2021 11 08

Darius Indrišionis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Burgerio sindromas

Topi Pigula / „Wikimedia Commons“ nuotrauka

Tikiu, kad nesu čia vienas – tikiuosi, jog ne man vienam taip nuolat nutinka: kokia nors proga (gal ir be jos) pasičiumpi vyresnės kartos – tos, kuri gimė dar ne Lietuvoje – atstovą, tikėtina, giminaitį(-ę) kokį ir atsitiktinai atsiduri vienokioje ar kitokioje maitinimo įstaigoje.

Beje, ar pagalvojote kaip keistai skamba darinys „maitinimo įstaiga“ – toks svetimkūnis, ar ne? Bet tiesa ta, kad nei „kavinė“, nei „restoranas“ paprastai neapibūdina to, apie ką jums pasakoju – taigi tebūnie „maitinimo įstaiga“.

Taigi maitinimo įstaiga. Ir jūs, jūs su giminaičiu. Arba giminaite. Nesvarbu. Svarbiausia, kad gimusiu dar ne Lietuvoje. Padavėja, meniu, didieji pasirinkimai. O maitinimo įstaiga – lyg tyčia ne tos lietuviškosios kulinarijos Rumšiškės – ten, kur tik Rūpintojėlio betrūksta iki viso komplekto, na ir dar padavėjų su tautinėmis juostelėmis. O maitinimo įstaiga lyg tyčia ta, kur maistas, sakykim taip, vakarietiškas – ir Vakarai toliau nuo Klaipėdos bei Varšuvos.

„Gal burgerį?“ – įsidrąsinęs pasiūlote kompanionui. „Na, mėsainį“, – išverčiate, lyg nesuprastų. „Čia labai skanūs“, – skubate pridėti. Kažin ar spėjote. Vargu. Visokių reakcijų galima pamatyti. Nuo apatiško ignoravimo ir smerkiančio žvalgymosi po desertus bei arbatas iki isterijos – vienąsyk regėjau tai savomis akimis: žmogus, buvęs iki tol visai ramus ir nuspėjamas, sulaukęs pasiūlymo užsisakyti burgerį, pašoko iš savo vietos ir piktai bumbėdamas pasuko išėjimo link.

Darius Indrišionis. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Galbūt čia tik man taip – kartais pagalvoju. Gal tik mano artimesnėje ar tolimesnėje sovietmečiu gimusių ir subrendusių pažįstamų aplinkoje pasitaiko tokių fruktų. Galbūt pas jus visai kitaip: teta Edita su džiaugsmu reikalauja prie anguso atnešti dar belgiškų bulvyčių, o dėdė Algirdas siurbčiodamas alų mintija: reikalauti visiškai iškepto ar su krauju, kaip anąsyk Jurbarke. Gal būna ir taip, nežinau. Bet remiuosi sava patirtim – kiek mačiau vyresniosios kartos susidūrimą su burgeriais, tiek matydavau pasipiktinimą.

Čia ne Amerika. Aha, burgerį tau, o tu matei, kokie visi, Amerikoj tų burgerių privalgę? Taigi čia netikras maistas. Plastmasinė mėsa. Karvės su steroidais išaugintos. Transriebalai. Mirtis širdžiai ir kraujagyslėms. Diabetas iškart, automatiškai. Tu ką galvoji apie mane, kad man burgerį siūlai? Va taip, maždaug taip.

Vėlgi – galbūt čia tik man taip – ir jūs niekada niekur su jokiais savo vyresniais giminaičiais nesate patekę į tokią situaciją. Į situaciją, kurią, kaip suprantate iš teksto pavadinimo, įvardinčiau burgerio sindromu. Galbūt sindromas retas – ir juo serga tik mano pažįstami. Galbūt. Nepaisydamas abejonių, turiu nuojautą, kad nesu čia vienas – ir jums, bent kai kuriems jūsų, teko atsidurti galimai net ne sykį panašiose situacijose. Išvysti burgerio sindromą.

Beje, nereikia traktuoti visko vien kaip burgerį – žiūrėkim plačiau. Kola, gruzdintos bulvytės, popkornai, sąlyginai netgi kebabai – visa tai irgi gali būti dirgiklis, sukeliantis burgerio sindromo paūmėjimą. Neapsiribokime vien maistu – tikiu, kad kai kuriais atvejais burgerio sindromą sukeltų koks nors senas holivudinis filmas. „Vienas namuose“, pavyzdžiui. Arba kas nors vėlesnio. Netgi anglų kalba – kaip patiekalo ar užeigos pavadinimas – man rodos, kai kuriais atvejais gebėtų sukelti burgerio sindromą. Dirgiklių gali būti įvairių.

Ir šis tekstas – kaip jau galėjote suprasti – ne apie maistą. Apie patirtį. Trauminę patirtį. Tai, ką patyrė mūsų vyresniosios kartos atstovai – tie, kurie jau būdami brandūs matė Sovietijos griūtį, matė, kaip baigėsi pusę amžiaus trukusi poliarinė naktis, matė, kaip budo naujoji Lietuva. Matė laukinius devyniasdešimtuosius – neabejotinai, vieną baisiausių ir paradoksaliausių laikotarpių per visą Lietuvos istoriją.

Išsyk užbėgdamas įvykiams už akių atskleisiu kortas: manau, kad burgerio sindromas – stichiška ir dažniausiai pasąmoninga pagieža kai kuriems vakarietiško gyvenimo būdo atributams – formavosi ir brendo būtent tada. Tais laukiniais banditiškais laikais, kai Lietuva buvo tarytum pakibusi ore: su traumine totalitarizmo praeitimi, miglota ateitimi ir cinizmu pulsuojančia dabartimi. To meto realijomis: pusdebiliais banditais, išbertais auksu ir aplink besisukančiomis ilgakojėmis šliundromis – vakarykščių inteligentų nelabai inteligentiškomis atžalomis. Penkiolika metų trukęs dešimtmetis kupinas apgaulės, prievartos ir sprogimų. Ryža Lietuvos vaikystė ir spuoguota, kruvinai spuoguota paauglystė.

Andriaus Ufarto / „Fotobanko“ nuotrauka

Burgeris – simbolis. Burgeris – laukinių devyniasdešimtųjų simbolis. Taip, su šia teze galima ginčytis – atskleisiu paslaptį: su viskuo galima ginčytis. Taigi burgeris. Burgeris daugelio tą nemalonią epochą pergyvenusiųjų sąmonėje buvo (ir, drįsčiau teigti, liko) negandos ženklu. Greitas maistas, greiti ir tarytum menkaverčiai pinigai, lengvai pasiekiamos moterys, bedvasės mūrinės banditų pilaitės, galingi ir mirtį nešantys automobiliai – tokie, apie kokius eilinis lietuvis (o lietuvis – žmogus ant žirgo, kavaleristas!) tegalėjo svajoti. Tada. Laukiniais devyniasdešimtaisiais. Dešimtmetį, kuris truko penkiolika metų.

Sudėtinga? Ką gi, pasakykim paprastai. Burgeris – tai Landsbergis. Simbolis permainų: permainų, kurios buvo būtinos, tačiau turėjo nemalonių pasekmių: dramatiškai išaugusį įvairialypį nusikalstamumą, akivaizdžiu tapusį dalies visuomenės moralinį nuosmukį. Kai kam nerimą, kai kam skurdą. O buvo kam ir džiaugsmą. O buvo kam – ir mirtį. Daug ką savo pirmuosiuose gyvenimo puslapiuose aprašė naujoji Lietuva, Landsbergio Lietuva – ta, kurioje iki šiol gyvename, ir, tikiuosi, ilgai ilgai gyvensime.

Burgerio sindromas. Gal tik keista mano vienintelio regėta tendencija – liguista vyresnės kartos reakcija į tam tikrus atributus. Atributus, kuriuos galima būtų klaidingai sieti su Vakarais ir vakarietišku gyvenimo būdu. Pats klaidingiausias būtų suvulgarinimas – viešai pareikšti, jog burgerio sindromą patirti gali tik vatnikai, sovietmečio nostalgikai, prakeikti homo sovieticus. Tai – netiesa. Burgerio sindromas kyla ne iš meilės sovietmečiui. Burgerio sindromas kyla iš ilgesio, jaučiamo prarastai jaunystei, prarastai ramybei. Galbūt apgaulingai, galbūt pridengtai bukos cenzūros ir absurdiškų lozungų, tačiau ramybei – žudančiai, netikrai sovietmečio ramybei. Burgerio sindromas kyla iš nemeilės tam laikmečiui, kuris sekė pasibaigus šiai ramybei. Laikmečiui, kurį nesyk įvardijau laukiniais devyniasdešimtaisiais, kruvinai spuoguota Lietuvos paauglyste.

Tas laikmetis, ačiū Dievui, baigėsi. Nebeaidi šūviai ir sprogimai, rečiau pildosi ir dūžta svajonės. Lietuva įžengė į stabilų kursą vakarop. Ir dabartinei jaunajai kartai – aš jos atstovas – burgeris nėra simbolis: tėra tik maistas, nelabai sveikas, bet skanus maistas. Toks štai burgerio sindromo ribotumas – pasireiškia tik vienai kartai.

Ir nors nesu tikras, ar iki galo supratote, ką norėjau šiuo tekstu pasakyti, bet užbaigti norėčiau šviesiai ironiška gaida: po to, kai keliskart regėjau burgerio sindromo paūmėjimą keliems skirtingiems asmenims – nuo to karto vyresniuosius veduosi tik cepelinų: ten niekas neužduoda klausimų apie kraują.

Ir taip visiems ramiau.

Kęstučio Vanago / „Fotobanko“ nuotrauka

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien