Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Būk švarus Jame!

Anuomet raupsuotajam vien tik ateiti pas Jėzų buvo nepaprastas įvykis. Užuot artinęsis prie žmonių, ligonis privalėjo šalintis nuo jų ir, naikindamas paskutinius savo žmogiško orumo likučius, kaip pasmerktasis turėjo šaukti: „Nešvarus! Nešvarus!“ Apie kokią jo išsigelbėjimo viltį buvo galima kalbėti, kai žydai raupsus laikė Dievo bausme už nuodėmes? Raupsuotasis rizikavo įkristi į beviltiškumo duobę: ne tik sirgo bjauria nepagydoma liga, dar buvo verčiamas apie save galvoti kaip apie didžiausią piktadarį, nors jo sąžinė nebuvo slegiama tų žmonijos nuodėmių, dėl kurių Jėzus tapo už mus prakeikimu, kad mus išgelbėtų iš Įstatymo prakeikimo (žr. Gal 3, 13).

:

Kai tas bevardis raupsuotasis artinosi prie Jėzaus, nesakė: „Jei ką gali, pasigailėk manęs“ (žr. Mk 9, 22). Toks nepasitikėjimu bei abejonėmis besiremiantis kreipimasis į Visagalį, šiuo atveju galėjo tapti dieviško išgydymo stabdžiu. Bet ligonis ištarė tokius nuolankumo kupinus žodžius, kuriuose nuo amžių slypėjo išlaisvinančios Dievo Sūnaus meilės fenomenas: „Jei panorėsi, gali mane padaryti švarų“ (Mk 1, 40).

Šias ištarmes: jei ką gali ir jei panorėsi skiria šviesmečiai. Pirmoji sąvoka yra atitrūkusi nuo besąlygiško atsidavimo Jėzui, nes joje glūdi savavališkumu grindžiama Dievui nurodinėjimo potekstė: „Jei esi Mesijas, išgydydamas mano berniuką, įrodyk savo galybę bei nežemišką pasiuntinybę!“ Tiesa, kai Jėzus tarė: Tikinčiam viskas galima!, ačiū Dievui, to tėvo netikėjimo raupsai išsisklaidė kaip dūmai, ir, jam sušukus: Tikiu! Padėk mano netikėjimui!, užsidegė žalia šviesa išlaisvinimui, ir Jis iš apsėsto vaiko išvarė lauk piktąją dvasią.

Raupsuotojo tikėjimas Jėzumi pranoko jį patį. Jis manė: „Jėzui nėra negalimų dalykų, todėl Jis bematant gali mane išgydyti; man tereikia tik su pasitikėjimu bei nuolankumu kreiptis į Jį, ir įvyks tai, ko trokšta pats Viešpats.“ Jėzui nereikėjo sakyti pamokslo, kad dar labiau sustiprėtų raupsuotojo tikėjimas. Kadangi Kristaus ir ligonio širdys ėmė plakti vienu malonės ritmu, Viešpačiui tereikėjo ištarti: Noriu, būk švarus!, ir viskas pasikeitė. Tuojau pat raupsai pranyko, ir jis tapo švarus. Tikintieji iki pat pasaulio pabaigos skaitys šią nuostabią Evangelijos vietą, alsuojančią buvusio raupsuotojo gyvu tikėjimu bei beribe Atpirkėjo meile, ir jų tolydžio stiprėjantis tikėjimas kaip dinamitas susprogdins visas abejonių citadeles, nes jų širdys ims panašėti, pavyzdžiui, į sinagogos vyresniojo širdį, kai paprasti Jėzaus žodžiai: Vien tikėk!, į ją įsmigo taip giliai, jog tapo jo prašymo išklausymo stebuklu (plg. Mk 5, 36).

Nors Jėzus buvusį raupsuotąjį primygtinai prašė, kad neskelbtų išgydymo stebuklo, bet Jis nebejotinai žinojo, kad išgydytasis netrukus „nusidės“, nes jo širdis, veikiant Šventajai Dvasiai, iš džiaugsmo pradės šokinėti krūtinėje, o jo atsivėrusi burna prapliups ditirambais Aukščiausiojo šlovei. Taigi šiuo atveju vertėjo išgydytajam neskubėti vykdyti „neapgalvotą“ Dievo Sūnaus paliepimą, kad paskui, kai aplinkiniai sužinos, ką padarė Jėzus, galėtų tarti: „Tokio stebuklo mūsų akys niekada neregėjo.“

Gerai, kad Jėzus draudė išgydytajam skelbti Jo atliktą šventą darbą. Pagalvokime, kas galėjo įvykti, jei buvęs raupsuotasis būtų visiems šaukęs: „Mane iš šios ligos galėjo išgydyti tik Dievas, vadinasi, Jėzus yra Dievo siųstasis Mesijas, pats Dievo Sūnus…“ Į šitokį liudijimą blogos valios fariziejai nebūtų nesureagavę. Iš pavydo užsirūstinę jie galėjo anksčiau laiko pradėti alsuoti mirtina neapykanta Jėzui, ir, užbėgę kitiems įvykiams už akių, imti ir surengti Linčo teismą, skirtą Nekalčiausiajam.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Tikrieji raupsai – mūsų nuodėmės. Ligonį išgydyti nuo raupsų ligos – dovanoti galimybę naujam gyvenimui, o sunaikinti jo nuodėmes – taip tikėjimu apšviesti asmens širdį bei protą, kad jis, tapęs nauju kūriniu Kristuje, neabejotų, kad jau dabar tikrai priklauso mažutėlių „luomui“ (plg. Mt 18, 3) ir drauge su Juo yra pasodintas danguje, kad, atėjus laikų pilnatvei, galėtų nuskęsti beribio džiaugsmo jūros gelmėje (plg. Ef 2, 7)… Jėzus dėl mūsų tapo raupsuotuoju, nes prisiėmė mūsų visas kaltes ir jas užnešė ant Kryžiaus. Įvyko Atpirkimas, ir Prisikėlusysis yra gyvas, laukiantis kiekvieno, ateinančio pas Jį ir sakančio: „Viešpatie, jei panorėsi, gali padaryti mane švarų.“ Kai sąlygos tikrajam švarumui atgauti įvykdomos, neįmanomas dalykas, kad neišgirstume atsakymo: „Noriu, būk švarus!“

Viešpatie, dėkojame už mūsų vidinių raupsų išgydymą. Dabar geriau suvokiame gilią Tavo žodžio „noriu“ prasmę. Mokomės, kaip reikia dėkoti Tau net tada, kai tenka patirti skaudžius likimo smūgius, kurie mums primena iki galo nesuvokiamą Tavo meilės begalybę – TROKŠTU.