Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Branginti nesutarimus Bažnyčioje

EPA nuotrauka

2020 m. vasarą Vokietijos katalikų savaitraštyje „Christ in der Gegenwart“ (vok. krikščionis dabartyje) buvo paskelbtas redaktoriaus Johanneso Röserio straipsnis, kviečiantis vertinti ir branginti žmonių, bendruomenių, nuomonių ir net teologijos įvairovę Bažnyčioje. Pristatome šio itin aktualaus teksto apžvalgą.

Straipsnio pradžioje Johannesas Röseris konstatuoja, kad Bažnyčia yra vertinama kaip atsilikusi ir nuodėminga. Nepaisant to, mes (krikščionys) mylime ją. O tariant tiksliau, mylime ją būtent dėl to, kad ji yra tokia kaip mes. Be jos neieškotume ir nesurastume Kristaus.

Svarbu suvokti, kad visi esame Bažnyčia, tačiau kiekvienas esame Bažnyčia savaip, kad būdami krikščionys, nesame atsakingi už kiekvieną Bažnyčiai priskiriamą nuodėmę. Lygiai taip pat nesame įsipareigoję viskam, kas tik viešai yra pasakoma, padaroma, tvirtinama, siūloma ar reikalaujama Bažnyčios vardu.

Bažnyčios vadovams reikia mokytis priimti tai, kad tarp tikinčiųjų esama teisėtos vertinimų ir požiūrių įvairovės. Kaip pavyzdį autorius pamini tai, kad daugelis katalikų, pasitelkę rimtus argumentus dėl imigracijos keliamų problemų, džihadizmo stiprėjimo islame ar ekonomikos klausimų, laikosi kitos nuomonės nei skelbiama popiežiaus, įvairių vyskupų ar „Carito“ paraginimuose.

Krikščionybė nėra harmonijos siekianti draugija. Tokia ji nebuvo net ir Jėzaus mokinių ar pirmųjų apaštalų laikais. „Christ in der Gegenwart“ redaktorius primena, kad tikėjimo interpretavimo klausimais Bažnyčioje nuo pat pradžių formavosi viena kitai prieštaraujančios srovės, kurios rėmėsi tam metui aktualiomis filosofinėmis pažiūromis. Jau ankstyvojoje krikščionybėje, svarstant klausimus apie Dieviškojo Apreiškimo Kristuje tiesą, susidurdavo teorijos ir antiteorijos, tezės ir hipotezės. Šie susidūrimai neretai peraugdavo į ginčius ir abipusius kaltinimus erezijomis. Kai kurių dalykų paskelbimas erezija, vėliau būdavo pripažįstamas nesusipratimu. Pavyzdžiui, dėl klausimo apie dviejų Kristaus prigimčių skirtingą vertę.

Verta turėti omenyje ir tai, kad ne viskas, kas per istoriją atvesdavo prie kaltinimų erezija, būdavo siejama su teologija, kalbėjimu apie Dievą. Anaiptol, didžiausi ginčiai, atvedę net iki skilimų, veikiau kildavo dėl antropologijos ar tokių žmogiškų dalykų kaip, pavyzdžiui, kalendorius.

Kitas klausimas – ar Bažnyčia yra aukščiau visko? Nuo Vatikano II Susirinkimo laikų communio idėja buvo itin vertinama kalbant apie Bažnyčią kaip bendruomenę. Parapija turėtų būti kaip šeima, visi turėtų kuo maloniau elgtis vieni su kitais. Vienybė – tai didysis, sparnuotas vyskupų žodis, vartojamas tiek apie visuomenėje ar valstybėje kylančius konfliktus, tiek ir apie ekumeninį bendradarbiavimą. Tačiau bendruomenė nėra šeima. Pačių skirtingiausių žmonių charakterių neįmanoma įsprausti į vienodo skambesio korsetą. Šias mintis J. Röseris iliustruoja pavyzdžiu, kad krikščionis, neprivalo mėgti bažnyčios suolo kaimynės ar kaimyno, nors ir linki jai ar jam ramybės kaip tikėjimo broliui ar sesei.

Atkreipti dėesį verta ir tai, kad visuotinė Bažnyčia taip pat nėra vienybės partija. Dėl to nederėtų ir perdėtai jautriai reaguoti į tuo atvejus, kai dalis kardinolų ir vyskupų nusprendžia pereiti į opoziciją esamo popiežiaus atžvilgiu. Vokiečių žurnalistas pakartoja, kad nesutarimų Bažnyčioje kildavo visais laikais. Ginčai neretai vykdavo plėšikiškai ir aršiai, tikinčiajai liaudžiai pridengiant visa tai kolegialumo retorika bei pamaldžių frazių migla. Todėl žvelgiant į Bažnyčios istoriją, dabarties nesutarimai atrodo tik švelnus vėjelis.

Pasak J. Röserio, communio idėja pastaruoju metu įsitvirtina kaip communio ideologija – esą bažnyčios aplinkoje negali būti jokių konfliktų. Tą patį galima pasakyti ir apie bendruomenės ideologiją, reikalaujančią, kad (skirtingai nei ankstesniais laikais) būtų kuo daugiau vienodų formų, kuo daugiau vienodo skambesio ir kuo daugiau vienodų žingsnių. Tuomet esą kievienas jausis priimtas, jausis gerai.

Tačiau laikantis tokio požiūrio, dažniausiai nutinka priešingai. Savimi patenkintos, parodomosios bendruomenės, kuriose visi vieni kitus pažįsta ir dera emociškaI paprastai atstumia tuos, kurie ateina iš šalies ir yra savotiški. Taip pat ir parapijos bendruomenė neturėtų būti kelių vyraujančių grupelių darinys, prie kurio tektų taikytis visiems likusiems.

Bažnyčia yra statinys iš gyvųjų akmenų. Tai reiškia pasirengimą keistis, nuolatinį nebaigtumą. Kartais tenka kažką nugriauti, kartais prireikia teologinės ar sielovadinės intervencijos, paradigmų, vaizdinių, perspektyvų kaitos, vietos padarymo naujiems dalykams – taip pat ir tikėjime. Tai gali būti skausminga, tačiau dar daugiau laimima. Juk ir Dievo paieškos nesibaigia per visą gyvenimą. Kaip ir Jokūbo atveju, vyksta nuolatinė kova su Dievu. Tai ir yra tikėjimas.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Baigdamas Johannesas Röseris dar kartą pakartoja, kad Bažnyčia nėra šeima ir neturi tokia būti. Tačiau ji yra gimtieji namai visiems į Kristų tikintiesiems (ir norintiems tikėti), visiems, kurie viliasi Prisikėluosiuoju Kristumi, kurie žvelgdami į jį – nepažintojo, neregimojo Dievo ikoną, keliaudami kaip piligrimai, ieško savojo kelio.

Be Bažnyčios nebūtų nei sakraliosios, nei sekualiariosios sferų, nebūtų atmosferos, kurioje individas galėtų krikščioniškai išsiskleisti ir išmokti kvėpuoti, kurioje šis žemiškas gyvenimas įgytų prasmę ir mirtį pranokstantį dieviškąjį tikslą – Prisikėlimą.