idealizmo miglą, vertinant praeities įvykius. Šiuo atžvilgiu esu dėkinga gyvenimui, kad man buvo lemta sutikti asmenybių, be jokio gailesčio nuėmusių man nuo nosies rožinius akinius, pro kuriuos žvelgdavau į reiškinius, – tai padėjo pamatyti daugiau spalvų ir atspalvių.

Galbūt todėl ir knygos viršelis toks spalvingas ir ryškus – jo idėją puikiai įgyvendino dailininkė Emilija Balas, jos darbais jau seniai žaviuosi. O tokį ilgą knygos rengimo procesą lėmė daugybė kitų veiklų, kuriomis tuo pat metu buvau užsiėmusi. Archyvinės medžiagos apie Joną Žuką tikrai daug, bet visų dokumentų kopijas aš patogiai turėjau kompiuteryje, viskas buvo po ranka ir niekur nereikėjo eiti ieškoti. Beliko tik visa tai sudėti į monografiją.

Kaip gimė idėja rašyti būtent apie Joną Žuką, kada jis iškilo kaip būsimasis pagrindinis istorijos herojus?

Buvo laikas, kai dar studijuodama tuometinėje Lietuvos muzikos akademijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) ieškojau savo profesinio herojaus, dvasinio autoriteto, kuris mane įkvėptų irtis pirmyn pasirinktu profesiniu keliu. Mane ugdę pedagogai vargonininkai Bernardas Vasiliauskas, Balys Vaitkus ir Leopoldas Digrys buvo puikūs įvairiais atžvilgiais, iš kiekvieno jų gavau neįkainojamą profesinę ir gyvenimišką patirtį, tačiau tada buvau idealistė ir ilgėjausi atmosferos, kurioje nebūtų juntamas pusę amžiaus trukęs sovietmečio įšalas.

Pirmasis mano mokslo darbo vadovas muzikologas Rimantas Gučas pasiūlė pasidomėti tarpukario Lietuvoje gyvavusia vargonininkų mokykla ir Valstybės muzikos mokykloje dėsčiusiais ir dažnai koncertavusiais vargonų virtuozais Jonu Žuku ir Zigmu Aleksandravičiumi. Tada ir prasidėjo mano bendravimas laiškais su Jonu Žuku, atvėręs man kitokį pasaulį.

Kuo patraukė, sudomino jo asmenybė?

Labiausiai patraukė jo charizma ir pajausta aristokratiška laisvos Lietuvos gyvenimo atmosfera tarpukariu, kuria alsavo ir jo laiškai. Kelis kartus kalbėjome telefonu. Buvo nuostabu girdėti solidų jo balso tembrą, santūrias intonacijas, mąsliai dėstomas mintis. O žinant jo aukščiausius profesinius pasiekimus, dėliojosi visapusiškos asmenybės portretas, kuriame taip pat ryškiai švytėjo žmogiški bruožai ir profesinė kompetencija.

Panašiai pasijusdavau nuėjusi ir į Aleksandravičių namus Vilniuje, kuriuose teko laimė bendrauti su vargonininko ir kompozitoriaus Zigmo Aleksandravičiaus (1911–1965) žmona Aleksandra ir dukterimi menotyrininke Aleksandra Aleksandravičiūte. Nors daug žinių apie šiuos puikius vargonininkus ir pedagogus buvau sukaupusi iš Lietuvos literatūros ir meno archyve saugomų dokumentų, tačiau gyvai bendrauti su vienu jų ir kito artimaisiais buvo ypatinga patirtis. Itališkosios vargonų mokyklos atstovo Zigmo Aleksandravičiaus gyvenimas ir kūryba yra verti atskiros knygos.

Jonas Žukas gyveno ilgai (mirė sulaukęs 97-erių), patyrė daugybę permainų, politinių pervartų – jis gimė tarpukario Lietuvoje, studijavo Paryžiuje, karo metais per Vokietiją emigravo į JAV. Kaip rašant sekėsi viską aprėpti?  

Sekėsi puikiai, nes nebuvo nuobodu, ir pradiniame knygos rengimo etape nė nejutau, kad dirbu. Jonas Žukas perėjo tiek daug skirtingų gyvenimo periodų, tad buvo smalsu išsiaiškinti, kaip jis tokiomis sudėtingomis karo ir emigracijos sąlygomis ne tik nepalūžo, bet ir sugebėjo likti ištikimas savo profesijai.

Tarpukario Lietuvoje jis buvo vienas labiausiai vertinamų Juozo Naujalio mokinių (1926–1933) Valstybės muzikos mokykloje, Paryžiuje – vienas mylimiausių Marcelio Dupré studentų (studijavo 1933–1937 m., žymusis prancūzų kompozitorius ir vargonininkas jį vadino „Mon petit ami“), emigracijoje Vokietijoje (1944–1949) net karo sąlygomis rasdavo galimybių vargonuoti, surengė keletą koncertų ir netgi studijavo kompoziciją Bažnytinės muzikos institute Heidelberge (1946–1948 m. pas W. Fortnerį).

Atvykęs į JAV, dar nespėjus įsikurti šeimai naujoje vietoje, jis naktimis jau repetuodavo šaltose bažnyčiose ir taip ruošdavosi koncertams. Taigi, kaip minėjau, jis man ne tik profesinis, bet ir dvasinis autoritetas, taip pat neakivaizdus mokytojas bei pavyzdys, koks žmogus gali būti stiprus, vedamas idėjos.

Marcelio Dupré vargonų klasė Paryžiaus konservatorijoje 1935 m. Jonas Žukas sėdi trečias iš kairės, kitoje pusėje – Marcelis Dupré. Jono Žuko asmeninio archyvo nuotrauka

J. Žukas knygoje apibūdinamas kaip prancūziškosios mokyklos atstovas. Lietuvoje ši vargonų mokykla taip ir neįsitvirtino?

Tarpukaryje vis giliau leidžiančios šaknis prancūziškosios vargonų mokyklos formavimasis (Paryžiuje mokėsi ir į Lietuvą grįžę puikiai improvizavo vargonininkai Konradas Kaveckas, Zenonas Nomeika, Zigmas Aleksandravičius) buvo staiga nutrauktas įsiliepsnojusio karo. O po karo, 1962 m., prof. Leopoldo Digrio atgaivinta vargonų mokykla rėmėsi vokiškąja tradicija, kurią jis perėmė mokydamasis Maskvos konservatorijoje.

Lietuvoje buvo statomi vokiški ir čekiški instrumentai, o štai prancūzų meistro Aristide’o Cavaillé-Collio etaloninių vargonų prototipo mes niekad neturėjome ir iki šiol neturime. Taigi, viena priežasčių šiandien ir yra tai, kad Lietuvoje nėra vargonų, kuriais būtų galima stilistiškai kuo autentiškiau atlikti prancūzišką vargonų muziką. Tačiau lietuvių vargonininkų, į savo repertuarą įtraukiančių prancūzų kompozitorių kūrinių, vis daugėja. Todėl galima tikėtis, kad kuris nors jų pasiryš gilinti žinias ir įgūdžius Prancūzijoje ir inicijuos tarpukaryje užsimezgusios prancūziškosios vargonų mokyklos renesansą.

Gyvendamas JAV, J. Žukas turėjo ryškių koncertų, bet nedirbo bažnyčioje, kaip daugelis to meto lietuvių išeivių. Kas galėjo lemti tokį jo apsisprendimą?

J. Žukas bažnyčioje vargonininkavo tik emigracijos Vokietijoje metu. Gyvendamas JAV, jis neužsiėmė nei privačiomis pamokomis, kuriomis vertėsi kone visi išeiviai muzikai, nei bažnyčios vargonininko darbu. Savo prisiminimuose jis yra užsiminęs, kad mėgino ieškoti vargonininko darbo, bet jo netenkino sąlygos, nepatiko atmestinas kunigų požiūris į bažnyčioje atliekamos muzikos kokybę ir profesinį lygį, o labiausiai jį slėgė mintis, kad, repetuodamas su chorais, jis praras daugybę laiko, kurį galėtų skirti individualiai koncertinei veiklai.

Jono Žuko žmona Elena, matydama vyro talentą, visais jų bendro gyvenimo metais stengėsi suteikti jam sąlygas ruoštis koncertams. Neilgai trukus po atvykimo į Niujorką, ji įsidarbino banke ir tikėtina, kad tokiu būdu palaikė finansinį šeimos balansą.

Prie Dievo Motinos katedros Paryžiuje 1934 m. per Verbų sekmadienį. Iš kairės: Jonas Žukas, Mykolas Saulius, Juozas Miltinis ir Vytautas Kazimieras Jonynas su žmona. Jono Žuko asmeninio archyvo nuotrauka

Ar galima įsivaizduoti, kaip Jonas Žukas griežė? Gal yra išlikę jo vargonavimo įrašų?

Taip, yra keletas įrašų iš koncertų, kurių fragmentai skambėjo ir per radijo laidas. J. Žuko vargonavimą būtų galima palyginti su tapymu liejant spalvas – skirtingus vargonų tembrus. Tai impresionistinė, kartais ekspresionistinė atlikimo maniera. J. Žukas buvo vadinamas vargonininku virtuozu, ir ne be priežasties. Jis grojo nežmoniškai greitais tempais, dominavo legato braižas, artimas glissando.

Net ir jo atliekami J. S. Bacho kūriniai veikiau panėšėjo į siautėjančią jūrą nei į ritmingą polifonišką bangavimą. Mūsų ausiai tokia Baroko meistrų interpretacija dabar nebūtų priimtina, tačiau tai ir buvo tarpukario Lietuvoje dominavusi romantiška prancūziškosios mokyklos, paremtos improvizacija ir laisva minties tėkme, atlikimo maniera.

Kaip knygą pasitiko J. Žuko artimieji? Koks jo archyvo likimas, gal yra kokių minčių jį perduoti Lietuvos institucijomis, ar bus kas JAV tuo pasirūpina?

Kai prieš kokį penketą metų Jono Žuko sūnui Algimantui pasakiau, kad rašau knygą apie jo tėvą, jis pasakė, kad jau neverta – visi jo artimieji ir bičiuliai, kurie galėtų ką nors papasakoti, išmirė, nėra ir paties J. Žuko, o JAV lietuvių bendruomenėse niekas jo jau nežinos. Žodžiu, palaikymo kaip ir nesulaukiau, bet pagalvojau, aš juk visą medžiagą apie jį turiu, tad galiu artimųjų jau ir nebetrukdyti.

Na, o praėjus štai tiek laiko, kai knyga jau radosi, Algimantas Žukas ir jo vaikai Vincentas ir Viktorija džiaugsmingai priėmė šią žinią. Didžioji dalis Jono Žuko archyvinių dokumentų yra saugomi Lietuvių muzikologijos archyve Čikagoje, kita dalis – pas sūnų Algimantą. Jeigu jis neprieštaraus, aš turimas elektronines kopijas mielai perduosiu kuriam nors Lietuvos archyvui, kad jos taptų prieinamos besidomintiesiems tarpukario Lietuvos ir lietuvių diasporos gyvenimu JAV.

Geriausių muzikologijos darbų rinkimai muzikologų bendruomenėje vyksta nuo 2004 metų. 2007 m. premijoms suteikti iškilių Lietuvos muzikologų bendruomenės autoritetų Onos Narbutienės (1930–2007) ir Vytauto Landsbergio vardai, nuo 2015 m. teikiamos ir Lietuvos kompozitorių sąjungos premijos.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kviečiame remti Bernardinai.lt

Jei mus skaitote, žiūrite ar klausotės, galite prisidėti ir prie mūsų gyvavimo, taip tapdami misijos įgyvendinimo partneriais.

Taip, paremsiu