Brolis B. Jurčys: „Vilties bėgimas“ tampa tradicija, vilties sėja

Taip 2014 m. Klaipėdoje pirmuosius žingsnius žengė Vakarų Lietuvos onkologinių ligonių informacijos ir pagalbos centras, kuriam lėšos buvo renkamos per paramos akciją „Vilties bėgimas“.

Kasmet akcija pritraukia tūkstančius dalyvių ir sirgalių: profesionalų ir mėgėjų, mažų ir didelių, – kiekvienas gali pasirinkti trasą pagal savo išgales. Beje, šių metų „Vilties bėgime“ dalyvauja Oleksandras Tereščenka – Ukrainos karys, gynęs Ukrainos laisvę ir demokratiją. Jis papasakos tragišką ir didvyrišką savo istoriją.

Per pirmus veiklos metus Šv. Pranciškaus onkologijos centre apsilankė apie 1500 pagalbos laukiančių lankytojų, jiems buvo suteikta apie 3000 įvairių paslaugų, kurios yra teikiamos nemokamai. Susidomėjusieji daugiau informacijos gali rasti renginio portale.

Brolis BENEDIKTAS JURČYS OFM interviu „Bernardinai.lt“ iš arčiau pristato iniciatyvą, kviesdamas atvykti visus, kas gali.

Ką jaučiate galvodamas, kad solidarumo renginys „Vilties bėgimas“ šiemet vyks jau 16-ą kartą?

Dabar jaučiu tavo užuominą į brolių pranciškonų kuriamą solidarumo tradiciją, kuri dalyvių sielas padaro dideles, augančias drąsa ir pilietiškumu. Pirmasis „Vilties bėgimas“ įvyko 2008 m. Sekminių dieną. Šiemet – 16-asis kartas, tai du aštuonetai… Krikščionims aštuntoji diena – tai sekmadienis ir Kristaus prisikėlimo diena. Aštuonetas yra kūrimo ir atgimimo ženklas. O paversta aštuoniukė – amžinybės ir begalybės simbolis. Beje, ir vėjui apibūdinti naudojamos aštuonios kryptys.

Tiesa, jaučiu ir tai, kad klaipėdiečių siela jūrinė. Mes esame atsigręžę į platų horizontą. Miesto bendruomenė yra viltinga ir atspari abejingumo pagundai, ji spinduliuoja atidumą ir dosnumą šalia esantiesiems, atvira stokojantiesiems vilties spalvų. Mes savo viltimi globojame ne tik onkologinius ligonius. Mūsų didžioji svajonė – vienuolyno prieigose sukurti darbo vietas autizmo spektrą turintiems žmonėms, sukurti jiems orios senatvės erdves.

Dovana, apie kurią svajojau ir laukiau, yra „Vilties bėgimas“ – priemonė ugdyti vilčiai.

Ar galite trumpam sugrįžti į pradžią tiems, kurie dar nėra girdėję apie šią tradiciją. Kaip šiandien matote – nuo ko gi išties viskas prasidėjo?

Viskas prasidėjo 1994-aisiais, per Sekminių šventę Vilniaus Bernardinų bažnyčioje. Laimindamas bundantį Vilniaus miestą supratau, kad Šventoji Dvasia dar ne visas savo dovanas išdalino… Aš troškau vilties, aš troškau savo gyvenime permainų. Popiežius Pranciškus pasakytų: „Niekas nesimoko vilties pats vienas.“ Šventoji Dvasia pašaukė mane į vilties sėją. Viltis skirta visiems.

Dovana, apie kurią svajojau ir laukiau, yra „Vilties bėgimas“ – priemonė ugdyti vilčiai.

Pastaruosius dvylika metų Klaipėdos šv. Pranciškaus Asyžiečio vienuolyno brolių ir savanorių vykdoma veikla yra įvairialypė, nors pagrindinis šios misijos tikslas – įkvėpti onkologiniams ligoniams ir jų artimiesiems viltį, būti jų guodėjais ir gynėjais. Kad ir kaip keista, šiandien ryškiausi vilties nešėjai, tiesiog vilties protagonistai, yra patys onkologiniai ligoniai.

Kas yra jūsų svarbiausi bendraminčiai ir bendradarbiai įgyvendinant renginį? Kaip vertinate miesto, verslo laikyseną? Ar šalia pasipelnymo, kad ir socialinio, logikos jaučiate ir  tikrą gebėjimą dovanoti?

Tikiu, šis priegiesmis jums yra girdėtas: „Ką padarėt vienam iš mažiausiųjų brolių, tą padarėte man.“ Šalia esantieji yra mano bendraminčiai ir bendradarbiai. Kitokių nėra. Turime gausinti savo talentus ir jų neužkasti iš baimės ar silpnadvasiškumo. Kristus sako, kad reikia nešti vaisius, kurie išliks.

Per šešiolika metų įsitikinau, kad Klaipėdos ir Vilniaus miesto verslininkai skiriasi, skiriasi ir politikų laikysena. Klaipėda tik 100 metų Lietuvos valstybės teritorijoje… Keista, kad ne visi pastebi jos galingą potencialą. Taip, ji jauna, ji svajoklė. Tačiau čia gyvenantys žmonės kūrybingi ir darbštūs.

Kaip plėtojasi onkologinio centro veikla? Kokie didžiausi sunkumai šiuo metu?

Šv. Pranciškaus onkologijos centras yra lyg kepenys, kurios valo sergančiuosius ir jų artimuosius nuo psichologinių ir pseudoreliginių stereotipų, juos perdirba ir detoksikuoja visa, kas žemina žmogaus orumą. Mūsų „kepenys“ yra sveikos. Mums būtų kur kas lengviau, nejaustume sunkumo, jeigu Lietuvoje atsirastų daugiau tokių centrų, dovanojančių žmonėms viltį, paguodą, grožį, šviesą, džiaugsmą. Šis centras tapo savarankiškas ir atsakingas; jis nėra svetimas ligoniams ar atsiskyręs nuo visumos, priešingai – atsiranda vis naujų terapijos žanrų, atrandame gilų išgijimą Dievo meilėje. Drąsiai galiu pasakyti, kad dešimties metų centro veiklos istorijoje išryškėjo dvasinė pranciškoniškoji tradicija, gelbstinti nuo Dievo ir žmonių kaltinimo dėl atsiradusių psichologinių ir fizinio kūno žaizdų. Nepasakysiu per daug – „Vilties bėgimas“ yra Dievo trauklapis ant mūsų žaizdų.

Kuo ypatingas bus šių metų „Vilties bėgimas“? Kokią žinią skleis šiandien po karo dūmų temdomu dangumi?

Praėjusių metų vasario 24 d. rusų ginkluotosios pajėgos pradėjo karinę invaziją į Ukrainą. Po metų tą pačią dieną Klaipėdoje, Girulių miške, meditatyviai vaikštinėjau su ukrainiečiu kunigu Tadu. Meldėmės už žuvusius karius, nužudytus civilius, pagrobtus vaikus, išprievartautas moteris, degančius miestus ir kaimus, liepsnose suanglėjusius gyvūnus, miškus. Po to panorau pakalbėti su tais, kurie didvyriškai gina savo Tėvynę, savo teritorinį vientisumą, laisvę nuo įsibrovėlių atakų, ir juos viltingai padrąsinti.

Kunigas paskambino Charkive gyvenantiems draugams. Atsiliepė Julė. Pašnekovė buvo miesto aikštėje. Mums bekalbant telefonu, pradėjo kaukti oro pavojaus garsinis signalas. Moteris tik ištarė: „Gresia pavojus. Atsiprašau, bėgu su viltimi į saugesnę vietą.“ Pokalbis nutrūko. Prieš keletą mėnesių panašioje situacijoje buvo atsidūrusi Julės mama. Ją, važiuojančią dviračiu, susprogdino raketa… Šį kartą Julei pasisekė. Vilties bėgimas buvo sėkmingas, ji spėjo nubėgti į saugią vietą. Karo dūmų temdomas Ukrainos dangus man atskleidė dar didesnę Klaipėdoje vykstančio solidarumo renginio „Vilties bėgimas“ reikšmę ir prasmę.

Oleksandras bėgs. Tą pačią dieną pasirinkę maratono trasą bėgs ir 84 portugalų Jūrų pėstininkų korpuso kariai.

Ar neketinate paraginti prisijungti ir kitus miestus? Kad ir virtualiai, simboliškai?

Taip. Ketiname… Mūsų karta niekada neužmirš 2014 m. Ukrainos kiborgų. Jie kovėsi su Rusijos samdiniais, prorusiškais separatistais ir Rusijos armijos specnazu bei desantininkais dėl Donecko oro uosto, kurį okupantai atakavo tankais, raketomis ir minosvaidžiais. Neužmiršime ir dėl to, kad vienas iš kiborgų dalyvaus šių metų „Vilties bėgime“. Tai Oleksandras Tereščenka – Ukrainos karys, gynęs Ukrainos laisvę ir demokratiją.

Jis mums, susirinkusiems į solidarumo renginį, papasakos istoriją. O buvo taip! Į karių slėptuvę, kur kraujavo sužeistieji, rusai įmetė granatą, ir ją Oleksandras griebė išmesti laukan. Sprogmuo suveikė jo rankose – neteko abiejų. Aš dėkingas Dievui už tai, kad mes, broliai, gegužės 11 d. kartu su juo pietavome Vilniaus bernardinų vienuolyne. Jis pažadėjo dalyvauti „Vilties bėgime“. Oleksandras bėgs. Tą pačią dieną pasirinkę maratono trasą bėgs ir 84 portugalų Jūrų pėstininkų korpuso kariai.

Kasmet į „Vilties bėgimą“ suvažiuoja bėgikų iš daugelio Lietuvos miestų, nes vyksta 10 kilometrų bėgimo plentu čempionatas.

Ką norite pridėti nuo savęs?

Gal apie šių metų „Vilties bėgimo“ medalį – kriauklę? Jūrinė kriauklė yra naujos pradžios, sveikatos ir amžinybės simbolis. Tačiau nederėtų užmiršti, kad tikrieji amžinybės simboliai yra žmonės, kurie išliko ištikimi savo širdžiai, jos perlą atidavę kitų žmonių laimei.

Aš giliai tikiu, kad žmogaus širdies vidinį sluoksnį, kaip ir kriauklę, dengia dvasinis perlamutras. Kaip į kriauklę, taip ir į žmogaus širdį dažnai patenka svetimkūnių (liga, netektis, baimė, sunkumai, netikėjimas…), po kurio laiko pavirstančių perlu. Žmogaus širdis sukuria savo perliuką – nugalėdama baimę drąsa, o ligą, netektį, sunkumus ir netikėjimą – malda, kūryba ir draugyste.

Daugelis mūsų, pridėję kriauklę prie ausies, klausėmės jūros bangų ošimo. Gegužės 21-ąją, priglaudę „Vilties bėgimo“ medalį – kriauklę prie savo krūtinės, išgirsime 100 tūkst. onkologinių ligonių ir jų artimųjų AČIŪ savo širdyje, jie augantį perlą nuspalvins gražiausiomis vilties spalvomis.

Medalio autorė – penkiolikmetė Vydūno gimnazijos moksleivė Urtė Urbikaitė. Tikiu, dalyvavimas renginyje sutvirtins mūsų santykius meile, draugyste ir ištikimybe vieno kitam. Kriauklė – tai saugus sklaidos ir naujos patirties buvimo solidarumo šventėje ženklas.

Susiję:

bernardinai.lt

3 min

„Vilties bėgimas“ baigėsi, bet jo vaisiai jaučiami visus metus

bernardinai.lt

2 min

Akcija „Vilties bėgimas“ sulaukė popiežiaus Benedikto XVI, Kauno arkivyskupo S. Tamkevičiaus palaiminimo bei prezidentės D. Grybauskaitės sveikinimo

Jolanta Juškevičienė

5 min

Brolis B. Jurčys OFM: „Tai mano pirmas kartas, kai patyriau gydytojų kūrybingumą savo paties kailiu“

Aušra Čebatoriūtė

6 min

Brolis B. Jurčys OFM: „Visada vengiau banalumo ir nuobodumo“