2021 11 17

Virginija Babonaitė-Paplauskienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

12 min.
Joana ir Antanas Vaičiulaičiai vestuvių dieną Niujorke 1948 m. gruodžio 26 d. Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotrauka

2021 11 17

Virginija Babonaitė-Paplauskienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

12 min.

„Būsim viena viltis ir vienas grįžimas“. Joana Abramikaitė-Vaičiulaitienė

Lapkričio 18 dieną minime Joanos Abramikaitės-Vaičiulaitienės (1920–2003) 101-ąsias gimimo metines. Lietuvos kultūros istorijoje šis vardas įrašytas išskirtiniu šriftu: ne tik todėl, kad J. Abramikaitė buvo rašytojo, geriausio stilisto, novelės meistro Antano Vaičiulaičio (1906–1992) žmona; sudariusi jam palankias sąlygas kūrybai, daugiau nei keturiasdešimt metų petys petin keliavusi su savo mylimu vyru, padovanojusi jam tris nuostabias dukras Danutę, Joaną ir Aldoną, bet ir todėl, kad po rašytojo mirties uoliai rūpinosi jo atminimo įamžinimu.

Jos vardą su pagarba ir dėkingumu taria visa Lietuvos rašytojų bendruomenė bei literatūros mėgėjai. Siekdama įamžinti vyro atminimą, ji 1994 m. kartu su Pedagoginio universiteto literatūros katedros vedėju Albertu Zalatoriumi (1932–1999) ir anuometiniu „Metų“ žurnalo redaktoriumi Juozu Apučiu (1936–2010) įsteigė Antano Vaičiulaičio vardo novelės premiją. Buvo sumanyta įteikti ją kas dvejus metus už minėtame žurnale paskelbtą ir išrinktą geriausią novelę. Ši premija paskatino lietuvių rašytojus atsigręžti į novelės žanrą.

Per keletą dešimtmečių nominuotinais tapę rašytojai pelnė geriausių novelės meistrų vardus: Juozas Aputis, Romualdas Granauskas, Rimantas Šavelis, Petras Dirgėla, Bitė Vilimaitė, Vidas Morkūnas, Danutė Kalinauskaitė, Renata Šerelytė, Liucija Sintija Černiauskaitė, Valdas Papievis, Dana Opolskaitė ir kt. Praėjusiais metais šį garbingą 13-ąjį apdovanojimą pelnė Jurgita Tumasonytė. Dėl įsisiautėjusios pandemijos pirmą kartą į premijos įteikimą negalėjo atvykti Vaičiulaičių dukros, kuriuos tęsia savo mamos Joanos gražią tradiciją.

Daugelis literatūros mėgėjų yra susipažinę su A. Vaičiulaičio asmenybe, tačiau tik nedaugeliui žinoma jo bendražygės, žmonos Joanos, gyvenimo odisėja. Nepriklausomos Lietuvos augintinė, kupina ryžto ir drąsos, veržliai siekė užsibrėžtų tikslų. J. Abramikaitė pasižymėjo ne tik minties gelme, tikslumu ir dalykiniu organizuotumu, bet ir ypatingu grožio pajautimu, moteriška elegancija, kuri žavėjo aplinkinius. Siekdama įamžinti vyro atminimą – sugrąžinti jo kūrybinį palikimą į Tėvynę, moteris aplankė ne vieną instituciją Lietuvoje, susipažino su ten esančiomis įvairiomis saugojimo, tvarkymo, tyrinėjimo ir eksponavimo sąlygomis.

J. Abramikaitė apsistojo ties Maironio lietuvių literatūros muziejumi. 2000 m., perduodama archyvinę medžiagą, ji viltingai linkėjo: „Kad būtų naudinga dabar, o ir ateities kartoms susipažinti ir nagrinėti to laiko lietuvių kultūrinį, literatūrinį gyvenimą ir pažinti rašytoją egzode. Atiduodu į Maironio muziejų mano vyro, dukrų tėvo, gyvenimo dalį, tai, kas yra mums brangiausia. Globokit saugiai.“

Šioje institucijoje medžiaga tvarkoma ir tyrinėjama, eksponuojama, skelbiama. Minint rašytojo 100-ąsias gimimo metines, monografijos principu buvo parengta knyga „Antanas Vaičiulaitis. Archyvai“. Knygą galima įsigyti. 

Joana Abramikaitė-Vaičiulaitienė (pirmoje eilėje, pirma iš kairės) su „Aušros“ gimnazijos skautėmis. Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotrauka
Krepšinio moterų komanda. Joana Abramikaitė-Vaičiulaitienė stovi antra iš dešinės. Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotrauka
Joana Abramikaitė-Vaičiulaitienė (pirma iš dešinės) Ramoškių kaime. Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotrauka
Joana Abramikaitė-Vaičiulaitienė (pirma iš kairės) su „Aušros“ gimnazijos draugėmis. Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotrauka
Joana Abramikaitė-Vaičiulaitienė skautė Vokietijoje. Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotrauka
Lietuvių studentų taryba Insbruke 1946 m. Joana Abramikaitė-Vaičiulaitienė sėdi antra iš dešinės. Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotrauka

Mėlynoji Mergaitė

Praskleiskime archyvus ir žvilgtelėkime į J. Abramikaitės-Vaičiulaitienės spalvingą gyvenimo kelią. Nuotraukos ir epistolinis palikimas atveria mums gražią dviejų talentingų asmenybių gyvenimo istoriją.

J. Abramikaitė gimė Nepriklausomos Lietuvos saulėtekyje – 1920-ųjų lapkričio 18-ąją Ramoškių kaime, Kėdainių apskrityje. Iš pirmos santuokos tėvas Jonas turėjo penketą vaikų, o su antrąja Kazimiera susilaukė dar ketverto. Jauniausios iš devynių vaikų Joanos Marijos vaikystė prabėgo ant Šušvės krantų, ji dirbo įvairius kaimo darbus, tačiau linko prie knygų – siekė mokslų.

Persikėlus į Kauną lankė ir 1938 m. baigė „Aušros“ gimnaziją. Įstojusi į skautų organizaciją, priklausė jai iki gyvenimo pabaigos, uoliai vykdydama priesaiką: „Budėti, mylėti artimą ir daryti gerus darbus.“ Viso to pagrindas – meilė Tėvynei. Artimi seserystės saitai susaistė su Elena Landsbergyte, švelniai vadinama Aliūte. Joana toje šeimoje tapo sava, čia praleisdavo daug laiko, ne kartą viešėjo ir nakvojo Kačerginėje. Abi skautukės gerai mokėsi, keliaudavo, stovyklaudavo.

Labiausiai viliojo literatūra, Joana lankė Juozo Ambrazevičiaus seminarą gimnazijoje ir kartu su kitomis gimnazistėmis susiburdavo dėstytojo kambaryje, esančiame netoliese Šv. Gertrūdos bažnytėlės. Tame pačiame trijų kambarių bute gyveno Stasys Santvaras ir Antanas Vaičiulaitis. Pastarajam jau anuomet krito į akį aukšta, liauna gimnazistė: „Atsimenu, kada ją pirmą sykį pamačiau – ir nuo tada neišėjo man iš akių ir iš širdies. Tai buvo pas Ambrazevičių, ir jį tada baigė ar buvo baigusi gimnaziją. Kadangi vilkėjo žydrą apsiaustą, aš ją savo mintyse vadinau Mėlynąja Mergele, pagal Šatrijos Raganos raštus.“ (Iš A. Vaičiulaičio atsiminimų, 1985 m. lapkričio 18 d.). Jaunimas linksmai diskutuodavo, aptarinėdami knygas, kultūros naujienas.

J. Abramikaitė iš savo draugių išsiskyrė puikia sportine forma. Krepšinio treneriai pastebėjo jos gebėjimus ir pakvietė į komandą, veždavo į stovyklas. Ji džiaugsmingai prisimindavo vasaras, praleistas stovyklose Palangos pajūryje. Treneriai vertino jos profesionalumą ir netrukus įtraukė į moterų rinktinę, ši 1938 m. pelnė Italijoje Lietuvai sidabro medalius. Reikėtų priminti, kad ir jos vyresnis brolis Viktoras buvo anuomet žymus futbolininkas. 

1939 m. įstojusi į Vytauto Didžiojo universitetą J. Abramikaitė studijavo romanistiką ir pedagogiką Kaune, o vėliau, perkėlus humanitarinių mokslų fakultetą, studijas tęsė Vilniuje. Priklausė skautų „Jūros“ korporacijai. Pasakojo apie nuotykingas keliones baidarėmis, buriavimo kursus Trakuose. Būdama visuomeniškos prigimties dalyvavo studentiškoje veikloje, šoko tautinius šokius. Tačiau gyvenimas nelepino, teko studijuoti ir pelnytis duoną dirbant sekretore statybos departamente. 

1944 m. sovietinės okupacijos grėsmė, kaip ir daugelį jaunuolių, Joaną išstūmė iš Lietuvos. Kartu su ja pasitraukė vyresnė sesuo Zuzana ir brolis Viktoras. Iš pat pradžių atsidūrė Vienoje, vėliau Bregenze, Austrijoje. Svajonė siekti mokslo atvedė į Insbruko universitetą, kuriame jau studijavo Henrikas Nagys, Liūnė Sutema, Jūratė ir Danutė Jesaitytės, Onutė Stikliūtė. H. Nagys sutelkė studentus į sambūrį „Lithuania“. Joana įėjo į sambūrio valdybą.

Materialinės ir buitinės sąlygos buvo sudėtingos – stigo maisto, universiteto pastatai buvo nešildomi, tačiau jaunimas optimistiškai priėmė gyvenimo iššūkius. Austrijoje buvo rengiami literatūros ir muzikos vakarai, atmintin įsirėžė ir Vasario 16-osios minėjimai, bendros studentiškos šv. Kūčios. Austrijos valdžia nepalankiai žvelgė į emigrantus, priešinosi pabėgėliams ir galiausiai priėmė įstatymą, kad visi svetimtaučiai, atvykę į šalį, privalo ją apleisti. Laimė, kai kuriems studentams, rašantiems disertacijas, pavyko gauti leidimus baigti savo mokslus (tarp jų buvo Mykolas Morkūnas ir H. Nagys).

J. Abramikaitė, kaip ir kiti studentai, persikėlė į Freiburgą, įstojo į Alberto Liudwigo universitetą. Čia studijavo romanistiką, lyginamąją kalbotyrą ir filosofiją. Jos bendramoksliais tapo Julius Kaupas, Alfonsas Nyka-Niliūnas, D. ir J. Jesaitytės, Liūnė Sutema ir kt. Freiburge Kazys Vytautas Jonynas įkūrė Meno ir amatų mokyklą, kurioje dėstė lietuvių talentingi menininkai ir studijavo daug gabių dailininkų. Freiburgas priklausė prancūzų zonai, tad karinė valdžia rūpinosi kultūriniu gyvenimu – buvo atvežamos parodos, rodomi geriausi filmai. O ir lietuvių studentai rengė literatūros vakarus, meno parodas, koncertus, vyko teatro pasirodymai.

Sudėtingos buitinės sąlygos nesutrukdė jaunuoliams siekti mokslo, puoselėti lietuvybę. Daugelis svajojo anksčiau ar vėliau sugrįžti į savo gimtąją žemę, tačiau laikui bėgant viltis sugrįžti į okupuotą Lietuvą tolo, darėsi aišku, kad kelias į Tėvynę aklinai uždarytas: grįžimas – tai savęs pasmerkimas persekiojimui ir tremčiai į Sibirą. Daugelis, siekdami išvykti iš Europos, keliavo į kitus žemynus. Joanos artimieji svarstė įvairias galimybes, viena iš jų buvo Brazilija. 

Ir nesakyk, kad man įsiskolinai – juk tai vienų namų turtas… gal ir keista atrodo, bet Tavęs išsiilgstu ir apmąstau, kaip Tu čia vieną dieną iš mėlyno dangaus atskrisi ir kaip mes sykiu eisim į naujas dienas.

Susirašinėdama su A. Vaičiulaičiu J. Abramikaitė pasidalijo savo rūpesčiais, klausė patarimo. 

Pastarasis, vis dar jausdamas jai šiltus jausmus, nesvyruodamas pasiūlė atvykti į JAV. Jo geranoriškumas ir rūpinimasis jaunu žmogumi buvo jaudinantis. A. Vaičiulaitis taktiškai ir subtiliai aprašo visas Amerikos valdžios iškeltas sąlygas: „Joana, aš galėčiau vieną lietuvaitę ir be afidevito ir be ilgų formalumų atsikviesti į Jungtines Valstijas, kadangi esu buvęs šios šalies kariuomenėje. Tokiems įstatymas leidžia atsikviesti „karo nuotaką“. Tik prie šio įstatymo, kaip čia sako virvė pririšta: atkviestoji bene per tris mėnesius čia turi ištekėti. Kitaip atgal išveža. Jei norėtum, aš Tau tą „nuotakos kvietimą“ atsiųsčiau.

Mano pareiga būtų ką nors išgelbėti, nes kurią dieną visus ten Jus gali užlieti negera vilnis. Kitų aš nepažįstu, be Tavęs, tremtyje. Atvažiavus, jei esi baigus studijas, galėtum kur dėstyti mokykloje kalbas. Bet Tu paklausi: o kaip su tuo įstatymu? Aš jaučiu, kad mudu esame bičiuliai, ir Tu man visados pasilikai viena iš geriausių mergaičių. Džiugu man Tave prisiminti. Ir aš labai norėčiau Tau padėti. Bet, kiek aš suprantu, mudu niekur kitur už tos bičiulystės šiandien nestovim. Todėl, jei „meilė neliepsnotų“, būtų galima dėl akių civiliai tuoktis, paskui gi eiti savo keliais. Tada būtų tvarkoj su įstatymu. Arba, gal, turi ką nors šioj šaly?… Laukiu greitos žinios. Ir būk tvirta savo naujame kelyje!“ (Skrantonas, 1948 m. vasario 28 d.)

J. Abramikaitė, sujaudinta ypatingo dėmesio ir kvietimo, nutarė jį priimti. Atsakydama savo draugui parašė tvirtai „taip“, kuris ir tapo jų laimingo gyvenimo kelrode žvaigžde. Kitame laiške A. Vaičiulaitis džiaugsmingai, bet su nerimu rašė: „Ir nesakyk, kad man įsiskolinai – juk tai vienų namų turtas… gal ir keista atrodo, bet Tavęs išsiilgstu ir apmąstau, kaip Tu čia vieną dieną iš mėlyno dangaus atskrisi ir kaip mes sykiu eisim į naujas dienas. Tik bijau, kad aš tavęs neišgąsdinčiau – žinai, tie menininkai vieną dieną linksmi, o kitą – aptemę lyg debesys. Bet Tu juos, turbūt, pažįsti.“ (Elmhurstas, 1948 m. liepos 11 d.) 

Joana ir Antanas Vaičiulaičiai vestuvių dieną Niujorke 1948 m. gruodžio 26 d. Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotrauka
Joana ir Antanas Vaičiulaičiai Skrantone 1949 m. Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotrauka
Joanos ir Antano Vaičiulaičių pirmagimė Danutė. Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotrauka
Joanos ir Antano Vaičiulaičių dukros (iš kairės): Joana, Aldona, Danutė. Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotrauka

Turim tik vienus namus šioj žemėj

J. Abramikaitė atvykusi į Ameriką buvo A. Vaičiulaičio dėmesiu ir rūpesčiu apgaubta kaip skraiste. Norėdamas ją dvasiškai praturtinti, jis suteikė galimybes lankyti teatrus, filharmonijas, muziejus, parodų sales. J. Abramikaitė su jauduliu priėmė tas brangiausias dovanas ir mėgavosi menu kaip „geriausiais žemės vaisiais“.

A. Vaičiulaitis džiaugėsi atradęs artimą sielą, laiške rašė: „Ir kokia gaivi buvo ir tebėra toji svajonė, vilties ir tikrumas apie grįžimą. <…> Tu atėjai ir atnešei, ko man trūko – savą, brangų žmogų. Panemunės pušynų kvapą ir tą šventą lietuviško grumsto trupinėlį. Tu dabar sykiu su manim žiūrėsi, ar tolybėj nepasiilgės Nemuno vilnys, Vilniaus bokštai – ir tėvų namas. Sykiu žiūrėsim, gyvensim, būsim viena viltis ir vienas grįžimas. Kaip man gera, kad Tu atvykai į mano nykumą. Nūn žinau, kad mano dienos yra patvarios ir pilnos, ir kad Tu esi mano brangus rūpestėlis.“ (Skrantonas, 1948 m. gruodžio 14 d.).

J. Abramikaitė, jausdama begalinę atsakomybę, moteriškai susirūpinusi ateitimi rašė: „Antanai, dūšia mano! Taip tvirtai aš šiandien regiu mudviejų gyvenimo išsidriekusį kaspiną – jis ilgas, vingiuojasi – o mudu einam, juo — 

Nous avons pense des chosas pures 

Cote a cote, le long des chemini, 

Nous nous sommes tenus par les mains 

Sans dere…parmi les fleurs obscures…

Tu kalbi apie Didįjį Sugrįžimą. O, aš juo tikiu. Tikiu taip šventai, kaip Jėzaus žodžiu. Mudu, Antanai, turim tik vienus namus šioj žemėj. Į juos sugrįšim! Dažnai mąstau, ką aš savo pasauliu galiu duoti?! Ir bijau, kad nesugebėsiu. Bet tikėk man, aš stengsiuosi. Tavo Joana“ (1948 m. gruodžio 16 d., Niujorkas).

A. Vaičiulaitis, ramindamas savo būsimą žmoną, nupūsdamas visas abejones, atsakė: „O aš Tau, mano mergaite, noriu kalbėti gerus ir paprastus žodžius. Aš Tau noriu pasakyti, kad Tu man esi brangi, artima ir sava. Tu esi artima visų dienų ir viso gyvenimo eigoje. Aš jaučiu, kaip mudu priėjom ir atsistojom prie mudviejų būties vartų. Dar valanda, ir mudu įžengsim į juos. Ką ten rasim, bus mudviejų – džiaugsmas, darbas, pievų žiedai, paukščio daina, liūdesys ir kančia. Taip, ateis ir ji, neišvengiamoji mūsų kelionės viešnia, ir aš pats nežinau, ar sielvartas buvo kada nors atstojęs nuo manęs, bet ir jis mūsų brolis, ir gal tasai, kuris gilina žmogaus dienas, arčiau jį pastato prie daiktų širdies.

Aš noriu, kad per visas mūsų dienas mus lydėtų kūdikis, ir kad jo šypsnis niekados neišnyktų mumyse. Aš čia suprantu tą kūdikį, kuris yra mūsų sielose ir kuris yra mūsų mažų dienų atgarsis. Tai jis prieš mūsų akis ir išdėsto gaivias varsas ir padaro, kad mokame džiaugtis mažais dalykais, ir jaučiame burtą tarp mus supančių daiktų. Medis tada mums yra lyg draugas. Mes tada jaučiam žolę tartum gyvą augimą po savo pėda. Mus tada džiugina debesys mėlynam danguje, vabalėlis su raudonu dryžiu ant nugaros karkle, iš gluosnio išsisukta švilpynė ir keliu einantis senelis. Jis praeina mūsų širdy, mūsų vaizduotėj, ir mūsų atminime, atnešdamas kažką naujo, žodžiu neišsakoma…

Tegul tas vaikelis pasilieka su mumis ir tegul jo žvilgsnis nušviečia, ką mes regėsime ir kam mes dirbsime. Ir dar noriu pasakyti, kad tų naujų dienų statytojai būsime mudu. Tikiu, kad mudu galėsime eiti žingsnis į žingsnį, dažnai ir pakeldami tai, ką mums likimas skirs. Aš taip tikiu Tavimi. O tegul jis skiria kuo greičiau mudviem stovėti tėviškės vartuos, kur mūsų laukia vaikystės sapnai ir mūsų tėveliai, net jei jie jau ir ilsėtųsi tarp baltų beržų… Tavo Antanas“ (Skrantonas, 1948 m. gruodžio 18 d.)

Graži draugystė buvo apvainikuota 1948 m. gruodžio 26 d. Niujorke Santuokos sakramentu. Šeima įsikūrė Skrantone, nes A. Vaičiulaitis dirbo šio miesto universitete. Vėliau, Niujorke įsteigus prie informacinės agentūros „Amerikos balsas“ lietuvių skyrių, pradėjo jame dirbti. Nuo 1950-ųjų daugiau nei penkiolika metų ėjo žurnalo „Aidai“ vyriausiojo redaktoriaus pareigas. Joana visus tuos metus uoliai talkino vyrui. Dar Lietuvoje baigusi mašininkės-sekretorės kursus perrašinėjo į „Aidų“ žurnalą atsiųstus tekstus.

Prisimindama anas dienas, Joana pasakojo, kad tai jai buvo savotiški „universitetai“, nes šiame žurnale buvo skelbiami aukšto intelektualinio lygio tekstai. Spausdindama tekstus mašinėle, ji buvo pirmoji skaitytoja, negana to – perrašinėjo ir savo vyro kūrybą. Susaistyti dvasine bendryste, jie dalijosi įžvalgomis, mintimis apie kultūrinį, literatūrinį gyvenimą… Niujorke abu turėjo galimybę džiaugtis menais.

A. Vaičiulaitis laiške Jonui Aisčiui rašė: „Mielas Jonai, kiek sugaišau su laišku, nes buvau Niujorke menais atsikvėpti. Su Joana matėm ir klausėmės operos, buvom dviejuos simfonijos koncertuos ir žiūrėjom, kaip Charles Bayer vaidino Sartre dramoje. Taip visą savaitę gaivinomės gražiais dalykais.“ (Skrantonas, 1949 m. vasario 8 d.)

Informacinę agentūrą „Amerikos balsas“ perkėlus į Vašingtoną, ten persikėlė ir Vaičiulaičių šeima. Čia abu su žmona dalyvavo visuomeninėje kultūrinėje veikloje. Lietuvių bendruomenė rengdavo Vasario 16-osios minėjimus, literatūros vakarus. Gražūs bičiulystės ryšiai siejo su J. Aisčiu, B. Brazdžionio, A. Nykos-Niliūno, K. Bradūno šeimomis. 

Joana, bandydama apsaugoti vyrą nuo buitinių rūpesčių, gražiai tvarkėsi kurdama jaukų šeimos lizdą, kuriame viena paskui kitą gimė trys gražuolės dukros. A. Nyka-Niliūnas su nuostaba yra prasitaręs: „Tokios gražios kaip lėlės.“ Laimingas tėvas netvėrė džiaugsmu, gimus pirmagimei Danutei rašė: „Mano Vabaliuk, Brangiausia, Aš visas esu ne čia, o pas judvi – mano tokią gerą žmoną ir tą mažą dukrytę. O štai ką aš Tau labai norėčiau pasakyti. Aš daug kur buvau ir daug mačiau. Gražiausi žemės daiktai yra prabėgę pro mano akis. Betgi nieko taip gražaus ir švelnaus nesu regėjęs, kaip Tave, kada išvydau pirmą sykį su dukrele rankose. Po trumpo pažvelgimo ir tos judviejų ramios šilumos, to namų džiaugsmo man užteks ligi dienų galo – ir jis kas kart augs ir didės sykiu žengdamas su mumis trimis: Tujen, Danute ir ašai esame lyg viena daina, lyg laimingas šauksmas į žvaigždes, kad ir jos girdėtų mūsų širdžių plakimą. Aš esu su Jumis…“ (1949 m. lapkričio 7 d.) 

Tave mylėdamas, vėl linkiu tau šviesių vieškelių – ir dar kartą grįžtu į aną šviesią dieną, kai prie Nemuno krantų tu pirmą kartą atėjai pas mane. Kaip visados nuo tų laikų – tavo Antanas.

Dukroms paaugus, 1960 m. J. Vaičiulaitienė, sėkmingai perėjusi visus darbinius pokalbius, buvo priimta į Kongreso biblioteką ir paskirta į Knygų katalogizavimo skyrių. Gilindama Lietuvoje, Insbruke ir Freiburge universitetuose įgytas žinias, ji dar baigė bibliotekininkystės akademinį kursą Vašingtone. Darbas buvo patrauklus, įdomus, nes knygų pasaulis traukė visą gyvenimą, skaitymo aistra išliko iki paskutinių dienų… Visuomeniškos prigimties J. Vaičiulaitienė priklausė Vašingtono lietuvių bendruomenei, moterų klubui, BALFui, dalyvavo įvairiuose renginiuose, kartu su kitais mitinguodavo prie Baltųjų rūmų dėl Lietuvos nepriklausomybės atgavimo.

Vasaras šeima praleisdavo prie vandenyno, vykdavo į keliones, ypač mėgo lankytis Italijoje, kur nuolat laukė artimi draugai – Stasys ir Daniela Lozoraičiai. A. Vaičiulaitis jau nuo 1940-ųjų, kai ėjo atašė pareigas diplomatinėje tarnyboje prie Vatikano, puikiai pažinojo visą Lozoraičių šeimą. Tie glaudūs ryšiai tęsėsi iki gyvenimo pabaigos. Paskyrus S. Lozoraitį ambasadoriumi Vašingtone, į jo komandą įsitraukė vyresnėlė Danutė. Guvaus ir malonaus būdo Joana buvo draugų ir draugių apsupta, ji lyg magnetas traukė prie savęs žmones. Su ypatinga meile ir atida rūpinosi dukrų auklėjimu, stengėsi įskiepyti krikščioniškas vertybes, meilę lietuvių kalbai, menui ir grožiui. Stengėsi savo kūrybingą ir talentingą žmogų apsaugoti nuo kasdienių rūpesčių, suteikti jam kūrybos laisvę. 

Taip dalinant laiką tarp darbo, veiklos, vaikų auklėjimo ir namų rūpesčių prabėgo ne vienas dešimtmetis. Drauge A. ir J. Vaičiulaičiai pragyveno 44 metus. Gyvenimo rūpesčiai, bendri vargai neišstūmė abipusės pagarbos ir meilės, o dar labiau sustiprino ir džiugino.

A. Vaičiulaitis laiške savo mylimai žmonai rašė: „Mano Joanėle Brangiausia, šį mūsų rytą vėl atsiminiau tave, kai pirmą kartą pamačiau Kaune. Nuo tos dienos tu lydėjai mane visą kelionę – ir kada tu buvai toli, ir kai gyvenai Freiburge, ir kai atskridai i Niujorką. Vėl prabėgo tos gražios dienos su tavim, Pensilvanijoj – ir ant marių kranto Kenebunkporte, ir tarp Niujorko dangoraižių – ir čia, sostinėje. Ilgoki tai metai – bet kai pažiūriu atgal – tai lyg kokia viena akimirka, vienas paveikslas, vienas gyvenimas, sustojęs tavo akivaizdoj… ir taip per slenkstį žengiu su tavim į tuos kitus metus. Aš tau dėkingas už tavo atėjimą, už tavo balsą, už tavo giedrą ir už tavo rūpestėlius. Mano troškimas – kad tau būtų geriau, ir kad Dievo ranka lydėtų tavo vaikelius ir globotų tave, tu gyvenk savo dukterų pavedama – ir tu joms padėk. Tai geros ir mielos dukros. 

O aš – perėjau žemes ir karalystes, ir jau neturiu kitų namų. Tad kai dabar miniu tave, tu atsimink ir mane, tą mįslingą savo žmogų – atsimink šiandien – ir paskui… kada nors, nes yra ir mano valanda. Tave mylėdamas, vėl linkiu tau šviesių vieškelių – ir dar kartą grįžtu į aną šviesią dieną, kai prie Nemuno krantų tu pirmą kartą atėjai pas mane. Kaip visados nuo tų laikų – tavo Antanas.“ (1973 m. gruodžio 26 d.)

Prie Antano Vaičiulaičio darbo stalo Vašingtone 1985 m. Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotrauka
Joana Abramikaitė-Vaičiulaitienė su anūkėliu. Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotrauka
Joana Abramikaitė-Vaičiulaitienė 2001 m. Vašingtone. Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotrauka

Iki 1986 m. Joana dirbo Kongreso bibliotekoje. Užaugo dukros, baigė aukštuosius mokslus, ištekėjo ir susilaukė septynių vaikų. Joana ir Antanas su begaline meile ir džiaugsmu rūpinosi anūkais. Tačiau pikta A. Vaičiulaičio liga apkartino paskutines džiaugsmingo gyvenimo dienas, 1992-aisiais įvyko skausmingas atsisveikinimas. J. Vaičiulaitienė, vykdydama vyro valią, parvežė ir palaidojo jį šalia tėvų – Vilkaviškyje, gimtojoje Suvalkijoje.

J. Vaičiulaitienė rūpinosi vyro atminimo įamžinimu. Pasirūpino, kad A. Vaičiulaičio archyvinis rinkinys pasiektų Maironio lietuvių literatūros muziejų. Nuolat atvykdavo ir dalyvaudavo čia rengiamose parodose ir literatūros vakaruose, skirtose vyro, rašytojo atminimui. Puoselėjo viltį atstatyti, atkurti vyro gimtuosius namus Didžiųjų Šelvių kaime. Jai rūpėjo išleisti Lietuvoje ir jo kelionių knygą „Italijos vaizdai“. Dalis jos svajonių tapo realybe.

Joanos Abramikaitės-Vaičiulaitienės gyvenimas užgeso 2003 m. balandžio 7 dieną, atgulė ji Vilkaviškyje šalia savo brangiausio žmogaus. 

Trijų dukrų Danutės, Joanos ir Aldonos dėka tęsiami tėvų darbai ir sumanymai. Jaunėlė Aldona švelniai išsakė savo mintis: „Mama buvo mūsų gyvenimo centras… šviesi, energinga, išmintinga ir geros širdies moteris. Sekė gyvenimo naujienas, žinojo, kas pasaulyje vyksta. Ji buvo tėvynės Lietuvos dukra, kartu su tėveliu išmokino mus mylėti Lietuvą, jos rašytą žodį, muziką, meną ir tradicijas. O jos begalinė meilė ir rūpestis rėmė mus visus ir nurodė, kaip keliauti pasaulyje teisingais ir gerais keliais. Girdžiu jos balsą, jaučiu jos meilę kasdien… Mamos meilė begalinė. Nuo mažumės jutau ir žinojau, kokia didelė mamos ir tėčio meilė… Ir tik suaugus, pačiai tapus mama, suvokiau, kaip neįprasta ir gili jų meilė ir kokius ypatingus tėvus Dievas man ir sesutėms davė…“

Antano Vaičiulaičio dedikacija žmonai Joanai. Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotrauka
Joana Abramikaitė-Vaičiulaitienė. Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotrauka

Parengta remiantis Virginijos Babonaitės-Paplauskienės knyga „Antanas Vaičiulaitis. Archyvai“ (Kaunas, 2006 m.). Parengta monografiniu principu – remiantis egodokumentika veriasi visas rašytojo Antano Vaičiulaičio gyvenimas. Knygą galima įsigyti Maironio lietuvių literatūros muziejuje.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien