2022 06 15

Simonas Bendžius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

12 min.

Buriatijos budistai: dviprasmiškas santykis su Rusijos valdžia ir bandymai išgyventi

Buriatijos budistų organizacijos „Tradicinė sangha“ lyderis Damba Ajušejevas su Vladimiru Putinu. EPA nuotrauka

Sibiro pietryčiuose, šalia Mongolijos, prigludusi prie Baikalo ežero, yra Buriatijos respublika. Ši už Lietuvą penkiskart didesnė teritorija nėra „respublika“ tikrąja to žodžio prasme – XVII a. pabaigoje prie Rusijos imperijos prijungtas kraštas iki šiol priklauso ir dabartinei Rusijai. Vis dėlto yra dalykų, kurie buriatų tautą išskiria iš aplinkinių. Pavyzdžiui, viena garsiausių vadinama budizmo šventenybė.

Daši-Doržo Itigelovas buvo Rytų Sibiro 12-asis Khambo lama – vyriausiasis Buriatijos budistų dvasinis mokytojas. Sulaukęs 75-erių, medituodamas jis šį pasaulį paliko 1927 m. Prieš mirtį Itigelovas savo mokiniams nurodė iškasti jo kūną po trisdešimties metų. Numiręs lotoso poza, šitaip jis buvo palaidotas pušiniame karste.

1957 m. Itigelovo noras įvykdytas – o jo iškastas kūnas buvo gerai išsilaikęs. Budistų lamos jį perrengė ir vėl palaidojo; dar kartą iškasė 1973 m., o galiausiai, 2002 m., nuspręsta Mokytoją iškelti visam laikui – kad šiuo stebuklu galėtų gėrėtis visi tikintieji.

Daši-Doržo Itigelovas. Wikipedia.org nuotrauka

Rusijos federalinio teismo medicinos centro mokslininkams 2004 m. buvo ribotai leista tyrinėti išlikusį Itigelovo kūną – anot buriatų budistų įtakingiausios organizacijos „Tradicinė sangha“, ekspertai esą nustatė, kad jis pasiekęs būseną tarp gyvenimo ir mirties. Tuo metu kiti šaltiniai teigia kiek kitaip – kad, atlikus Itigelovo plaukų, nagų ir odos analizę, prieita išvados, jog jo kūno būklė yra tokia kaip žmogaus, kuris buvo numiręs vos prieš tris paras. Dar kitur rašoma, jog ekspertai konstatavo tik aiškų mirties faktą.

Akivaizdu, kad laikui bėgant Itigelovo fenomenas tapo apipintas įvairiausiomis versijomis ir mitais. Neilgai trukus po atliktos ekspertizės, „Tradicinė sangha“ uždraudė bet kokius medicininius ir biologinius tyrimus su jo kūnu. Kad ir kaip būtų, tai netrukdo Rusijos (ir ne tik) budistams tikėti, jog Itigelovas iki šiol yra nei gyvas, nei miręs. Dėl to žmonės jį lanko, tikėdamiesi gauti atsakymus į jiems rūpimus klausimus, lapeliuose užrašo savo norus – kad Itigelovas juos išpildytų. Dabartinis Buriatijos budistų lyderis Damba Ajušejevas netgi kiekvieną dieną viešai paskelbia iš Itigelovo „gaunamus“ pranešimus, susijusius su budistų tikėjimo dalykais.

Šią šventenybę lanko (ir jo pagalbos prašo) ir aukšti Rusijos valdžios pareigūnai. Vladimiras Putinas – ne išimtis. Ir čia pereiname prie kito akcento, kuris skatina į Buriatiją pažvelgti įdėmiau.

Buriatų budistų įtakingiausia organizacija „Tradicinė sangha“ primena, kad kiekvienas Rusijos valdovas yra su ilgu gyvenimu ir sėkme siejamos budistų dievybės Baltosios Taros apraiška žemėje. Taigi Putinas irgi yra toks įsikūnijimas. Tad žmonėms „iš šono“ kyla natūralus klausimas – nejaugi buriatai garbina Putiną? Ar tuo būtų galima paaiškinti skirtinguose šaltiniuose pateikiamas užuominas, kad tarp Rusijos okupacinių pajėgų šiuo metu Ukrainoje kariauja neproporcingai daug buriatų?

Balandžio 27 d. „Laisvosios Buriatijos fondo“ narė Marija Vijuškova žiniasklaidai komentavo, kad, jos skaičiavimu, iki to laiko Ukrainoje žuvo 1700 rusų karių, iš kurių 49 buvo buriatai. „Tai yra 2, 8 procento [žuvusiųjų]. Palyginimui – buriatai Rusijoje tesudaro 0, 3 proc. gyventojų“, – pabrėžė buriatų kilmės mokslininkė.

 

Vladimiras Putinas su Buriatijos budistų lamomis prie Ivolginskio dacano, 2013 m. EPA nuotrauka

Turint omenyje skaičius, kuriuos pateikia Ukraina ir kitos valstybės, nesunku nuspėti, kad kare nukautų okupantų skaičius iš tikrųjų turėtų būti gerokai didesnis. Štai prieš kelias dienas Luhansko srities karinės administracijos vadovas Serhijus Haidajus pranešė, kad rusai iš Severodonecko atitraukė likusius buriatų karius, nes jie mūšio lauke „krenta kaip musės“.

Tačiau kaip yra iš tikrųjų, kalbant apie buriatų tariamą ar tikrą palankumą Kremliui?

Apie tai savo įžvalgomis sutiko pasidalinti antropologė dr. KRISTINA JONUTYTĖ. Ji yra Vilniaus universiteto Azijos ir transkultūrinių studijų instituto mokslo darbuotoja, taip pat – Kembridžo universiteto vizituojanti tyrėja.

„Oficialioji [Buriatijos budistų dvasinių lyderių] linija nebūtinai sutampa su tuo, ką lamos individualiai kalbasi su žmonėmis. O buriatai išsako labai daug kritikos Rusijos valdžiai“, – sako tyrėja, kuri ilgiau nei metus gyveno Buriatijoje ir turėjo progą pasigilinti į vietinių budistų tikėjimą, kultūrą bei kasdienybę.

Taigi – žvilgsnis į mums, vakariečiams, mažai pažintą kraštą.

Kristina Jonutytė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Jūs lankėtės Buriatijos respublikoje, kurioje praleidote 13 mėnesių. Kodėl pasirinkote šią tautą ir koks buvo Jūsų tyrimo tikslas?

Kaip buriatai sakė, karma mane pas juos atvedė budistiniais keliais (juokiasi). Bet iš tikrųjų atrodo, kad čia buvo ir atsitiktinumo elementas. Studijavau antropologiją Škotijoje, tai tokia specialybė, kai pradedi į save iš šono žiūrėti – pradedi studijuoti kitokias kultūras, visuomenes. Kadangi esu lietuvė, tenai susidomėjau, kaip Lietuvą kiti mato iš šono.

Tai pradėjau daryti ir aš, man pasirodė įdomu, ką Lietuvoje reiškia sovietinė istorija, koks jos palikimas šiandien ir kaip šie dalykai atrodo kitame posovietiniame regione. Jau galvojau apie doktorantūrą, nes tik tokiu atveju galima atlikti visavertį ilgą antropologinį tyrimą. Universitete pradėjau mokytis rusų kalbos, nes ji naudinga, norint tyrinėti kurią nors kitą posovietinio regiono dalį .

Raudonai pažymėta Buriatijos respublika, esanti Rusijos Federacijoje, šalia Baikalo ežero. Stasyan117 / Wikipedia.org nuotrauka

Prieš tai nemokėjot rusiškai?

Ne, visiškai nemokėjau. Lietuvoje visiems juokinga, kad rusų kalbą išmokau Škotijoje (juokiasi).

Ieškodama tinkamos doktorantūros programos, radau Makso Planko socialinės antropologijos instituto skelbimą, kad renkama komanda, kuri tyrinės budizmą skirtinguose Azijos miestuose, buvo galima siūlyti savo variantus. Kaip tik buvau pradėjusi domėtis budizmu Rusijoje, Buriatijoje, lamos Itigelovo istorija. Tai budistų vienuolis, pasiekęs, kaip teigia vietinė mitologija, būseną tarp gyvenimo ir mirties sovietmečio pradžioje ir iškastas 2002 m., o dabar neva esantis „tarp gyvenimo ir mirties“ ir laikomas svarbia šventenybe Buriatijoje. Pamaniau, kad buriatų budizmas būtų labai įdomi tema, kadangi jis tyrinėtas mažiau nei kiti budistiniai regionai.

Mano daktaro disertacija buvo apie posovietinį buriatų budizmo atgimimą, kaip jie atkuria savo religiją – ir iki šiol tai daro. Ir ypač apie ekonominius to aspektus, nes budizme yra labai svarbus aukojimas, davimas.

Doktorantūrą pabaigiau prieš trejus metus, o Buriatija ir toliau domiuosi. Dabar ypač gvildenu budizmo ir urbanizacijos temą. T. y., kaip pats budizmas pereina į miestą – kadangi miestas buriatiškajam budizmui yra gan nauja aplinka. Jie anksčiau gyvendavo klajoklišką, ne miestietišką gyvenimą. Miestas keičia budizmą, budizmas keičia miestą.

Baikalo ežeras Buriatijos pusėje. Rost.galis / Wikipedia.org nuotrauka

13 mėnesių išbuvote Buriatijoje. Aišku, ilgas laiko tarpas, turbūt daugybė patirčių – tačiau kas iš tos kasdienybės, iš papročių Jums šiandien ryškiausiai įsimena? Kokie tie momentai, kurie atspindi buriatų tautos savitumą? Turbūt daugeliui mūsų tie kraštai yra visiška egzotika.

Turbūt daug kas po truputį stebino – vis labiau pažįstant tą vietą ir tuos žmones buvo vis daugiau nustebimų. Aišku, ten pati gamta ir aplinka yra labai ypatinga. Vienas juokingas dalykas – aš iš šono galvojau, Baikalas, Sibiras, laukinė gamta… O iš tikrųjų atvažiuoji – Buriatijos sostinė Ulan Udė yra smarkiai užterštas miestas. Jis mažesnis už Vilnių, bet yra šiokia tokia industrija, o iki gamtos buvo sunku nuvažiuoti.

Aš pati nevairuoju, o viešasis transportas ten prastai išvystytas. Tad buvo juokinga: atvažiavau į gražųjį ir tyrąjį Sibirą, o buvau tokioj labai miestietiškoj aplinkoj (šypsosi). Į gamtą ištrūkdavau, bet nedažnai, ir tai nebuvo lengva.

Kas tikrai stebino ir bent iš pradžių sunkino mano darbą – kad tų kultūrinių skirtumų yra nemažai. Viena vertus, tai šiek tiek pažįstama aplinka, nes tai vis tiek yra posovietinė erdvė, o dominuojanti kalba mieste yra rusų kalba, kurią aš mokėjau. O sovietinė materialioji kultūra kažkiek ir Lietuvoje išlikusi – tie patys daugiabučiai, tie patys indų servizai visoje Sovietų Sąjungoje ir pan. Tad kažkas yra labai pažįstamo, o kažkas – labai kitokio.

Pavyzdžiui, buriatų laiko samprata yra visiškai kitokia. Viskas ten vyksta labai lėtai, labai neskuba žmonės – gali vėluoti valandą, porą valandų ar visai nepasirodyti. Jeigu reikia kažką padaryti, sutvarkyti kokius dokumentus, tai irgi greičiausiai tas užtruks labai ilgai. Iš pradžių tai mano tyrimą sunkino. Kas nors sako: va, aš tave supažindinsiu su tuo ir anuo lama – budizmo dvasiniu mokytoju. Galėjo užtrukti ir kelis mėnesius ar net pusę metų, kol iš tikrųjų tas susitikimas įvykdavo (juokiasi). Atvažiavus iš vakarietiško konteksto, reikėjo persijungti į lėtesnę laiko tėkmę.

Kristina Jonutytė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Dauguma buriatų yra budistai, ten vyrauja tibetietiško budizmo savotiška, „buriatiškoji“, atšaka. Kas tai yra? Kokios yra jų pagrindinės tikėjimo tiesos ir praktikos? Kiek tai susiję su mūsų, vakariečių, dažnu įsivaizdavimu, kad budistas nuolat medituoja, bando išeiti iš kančios rato, tiki reinkarnacija ir pan.?

Iš tikrųjų apie budizmą yra labai daug stereotipų, kuriuos mes tikimės pamatyti. Iškart įsivaizduojam atsiskyrėlį vienuolį, medituojantį ant kalno.

Ir kovos menais užsiimantį.

Taip, irgi. Bet realybėje budistiniuose regionuose taip atsitinka labai retai. Jeigu tai vyksta (pavyzdžiui, meditacinės praktikos), tai dažniausiai tik elitinėse vienuoliškose aplinkose. Taip pat ir su gilinimusi į Rytų filosofiją – labai nedidelis procentas budistų tą daro. Čia galbūt yra populiariosios kultūros ir tam tikrų reprezentacijų sudarytas įvaizdis, kurio tradicinėse budistinėse šalyse nelabai daug kur rasi.

Ir, aišku, jis yra iš dalies suformuotas kolonializmo, kai budizmas būdavo tyrinėjamas per tekstus ir elitines praktikas, būdavo suprantamas labiau kaip filosofija, o ne kaip religija. O kažkokie amuletai, sėkmės ritualai ar panašūs dalykai buvo matomi kaip kažkas neteisingo ir negero – nors pasaulyje turbūt dauguma budistų tai praktikuoja.

Kas būdinga posocialistiniam budizmui (ypač žiūrint į Mongoliją) – tai didelė įvairovė ir eklektiškumas. Kadangi sovietmečiu nemaža religijos dalis buvo išnaikinta, posovietiniu laikotarpiu žmonės labai norėjo pažinti budizmą, daugiau apie jį sužinoti. Tą jie darė iš skirtingų šaltinių – įvairių knygų, interneto, mokytojų, atvažiuojančių iš įvairių šalių… Pagal tokį eklektišką metodą daug kas susidarė savitą budizmo įvaizdį, o tai lėmė žinias ir praktiką.

Kitas dalykas, ką sovietinis kontekstas padarė – imta pasikliauti religijos specialistais, t. y. šventikais, lamomis. Kadangi patys žmonės prarado gebėjimus ir žinias, jų norėjo iš kažko gauti. Todėl tapo gana svarbu eiti į šventyklas ir konsultuotis su lamomis. Buriatai dažnai jaučiasi, kad per mažai žino apie budizmą, jie patys save kritikuoja už tai. Jie tikisi, kad laikui bėgant situacija gerės, galbūt bus daugiau išsilavinusių budistų, dėl to jie siunčia jaunuolius į tibetietiškus vienuolynus Indijoje. Kai kurie, gavę išsilavinimą, jau grįžo į Buriatiją ir dabar skleidžia mokymus. Taigi, tai yra eklektiškas ir kartu greitai kintantis laukas.

Sakyčiau, kad buriatams praktikos yra svarbesnės negu tikėjimo tiesos. Kartkartėmis jie eina į šventyklas – dacanus – dalyvauti apeigose. Jie užsako maldas: užrašo vardus ant lapelių, prašydami apsaugos, sėkmės ar kitų dalykų. Tie lapeliai pamaldų metu yra skaitomi. Taip pat vyksta individualios konsultacijos ar ritualai su lamomis. Yra labai svarbi pagarba šventikams ir tinkamas elgesys – šventykloje vaikščioti pagal laikrodžio rodyklę, nusilenkti prieš Budą ir kitus atvaizdus bei šventus objektus.

Tikrai nėra taip, kad visi žmonės siekia nirvanos, išsilaisvinimo, kaip tik gali. Labiau vyrauja bendros idėjos, Karmos dėsnis – veiksmai turi pasekmes, jeigu padarysi kažką gero ar blogo, už tai gausi atitinkamą atpildą. Jie įsitikinę, kad reikia tausoti aplinką. Yra vienijančių budizmo idėjų, bet jos pasireiškia skirtingai.

Gegužės 23-iąją Jūs dėstėte nuotolinę paskaitą intriguojančiu pavadinimu: „Ar Rusijos prezidentas yra budistinės dievybės apraiška?“ Kaip čia yra? Ar tikrai buriatų budistai kiekvieną naują Rusijos carą ar prezidentą rimtai laiko dievybės – Baltosios Taros – įsikūnijimu?

Kai XVIII a. antrojoje pusėje imperatorė Jekaterina II pripažino budizmą viena iš Rusijos imperijos oficialių religijų, to meto buriatų budizmų lyderiai atsidėkodami paskelbė, kad nuo šiol kiekvienas Rusijos caras yra Baltosios Taros apsireiškimas.

Ne visai lengva pasakyti, ką teologiškai tai reiškė tada, kokia buvo jų mintis. Bet mokslininkai teigia, kad tai atspindėjo ir budistų siekį į budistų religinį pasaulį įtraukti Rusiją. Toks galios momentas: ne tik Rusija pripažįsta budizmą, bet budizmas irgi pripažįsta Rusiją. Siekta parodyti, jog tai nėra vienpusis valdymas, bet kad tai yra dviejų pusių dialogas.

Budizmo dievybė Baltoji Tara. Himalajų meno muziejaus / „Wikimedia Commons“ nuotrauka

Viena vertus, tai yra ir pagarbos pareiškimas, dovana bei pripažinimas, kita vertus, tai atskleidžia, kad ir pati Rusija įtraukiama į budistinį pasaulį.

Budizme santykis su valdančiosiomis galiomis yra labai svarbus. Nuo [IV–III a. pr. Kr. valdžiusio imperatoriaus] Ašokos laikų, kuris budizmą įtvirtino Indijos regione, išliko įvaizdis teisingo, gero valdovo, kuris palaiko budizmą, bendradarbiauja su juo ir jį platina. Kituose budistiniuose regionuose taip pat yra santykis su valdančiosiomis galiomis, tai nėra unikalu vien Buriatijai.

Ilgą laiką toji Baltosios Taros apsireiškimų tradicija Rusijos valdovų buvo pamiršta. Vėl į viešąją erdvę ji sugrįžo turbūt 2009-aisiais, kai tuometinis prezidentas D. Medvedevas lankėsi Ivolginsky Dacan, didžiausiame Buriatijos šventyklų komplekse. Vizito metu buriatų budistų „Tradicinės sanghos“, didžiausios Buriatijos budistinės organizacijos, lyderiai priminė apie šią tradiciją ir pasakė, kad carai buvo Baltosios Taros įsikūnijimai, tad ir Rusijos prezidentai yra tokie. Ir buvo kviečiama tęsti šią tradiciją.

Dmitrijus Medvedevas su Buriatijos budistų lamomis prie Ivolginskio dacano, 2009 m. EPA nuotrauka

Tačiau tai yra šioks toks viešųjų ryšių elementas, skirtas parodyti savo poziciją: mes nesame periferiniai, galbūt Rusija yra periferinė budistiniame pasaulyje, ir mes ją įtraukiame… Bet nuo to karto žiniasklaida pasigavo šią frazę. Tačiau nesakyčiau, kad eiliniam buriatui budistui tai kažką reiškia. Jeigu tą faktą žino, tai jį dažniausiai priima su šypsena ar kritika. Arba tepasako: „A, taip jie sakė“, – neutraliai, be kažkokio vertinimo. Sakau, tikrai nesu sutikusi nė vieno budisto, kuris garbintų Putiną ar jį medituotų (šypsosi).

Iš tikrųjų nenorėjau sukurti egzotiško vaizdinio, kad, žiūrėkit, buriatai garbina Putiną. Toks vaizdinys, tiesą sakant, jau yra pasirodęs rusų bei kitų šalių spaudoje, kai kuriuose moksliniuose darbuose – tik Lietuvoje gal apie tai mažai žinome. Bet aš kaip tik noriu pasakyti priešingai. Jie negarbina Putino kaip dievybės, bet gyvena tokioje realybėje, kurioje reikia daryti kompromisus, kurioje neturi galimybės laisvai rinktis, ką palaikyti ar ko nepalaikyti politiškai. Be to, šis santykis nėra unikalus dabartinei Rusijai, bet susiklostęs per kelis šimtmečius tarp religinės ir tautinės mažumos imperijoje bei dominuojančių politinių galių.

Vis dėlto tai nėra kažkas, kuo žmonės šventai tiki ar ką praktikuoja. Tai išvis nėra toks faktas, kurį kiekvienas budistas žinotų, tikėtų ir palaikytų Buriatijoje. Pati nesusidūriau su tuo, kad ritualiniu būdu būtų garbinamas Putinas. Yra ritualų, skirtų Baltajai Tarai, bet ne vienas Rusijos prezidentas yra Baltoji Tara – yra daugybė jos apsireiškimų.

Kita vertus, kaip minėjote savo paskaitoje, esama gan glaudus „Tradicinės sanghos“ ryšys su Kremliumi, o buriatai savo noru vyksta kariauti į Ukrainą – kai kurie ne vieną kartą. Kaip tai paaiškintumėt?

Sakyčiau, kad galėtume kalbėti apie kelis lygmenis. Yra tas oficialus lygmuo – budistai, kurie greičiau palaiko [Rusijos invaziją]. Tiesa, aš nesu mačiusi tokio aktyvaus, entuziastingo palaikymo pasisakymų net iš „Tradicinės sanghos“ ar vyriausiojo šventiko Khamba Lamos Dambos Ajušejevo socialiniuose tinkluose ar žiniasklaidoje. Nebuvo pasisakymų – pirmyn, įsiveržkim į Ukrainą ir denacifikuokim ją. Tokio lygio palaikymo aš nemačiau.

Bet karo pradžioje buvo oficialus Ajušejevo pasisakymas. Jo esmė tokia: mes esame už taiką, mums gaila, kad prarandame brolius ir sūnus, tikimės, kad jie kuo greičiau sugrįš sveiki ir gyvi. Bet dabar yra tokia situacija, kad (taip keistai suformuluota) „vyksta purvinas informacinis karas“… Tame pasisakyme matau dviprasmybių. Tai nėra aktyvus karo palaikymas, kokį matome iš, pavyzdžiui, Rusijos stačiatikių vadovybės. Bet tai tikrai nėra ir Ukrainos palaikymas. Tai yra, sakykim, „minkštas“ Rusijos valdžios pozicijos palaikymo variantas.

Buriatijos budistų lamos priima Vladimirą Putiną, 2013 m. EPA nuotrauka

Aiškinant buriatų dalyvavimą kare, manau, kad vis dėlto svarbiausi yra socioekonominiai faktoriai. Buriatija yra neturtingas regionas, čia nedaug galimybių gauti bent jau padoresnį pragyvenimą užtikrinantį atlyginimą. Labai didelė dalis žmonių gyvena žemiau skurdo ribos. Tokiame kontekste gauti kariuomenės atlyginimą yra jei ne vienintelė, tai viena iš nedaugelio galimybių.

Kadangi tai yra patriarchalinė visuomenė, vyrui labai svarbu išlaikyti savo šeimą. Buriatai dažniausiai turi daug vaikų – tame regione didelis gimstamumas.

Tad visa tai daugelį žmonių verčia eiti dirbti samdiniais armijoje, ten daug kartų didesnis atlyginimas, kuris dabartinių karinių veiksmų Ukrainoje metu dar didesnis. Be to, tie, kurie armijoje atitarnavo ar buvo samdiniai, gauna geresnes paskolų sąlygas.

O budizmas, manau, čia yra antrame plane. Budizmas jau egzistuoja tokioje aplinkoje, kokioje gyvena vietiniai žmonės.

Budizmas nedraudžia kariauti?

Na, budizme yra tikrai labai svarbus motyvas, kalbantis, kad reikia nekenkti gyvoms būtybėms, jas saugoti. Bet, kadangi žmonės negyvena vakuume, kur jie galėtų daryti viską, kaip nori, kiekviena situacija interpretuojama savaip – ir savaip elgiamasi. Juk ir musulmonai ar krikščionys ne visada elgiasi pagal principus, kurie jų religijai atrodo svarbūs. Be to, budistai ir kitur yra dalyvavę karuose, tarkime, Japonijoje per Antrąjį pasaulinį karą.

O kaip karą Ukrainoje interpretuoja Buriatijos budistai?

Sunku atsakyti į šį klausimą būnant toli nuo ten. Ką jų pagrindinė organizacija, „Tradicinė sangha“, rašo socialiniuose tinkluose, yra labiau matoma. O kaip lamos iš tikrųjų bendrauja su pasauliečiais, kurie su jais konsultuojasi, negaliu pasakyti. Pastaruoju metu bendravau su buriatais (dauguma jų – gyvenantys užsienyje, kurie pasakojo apie savo giminaičius), jie sako, kad dauguma lamų bando žmones paguosti toje situacijoje, kokioje jie yra. Pavyzdžiui, jeigu šeima išsiuntė sūnų į karą ir jis ten žuvo, tai yra didelė kančia – ir toje situacijoje lamos bando jiems padėti.

Lamos taip pat padeda teisingai įvykdyti mirties ar laidojimo ritualus, kai kurie atlieka būrimo apeigas apie tai, kuo tas žuvęs žmogus atgims kitame gyvenime, deda visokias pastangas, kad palydėtų jį į tą atgimimą.

O ką „Tradicinės sanghos“ vadovybė galvoja apie karą, kokia yra jų strategija ir kaip jie priima sprendimus – šito tikrai negaliu atsakyti. Bet aš manau, kad mes galime įsivaizduoti, jog religinės ir etninės mažumos tikrai yra spaudžiamos palaikyti oficialiąją Kremliaus liniją. Buriatų budistai šiaip ar taip neturi laisvės išreikšti savo politinių nuomonių.

Rusų armijos propaganda Simferopolyje, Krymo pusiasalyje. EPA nuotrauka

Kaip suprantu, jie karo nesmerkia, bet ir nėra taip, kad entuziastingai jį palaikytų ir džiaugtųsi dėl kiekvienos rusų „pergalės“? Buriatai šioje situacijoje tiesiog bando išlikti?

Taip. Tikrai nesinori nieko teisinti, tik reikia suprasti, kad vietinės šeimos taip pat praranda artimuosius. Jų pasaulyje tai yra didelė netektis. O informacinė aplinka tokia, kad jie dažnai iki galo nesupranta, ką darydami mirė tie jaunuoliai, nežino visų faktų.

Žinoma, žiūrėdami iš ukrainiečių pusės, mes suprantam, kad netgi toks žuvusiųjų karių palaikymo mechanizmas nėra neutralus, o jų dalyvavimas kare turi tragiškų pasekmių. Bendražmogiškai galime bandyti suprasti buriatų budistų poziciją, bet taip – juos suprasti ar užjausti šioje situacijoje sunku.

Apibendrinant mūsų pokalbį – žinome nuo senų laikų esančius Rusijos valdžios bandymus panaudoti religiją savo tikslams. Šiuo metu ryškiausiai tą matome iš Maskvos patriarchato vadovo pasisakymų. Ar galime sakyti, kad budizmas Rusijoje taip pat įtrauktas į tą voratinklį?

Kartais svarstome, kad galbūt ateis diena, kai visiems Rusijoje atsimerks akys, jie supras, jog blogai daro, šalis taps demokratiškesnė… Bet turbūt problema gilesnė negu vien Putino režimas – matome, kad propaganda kaip reikiant įsismelkusi į visuomenę ir netgi religija tam pajungta.

Aš manau, kad atsakymas negali būti vienareikšmis. Taip, buriatai yra įtraukti į ideologinį ir politinį aparatą. Bet, kita vertus, reikia turėti omenyje, kad labiausiai pajungtos yra pagrindinės institucijos ir jų oficiali linija. Mes, antropologai, tyrinėjame kasdienybę, „paprastus“ žmones – ir matome, kad to „paprasto“ gyvenimo oficialiai komunikuojama tik nedidelė dalis, jis yra žymiai sudėtingesnis.

Oficialioji linija nebūtinai sutampa su tuo, ką lamos individualiai kalbasi su žmonėmis. Kai buvau Buriatijoje 2015, 2016, 2019 metais, išgirdau ir labai daug kritikos dėl Rusijos vidinės politikos. Daug kas ten vos galą su galu suduria ir dėl tų problemų dažnai kreipiasi į lamas. Sako: mums sunku pragyventi, praradau darbą, turiu paskolą, kurios negaliu išsimokėti…

Žmonės supranta, kad šios problemos susijusios su šalies vidaus politika. Ne vieną kartą girdėjau komentarų, kodėl Kremlius tiek daug užsiima užsienio politika, o vidaus – ne, kodėl mes taip vargingai gyvenam.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Tiesiog noriu pasakyti, kad oficialios lyderiaujančios organizacijos laikosi valstybės linijos. Bet tai nebūtinai reiškia, jog žmonėms yra visiškai praplautos smegenys ir kad jie aklai seka savo lyderius. Dėl to manau, kad religija išlaiko dviprasmišką padėtį: pasikeitus aplinkybėms, toje įsivaizduojamoje demokratinėje santvarkoje gali pasikeisti ir budistų pozicijos bei veiksmai.

Su stačiatikybe man sunkoka lyginti. Ji vis tiek yra svarbiausia Rusijos valstybei religija, daugumos religija – galbūt tad ten vyksta kitos dinamikos. Bet, sakyčiau, budizmo ir kitų religinių mažumų situacija nėra vienareikšmiška.