Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Brangūs medžiai

Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Šią vasarą Vilniaus savivaldybė pristatė Rotušės aikštėje įrengtą mobilią rūko sistemą, sujungusią “Vilniaus vandenų” vamzdžius su miesto vandentiekiu.

Pasak pranešimo, “jei klimatas ir toliau taip stebins, galima tikėtis šią inovaciją pamatyti įsirengtą ir restoranų ar kitų įstaigų”. Maloniai atvėsinanti dulksna sukonstruota kaip gaivinanti ir žmonių savijautą per kepinančius karščius gerinanti naujovė.

Vis dėlto kai kurie gyventojai į tokius sprendimus pažvelgė skeptiškiau. Mat miestas vietoje natūralaus medžių pavėsio pasiūlė dirbtinius energiją eikvojančius įrenginius. Fontanas, o šiandien ir modernus dušas ar dirbtinis rūkas, žinoma, yra tam tikras sprendimas taikstantis prie globalių karščio kataklizmų. Tačiau žvelgiant į pastarųjų metų pokyčius urbanistinio planavimo požiūriu inovacija neatrodo itin tvari.

Kosto Kajėno / Bernardinai.lt nuotrauka.

„Gal tiesiog sustokit su tais medžių kirtimais ir trinkelėm?“ – žiniasklaidoje neištvėrusi retoriškai sušuko renginių organizatorė Erika Purauskytė.

Iš tiesų, sunku nepastebėti, jog Vilniuje, o ir kituose Lietuvos miestuose, pastaraisiais metais auga susirūpinimas dėl vis dar kertamų brandžių medžių. Ne pirmi metai apie tai kalbama žiniasklaidoje, o įvairūs autoritetai, net ir valdžios atstovai, samprotauja apie klimato kaitos neva netikėtus šalutinius padarinius, neįprastus, jau net ir mūsų miestus vis dažniau vasaromis aplankysiančius karščius.

Deja, galvojant apie ekstremalius išmėginimus, naujo matymo ir lyderystės pritrūksta. Juk tvarkant aplinką, vietoje lankstaus požiūrio miestų strategai ir toliau yra neva „priversti“ darbuotis pagal kažkada patvirtintus planus, atsižvelgti į anksčiau sudarytas sutartis su įvairiomis bendrovėmis. O pastarosios, neatsižvelgdamos į netikėtai šoktelėjusį termometro stulpelį, ir toliau tvarko, pjauna, šienauja bei trinkelizuoja aikštes ir skverus.

Griežtos medžių inventorizacijos ir priežiūros planai vis nustumiami į neapibrėžtą ateitį. Todėl net ir šią vasarą išgirstame, jog, tarkime, vykdant suplanuotą miesto tankinimą, statybvietėse (ir ne tik) vis pašalinami kažkam neva pasipainioję gal iš tiesų būsimą trasą šaknimis užtveriantys, o gal tiesiog tariamai „šviesą užstojantys“ ar sunkiasvorės technikos privažiavimui trukdantys medžiai.

Džiugu, jog vis daugiau miestiečių su tokia grubia aplinkos tvarkyba nesutinka. Dar 2016 m. pertvarkant Lukiškių aikštę ir išklojant ją grindinio ir žolės danga (grindinyje, žinoma, vėliau įrengus ir fontaną), sveikos Lukiškių aikštės liepos pjautos tik „dėl kompozicijos“.

Kiek vėliau, sumanius kurti įsivaizduojamą barokinį parką su gėlynais ir bosketais, savivaldybė buvo pasiryžusi išduoti leidimus ir didžiosios dalies Sapiegų parko medžių išpjovimui. Visuomenei pasipriešinus, sumanymo atsisakyta ir šiandien parke galime matyti gyvą žaliąją erdvę, kurios aukštų medžių pavėsyje žaliuojančiose pievose žmonės mėgaujasi vasara.

Sapiegų parkas. Rusnės Marčėnaitės nuotrauka

Š. m. liepos 14-tąją vilniečiai ir miesto svečiai pagaliau pakviesti susipažinti ir su ką tik „atnaujintu ir sutvarkytu“ Reformatų sodu, kuris simbolizuoja kompromisinį tarpinį variantą. Nors projektas ne sykį keistas atsižvelgus į diskusijose kilusias pastabas ir gyventojų pasipiktinimą, dalies medžių išsaugoti nepavyko. Galutinis sprendimas kai kurių kritikų taip pat neįtikino, nes unifikuotas pramogas siūlanti nauja žalioji sala neteko charakteringų bruožų.

Tačiau paklausykime, ką kalba miesto vadovai. Pasak Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus, tai “pirmasis projektas iš tokių didesnių, kur labai aiškiai matome, kad medžių saugojimo kultūrą pakeitėme į visiškai kitą pusę. Iki tol tai buvo labai įprasta – turi architektai užmanymą, tai viską vos ne nulyginame ir tada darome iš naujo. Šiuo atveju tikrai buvo stengtasi išsaugoti viską, kas yra įmanoma, ir net jeigu tas medis auga ne pagal architektų užmanymą, tai architekto užmanymas turėjo prisitaikyti prie medžio“.

Pasisakymas jau itin skiriasi nuo to, ką parkų kūrėjai kalbėjo prieš keletą metų. Kita vertus, š. m. pradžioje Vilniaus mero atstovas spaudai, gindamasis nuo aplinkosaugininkų kaltinimų, žiniasklaidoje teigė, jog taip nėra, kad Vilnius pjauna medžius ir kalbėjo apie sodinukų sodinimą.

Minėjo nuo kelių šimtų iki 8 tūkstančių per metus išaugusį naujų vienetų skaičių, vadino tai proveržiu. Deja, nebuvo užsiminta, jog sodinami jauni medeliai tvarumo požiūriu gali būti menkaverčiai.

Juk vėlesniais metais per karščius jie dažnai nėra tinkamai laistomi ir nudžiūva, arba neprigyja dėl įvairių kitų priežasčių. Kažkodėl nekalbėta apie išsaugotus ar pagydytus brandžius medžius. Gal tai nėra išoriškai įspūdingas prioritetas ir tokiais dalykais šių metų pradžioje miestas dar nemokėjo didžiuotis?

Iš tiesų, specifinių žinių reikalaujantis gamtinės aplinkos saugojimas dažnai neturi nieko bendro su periodiškai vykstančiais parodomaisiais sodinimo darbais. Nors brandūs medžiai ypatingos priežiūros paprastai nereikalauja, juos, taip pat kaip ir žmones, neigiamai veikia padidinta tarša, vasaros sausros ir žiemą ant šaligatvių pilama druska. Taigi visuomenė pradėjo aktyviau reaguoti ne tik į pavienių medžių bereikalingą šalinimą, bet ir į jų nepriežiūrą.

Jau ne tik specialistai suvokia, jog, pavyzdžiui, plytelėmis klojant šaligatvius, būtina palikti daugiau vietos aplink kamieną, kad šaknis pasiektų krituliai ir drėgmė, kitaip medis nyksta. Šiuo atveju vis naujų sodinukų kainos ir jų sodinimo darbų įkainiai yra tai, kas gali būti apskaičiuojama, tačiau vargu ar šiuos skaičius turėtume sieti su tikra inovacija ir proveržiu.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Jau pradedame suprasti, jog senesni medžiai, lyginant su šviežiais sodinukais, be galo brangūs, tačiau tam sunku pritaikyti matematinę išraišką. Per ilgus dešimtmečius išsiugdomas emocinis santykis su artimoje aplinkoje augančiu kaštonu, liepa ar klevu dar sunkiau konvertuojamas į piniginę kainą. Vis dėlto jau atėjo metas naujai pažvelgti į drastiškus pokyčius švelninančias priemones ir jų vertės matavimo kriterijus.