Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2021 12 23

Simonas Baliukonis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Broliai Gataveckai: mums visiems reikia pasistengti dėl gėrio

Broliai Gataveckai. Artūro Mažeikos nuotrauka

Šiemet, kaip ir kiekvienais metais, dieną, kai daugelis susitiks prie jaukaus Kūčių stalo, bus vaikų, kurie šv. Kalėdas sutiks be artimiausių žmonių. Apie šv. Kalėdas globos namuose, vaikystės ir paauglystės patirtis bei pagalbą tokio paties likimo vaikams kalbamės su globos namuose augusiais menininkais Algirdu ir Remigijumi Gataveckais.

Ką jums reiškia šventė bendriausia prasme?

Remigijus: Šventė niekada nėra vieno žmogaus šventė. Net jei šventi gimtadienį ar asmeninį laimėjimą, tai visuomet yra ne tik tavo paties, bet ir artimiausių draugų, šeimos, valstybės ar net pasaulio šventė. Pats sau šventės negali sukurti, nes pilnatvę galima pajausti tik dalinantis su kitais. Tad ir man šventė yra dalinimasis gražiomis emocijomis, patirtimi, nuoširdumu, taip pat šventė – tai pagalvojimas apie kitą.

Algirdas: Daug kas linkęs šventę sieti išskirtinai su konkrečiomis tradicijomis. Tarkime, kaip per Kalėdas puošti žalią eglutę. Mes su broliu šventę suprantame kaip eglutę, kuri pati yra spalvota, o jos žaisliukai – žali. Kitaip tariant, esmė yra ne spalva, ne viena tradicija, bet nuotaikų turtingumas. Kai būni vienas, būni vienos spalvos, o svarbu yra turėti daug spalvų. Tai nebūtinai reiškia daug žmonių – vieno žmogaus emocijos gali trykšti kaip iš dovanų maišo. Tačiau žmogui visada reikia kito, nesvarbu, kokia šventė.

O kuo jums asmeniškai išsiskiria šv. Kalėdos?

Remigijus: Tai šventė, kuri turi savo religinę, istorinę reikšmę, bet kartu tai yra labiausiai artimuosius į vieną ratą suburianti šventė, nes ji visiems yra šventa ir svarbi.

Algirdas: Pritariu broliui. Tačiau taip pat manau, kad mes pamirštame šios šventės šaknis. Kartais slystame paviršiumi ir pamirštame, kaip Kalėdas švęsdavo tuomet, kai ant stalo nebuvo pertekliaus, nebuvo koncentruojamasi vien į dovanų dalybas, Santa Klausą. Nors Santa Klausas juk ir atsirado iš religijos, tik vėliau tapo toks, kokį jį vaizduoja Coca-Colos reklama. Tad nepamirškime šv. Kalėdų esmės.

Ką man pačiam reiškia Kalėdos? Kai švęsdavome Kalėdas globos namuose, tam tikrų tradicijų buvo laikomasi, mums primindavo, kalbėdavomės ir apie Kalėdų prasmę.

Gataveckų asmeninio archyvo nuotrauka

Kalėdos dažnai siejamos su šeimos, artimųjų susibūrimu. Kas jums vaikystėje, be jūsų pačių, buvo artimiausi?

Remigijus: Žinoma, pirmiausia brolis. Apskritai mums šiek tiek pasisekė, nes Kūčias švęsdavome pas tėvus, ir jie tikrai stengdavosi tą šventę – Kristaus gimtadienį – sukurti tikrai gražią ir prasmingą. Tėvai stengdavosi pataupyti, kad galėtų nusipirkti maisto, tėtis gaudavo ir kalėdaičių, visada labai jaudindamasis kalbėdavo poterius. Man net keista, kad jis taip jaudindavosi, nes visada atrodydavo atliekantis ryžtingus sprendimus. Naujieji metai jau būdavo sunki patirtis, bet Kalėdos pas tėvus būdavo gražios. Likimas mums šią šventę dovanojo, ir mes dėl to džiaugiamės.

Porą kartų yra tekę Kūčias praleisti vaikų namuose. Ten būdavo smagiau, bet ne jaukiau. Smagiau, nes daug bendraamžių, draugų. Tam tikru atžvilgiu, praėjus pasiruošimo šurmuliui, būdavo gal net daugiau rimties, nes mes, vaikai, dalyvaudavome Mišiose, šventėje dalyvaudavo kunigas, jam kalbant būdavome susikaupę.

Labai gražu, kad jūsų tėvus, su kuriais jums buvo sunku, šv. Kalėdų šventė perkeisdavo.

Algirdas: Tėvai iš tikrųjų ruošdavosi, nes progų pabūti kartu daug neturėjome, o per Kalėdas būdavo akcentuojamas buvimas drauge. Mūsų tėtis buvo religingas, ir tai darė didelę įtaką. Tos akimirkos ir būdavo vienos gražesnių per metus, nes tėveliai dažniausiai neturėjo noro švęsti šventes su mumis, kitos šventės būdavo daugiau išgertuvės nei šventės. Bet Kalėdos mus suburdavo, ir tėvai stengdavosi per jas negerti. Tai būdavo dviguba šventė – tėveliai negerdavo ir stengdavosi dėl mūsų. Kai matai kaip vakare tėtis jaudinasi kalbėdamas gana jautrius dalykus, kaip jis žiūri į šitą šventę… Taip pat tokie dalykai kaip karštas pečius šaltą žiemą ar tėčio iškepti žagarėliai kurdavo gerų akimirkų.

Skirtingu metu, žinoma, kai kurie žmonės stengdavosi pakeisti artimuosius, kai jų nebūdavo šalia. Kai studijavome Dailės akademijoje, šešerius metus Kalėdas šventėme pas rektorių Adomą Butrimą.

Kokį vaidmenį tiek per šventes, tiek kasdienoje vaidino menas, ypač vaikystėje, paauglystėje? Ar tai buvo tam tikra priebėga? Ar jūsų patirtys augant virsdavo menu?

Algirdas: Per šventes menas visų pirma buvo priemonė iškovoti dėmesio ir pakelti savivertę. Dalyvaudavome konkursuose, gaminome dekoracijas, puošėme eglutę. Paskui atėjo toks laikotarpis, kuris tęsiasi iki šiandien, kai per šventes nejaučiu malonumo, tarkime, marginti kiaušinių. Kai intensyviai dirbu, turiu kelis meninis projektus, norisi pailsėti, tiesiog džiaugtis švente.

Remigijus: Kalbant plačiau, mūsų kūrybą dažniausiai įkvepia išgyvenimai. Tačiau vaikystėje, kaip Algirdas ir minėjo, mes piešdavome norėdami atkreipti dėmesį. Mielai dalyvaudavome įvairiuose projektuose tam, kad pakeltume savo savivertę, nes ji kartais būdavo nusmukdyta. Šitos paskatos galiausiai lėmė auklėtojų, mokytojų dėmesį ir tai, kad pradėjome lankyti dailės mokyklą. Tada užsikrėtėme daile ir pradėjome piešti nuoširdžiau. Kūryba, kurią lėmė aplinka, prisidėjo prie šiandienos meno.

Evgenios Levin nuotrauka

Adventas ir Kalėdos yra tas laikas, kai žmonės yra linkę daryti gerus darbus, aukoti. Tačiau dažnai šis kalėdinis gerumas būna vienkartinis. Ko, jūsų nuomone, labiausiai reikia iš visuomenės, kad globos namuose augančių vaikų gerovė augtų iš esmės?

Algirdas: Elementaraus požiūrio neišskiriant žmogaus pagal tai, iš kur jis yra atėjęs. Tai galioja visoms mažumoms – tautinėms, religinėms. Mano galva, nėra teisinga, kai žiniasklaidoje šmėkšteli tautybė be vardo: „Romų tautybės žmogus pardavinėja narkotikus.“ Ne, reikia konkrečiai sakyti, koks žmogus. Nes kartais mes taip nuteikiame prieš visą bendruomenę, iš kurios žmogus yra.

Globos namuose etikečių yra ypač daug. Žmonėms palinkėčiau nesluoksniuoti, iš kur žmonės ateina, o žiūrėti, kokie jie yra, koks yra konkretus žmogus. Jei žmogus yra kuriantis, vertinkite jį. O jei yra galimybė padėti žmogui, kuris yra pasiklydęs, destruktyvus, reikia žiūrėti, iš kur ta destrukcija kyla, ir keisti aplinką, iš kurios tas žmogus ateina. Mums visiems reikia pasistengti dėl gėrio.

Remigijus: Tai ypač galioja mažame amžiuje. Kai vaikas į klasę ateina iš vaikų namų, neįgalus ar kitos tautybės, yra tėvų, kurie savo vaikams iš anksto pasako: „Su šituo vaiku geriau nebendrauk.“ Čia prasideda skirstymas ir problemos. Kalbant apie tai, ko reikia, kad vaikų namų neliktų, pirmiausia turime skirti didelį dėmesį pačiai šeimai, investuoti į pagalbą tėvams. Jei vaikas papuola pas globėjus ar į laikinus valstybinius namus, tai yra šeimos problemų pasekmė.

Įvairios akcijos, nors ir trumpalaikės, taip pat yra reikalingos. Aukojantysis dar nežino, kaip spręsti problemą, bet yra organizacijų, kurios žino. Taip pat nereikia pamiršti, kad kiekvienas žmogus gali prisidėti naikindamas atskirtį. Galima įsivaikinti, galima sukurti edukaciją, kuri atneštų dvasinės naudos. Kiekvieno žmogaus fantazijai čia yra erdvės reikštis.

Kūryba gali įtraukti žmogų. Per tokius dalykus kaip perspektyva piešinyje galima pradėti kalbėti apie vaikų ateities perspektyvą.

Algirdas: Kaip brolis sakė, reikia investuoti į šeimas. Nes, jei tik šeima nėra destruktyvi, gyventi šeimoje vaikui geriau nei bet kuriuose globos namuose. Globos namuose kartais gali gyventi geriau aprūpintas nei šeimoje. Tačiau gyvendamas ten tampi priklausomas nuo pašalpų, išėjus iš jų sunku įsidarbinti, sunku atsispirti nuo pagundų. Globos namuose buvo daug gerų dalykų, bet apskritai globos namai nėra tinkama įstaiga augti ilgą laiką.

Remigijus: Todėl gerai, kai vaikai yra integruojami į mažesnes grupeles, į bendruomenes, o ne auga vaikų namuose. Dabar vaikų namų kaip tokių tarsi nėra likę, vaikai integruoti. Tačiau yra nemažai įstaigų, kurių tik pavadinimai pasikeitę – tinkama reforma dar neįgyvendinta.

Broliai Gataveckai šalia savo pačių ir savo tėčio portreto MO muziejaus parodoje „Kodėl taip sunku mylėti?“. Asmeninio archyvo nuotrauka

Gaila, kad bandymas kurti mažesnes bendruomenes, iškelti vaikus gyventi šeimynomis kartais susilaukia neigiamos vietinės bendruomenės, kaimynų reakcijos. Panašiai reaguojama ir į kitas grupes, tarkime, neįgaliųjų bendruomenes.

Algirdas: Žmonės bijo to, ko nepažįsta ir nesupranta. Tai rodo visa patirtis, net ir kovido situacija. Kartais pradedame abejoti medikais, nes nesuprantame, kyla baimė. Labiausiai bijo tie, kurie nepažįsta globos namų vaikų. Žinoma, vaikų yra įvairių, tačiau visur jų yra įvairių.

Kalbant apie neįgaliuosius, galiu pasidalinti savo patirtimi. Alytaus globos namus sujungė su neįgaliųjų vaikų globos namais. Aš, būdamas vyresnis, maniau, kad baigsis blogai, nes mano bendraamžiai ir kiti juos skriaus. Bet nieko panašaus neįvyko – neįgalieji vaikai yra labai nuoširdūs ir labai gerai integravosi.

Remigijus: Buvo gražu žiūrėti kaip neįgalus vaikas bendrauja su įgaliu, kaip jie vieni kitiems padėjo. Tikrai nebuvo jokio nusistatymo.

Algirdas: Būdavo gražu matyti, kaip mieste jaunimas kabinėdavosi, o globos namų vaikai gindavo silpnesniuosius. Tad visiems linkiu pirma susipažinti su žmonėmis ir tuomet apie juos spręsti.

Kalbėdami apie visuomenės požiūrį į globos namuose augančius vaikus, dažnai pabrėžiate, kad turime stengtis rasti kelią į tų vaikų širdis. Kokiais būdais to galima siekti?

Algirdas: Mes stengiamės kelti vaikų savivertę ir keisti pačių vaikų požiūrį į save. Kūryba gali įtraukti žmogų. Per tokius dalykus kaip perspektyva piešinyje galima pradėti kalbėti apie vaikų ateities perspektyvą. Arba pieši žmogų su barzda, vaikas klausia, ką čia pieši, ir pradedi kalbėti, kad tai yra koks nors šventasis. Jei klausia, koks šventasis, prasideda kalba apie tą šventąjį, kodėl jis toks tapo, ir vaikas jau sužino apie kito žmogaus kelią, kuris irgi nebuvo lengvas, bet kuriuo eidamas jis tapo šventuoju. Tai proga išgirsti istoriją, pamatyti kitokį kelią ir jį pasirinkti. Tai jau yra daug.

Antra, svarbu domėtis tuo, kas patinka konkrečiam vaikui. Jei man patinka futbolas, aš galiu rasti kalbą su destruktyviu jaunuoliu, kuriam patinka futbolas. Šitaip mes galime keliauti ir kalbėti apie tai, kad galima tapti sportininku, būti komandos dalimi, galbūt tapti treneriu ar net profesionaliu žaidėju. Tai paprasti dalykai, bet kartais jie keičia žmogaus gyvenimą. Jei žiūri į vaiką kaip į destruktyvų, tai yra viena, bet visai kas kita, jei į jį žiūri kaip į tą, kuris gerai žaidžia futbolą ir su kuriuo smagu leisti laiką, tai jau yra kita perspektyva.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.