2021 02 21

Kun. Vytenis Vaškelis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

Bręstame malonės dykumoje

EPA nuotrauka

Dievo Dvasia Jėzaus gyvenime yra tam tikra vėliavnešė. Ji yra Jo įsikūnijimo Alfa (Lk 1, 35), o po Jo krikšto Jordane – išsiliejančių malonių patepimo Galybė. Ji – didžioji Jo ėjimo į dykumą iniciatorė. O kur buvo Šventoji Dvasia, kai Jėzus 40 dienų kartu su angelais ir žvėrimis gyveno dykumoje ir leido, kad Jį gundytų šėtonas? (Mk 1, 13).

Kai sužinome, kad Dvasia Jį vedžiojo po dykumą, tai – Jos tarsi motinos ypatingai švelnus rūpinimasis Sūnumi, nes, pasak teologo S. Bulgakovo, „Šventoji Dvasia yra Šventoji Dvasia ne tik dėl to, kad kyla iš Tėvo, bet kad ir buvoja Sūnuje“. O kadangi Jos neišsenkantis buvimas Jame pasireiškia visa apimančia bei viską pašventinančia meile, todėl Dvasiai lydėti Jėzų dykumoje – padėti Jam ruoštis taip perkeisti žmonijos nuodėmėmis aptekusį pasaulį, kad, Jam įvykdžius Atpirkimą, kuo daugiau žmonių įsisąmonintų, jog dabar jų gyvenimas įprasminimas ne savikliova asmeniniu teisumu, bet tik nuolatiniu pasitikėjimu Jėzumi Kristumi, be kurio neegzistuoja jokia Dievo Karalystė čia pat!

Prisimintina, kad Judėjos dykuma nebuvo panaši į ramybės oazę. Joje Jėzų ne tik piktoji dvasia įvairiais būdais trikdė, bet uolose slėpdavosi ir plėšikai, užpuldinėjantys keliautojus… Šioje dykumoje Šventosios Dvasios ypatingas Jėzaus „vedžiojimas“ pasireiškė pirmiausia vedimu pas Tėvą, kad, Dievo Dvasioje, maldingai išliedamas Jam savo Širdį, pasijustų tarsi po visų žemėje patirtų vargų sugrįžęs Namo ir atsidūręs būdingoje dangiškos šlovės kerinčioje aplinkoje. Netenka abejoti, kad po slėpiningiausio bei maloningiausio su Tėvu bendravimo, tolimesni Jėzaus susidūrimai su kiekvieną sekundę Jį tykančiu pulti nelabuoju būdavo lengviau pakeliami.

Įsidėmėtina, kad per tas ištisas dienas Jėzus atrėmė visus šėtono gundymus ir nieko nevalgė vien dėl mūsų. Bet kurią akimirką Jėzus galėjo nutraukti visus įkyrius velnio puolimus ir jį patį nublokšti į nebūtį, bet tada Jis mums nebūtų palikęs neužmirštamo liudijimo, kaip reikia iki gyvenimo pabaigos ryžtingai bei ištvermingai kovoti su mūsų dieną naktį tykančiu priešu, trokštančiu (labiau nei pajėgiame įsivaizduoti) mūsų egzistencinio kracho. Ne dėl savęs Jėzui reikėjo šėtonui priminti: Negundyk Viešpaties, savo Dievo!, bet tik dėl mūsų. Dievas negali būti gundomas į pikta ir pats nieko negundo.

Kun. Vytenis Vaškelis. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Kadangi Žmogaus Sūnus išskirtinai leidosi velnio gundomas, atsimintina, kad ši nedoroji dvasia ne tik dėl to taip elgėsi, kad buvo savo geismo pagrobta, bet tai – įspėjimas kiekvienam, kas dėl savo kaltės įkliūva į šėtono paspęstus spąstus. Juk kaip greitai suvilioja asmenį piktojo pagundos, kai, pavyzdžiui, interneto naršytojas, praradęs bet kokį budrumą, lengvapėdiškai akių žvilgsniu šokinėdamas nuo vieno vaizdo prie kito, būna užkluptas nepadoraus reginio, ir, visą dėmesį sutelkęs į jį, mintimis į savo sąmonę bei atmintį tarsi nematomais čiuptuvėliais ima siurbti tai, kas suteršia jo sielą, apakina protą ir palaidoja jo širdies ramybę…  Kol padaryta nuodėmė nespėjo individo įtraukti į nelemto įpročio liūną, kaip svarbu nedelsiant skubėti pas Jėzų ir po nuoširdžios sakramentinės išpažinties, vidujai išgijus, dėkoti Jam bei paprašyti malonės suspėti pastebėti gundytojo klastą, kad būtų galima iškart atremti visus jo puolimus, kaip tai daryti mus moko pats Kristus (žr. Lk 4, 12).

2021 metų Pelenų dienos šventimas, pradedant gavėnią, Kauno šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčioje buvo kitoks. Nors tą dieną šv. Mišios su tikinčiaisiais buvo atnaujintos, bet dėl besitęsiančios pandemijos ir karantino suvaržymų teko jų skaičių limituoti iki minimumo… Beje, į šią šventovę prieš pamaldas netikėtai buvo atvykę LRT darbuotojai, kurie stebėjo, ar laikomasi numatyto žmonių ribojimo tvarkos. Jokių pastabų jie neturėjo, nes į bažnyčią, laikantis instrukcijų, buvo įleista 15 žmonių.

Tačiau kai LRT žurnalistė ėmė interviu iš tikinčiųjų, sėdinčių bažnyčios suoluose ir stovinčių per visas pamaldas lauke prie bažnyčios įstiklintų durų (jų būta apie 20), išgirdome skirtingus atsiliepimus. Tie, kurie buvo gerokai anksčiau prieš Mišias atėję melstis, džiaugėsi, kad pagaliau pamaldos viešai atnaujintos. O kurie buvo į Dievo namus neįleisti, nors ir labai norėjo, kad juos įleistų, su tam tikra nuoskauda kalbėjo apie negalėjimą būti bažnyčioje… Jie nežinojo, kad į pamaldas bus įleidžiama tik keliolika žmonių.

Žinoma, norėdami krikščioniškai paguosti tuos uoliuosius, kurie, nepaisydami šaltuko, būdami lauke, vis tiek per visas Mišias drauge meldėsi, – tikrai Dievas jiems dar daugiau malonių išliejo, nes tai primena, pavyzdžiui, šv. Pranciškaus Asyžiečio liudijimą apie tobulą džiaugsmą, kuriame slypi didis antgamtinis nuopelnas. Kartą Pranciškus broliui Leonui sakė: „Tobulas džiaugsmas nėra šventumas ar stebuklų darymas, ar visų kalbų mokėjimas ir gamtos paslapčių žinojimas. Bet štai paklausyk, kas jis yra. Jei mes nueitume į Porciunkulę, drebėdami nuo šalčio, ir durininkas mūsų neįsileistų į vidų, jei, mums prašant, nuvarytų šalin, vadindamas mus vagimis, išmurdytų sniege ir muštų lazda, o mes visa tai kantriai ir su meile, apmąstydami Kristaus kentėjimus, pakęstume, tada, broli Leonai, įsidėmėk, būtų tobulas džiaugsmas.“

Be abejo, toks nuolankus kentėjimų priėmimas ir net jais džiaugimasis – šventųjų gyvenimo būdo apvainikavimas. Tačiau argi nesame kviečiami panašiai elgtis, kai tenka priimti tuos išbandymus, kuriuos mums Dievas leidžia, nes žino, kad kai su malda širdyje tuos kryželius nešime, į patį Jėzų vis panašėsime… Tiesa, kartais nelaukti sunkumai gali tapti pagundomis, jei, užuot maldingai pasvarstę, ką jie reiškia mūsų gyvenime, iš karto su maištingu nepasitenkinimu atmestume. Tada tokiu elgesiu suteiktume galimybę pagiežingai džiaugtis mus stebinčiam piktajam. O jei su tikėjimu jiems tartume „taip“, sulauktume palaiminimų…

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Pelenų dieną per Mišias prie Įgulos bažnyčios durų lauke meldėsi ir Raimondas, savo kasdienybę grindžiantis tikėjimu; dažnai šioje šventovėje skaitantis Šventojo Rašto skaitinius. Jis už šį negalėjimą įeiti į bažnyčią dėkojo Dievui, nes suvokė, kad šiuo ypatingu atveju tai yra malonė.

Per šią gavėnią, žvelgdami į Nukryžiuotąjį ir Prisikėlusįjį, neskubėkime iškart atmesti tų išmėginimų, kuriuos priimant reikia tikėjimo Evangelija, nes juose (kaip dažnai vėliau paaiškėja) glūdi slapti antgamtiniai deimančiukai.