Vidutinis skaitymo laikas:

2 min.

Burgeriai per pandemiją

Paulius Peleckis / Fotobankas

Praėjusį šeštadienį man artimas žmogus pasiūlė apsilankyti „Burger King“ atidaryme „Akropolyje“. Atsisakiau ir iš karto pamiršau, tačiau tik iki tos pačios dienos vakaro, kai socialiniuose tinkluose nuvilnijo pasipiktinimo banga eilėje prie burgerių besigrūdančiais žmonėmis. Beveik susigėdęs prisiminiau, kad nors pasiūlymą apsilankyti tame atidaryme atmečiau, bet be jokio apeliavimo į sąmoningumą per pandemiją ar pan.

Prisimenu tuomet lyg ir kaip asociacija šmėkštelėjo galvoje neseniai matyta prie „McDonalds“ išsirikiavusių automobilių eilė, kurių vairuotojams pardavėjai pro langelį paduodavo paketus su greituoju maistu. Įdomu ir tai, kad į atidarymą pasiūlęs nuvykti žmogus nepasitiki JAV vykdoma užsienio politika, ir tais laimingais ikikarantininiais laikais jis burgerių nevalgydavo iš principo (na, dar ir dėl didelio kalorijų kiekio). Tiesiog savo karantinuotoje galvoje nesugebėjau susieti atidarymo su renginiu. O renginys, pasirodo, buvo. Ir dar koks!

Aurimas Šimeliūnas. Aistės Noreikaitės nuotrauka

Prisiminiau senovės prūsus, kuriuos ilgainiui užkariavo tarsi virusas iš visos Europos plūstantys kryžiuočiai. Vaikystėje žiūrėdamas legendinį filmą „Herkus Mantas“ išgyvendavau matydamas, kaip prūsai niekaip nesugeba tarpusavyje susitarti, negali atsisakyti jiems priešintis trukdančių papročių, sudarinėja sandorius su kryžiuočiais. Vykstant karui, kai kurios prieš tai susivienijusios prūsų gentys viską meta ir grįžta namo, kad apsėtų dirvonuojančius laukus. O ką daryti? Juk priešingu atveju, net ir laimėjus karą, teks mirti badu. Vaikystėje toks elgesys atrodė, jei ne išdavikiškas, tai mažų mažiausiai kvailas. Vėliau pakeičiau požiūrį supratęs vieną dalyką – jie nebuvo nei kvaili, nei išdavikai, tiesiog gyveno savo susikurtame pasaulyje ir pagal jo taisykles turėjo apsėti laukus, nes to nepadarius iš tiesų būtų tekę mirti iš bado, nes niekas kitas jais nebūtų pasirūpinęs. Taigi galima juos laikyti kvailiais, ir tuomet jų pasaulis liks nesuprantamas, o galima laikyti juos adekvačiais ir pagal elgesį bandyti suprasti jų pasaulį.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Nesu linkęs teisti vienaip ar kitaip besielgiančiųjų. Juolab kad virusui yra tas pat, ar tu stumdaisi eilėje prie burgerio, ar susikibęs už rankų stovi suorganizuotoje „Baltijos kelio“ grandinėje, palaikydamas Baltarusiją (beje, pačios Baltarusijos problemos šiuo metu įdomios tik saujelei entuziastų). Dabar galima kiek nori kaltinti neveiklumu nueinančią valdžią, tačiau reikia turėti labai trumpą atmintį ir pamiršti vasarą visuotinai kilusias abejones: gal tas COVID-19 ne toks jau ir baisus? Ar dažnai tenka girdėti iš mokytojų, kad reikia sugebėti problemą paversti galimybe? Burgerių pardavėjai sugebėjo tai padaryti. Nemanau, kad žmonės nesuvokia pasekmių, tiesiog jie rizikuoja. Vieni rizikuoja vairuodami neblaivūs, kiti stovėdami eilėse prie burgerių. Rizika yra seniai tapusi mūsų gyvenimo būdu. Kokia jos prasmė, sunku paaiškinti racionaliai, tačiau ar mes patys kada nors tikėjome, kad dabartinis mūsų pasaulis racionalus? Galima apeliuoti į atsakomybės kitiems jausmą, bet atomizuotoje visuomenėje, kur kiekvienas jaučiasi paliktas likimo valiai, tai neskamba įtikinamai. Pandemijos metu skundžiasi medikai, mokytojai? Mes prie to jau įpratome ir, ko gero, pasąmonėje jau priimame tai kaip Palangos verslininkų sezonines aimanas. Ir aš manau, kad dabartinis mūsų pasaulis šitaip chaotiškai ir veikia visais atvejais, o tiesiogiai ar netiesiogiai visus palietusi pandemija šitai tik išryškino.