Butelis nuo ryto, recidyvisto statusas ir šlapinimasis krauju. Manto ryžtas pakilti iš priklausomybės

Priklausomybės ligos gali visiškai sužlugdyti žmogui gyvenimą. Todėl svarbu laiku kreiptis į specialistus ir nedelsiant ieškoti pagalbos. Dienraščio „Bernardinai“ tinklalaidžių ciklas skirtas kiekvienam, norinčiam geriau suprasti klastingas priklausomybių ligas. Tai ne instrukcija ar moralas, bet liudijimas, kad priklausomybė nėra mirties nuosprendis. Kad visuomet yra ir kitas kelias.

Tinklalaidės parengtos bendradarbiaujant su priklausomų asmenų bendruomene „Aš esu“, kuriai vadovauja kunigas Kęstutis Dvareckas. Pats išsivadavęs iš priklausomybės gniaužtų, kunigas įsitikinęs, kad tik savipagalba gali padėti atrakinti naujo gyvenimo duris. Bendruomenėje „Aš esu“ nuolat gyvena nuo 15 iki 20 asmenų, priklausomų nuo alkoholio, narkotikų ar azartinių lošimų. Per visą gyvavimo laikotarpį bendruomenė padėjo rasti viltį ir žengti pirmuosius sveikimo žingsnius daugiau nei keliems šimtams žmonių. Dauguma jų sėkmingai grįžo į visuomenę, susirado darbą, sukūrė šeimas, augina vaikus.

Bendruomenė „Aš esu“ atvira visiems paliestiems priklausomybės ligų ir ieškantiems pagalbos.

Mantas bendruomenėje „Aš esu“ jau daugiau kaip penki mėnesiai. Čia atsidūrė tikėdamasis sušvelninti jo laukiančią bausmę už padarytą nusikaltimą ir planavo „kaip nors praplaukti paviršiumi“, pabūti ne ilgiau kaip du mėnesius. Tačiau šiandien Mantas sakosi nesigailįs nė vienos dienos, praleistos bendruomenėje.

„Pradėjau žiūrėti pagarbiau į save, pradėjau save mėgti, jau galiu žiūrėti į save veidrodyje… Pradėjau kalbėtis apie jausmus, nuoširdžiai dirbti. Nors ir sunku, kiekvieną dieną bandau perlipti per save ir dalintis. Man tai labai daug kainuoja. Bet aš stengiuosi ir bandau keistis… Taigi nors labai sunku, einu, lipu per save“, – sako Mantas.

Psichologės padedamas Mantas suprato, kiek jo viduje susikaupę neišsakytų sunkių emocijų, pykčio, kurie ir lėmė jo rizikingą ir netgi nusikalstamą elgesį, ritimąsi į alkoholizmo ir narkomanijos bedugnę.

„Dabar mokausi problemas spręsti ne kumščiais, o žodžiais, mokausi jausti, verkti, nes to irgi nemoku. Galų gale kalbėtis, kai man negerai, jei mane kas nors skaudina, įskaudino“, – apie savo pokyčius pasakoja Mantas.

O dabar – grįžkime į pačią pradžią: kaip Manto gyvenime atsirado alkoholis, narkotikai ir kaip jie vis labiau ėmė valdyti jį ir jo gyvenimą.

Vaikystė priklausomo nuo alkoholio tėvo pašonėje

Manto tėtis yra priklausomas nuo alkoholio, tad šio vartojimą šeimoje Mantas matė nuo ankstyvos vaikystės. Savaitgaliais berniuko tėvas visada būdavo girtas ir 12-mečiui ar 13-mečiui sūnui netgi pasiūlydavo išgerti.

Mokykloje Mantas labai norėjo pritapti prie draugų, taigi pradėjo drauge su jais gerti ir rūkyti būdamas vos šeštokas. Iš pradžių alkoholis jam nelabai patiko, tačiau pastebėjo, kad išgėręs tampa linksmesnis, prie visų pritampa, iš jo nebesityčiodavo kaip anksčiau. Namo paauglys neretai grįždavo girtas, bėgdavo iš pamokų, pas Mantą vykdavo „plotai“. Marihuaną jaunuolis išbandė būdamas 15–16-os metų. Nors iš pradžių jam tai nepatiko, tačiau ilgainiui ėmė vystytis priklausomybė. Tada prasidėjo Manto problemos su teisėsauga, vagystės, muštynės su tėvu.

Šešiolikmetis Mantas jau buvo padaręs avariją, turėjo įvairių kitų problemų, jautėsi visiškame dugne ir netgi bandė atimti sau gyvybę. Visus savo išgyvenimus Mantas laikė viduje, neturėjo draugų, kuriems galėtų išsipasakoti, ir, nors visuomet būdavo su šypsena, tačiau jautėsi prikaupęs labai daug pykčio, kurį nežinojo kur dėti.

Pirmas bandymas pasikeisti ir kokaino nelaisvė

Įpusėjęs 12-ą klasę Mantas pasijuto nuo visko pavargęs, jam dėl visko buvo gėda, tad nusprendė išeiti į kariuomenę, tikėdamasis ten pasikeisti. Sėkmingai kariuomenėje ištarnavo septynis mėnesius, gavo pagyrimų, padėkų. Tačiau septintą mėnesį išvažiavo susitikti su vaikystės draugais, ir šie pasiūlė narkotikų. „Ten buvo daug visko. Ir gėriau, ir uosčiau, ir rūkiau“, – pasakoja Mantas. Po to Mantas su draugais važinėjo savo automobiliu, kol jie jį, visiškai apsvaigusį, galiausiai išmetė ir nuvažiavo.

„Buvau su kario uniforma, sklaidžiausi po miestą, pamatė žmonės, iškvietė tarnybas. Mane supakavo, bandžiau paaiškinti, kad iš manęs pavogė automobilį, tačiau niekas manimi nepatikėjo. Buvau visiškai „išėjęs“, kaip tada, kai pirmą kartą parūkiau“, – pasakoja jis.

Mantas norėjo savo ateitį sieti su tarnyba kariuomenėje, tačiau brolis jam pasiūlė išvykti į užsienį padirbėti: „Buvau naivus. Ir kai išvykau į Šiaurės Airiją, ten ir prasidėjo visos mano šunybės.“ Mantas daug gerdavo su įvairiomis kompanijomis, išgėręs neadekvačiai elgdavosi, eidavo ieškoti neužrakintų automobilių, vogdavo. Viską, ką uždirbdavo, pragerdavo. Netrukus jam buvo pasiūlyta platinti narkotikus.

Nors pats Mantas kokaino iš pradžių nevartojo, tačiau, kadangi labai daug dirbo, jautė nuolatinį stresą, mažai miegojo, manė, kad kokainas suteiks žvalumo, leis nemiegoti, tad pabandė. Iš pradžių vieno narkotikų maišelio jam užtekdavo savaitei dviem, o vėliau jo pritrūkdavo ir pusdieniui.

„Mano darbas prasidėdavo ne nuo kavos puodelio, o nuo vieno patraukimo. Per pietus irgi bėgdavau į mašiną patraukti. Kažkokia beprotystė“, – prisimena Mantas. Galiausiai jis prarado darbus, nebegalėjo mokėti nuomos, išsimokėti paskolų, tad iš šalies tiesiog pabėgo.

Kokainą vėl keičia alkoholis, ir – recidyvisto statusas

Mantas grįžo į Lietuvą, nustojo vartoti narkotikus, bet tada sugrįžo alkoholis. Netrukus jis pragėrė darbą, naują draugę, vėl atrodė, kad sugriuvo visas pasaulis, tačiau ėmė gerti dar labiau. Būdamas visiškai girtas Mantas pavogė automobilį ir net pats neprisimena, kaip atsidūrė netoli Varšuvos. Pasirodo, po vagystės padarė avariją, jį gaudė policija, tada sėdo į savo automobilį ir girtas važiavo, kur akys mato. Tačiau atsipeikėjęs nusprendė grįžti į Lietuvą – pagailo mamos.

Tada Mantą nuteisė pirmą kartą. Praradęs ir vairavimo teisę jis ėmė gerti dar labiau. Po to nuteisė antrą, trečią. Mantas įgijo recidyvisto statusą. Vyras pasakoja, kad tuo metu jis gerdavo po tris mėnesius diena po dienos: „Atsikeldavau ryte, ir man iškart reikėdavo 0,7 litro butelio, kad jausčiausi gerai.“

Alkoholio jam reikėdavo net ir naktimis – Mantas bėgdavo jo pirkti į „tašką“, manė, kad be alkoholio numirs. Manto gyvenime vyko visiškas chaosas, jis daug ko nebeprisimena, tačiau jam tada tai atrodė normalu. Kol vėl neprisidirbo ir negavo trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmės.

Trys mėnesiai nelaisvėje Mantui išėjo į naudą. „Išsiblaiviau, atsigavau, sportavau, šiek tiek skaičiau, pradėjau mąstyti. Galiausiai pradėjau rašyti dienoraštį. Po truputį stabilizavausi. Sakiau sau: kas man darosi? Alkoholis, chaosas, po to kenkimas sau ir vėl problemos. Praeina kiek laiko, ir vėl tas pats. Viskas kartojasi. Sakiau sau, kad negersiu, viskas, gana, turiu kažką keisti“, – prisimena Mantas. Deja, išėjęs į laisvę blaivus išbuvo vos dvi dienas, kol su tėvu neišgėrė vienos skardinės alaus…

Alkoholis, marihuana, hašišas, chaosas

Mantas nebeturėjo pinigų, nuo jo nusigręžė šeima, tad jis vėl išvyko į Vokietiją. Čia vyras iš pradžių gerdavo vienas, bet netrukus susirado ir sugėrovų. „Pradėjom susitikinėti, užplūdo vėl tas pats jausmas kaip paauglystėje, kad vėl pritampu“, – pasakoja Mantas.

Po kiek laiko vyras tapo marihuanos „dileriu“, o netrukus ir pats jos pabandė. Iš pradžių jam nepatiko, tad narkotiką maišydavo su alkoholiu. Diena po dienos tolerancija augo, ir alkoholį vėl pakeitė marihuana. O po marihuanos – hašišas. Vėliau Mantas jį pradėjo ir pardavinėti. „Sakydavau, kad pardavinėju dėl pinigų, tačiau iš tiesų – kad visada šalia savęs turėčiau. Tolerancija buvo tokia, kad nebemaišydavau su tabaku – marihuaną maišydavau su hašišu“, – pasakoja Mantas.

Dėl šių įpročių jį paliko tuometinė draugė. Mantas vėl pradėjo smarkiai gerti. Būdamas apsvaigęs susilaužė ranką, gavo nedarbingumo atostogas ir degradavo toliau. „Ryte gėriau, per pietus gėriau, vakare gėriau. Iš pradžių alų, po to alų ir pigų vyną, po to degtinę, po to alų, vyną ir degtinę. Taip nusivažiavau, kad pradėjau šlapintis krauju. Tačiau neišsigandau. Sakiau: žiūrėkit, myžu vynu, reikia mažiau jo gerti. Nustojau gerti vyną, pradėjau gerti degtinę“, – prisimena Mantas.

Netrukus vyras neteko ir darbo – būdamas girtas sumušė bendradarbį. Grįžo į Lietuvą. Čia sesuo jam padėjo paskutinį kartą – nuvežė pas psichiatrą. Ten jis sužinojo, kad serga priklausomybe nuo alkoholio, tačiau tuo nepatikėjo. Psichiatras Mantui rekomendavo lankytis anoniminių alkoholikų grupėse, bet šis tik numojo ranka. Norėjo greito poveikio – tabletės, kurią išgėrus viskas pasikeistų, jis taptų geras, pasveiktų.

Pinigai vėl išseko, ir Mantas paskutinįkart išvyko į Vokietiją. Čia dirbo dvi savaites, pragėrė 1800 eurų – iš pradžių vienas, po to su naujais pažįstamais – vėl siekė pritapti. Po vienų išgertuvių Mantas paliko miegančius sugėrovus ir vienas išėjo į miestą. Ten vėl gėrė, susimušė, bėgo, išdaužė parduotuvės langą. Galiausiai rado neužrakintą svetimą automobilį su paliktu viduje rakteliu ir sėdęs į jį visiškai girtas pradėjo kelionę į Lietuvą. „Greitis buvo toks, kad viena klaida, ir aš būčiau savo kelionę užbaigęs autobane“, – prisimena Mantas.

Kalėjimo baimė, virtusi vidine motyvacija keistis

Lietuvą pasiekti Mantui pavyko, tačiau pasienyje jis buvo sulaikytas už automobilio vagystę. Kitą dieną grįžo namo, pas tėvus, laukti teismo. „Namuose radau verkiančią mamą. Praradusį viltį tėvą. Jis paklausė, ar man nusibodo gyventi laisvai. Tačiau nei rėkė, nei ką. Iš jo žvilgsnio supratau, kad jo nebenustebinau“, – pasakoja Mantas.

Laukdamas teismo vyras suprato, kad toks gyvenimas jam nebepakeliamas, tačiau nežinojo nei ką daryti, nei nuo ko pradėti. Tada mama Mantą vargais negalais prikalbino lankyti „Minesotos“ programą. Jis ten sutiko dalyvauti tikėdamasis švelnesnės bausmės už automobilio vagystę: „Sakiau, ką reikėjo sakyti, rašiau, ką reikėjo rašyti. Pabandžiau praplaukti paviršium.“

„Minesotos“ programai baigiantis psichologė Mantui papildomai rekomendavo ilgalaikę reabilitaciją. „Ji turbūt matė, kad plaukiau paviršium. Galvojau: kaip įmanoma visiškai negerti alkoholio?“ – prisimena Mantas. Tačiau vėlgi dėl to paties motyvo – baimės patekti į kalėjimą – vyras atsidūrė bendruomenėje „Aš esu“.

„Žinojau, kad jei pateksiu į kalėjimą, tai darysiu viską, kad pritapčiau prie visų. Nežinau, kuo ten būčiau tapęs“, – svarsto jis.

Iš pradžių Mantui buvo nelengva, jis vėl norėjo praplaukti paviršiumi, kaip ir „Minesotoje“: „Tačiau po mėnesio darbuotojai vis tiek pamatė, kad man kažkas ne taip. Kad aš iki galo neatsiveriu, kad turiu problemą, bet man į ją nusispjaut.“ Jis norėjo viską mesti, jį viskas erzino, net jo paties atvaizdas veidrodyje. Tačiau pamatęs, kad čia jo niekas per prievartą nelaiko, panoro iš tiesų pradėti keistis. Pradėjo po truputį gilintis į save, į skaudžius vaikystės prisiminimus, kurių niekam nebuvo pasakojęs. Suprato, kad turi labai daug pykčio, tačiau, jo žodžiais, galbūt tas pyktis ir padėjo galiausiai pradėti kalbėti apie save ir apie tai, kaip jaučiasi iš tiesų, o ne sakyti tą, ką nori girdėti kiti.

„Jaučiuosi dėkingas, kad mane sustabdė tada pasieny. Tai vadinu aukštesnės jėgos apsireiškimu mano gyvenime“, – sako Mantas. Jis prisipažįsta, kad iš pradžių bendruomenės „Aš esu“ darbuotojai jam atrodė tarsi priešai, norintys pakenkti: „Tačiau buvau kvailys. Bet taip buvo, ir, ačiū Dievui, mano požiūris pasikeitė.“

Taip, iš tiesų Manto gyvenime atsirado ir Dievas, ir malda. „Prisimenu, galvojau, kaip įmanoma melstis. Čia reikia melstis du kartus per dieną. Prisimenu, pirmą kartą, kai meldžiausi, vos nenualpau. O dabar tai darau su malonumu. Ateinu į koplyčią pasėdėti, kad nurimčiau, kad man Dievas padėtų nurimti. Prašau Dievą išminties. Ir džiaugiuosi, kad čia atėjau, nors ir vedamas išorinės motyvacijos, bet dabar yra vidinė motyvacija. Noriu išmokti gyventi, nebenusikalsti, galiausiai sukurti šeimą, kurios labai norėčiau“, – savo istoriją baigia Mantas.

Priklausomybes turinčių asmenų bendruomenė „Aš esu“

Adresas: Šv. Stepono g. 37, Vilnius

El. paštas: [email protected]

www.asesubendruomene.lt