Broliai Vileišiai – lietuviškos žemės gaivintojai

Jono Vileišio proanūkis Gediminas Tursa, Vileišių fondo direktorius už pagalbą ir paramą paminklo atsiradimui dėkojo savo giminaičiams: Jono Vileišio dukrai Ritai Vileišytei-Bagdonienei, Daliai Bobelienei, Petrui Jonui Vileišiui. „Daug privačių asmenų aukojo, – sakė Gediminas Tursa. – Reda ir Alvydas Žaboliai, Vilniaus klubas, Lietuvos advokatūra. Taip pat ir dvi mokyklos – Pasvalio Petro Vileišio mokykla ir Užupio Petro Vileišio gimnazija. Ypač sujaudino 800 eurų auka, gauta iš vaikų. Pagalvojau, kad gal ne vienas, aukojęs paminklui, liko be pietų ar priešpiečių?“

Vilniaus Petro Vileišio gimnazijos moksleiviai prie paminklo broliams Vileišiams. Sakalo Gorodeckio nuotrauka

Apie garsiųjų lietuvybės gaivintojų brolių Vileišių darbus kunigas Juozas Tumas-Vaižgantas yra pasakęs tokius žodžius: „Liūtys žemės neatgaivina. Žemę gaivina nuolatinis smulkus lietus, kurio kas lašas – tai į žemę.“ Broliai Petras, Antanas, Jonas lietuvybę žadinti pradėjo XIX a. antroje pusėje. Gimę gausioje Pasvalio ūkininkų Vincento ir Agotos šeimoje, iš 10 vaikų išsiskyrė drąsa ir išmintimi. Nuo mažų dienų siekę mokslo, išsilavinimą įgiję Peterburgo ir Maskvos universitetuose broliai sau kėlė tikslą dirbti Lietuvai: žadinti lietuvybę, atkurti laisvą žodį, atgauti spaudą, sugrąžinti į bažnyčias lietuviškus pamokslus ir giedojimus, sukurti nepriklausomą demokratinę Lietuvą.

Garsus geležinkelių ir tiltų inžinierius Petras Vileišis caro pareigūnams yra teikęs ne vieną peticiją dėl spaudos lotyniškais rašmenimis atgavimo. Dar studijuodamas Peterburge Petras Vileišis su bendraminčiais 1875–1876 m. leido rankraštinį laikraštėlį „Kalvis melagis“, kurį kun. Juozas Tumas-Vaižgantas įvertino kaip pirmutinį grūdą į tautinę lietuvių dirvą, sudaiginusį „Aušrą“. „Aušrą“ ir „Varpą“ Petras Vileišis rėmė pinigais, rašė publikacijas.

1904 m. Petro Vileišio pastangomis lietuvių kalba išėjo pirmasis legalus laikraštis „Vilniaus žinios“. Užsidirbęs Rusijoje 870 000 aukso rublių už juos pastatė geležies dirbinių gamyklą, įsteigė lietuviškų knygų spaustuvę ir knygyną. „Pirmučiausia reikia uždirbti. Po to reikia žinoti, kur tuos uždirbtus pinigus įdėti“, – sakydavo Petras Vileišis, vienas Didžiojo Vilniaus Seimo iniciatorių, Lietuvių mokslo draugijos(LMD) steigėjas ir narys.

Pasak istoriko Jono Aničo, išskirtinis Petro Vileišio nuopelnas tautiniam atgimimui buvo jaunosios lietuvių inteligentijos telkimas Vilniuje. P. Vileišis ir jo bendraminčiai visur ieškojo išsibarsčiusių lietuvių inteligentų, susirašinėjo su jais, kvietė į Vilnių tautiniam darbui. 1900–1905 metais iš įvairių vietų į Vilnių atvyko daug jaunų lietuvių, pasiryžusių darbuotis lietuvybės žadinimo labui: Povilas Višinskis, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Julija Žymantienė-Žemaitė, Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis, Marija Pečkauskaitė, Juozas Tumas-Vaižgantas, Antanas Smetona, Mykolas Biržiška, Konstantinas Šakenis, Jurgis Šaulys, Antanas Staugaitis, Pranas Mašiotas, Liudas Gira, Kazys Puida, Ona Pleirytė-Puidienė ir kiti. Petras Vileišis susirašinėjo su dr. Jonu Basanavičiumi, kviesdamas jį sugrįžti iš Bulgarijos į Lietuvą. 1904 m. gruodžio 2 d. „Vilniaus žinių“ redakcija išsiuntė laišką J. Basanavičiui, kuriuo pakvietė bendradarbiauti. Jonas Basanavičius entuziastingai atsiliepė į šį kvietimą.

Tačiau iš Rusijos atsivežti sunkiai uždirbti pinigai netrukus išseko, nes dirbtuvės, spaustuvė, knygynas ir redakcija buvo nuostolingi. Dirbtuves, knygyną ir spaustuvę teko parduoti. 1908 m. P.Vileišis su šeima vėl išvažiavo uždarbiauti į Rusiją, kur vadovavo tiltų statybai. Deja, įvykus Spalio revoliucijai, didžiulės sumos uždirbtų pinigų į Lietuvą 1921 m. sugrįžęs Petras Vileišis nebeatgavo. Trumpai ėjęs Susisiekimo ministro pareigas vėliau atsistatydino, nenorėdamas toleruoti aplaidaus viceministro darbo. Vyriausybė jam skyrė pensiją iki gyvos galvos.

Petro Vileišio brolis advokatas Jonas Vileišis buvo Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras, vienas dr. Jono Basanavičiaus bendražygių, „Lietuvos žinių“ steigėjas. Lietuvai atgavus nepriklausomybę Jonas Vileišis vadovavo kelioms ministerijoms. Tapęs Kauno miesto burmistru padėjo pagrindus lietuviškosios savivaldos plėtrai.

Jonas Vileišis vienintelis balsavo prieš 1917 m. gruodžio 11 d. Lietuvos nepriklausomybės deklaravimą, kuriuo buvo pasižadama nustatyti Lietuvos priklausomybę Vokietijai. Jonas Vileišis buvo vienas iš keturių Lietuvos Tarybos narių, išstojusių iš jos 1918 m. sausio 26 d. ir protestavusių prieš Lietuvos Tarybos įsipareigojimus Vokietijai uzurpuojant Steigiamojo Seimo teisę nustatyti Lietuvos valstybės pamatus ir jos santykius su kitomis valstybėmis. Vėliau visi 20 Lietuvos Tarybos narių 1918 m. vasario 16 d. balsavo už grįžusių narių – Jono Vileišio, Mykolo Biržiškos, Stepono Kairio ir Stanislovo Narutavičiaus – siūlomą Lietuvos Nepriklausomybės Aktą be Lietuvos įsipareigojimų Vokietijai. Jonas Vileišis kartu su kun. Justinu Staugaičiu ir dr. Jurgiu Šauliu buvo deleguotas į Vokietiją siekti  Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo.

Dar vienas brolis Antanas Vileišis buvo gydytojas, prisidėjęs prie „Aušros“ bei „Rūtos“ švietimo draugijų, Lietuvių mokslo draugijos, Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti ir pirmosios Vilniuje lietuviškosios dviklasės mokyklos įkūrimo. Antanui aktyviai talkino jo žmona Emilija Jasmantaitė-Vileišienė, aktyvi visuomenininkė ir lietuvybės stiprintoja, Vilniuje gyvenančių lenkų vadinama „Lietuvos karaliene be sosto“.

1899 metais Vilniuje, kuriame lietuviai tuo metu sudarė tik 2 procentus viso gyventojų skaičiaus, susibūrė 12 žmonių būrelis, juokais pasivadinęs „Dvylika apaštalų“. Būrelis gausėjo, tapdamas tikru lietuvybės židiniu, žadinančiu lietuvišką sąmonę. Lietuviškieji „apaštalai“ pradėjo žygius, kad nors vienoje Vilniaus bažnyčių pamaldos vyktų lietuvių kalba. Vilniaus vyskupijos kurijai delsiant skirti bent vieną bažnyčią lietuviškajai visuomenės daliai, „apaštalai“ pradėjo giedoti lietuviškai Šv. Mikalojaus bažnyčioje. 1901 m. gruodžio 18 d. ši bažnyčia galų gale buvo paskirta lietuvių tikybos reikalams. Tai buvo ir Vileišių nuopelnas.

Rita Vileišytė-Bagdonienė. Vyginto Skaraičio / „Fotobanko“ nuotrauka

„Petrui Vileišiui ši vieta būtų labai priimtina, prie upės, kurią jis labai mylėjo, nes buvo inžinierius, supratęs upių kalbą, kadangi statė tiltus per jas, – kalbėdama apie vietą, kurioje iškilo paminklas broliams Vileišiams, sakė Jono Vileišio dukra Rita Vileišytė-Bagdonienė. – Ne veltui jis pasistatė rūmus ant Neries kranto. Dažnai naudodavo Neries slapyvardį, tad ir vieta parinkta labai tinkama. Esu tikra, kad šia gatve važiuodamas savo karietoje gal metė žvilgsnį į šį parkelį net negalvodamas, kad kada nors čia stovės paminklas jo ir jo brolių garbei. Žmonės, matydavę jį vykstant, sakydavo: „Čia važiuoja Lietuvos karalius…“ Gal jis ir pasijuokdavo širdyje iš šių žodžių, nes viską darė ne dėl tuštybės, ne dėl savo asmens išaukštinimo. Viskas buvo daroma Lietuvai…“

1926 m. mirus Petrui Vileišiui, dr. Jonas Šliūpas klausė: „Ar mes, gyvieji Lietuvos žmonės, išmanome ir mokame vertinti, kuo Petras Vileišis yra buvęs lietuvių tautai?“ Nepraranda šis klausimas aktualumo ir mūsų laikais.