Brolis B. Jurčys OFM: „Visada vengiau banalumo ir nuobodumo“

Ne vien dėl įdomių pašnekovo pomėgių: maldos kilimų kolekcionavimo, domėjimosi japonų kultūra ar haiku – poezijos iš 17 skiemenų – kūrimo. Tačiau taip pat ir dėl neįsipatoginimo, gebėjimo nepriimti visa ko kaip savaime suprantamos duotybės ir nebijoti ištarti: „Žinau, kad nieko nežinau.“

Gruodžio 18-ąją 70-ąjį jubiliejų švenčiantis brolis Benediktas dalijasi mintimis apie pasaulėžiūrą ir pasaulėjautą pakeitusius dvasinės kelionės su Jėzumi nuotykius, nuostabą kasdienybėje ir atsakymų į kylančius klausimus paieškas.

Esate kilęs iš Klaipėdos. Papasakokite, kokia buvo Jūsų vaikystė. Kokie prisiminimai pirmiausia iškyla atmintyje?

Atmintyje gyva senoji Klaipėdos miesto dalis, kurioje augau, šiandien ji vadinama Gandrališke. Ten visų gatvelių pavadinimai – gėlių vardai. Mūsiškė – Lelijų. Mama labai mėgo gėles. Jų buvo daug ir kambariuose, ir šalia namo. Prisimenu mamos juokelį: Jurčių sodyboje (Darbėnai, Auksūdžio kaimas, vaikystėje šią vietovę vadinome Auksodžiu) daugiau arų apsodinta gėlėmis negu bulvėmis.

Gal ir aš paveldėjau silpnybę gėlių grožiui?! Sielovados darbą Dušanbėje (Tadžikijoje) praturtinau chrizantemomis, kurios augo „klebonijos“ sode; Klaipėdos vienuolyno prieigos užsodintos rožėmis ir levandomis. Prašau, atvykite pasigrožėti gėlėmis ir pamąstyti, koks gražus yra Dievas!

Kitoje mano vaikystės gatvės pusėje bazavosi Josifo Stalino (Džiugašvilio) armijos tankų įgula. Beveik kiekvieną ankstų rytą metalo žvėrys grėsmingai dundėdavo lauko akmenimis grįsta gatve į poligoną. Prisimenu, net namo sienos drebėdavo. Slėpdavomės mamos glėbyje… Kartu su gėlėmis mano širdyje brendo ir antimilitaristinis pojūtis.

Sovietmečiu Jums teko susidurti su priešiškumu religijai, buvote patekęs į sovietinio saugumo akiratį. Kaip subrendo Jūsų pašaukimas sekti šv. Pranciškų? Kaip jį atpažinote? Kurio pašaukimo – būti broliu pranciškonu ar kunigu – buvote ištiktas anksčiau?

Mano jaunystės metai nebuvo ramūs. Daug keliavau, ezoterinėse knygose ieškojau filosofinio akmens; ieškojau kelio, kol supratau – nėra kito, išskyrus tavojo. Juo ir ėjau. Buvau pasyvus rezistentas sovietų valdžiai. Apskritai nenorėjau sugadinti savo gyvenimo, todėl laikiausi (Orvidų sodyboje!) kiek toliau nuo tų, kurie nesąmoningai buvo lojalūs sovietams.

Klaipėdoje toks atsiskyręs buvau ne vienas. Gan jauni atsidūrėme sistemos paribyje, kur brendo mano nedogmatiškas, sakyčiau, romantiškas pranciškoniškas pasaulis. Jis formavosi XIX–XX a. sandūros danų rašytojo Johanneso Jørgenseno knygos apie šv. Pranciškų Asyžietį dvasia. Šį romaną mūsų šeimos bibliotekai su žyma „visiškai slaptai“ padovanojo močiutė Valerija, tretininkė. Man jo pakako, kad suprasčiau šio pasaulio efemeriškumą, tai yra kad absurdiška investuoti savo gyvenimą į tai, kas laikina. Vienuolio ir kunigo paradigmos sugulė kartu.

Šiandien noriu pasakyti „ačiū“ Bažnyčiai už savo gyvenimo statinio tvirtumą.

Sakoma, kad kone geriausias tikėjimo termometras – nuoširdus atsakymas sau į klausimą: kiek myli žmones? Būtent per tuos, kurie mus supa, dažnai pajaučiame Dievo artumą. Kas iš jų stiprino Jūsų tikėjimą ir liudijo apie Dievo artumą kasdienybėje?

1953 m. Auksūdžio kaimo sodyboje senelis Benediktas Jurčys mano gimimo proga pastatė didelį ąžuolinį kryžių ir davė Dievui pažadą, kad melsis šioje vietoje kiekvieną savo gyvenimo dienos vakarą. Kartais savęs retoriškai klausiu: gal todėl Viešpats jį išsaugojo nuo tremties į Sibiro platybes?! Šis fenomenas mane lydi ir suteikia jėgų atsilaikyti nuo įvairių pagundų.

Baigęs Kauno kunigų seminariją išvykote tarnystei į bendruomenę Dušanbėje, Tadžikistane. Ten praleidote penkerius metus, kuriuos įvardinote kaip tikėjimo į Dievą ugdymo ir žinių metus. Kuo ten įgyta patirtis leido praturtinti Bažnyčią Lietuvoje?

Didžioji dauguma žmonių, kuriems teko dvasiškai ir ekonomiškai patarnauti gyvenant Dušanbėje, buvo Odesos ir Volgos srities vokiečiai. Juos gyvulinių vagonų bildesyje, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, čia deportavo Stalinas. Buvau pirmasis kunigas, kurį jie sutiko po 40 metų.

Išklausęs tūkstančius išpažinčių supratau, kad kiekvieno žmogaus gyvenimo istorija yra šventa. Dievas nesigėdija žmonių. Štai kodėl Bažnyčia, kaip susirinkimo ir Viešpaties šlovinimo vieta, yra šventa – čia negalima žmogui moralizuoti. Joks moralizavimas nėra motyvacija egzistenciniam pokyčiui. Žmogų keičia tik meilė, kuri neturi jokių problemų ir neserga neuroze. Toks 1989-aisiais sugrįžau į Lietuvą.

Vėliau studijavote dogminę teologiją Popiežiškajame Šv. Antano universitete Romoje. 1992-aisiais, grįžęs į Lietuvą, penkerius metus darbavotės Apaštalinėje nunciatūroje. Tapote Lietuvos šv. Kazimiero mažesniųjų brolių provincijos ministru – 12 metų vadovavote provincijai; dirbote atkuriant Kretingos ir Vilniaus pranciškonų vienuolynus; inicijavote Kryžių kalno vienuolyno statybą. Vėliau rūpinotės Šv. Pranciškaus onkologijos centro Klaipėdoje statybomis ir įveiklinimu. Jei turėtumėte galimybę, į kurį iš šių laikotarpių rinktumėtės sugrįžti mieliausiai?

Nenorėčiau sugrįžti į istoriją. Džiaugsmo ir laimės nereikia ieškoti. Mes patys esame gėris. Mus, žengiančius per slenkstį, žmonės dažniausiai pasitinka kaip džiaugsmą. Ir pajuokausiu, neduok Dieve, jeigu išlydintieji džiaugiasi, kad mes iš jų namų pagaliau išeiname…

Natūralu, kad, keičiantis atsakomybėms, tekdavo susidurti ir su įvairiais sunkumais, iššūkiais. Kas labiausiai stiprindavo jų akivaizdoje? Kaip šiandien vertinate šią patirtį? Ar sunkumai yra labiau alinantis, ar priešingai – auginantis veiksnys?

Mano dvasinės kelionės su Jėzumi nuotykiai, prie kurių dabar prisiliečiame, iš esmės pakeitė mano pasaulėžiūrą ir pasaulėjautą. Kaip tikras Gelbėtojas Jis mane išlaisvino iš dualistinės pasaulio perskyros: kūnas ir dvasia, gėris ir blogis, šviesa ir šešėlis, gyvenimas ir mirtis… Krikščionybėje neturėtų būti dualizmo kaip prerogatyvos. Dualizmas būdingas gnosticizmui, ir ne tik jam.

Mano minėta perskyra sukelia įtampą, kuri išsekina žmogaus vaizduotę; atsiranda nerimas, smurtas, agresyvumas, netgi kova. Kodėl? Žmogus nori nugalėti, valdyti, turėti. Labai anksti supratau: jeigu žmogus yra integralus, jo sprendimuose dominuoja ne „arba tu su manimi, arba tu prieš mane“, bet „ir… ir“. Pavyzdžiui, Jėzus Kristus yra ir Dievo Sūnus, ir Marijos sūnus, Jėzus yra ir Dievas, ir žmogus.

Tą patį galiu pasakyti ir apie sunkumus. Jų paprasčiausiai mano gyvenime nėra, bet nėra ir lengvumo. Yra tik gyvenimas! Kažkas yra taikliai pasakęs: jeigu nesame integralūs (vientisi), tampame integralistais. Prisiminkite Jėzaus palyginimą apie rauges, surašytą Evangelijos pagal Matą 13 skyriuje: „Šeimininke, argi ne gerą sėklą pasėjai savo lauke? Iš kurgi atsirado raugių?“ Jis atsakė: „Tai padarė mano priešas.“ Tarnai pasisiūlė: „Jei nori, mes eisime ir jas išrinksime.“ Jis atsakė: „Ne, kad kartais, rinkdami rauges, neišrautumėte kartu su jomis ir kviečių. Palikite abejus augti iki pjūčiai.“

Esate kolekcininkas – kolekcionuojate maldos kilimus, domitės japonų kultūra, XIX a. japonų litografija, rašote haiku. Turbūt retas nežino apie Jūsų meilę kalnams, dykumoms ir sportui. Kaip šiuo gyvenimo etapu esate linkęs leisti laisvą laiką? Kuri iš dabartinių veiklų Jums teikia didžiausią pasimėgavimą?

Pats gyvenimas man teikia didžiausią pasimėgavimą. Visada vengiau banalumo ir nuobodumo, kad būčiau pačiam gyvenimui įdomus ir jis pirma laiko manęs nepaliktų…

Kalbėdamas apie meilę kalnams, Vladas Vitkauskas, pirmasis alpinistas iš Baltijos šalių įkopęs į Everestą ir iškėlęs Lietuvos vėliavą aukščiausiose žemynų viršukalnėse, yra sakęs, kad dvasiniai kalneliai visapusiškai nenusileidžia jo fiziškai įveiktoms viršukalnėms. Ar pritartumėte šiai minčiai?

Taip. Daug metų sirgau kalnų liga. Man buvo labai sunku išsilaisvinti iš aistros kalnams. Kartą Pamyro kalnuose, stovėdamas ledyno apačioje, atlikau netgi ritualą – puoliau kniūbsčias ir prašiau leisti man nebegrįžti į šiuos kalnus.

Kažkas panašaus įvyko ir mano dvasiniame kalnyne. Ne kartą, klūpodamas prieš Šventąjį Raštą, prašiau Dievo išlaisvinti mane iš susikurtų Dievo atvaizdų. Dar ir šiandien, kai tariu žodžius: „Jėzus yra mūsų Gelbėtojas“, visuomet prisimenu išsilaisvinimą iš kalnų ir netikrų dievų.

Sakoma, kad nuostaba yra vienas iš filosofijos kilmės šaltinių. Ar su ja tebesusiduriate kasdienybėje?

Daug metų praktikuoju, jeigu galima taip sakyti, nuostabą, t. y. kasdien stengiuosi bent keletą kartų nusistebėti išsakyta mintimi, eilėraščiu, kūrinijos grožiu, architektūra, darbo instrumentu, dailės paveikslais…

Nuostaba yra Dievo epifanija. Mes sakome: brolija yra Dievo apsireiškimo vieta. Štai kiek daug erdvės nuostabai. Tokia mano, jei ne švenčiausioji, bet trejybė: nuostaba, grožis ir meilė.

Gruodžio 18-ąją švęsite savo 70-ąjį jubiliejų. Ar jis Jums reikšmingas, ar priešingai – nesate linkęs jo sureikšminti?

„Gyvename septynias dešimtis metų, o jei tvirtesni, tai gal ir visas aštuonias“ (Ps 90, 10). Nenoriu grįžti atgal ir viską pradėti iš naujo. Bet stengsiuosi savo entuziazmą ir jėgas skirti ateičiai, kad teisingai užbaigčiau kelionę šioje nuostabioje žmonių planetoje.

Už ką savo gyvenime dėkojate Viešpačiui?

Žinoma, už tai, kad esu čia ir dabar. Dėkoju Dievui už galimybę jam dėkoti.

Jeigu galėtumėte sugrįžti į jaunystę, kokį patarimą sau duotumėte? O gal Jus gyvenimo kelyje lydi kitų duoti patarimai, pamokymai?

Na, visada geriau būti šalia entuziastingo žmogaus. Esu tikrai laimingas, kad jau keletą metų gyvenu su gyvo tikėjimo broliu Astijumi ir išmintinguoju broliu Leopoldu, kurie, ačiū Dievui, visko dar nežino. Atsakymų ieškome knygose, meditacijose, tokiu būdu kasdien vieni kitus pagyviname. Mūsų vienuolyno biblioteka labai turtinga.

Tikrai verta prisiminti Sokrato posakį: „Žinau, kad nieko nežinau, bet daugelis ir to nežino.“ Ar mes žinome, į ką mes tikime? Apskritai kas yra tikėjimas? Atsakymas į šiuos klausimus yra svarbiausias darbas, kurį turime atlikti. Nuo šių atsakymų priklauso mūsų gyvenimo kokybė ir kūryba. Mes esame dievai, jeigu save įsieliname Dievo Žodyje.

Aš tvirtai tikiu: gyvename, kad panašėtume į mus mylintį dangiškąjį Tėvą, kuris visus žmones myli besąlygiškai. Ši mūsų pokalbio vieta tiesiog reikalauja būtent tokio epilogo: žmogaus vertę nusako empatija ir dosnumas.

Mane veža ne patarimai ar pamokymai, bet konkretūs žmonių gyvenimo pavyzdžiai. Jaunystėje man patiko skaityti persų poeto Omaro Chajamo rubajatus, ketureilius. Juose daug išminties ir humoro. Bet labai greitai jų vietą užėmė japonų poetai. Štai vienas iš jų, Gonchūnagon Masafusa:

Takasago kalne,

Viršūnėj pačioj aukščiausioj,

Puošiasi žiedais vyšnia.

O miglos kalnų,

Nekilkit taip aukštai!

(Iš japonų kalbos vertė Vytautas Dumčius.)

Norintieji pasveikinti brolį Benediktą jubiliejaus proga yra kviečiami dalyvauti gruodžio 18-ąją Klaipėdos Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje vyksiančiame minėjime.