Istorikas T. Hollandas: krikščionybė Vakarams – tarsi žuvims vanduo

Britų istorikas Tomas Hollandas 2019 m. išleistoje knygoje „Viešpatavimas: kaip krikščionių revoliucija pakeitė pasaulį“ („ Dominion: How the Christian Revolution Remade the World“) kelia provokuojančią tezę: krikščionybė yra tiek paveikusi vakarietišką mąstymą, kad pasidarė tarsi nematoma. Krikščionybė Vakarams – tarsi žuvims vanduo, kuriame jos nuolat gyvena ir  plaukioja.

Nejaugi ir tie, kurie gyvenime nekels kojos į bažnyčią ir kurie aukštai iškėlę sekuliarizmo vėliavą aukština žmogaus teises, gyvena krikščionybės idėjų pasaulyje? Tomas Hollandas tuo neabejoja ir siūlo pradėti nuo garsiosios Jėzaus gimimo scenos, kurią 1609 m. pavaizdavo garsusis italų dailininkas Caravaggio.

Matome moterį, tvarte pagimdžiusią Dievo Sūnų. Apsikabinusi kūdikį ji guli ant plikos gruodžio žemės. Lauke naktis, mėnesienoje vos matyti medžio sijos, šiek tiek šiaudų, lopšys, akmuo, asilas ir jautis. Motinos ir kūdikio lūpos beveik susitinka, nuo jų apsikabinimo sklindanti šviesa – tarsi nuo prožektoriaus. Ji apšviečia keturis palinkusius vyrus – Juozapą ir tris piemenis. Ką šiuo vaizdu norėjo pasakyti Caravaggio? Kad tamsa pasitraukė ir kad meilės šviesa spindi naujai ir stipriai. Ši šviesa, kirsdama dešinįjį paveikslo rėmą, siekia labai toli – net ir mūsų dienas.

Paveiksle išskleidžiama pati radikaliausia krikščionybės idėja: silpnumo pagarbinimas. Juk regime pačias pažeidžiamiausias pasaulio būtybes. Čia T. Hollandas greitai pakeičia kadrą ir perkelia skaitytojus į dabartį, kur pati krikščionybė, regis, vis labiau nyksta, tačiau idėja apie bėjėgystės primatą neabejotinai vyrauja svarbiausiose mūsų laikų kultūrinėse kovose. Viena iš garsiausių #MeToo judėjimą įkvėpusių istorijų – Tarptautinio valiutos fondo pirmininko Dominique’o Strausso-Kahno žlugimas dėl Niujorko viešbučio kambarinei padarytos skriaudos. Sunku įsivaizduoti didesnį pajamų ir statuso skirtumą nei tarp šių dviejų žmonių. Juo ypatingiau tai, kad šiuo atveju būtent valytoja lėmė vieno iš galingiausių pasaulio žmonių likimą. Britų istorikas primena, kad minties apie moters kūno neliečiamybę ištakos glūdi ankstyvojoje Bažnyčioje. Iš ten pat ir vyrų taip sunkiai vykdomas reikalavimas – valdyti savo potraukius.

Kryžiaus šešėlį T. Hollandas įžvelgia ir smulkaus nusikaltėlio afroamerikiečio Georg’eo Floydo, 2020 m. žuvusio nuo baltaodžio policininko kelio, istorijoje. T. Hollandas  primena, kad nukryžiavimo simbolis pirmiesiems krikščionims buvo toks šokiruojantis, jog turėjo praeiti beveik tūkstantis metų, kol dailininkai išdrįso imtis vaizduoti Jėzaus patiriamą kančią, jo mirtį. Istorikas yra įsitikinęs, kad minėta mirtis Mineapolyje vargiai būtų tapusi tokio masto įvykiu, jei ji nebūtų atkartojusi tos dviejų tūkstantmečių senumo istorijos, giliai įsirėžusios į vakarietišką savimonę.

Kitaip tariant, galima teigti, kad šių dienų identiteto politika – tai krikščioniško ekstremizmo apraiška.  Nes kovojama dėl tų, kurie priklauso labiausiai pažeidžiamoms grupėms: dėl moterų, juodaodžių, homoseksualų ir kitų.  Nuo to neatsiejamas ir reikalavimas, kad privilegijuotieji pripažintų savo galią ir už tai atgailautų. Taip, pasak T. Hollando, šiais laikais suprantama nuodėmė.

Iš krikščionybės kildinama ir gamtai priešinga lygybės samprata. Elgeta yra lygus imperatoriui, moteris lygi vyrui. Tai visiškai prieštarauja Ch. Darwinui. Nietzsche puikiai suvokė, kad šis, jo požiūriu, apgailėtinas rūpinimasis visu tuo, kas menka ir ligota, kyla anaiptol ne iš Prancūzų revoliucijos ar Amerikos nepriklausomybės deklaracijos. Todėl jam su pasibjaurėjimu teko konstatuoti, kad žmogaus teisių idėja – pažeidžiamųjų moralinis imperatyvas – tai krikščioniška moralė, nors ir be krikščionybės.

Juk Romos imperijoje šeimininkai galėjo elgtis su tarnų kūnais kaip tinkami, nusikaltėliai buvo pakelėse nukryžiuojami, nepageidaujami kūdikiai išmetami į nuotekas, vergai atiduodami liūtams. Ten galiojo vien stipriojo teisė. Todėl nėra savaime suprantamas dalykas tai, kad šiandien pasaulis sukyla prieš moterų išnaudojimą ar juodaodžių žudymą. Kaip ir nėra savaime aiški tiesa, kad visi žmonės gimsta lygūs ir vertingi. Britų istorikas kultūrine arogancija vadina įsikalbėjimą, esą ir kitose pasaulio vietose gyvenama laikantis tų pačių principų. Akivaizdu, kad taip nėra, pavyzdžiui, Artimuosiuose Rytuose.

Knygos autoriaus teigimu, krikščionybės kritikai pagrįstai kaltina Bažnyčią kaip instituciją tuo, kad jos vardu padaryta daug žiaurių dalykų, Bažnyčiai jie galėtų prikišti ir priešinimąsi Apšvietos minčiai. Tačiau toks požiūris, pasak T. Hollando, tik iš dalies teisingas. Jis primena, kad vėlyvaisiais viduramžiais būtent jėzuitai steigė Europoje universitetus ir ėmėsi tirti žvaigždėtą dangų. Ne mažiau svarbu ir tai, kad būtent Katalikų Bažnyčia rėmė su italų Renesansu siejamą domėjimąsi žmogumi ir mokslo iškilimą.

Pagrindinė Tomo Hollando mintis tokia: kad būtum krikščionis, nebūtinai turi tikėti į Dievą. Netgi nebūtina būti krikščionimi, kad būtum krikščionis. Idealai išlieka, net jei ir Vakarų pasaulyje toliau tuštėja bažnyčios.

Ar britų istorikas yra teisus? Savo knygoje jis prideda ir dar vieną argumentą, kad šiuo metu patiriamas kultūrinio ir politinio Vakarų pasaulio vaidmens menkėjimas patvirtina mūsų krikščioniškas ištakas. Kitaip tariant, esama nenutrūkstamo ryšio tarp mūsų šiandienos ir tos žinios, kurią Carravaggio kadaise perteikė, pavaizdavęs naujagimį ir jo šeimą tvartelyje.

Parengta pagal Weekendavisen.dk publikaciją