Būti judėjime ir žadinti evangelizacinę Bažnyčios misiją. Ką skelbia popiežiaus gegužės mėnesio intencija?

aA +1 +2

Kun. Mindaugas Malinauskas SJ yra Popiežiškojo pasaulinio maldos tinklo koordinatorius Lietuvoje.

Popiežius Pranciškus dalijasi gegužės mėnesio maldos intencija, patikėta visiems Katalikų Bažnyčios nariams per Popiežiaus pasaulinį maldos tinklą. Popiežiaus maldos intencija – bažnytiniai judėjimai ir bendruomenės: „Melskimės, kad judėjimai ir bažnytinės bendruomenės kasdien iš naujo atrastų savo misiją – evangelizacijos misiją – ir kad savo charizmomis atsilieptų į pasaulio poreikius.“

Popiežius teigia: „Bažnytiniai judėjimai ir bendruomenės yra dovana, jie yra Bažnyčios lobis!“ Tai gebėjimas atnaujinti Bažnyčią, unikaliai užmezgant ryšius evangelizacinės misijos tarnystei; naujai atrandant būdus parodyti Evangelijos patrauklumą ir naujumą; jie padeda asmeniškai ir bendruomeniškai susitikti su Kristumi. Iš tiesų pastaraisiais dešimtmečiais Bažnyčioje pagyvėjo asociacijų, judėjimų ir naujų bendruomenių bažnytinė bei misionieriška veikla, suteikus Dvasios dovanotas charizmas jų steigėjams. Dažnai tai įvyksta nesilaikant prieš tai kruopščiai suplanuotų įprastų pastoracinių planavimo formų.

Tas judėjimų lobis ir yra pirmiausia evangelizacijos jėga, tai yra gebėjimas pasiekti artimą, prakalbinant jį, sudominant, uždegant širdį trokšti Dievo ir jo tvarkos, jo veikimo būdo, tai yra Gerosios Naujienos, taip pasidalinant tuo lobiu, kuris visuomet yra Bažnyčioje. Todėl judėjimai kalba, pasak popiežiaus Pranciškaus, skirtingomis kalbomis, o tai ne susipriešinimo dėl nuodėmės ženklas, bet Šventosios Dvasios unikalus veikimas, kad skirtingi ir unikalūs judėjimai apimtų visą pasaulį iki žemės pakraščių, pasiektų juose žmones ir vienytų ta pačia dvasia. Taigi nors jie, pasak popiežiaus, atrodo skirtingi, tačiau būtent jų kūrybiškumas sukuria šiuos skirtumus pasiekti Bažnyčios vardu ir malone žmones, jiems nešant Gerąją Naujieną, Evangeliją, savita kalba, dažnai atnaujinta ir pritaikyta šiandienos situacijoms.

Iš tiesų šie bažnytiniai judėjimai ir bendruomenės randa „naujų būdų parodyti Evangelijos patrauklumą ir naujumą“, aiškina popiežius Pranciškus. Taigi atnaujina Bažnyčią kalbomis, atskleidžiančiomis kiekvienos charizmos kūrybiškumą. Popiežius Jonas Paulius II sakė: „Kiekvienas sąjūdis skiriasi nuo kitų, tačiau visi jie yra suvienyti tos pačios bendrystės ir tai pačiai misijai, nepamirštant, kad tikros charizmos negali nesiekti susitikimo su Kristumi.“

Šio mėnesio Šventojo Tėvo apmąstymai skirti bažnytiniams judėjimams ir bendruomenėms, kad atnaujintų Bažnyčią savo gebėjimu palaikyti dialogą, tarnaujantį jos evangelizacinei misijai. Todėl popiežius prašo bažnytinių judėjimų ir bendruomenių iš naujo sąmoningai, pasitikinčiai ir kūrybingai atrasti šią evangelizacinę misiją ir dalintis tuo lobiu, kad kiti gautų dvasinės naudos, o ne žalos.

Popiežius mato bažnytinių judėjimų gebėjimą imtis dialogo Bažnyčios evangelizacinės misijos labui, todėl prašo nuolat gyvuoti ir veikti, atsiliepiant į Šventosios Dvasios kvietimą, reaguoti į iššūkius, į šiuolaikinio pasaulio pokyčius.

Tai nėra koks nors neįmanomas sunkus darbas ar našta, tai atsinaujinimas ir patikėjimas, kaip sako popiežius, „savo charizmas panaudoti pasaulio poreikiams“, vengiant bet kokios pagundos užsidaryti savyje, tarsi taip gyvuoti būtų saugiau ir patikimiau. Taigi tikima, kad Bažnyčios palaikomi ir pripažįstami judėjimai, kurių Bažnyčioje yra tūkstančiai, o oficialiai pripažintų 115, kilę skirtingu metu, skirtingiems žmonėms atsiliepus į Dievo dovaną priimti unikalią charizmą, kuri, popiežiaus manymu, tikrai yra pajėgi pasiekti artimą, kad jį laimėtų išganymui ir Bažnyčiai.

Bažnytiniai judėjimai yra didžiulė dovana Bažnyčiai. Iš tiesų jie yra nuolat atsinaujinančio kūrybiškumo nešėjai, kad liudytų Jėzų Kristų ir Evangelijos Gerąją Naujieną šiandienos vyrams bei moterims pačiomis įvairiausiomis aplinkybėmis ir labai konkrečiais būdais. Jie jungia skirtingų tautų ir šalių, kartų ir įvairių profesijų narius, pasižymi vaisingu ir efektyviu formavimo potencialu, jie pašaukti ne užsidaryti, bet gyventi autentišku bažnytiniu pašaukimu ir misija.

Skirtinguose judėjimuose ir bendruomenėse yra daug charizmų, bet viena misija, vienijanti visus. Todėl Bažnyčia stengiasi palaikyti judėjimus bei bendruomenes ir jiems padėti. Viena tokių palaikymo priemonių yra Pasauliečių, šeimos ir gyvybės dikasterija, kurios viena iš užduočių yra lydėti pasauliečių asociacijų ir bažnytinių judėjimų steigimą bei plėtrą, akcentuoti Bažnyčioje jų gyvenimo fragmentus labai skirtinguose kontekstuose.

Dikasterijos įsteigimo proga Šventasis Tėvas laiške pažymėjo, kad rūpestingoji Motina Bažnyčia visuomet per amžius rūpindavosi pasauliečiais, šeima ir gyvybe, atsižvelgdavo į jų poreikius, liudydama Išganytojo gailestingą meilę žmonijai. Taip pat popiežius, vykdydamas Viešpaties kaimenės ganytojo pareigas, daro viską, kad tik Jėzaus Kristaus malonės gausa deramai ir plačiai išsilietų tikintiesiems. Dėl to svarbu, kad ir ši Romos kurijos dikasterija atsižvelgtų į laikmečio situacijas bei visuotinės Bažnyčios poreikius. Ypatingas dėmesys skiriamas pasauliečiams, šeimoms, siekiant padėti tapti gyvais Evangelijos liudytojais dabartiniais laikais. Yra trys didelės naujosios 2016 metais įsteigtos dikasterijos sekcijos: pirma – Tikinčiųjų pasauliečių sekcija, kuri rūpinasi ir stiprina pasauliečių misiją Bažnyčioje ir pasaulyje; antra – Šeimos sekcija, kuri rūpinasi šeimos sielovada bei vaidmeniu Bažnyčioje ir visuomenėje; trečia – Gyvybės sekcija, skirta atsakingai prokreacijai ir gyvybės apsaugai nuo prasidėjimo iki natūralios mirties.

Turbūt labai sunku visus judėjimus sistemingai suskaičiuoti. Tai ir tikintys skautai, keliaujantys su Pasaulio jaunimo dienų kryžiumi; Neokatechumenato kelio nariai, vykdantys evangelizaciją Amerikos miestų gatvėse; „Shalom“ misionieriai Madagaskare, Bendrystės ir išlaisvinimo misionieriai Filipinuose; „Naujųjų horizontų“ nariai kartu su šeimomis iš Brazilijos favelų; Popiežiaus Jono XXIII bendruomenės nariai su šeimomis Kenijos lūšnynuose; Šventojo Egidijaus bendruomenės nariai, pasitinkantys humanitariniais koridoriais atvykstančius pabėgėlius iš Libijos; Fokoliarų judėjimo nariai, valantys užterštus paplūdimius Pietryčių Azijoje; Eucharistinio jaunimo judėjimo jaunuoliai, adoruojantys Eucharistiją per tarptautinį kongresą; atsinaujinimo Šventojoje Dvasioje katalikiškos grupės, taip nuostabiai atnaujinusios bažnytinį šlovinimo giedojimą, įkvėptą užtarimo maldą ir užsidegimą evangelizuoti; Taizė ir panašios jaunimo grupės, randančios bendruomenišką kontempliaciją savo aplinkoje; daugelis Dievo Motinos grupių iš pavienių narių ir šeimų, augančių dvasia ir kitiems patarnaujančių; o kiek daug ir įvairių skirtingų dvasingumo maldos grupių prie vienuolinių kongregacijų, katalikiškų organizacijų, vyskupijų ir parapijų gaivina Bažnyčią.

Kviečiama melstis, kad bažnytinės bendruomenės bei judėjimai iš naujo atrastų savo misiją kasdien evangelizuoti ir savo charizmas pasitelktų pasaulio poreikiams. Panašiai kaip ir atskirų pakrikštytųjų gyvenime, taip ir bažnytinėms bendruomenėms bei judėjimams taip pat gresia pavojus užstrigti „individualistiniame liūdesyje“, į kurį popiežius Pranciškus atkreipia dėmesį „Evangelii gaudium“.

Visi bažnytiniai judėjimai ir bendruomenės tarnauja Bažnyčios evangelizacinei misijai. Tai apaštalavimui atsidavę žmonės, turintys savitą charizmą, kurią Šventoji Dvasia suteikia bendram Bažnyčios labui. Judėjimus, sudarytus daugiausia iš tikinčiųjų pasauliečių, vienija asmeninio susitikimo su Kristumi paieškos. Kartu tarnaudami Evangelijai jie palaiko dialogą su šiandienos moterimis ir vyrais, kad ir kur jie būtų.

Bažnytiniai judėjimai ir bendruomenės turi veikti ir vaisingai veikia darnoje su Bažnyčia. Būtinybė išlikti darnoje su Bažnyčia yra būtent dar vienas aspektas, kurį pabrėžia popiežius Pranciškus. Jis tėvišku tonu kviečia judėjimus visada darbuotis vyskupų ir parapijų tarnystėje. „Pavojus, – primena Šventasis Tėvas, – yra pagunda užsidaryti savyje. Iš tiesų kiekvienas judėjimas yra ne tikslas savaime, bet vieta, skatinanti susitikimą su Dievu.“ Popiežius Pranciškus, kalbėdamas apie judėjimus, kas kartą pakartoja žodį „tarnystė“, kad sustiprintų šią sąvoką, ir kviečia laikytis šios krypties.

Kviečiama melstis, kad bažnytinės bendruomenės bei judėjimai iš naujo atrastų savo misiją kasdien evangelizuoti ir savo charizmas pasitelktų pasaulio poreikiams. Panašiai kaip ir atskirų pakrikštytųjų gyvenime, taip ir bažnytinėms bendruomenėms bei judėjimams taip pat gresia pavojus užstrigti „individualistiniame liūdesyje“, į kurį popiežius Pranciškus atkreipia dėmesį „Evangelii gaudium“: „Kai vidinis gyvenimas apsiriboja savo interesais, nebelieka vietos kitiems, vargšai nebegali įeiti, nebegirdėti Dievo balso, nebesidžiaugti intymiu Jo meilės džiaugsmu, nebekurstyti entuziazmo daryti gera. Tikintiesiems taip pat akivaizdžiai ir nuolat gresia šis pavojus“ (EG 2). Išskirtinis rūpinimasis tik savimi neveda į visavertį gyvenimą ir trukdo tikėjimo gyvybingumui. Jėzaus pavedimas mokiniams: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai!“ (Mk 16, 15), ne tik padrąsina ir padeda skleisti Jėzaus žinią, bet kartu prisideda ir prie pačių skelbėjų tikėjimo gilinimo. Šiuo atžvilgiu prašoma, kad bažnytinės bendruomenės ir judėjimai kasdien dvasiškai atsinaujintų ir vykdytų misiją būti Jėzaus Kristaus Evangelijos liudytojais.

Popiežius kviečia judėjimus visada būti kelyje, kad jie iš naujo atrastų savo tikrąją misiją, dėl to ir meldžiamės. Kviesdamas šiai intencijai, Pranciškus apmąsto esminį šių bažnytinių judėjimų aspektą: kad jie išliktų judėjime. Kad jie pagal savo ypatingą charizmą toliau žadintų evangelizacinę Bažnyčios misiją, kuria tiek daug pasauliečių įsipareigojo gyventi ir liudyti Evangeliją įprastoje savo gyvenimo tikrovėje, darbe, švietimo, socialiniame, kultūriniame pasaulyje.

Šiai gegužės intencijai pagilinti ir praplėsti jos kontekstą tinka pacituoti popiežiaus Pranciškaus Viešpaties Angelo maldoje kreipimąsi į pasauliečių asociacijų, bažnytinių judėjimų ir naujųjų bendruomenių vadovus (2021 m. rugsėjo 16 d.), kur jis kalbėjo: „Pirmiausia norėjau būti čia, kad padėkočiau jums! Dėkoju jums už tai, kad esate pasauliečiai, vyrai ir moterys, jauni ir pagyvenę žmonės, įsipareigoję gyventi ir liudyti Evangeliją kasdienio gyvenimo tikrovėje, savo darbe, įvairiuose kontekstuose – švietimo, socialinio įsipareigojimo ir t. t., gatvėje, geležinkelio stotyse, ten, jūs visi esate – tai didžiulis jūsų apaštalavimo laukas, tai jūsų evangelizacija. Ir turime suprasti, kad evangelizacija yra įgaliojimas, kylantis iš Krikšto, Krikšto, kuris mus padaro kunigais kartu, Kristaus kunigystėje, kunigų liaudimi, argi ne taip? Ir neturime laukti, kol ateis kunigas, kad kunigas evangelizuos, ar misionierius…

Taip, jie vykdo didelį gėrį, bet kas tik yra pakrikštytas, tam tenka užduotis evangelizuoti. Ir jūs savo judėjimais tai vėl pažadinote. Ir tai yra labai gerai. Ačiū. Pastaraisiais mėnesiais savo akimis matėte ir rankomis palietėte daugelio vyrų ir moterų kančias ir sielvartą dėl pandemijos, ypač skurdžiausiose šalyse, kur daugelis iš jūsų esate. Vienas iš jūsų kalbėjosi su manimi apie tai. Tiek daug skurdo ir nepritekliaus… Galvoju apie mus čia, Vatikane – juk viskas gerai, ar ne? – bet kai kurie skundžiasi, kai mūsų maistas nėra gerai paruoštas, kai… tuo tarpu yra žmonių, kurie neturi ko valgyti. Esu jums dėkingas, nes jūs nesustojote; jūs nenustojote nešti savo solidarumo, pagalbos, evangelinio liudijimo net sunkiausiais mėnesiais, kai užkrato lygis buvo labai aukštas.

Nepaisant apribojimų dėl būtinų prevencinių priemonių, jūs nepasidavėte: priešingai, žinau, kad daugelis iš jūsų padvigubino savo pastangas, prisitaikydami prie realių situacijų, kurias turėjote prieš save, su tuo kūrybiškumu, kuris kyla iš meilės, nes tie, kurie jaučiasi Viešpaties mylimi, myli be saiko. Šį „be saiko“ matėme daugybėje vienuolių seserų, daugybėje pašvęstųjų moterų, daugybėje kunigų ir daugybėje vyskupų. Turiu galvoje vyskupą, kuris atsidūrė dėl ligos intubuotas, nes visada norėjo likti su savo žmonėmis. Dabar jis pamažu sveiksta. Jūs ir visa Dievo tauta stovėjote drauge ir buvote ten. Nė vienas iš jūsų nepasakė: „Ne, aš negaliu eiti, nes mano steigėjas mano kitaip.“

Taigi ne steigėjas čia svarbiausia: čia buvo Evangelija, kuri kvietė, ir visi išėjo. Labai ačiū. Jūs buvote liudininkai to palaiminto bendro priklausomumo vienas kitam, kurio negalime prarasti: mūsų priklausomumas vienas kitam kaip brolių ir seserų. Nėra jokių priemonių, kurios būtų tik pusiau. Būdami tikinčiųjų asociacijų, tarptautinių bažnytinių sąjūdžių ir kitų bendruomenių nariai, jūs atliekate tikrai bažnytinę misiją. Su atsidavimu stengiatės gyventi ir vaisingai įgyvendinti tas charizmas, kurias Šventoji Dvasia per jūsų įkūrėjus suteikė visiems jūsų grupių nariams, Bažnyčios ir daugybės vyrų bei moterų, kuriems atsidavėte apaštalavimui, labui. Ypač galvoju apie tuos, kurie, atsidūrę egzistencinėse mūsų visuomenių pakraščiuose, patiria apleistumą ir vienatvę savo kūne, kenčia dėl daugybės materialinių poreikių ir moralinio bei dvasinio skurdo. Mums visiems bus naudinga kasdien prisiminti ne tik kitų, bet ir visų pirma savo pačių skurdą.“

Popiežius Pranciškus bendrojoje audiencijoje Šv. Petro aikštėje Vatikane 2023 m. gegužės 3 d. EPA-EFE nuotrauka

Kadangi popiežiaus maldos intencijos už Bažnyčią ir pasaulį atsiranda ne atsitiktinai, nes jose skamba ne tik viltis, kad Bažnyčios ir pasaulio įvairūs aktualūs reikalai gali būti vedami pirmyn, bet ir skausmas, ir būtinas maldingas reagavimas, ir praktinis veikimas, kad toje srityje yra nemenkų problemų.

Pačiam popiežiui ši intencija už bažnytines bendruomenes ir judėjimus ypač aktuali bei jautri. Pasitaiko, jog tiems, kurie bando suprasti Pranciškaus liniją ir mintis, užkliūva tai, kad jos kitokios nei iki šiol buvusių popiežių, žinoma, dėl to atsiranda skirtingų reakcijų ir vertinimų. Požiūris į Pranciškų labai remiasi jo, kaip tam tikro tipo figūros, įvaizdžiu: jėzuitas, atvykėlis iš Lotynų Amerikos ir pasaulio pietų į senąjį pasaulį, Vatikano II susirinkimo nutarimo vykdymo popiežius.

Tai tas popiežius Pranciškus, kuris pabrėžė Bažnyčios, kuri išeina už zakristijų ir kanceliarijų ribų, įvaizdį. Jis taip pat tapo veikėju iš esmės nepastebimoje vidinėje kovoje dėl „ėjimo pirmyn“ reikšmės, kurią įkūnijo katalikiški pasauliečių judėjimai, iš kurių nė vienas neatspindi ir neturi atspindėti XX a. liberaliosios-progresyviosios katalikybės. Šiems bažnytiniams judėjimams Vatikano scenoje tenka didesnis vaidmuo nei kadaise.

Todėl ypač per pastaruosius metus labiau išryškėjo sudėtingi Pranciškaus santykiai su naujais katalikų pasauliečių judėjimais, tokiais kaip Fokoliarų, Bendrystės ir Išlaisvinimo (Comunione e Liberazione), Neokatechumenatinio kelio, Šv. Egidijaus bendruomenės – būtent tomis grupėmis, kurios tarp daugelio kitų šiandien siejamos su Vatikano II susirinkimo katalikybe ir laikomos vilties pranašais bei alternatyviais bendruomenės modeliais po šio laikmečio institucinių nesėkmių piktnaudžiavimo valdžia prieš silpnuosius krizės metu.

Pranciškaus požiūris į šiuos posusirinkiminius judėjimus skiriasi nuo jo pirmtakų. Viena vertus, jo pontifikatas inicijavo griežtesnės Vatikano kontrolės politiką nei prieš penkiasdešimt metų. Nuo 2019-ųjų, pasirodžius pranešimams apie piktnaudžiavimą valdžia ir prievarta prieš silpnesnius tam tikruose judėjimuose, Pranciškus arba uždarė vietines grupes, kuriose įvyko šie incidentai, arba pareikalavo, kad jos pradėtų vidinės reformos procesą. Tais pačiais metais Vatikano dikasterija, suteikianti oficialų pripažinimą tarptautiniams katalikiškiems pasauliečių judėjimams ir organizacijoms, nurodė visoms grupėms parengti išsamias vaikų apsaugos gaires ir normas, kaip elgtis su įtarimais dėl nepilnamečių ir pažeidžiamų suaugusiųjų išnaudojimo. Vatikano pasauliečių dikasterijos dekretu nustatytos griežtos taisyklės jos jurisdikcijai priklausančių bažnytinių judėjimų valdymo organams. Todėl galima sakyti, kad Pranciškaus santykiai su naujaisiais bažnytiniais judėjimais yra ypač praktiški, kitokie nei Jono Pauliaus II ir Benedikto XVI, kurie taip entuziastingai propagavo šias organizacijas.

Kita vertus, šis praktiškas popiežiaus požiūris – griežtesnė priežiūra ir reguliavimas, tiesmuki pasisakymai, įspėjantys apie pavojų judėjimams tapti kultu ir prarasti įkūrėjo charizmą – taip pat atskleidžia vidinį judėjimų supratimą ir santykį su jais. Pranciškus nebijo kištis į jų reikalus, nes pažįsta juos geriau nei jo pirmtakai. Be to, jis, kaip ne akademikas, yra teologiškai artimesnis jų dvasinei ir mentalinei formai: krikščionybė patiriama ir išreiškiama veikimu bei bendruomeniniu gyvenimu labiau nei intelektualiniais, spekuliatyviais apmąstymais. Tai susiję ir su tuo, kaip Pranciškus supranta du elementus, katalikybėje dažnai laikomus dialektika: instituciją ir patį judėjimą. Pranciškaus santykis su modernybe – teologine, socialine ir politine – toli gražu nebūdingas XIX ar XX a. liberaliai katalikybei, iš tikrųjų jis artimesnis kritiškam požiūriui, kurį tarpukariu ir po Vatikano II susirinkimo suformulavo bažnytiniai sąjūdžiai, ir dar labiau nutolęs nuo tokių aktyvistinių judėjimų kaip, pavyzdžiui, „Mes esame Bažnyčia“ („Wir sind Kirche“), pasisakančių už Katalikų Bažnyčios demokratizaciją, neprivalomą dvasininkų celibatą ir visų tarnysčių atvėrimą moterims.

Joną Paulių II galima laikyti judėjimų popiežiumi, suteikusiu jiems beveik visišką laisvę, jei tik jie buvo teologiškai ortodoksiški ir paklusnūs popiežiaus valdžiai, o pats Pranciškus yra iš judėjimų kilęs popiežius – ar bent jau iš judėjimams būdingos Bažnyčios sampratos. Tai akivaizdu ne tik iš jo kalbų liaudies judėjimams Lotynų Amerikoje, bet ir iš jo ekleziologijos, tai yra mokymo apie Bažnyčią. Pranciškui, kaip ir naujiesiems bažnytiniams judėjimams, labiau rūpi dvasinis Bažnyčios atsinaujinimas, o ne bažnytinių struktūrų reforma; jis radikaliai suvokia Bažnyčios vaidmenį viešojoje erdvėje; jis giliai politiškai, bet ne šališkai supranta Bažnyčios vaidmenį sprendžiant socialinius klausimus. Jis puikiai suvokia dvasinių manipuliacijų judėjimuose galimybę, o apie klerikalizmą kalba taip, tarsi būtų pasauliečių judėjimo narys, o ne Romos vyskupas.

Katalikų Bažnyčia ir toliau remsis pasauliečių judėjimais kaip pasaulinės bendruomenės elementais. Tai reiškia, kad institucinės Bažnyčios ir bažnytinių judėjimų santykiai nebeturi būti suprantami kaip judėjimai, kuriuos tvarko popiežius, bet veikiau kaip judėjimai, formuojantys Bažnyčios vadovų, įskaitant popiežių, kultūrą.

Atkreiptinas dėmesys į popiežiaus dedamus akcentus bažnytinių judėjimų atžvilgiu. Pirma, griežta Pranciškaus politika daugiausia taikoma tiems judėjimams, kuriuos pripažino pati Bažnyčia. Tęsdamas savo pirmtakų pavyzdį, jis taip pat neleidžia pasireikšti tiems judėjimams, kurie bando keisti vidinių Bažnyčios struktūrinių reformų darbotvarkę (įskaitant, bet neapsiribojant moterų šventimus). Tai taip pat atskleidžia, kokį sinodinio kelio procesą Pranciškus iš tiesų turi omenyje. Jis nesiekia išspręsti liberalų ir konservatorių kovos, bet veikiau bando valdyti ginčus, siekdamas atitolinti popiežystę ir magisteriumą nuo tam tikrų ideologijų, radusių prieglobstį kai kuriuose bažnytiniuose judėjimuose.

Pranciškus atstovauja neliberaliai katalikybei, tačiau taip pat priešinasi reakcingiems, karingiems katalikams, smerkiantiems modernybę. Jis pritaria katalikiškiems judėjimams, kurie yra ne partiniai ir ne reakcingi, bet labiau socialiniai ir dvasiniai. Taigi Pranciškaus pontifikatas katalikybę iškelia į pasaulio centrą ir pateikia ją kaip vienintelį sekuliarios modernybės ligų sprendimą. Tai daug sudėtingesnis vaizdas nei katalikiškoji kairė prieš katalikiškąją dešinę.

Antra, keičiantis katalikybės veidui iš institucinės, valstybę primenančios organizacijos, pats popiežiškumas įgijo teologinių ir ekleziologinių naujųjų judėjimų elementų – ne tik kalbant apie Bažnyčios ir pasaulio santykius, bet ir apie Katalikų Bažnyčios vidinę pusiausvyrą. Pranciškus naujai interpretavo popiežystę, tačiau jis taip pat naujai interpretavo europinius ir pasaulinius judėjimus, piktnaudžiavusius savo galia prieš silpnuosius, lemiamu metu jis reagavo į šių bendruomenių piktnaudžiavimą, ieškojo būdų, kaip įveikti krizę ir pereiti prie naujos pasauliečių lyderių kartos.

Trečia, Katalikų Bažnyčia ir toliau remsis pasauliečių judėjimais kaip pasaulinės bendruomenės elementais. Tai reiškia, kad institucinės Bažnyčios ir bažnytinių judėjimų santykiai nebeturi būti suprantami kaip judėjimai, kuriuos tvarko popiežius, bet veikiau kaip judėjimai, formuojantys Bažnyčios vadovų, įskaitant popiežių, kultūrą.

Jonas Paulius II ir Benediktas XVI dažnai pritarė judėjimams, saugojo juos nuo vyskupų kišimosi ir atremdavo kai kurių kardinolų kaltinimus, kad jie kuria paralelines Bažnyčias. O Pranciškus ypač ryškiai atskleidžia popiežiaus ir bažnytinių judėjimų santykių tolesnę raidą.

Popiežius Benediktas XVI šeštadienį, 2008 m. liepos 19 d., per Mišias Sidnėjaus Šv. Marijos katedroje (Australijoje), kur lankėsi dalyvaudamas Pasaulio jaunimo dienose. Mišių metu Benediktas XVI atsiprašė už Katalikų Bažnyčios narių vykdytą seksualinį išnaudojimą. EPA nuotrauka

Tad melskimės už bažnytinius judėjimus ir bendruomenes, kad jos su atsidavimu stengtųsi padaryti vaisingas tas charizmas, kurias Šventoji Dvasia per jų įkūrėjus suteikė visiems jų narių labui Bažnyčioje, kurie atsidavė apaštalavimui. Kad jų misionieriška jėga ir pranašystė teiktų Bažnyčiai vilties dėl ateities pasirengti nuolatiniam susitikimui su Viešpačiu, nuolatiniam asmeniniam atsivertimui, taip pat tam, kad nerizikuotų gyventi paraleliniame pasaulyje, distiliuotame, nutolusiame nuo tikrųjų visuomenės, kultūros ir visų tų žmonių, kurie gyvena šalia ir laukia krikščioniškojo liudijimo iššūkių.

Pabaigoje melskimės kartu. Brangus Dieve, Šiandien ateiname pas Tave atvira širdimi ir protu, pasirengę priimti Tavo vadovavimą ir malonę. Meldžiamės už visus bažnytinius judėjimus ir grupes, kad jie visuomet veiktų iš naujo atrasdami savo evangelizavimo misiją.

Padėk šiems judėjimams ir bendruomenėms visada atsiliepti į Šventosios Dvasios kvietimą, reaguojant į šiandienos pasaulio iššūkius ir pokyčius. Tegul jie tęsia Bažnyčios evangelizacinę misiją, kuria tiek daug pasauliečių įsipareigojo gyventi ir liudyti Evangeliją kasdieniame gyvenime.

Prašome Tave išlieti savo Dvasią ant šių judėjimų ir grupių, kad jie galėtų naudotis savo unikaliomis charizmomis tarnaudami pasaulio poreikiams. Meldžiame, kad jų pastangos kurti Bažnyčią ir visuomenę būtų vaisingos ir kad jie vieningai bei darniai dirbtų kartu dėl Evangelijos.

Laukdami Sekminių šventės šį mėnesį meldžiamės: „Ateik, gyvybės Dvasia, tiesos Dvasia, bendrystės ir meilės Dvasia! Tavęs reikia Bažnyčiai ir pasauliui. Ateik, Šventoji Dvasia, ir padaryk dar vaisingesnes Tavo suteiktas charizmas!“ Viso to prašome per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

...kadangi jau perskaitėte šį straipsnį, turime nedidelį prašymą Jums: padėkite mums atnaujinti „Bernardinai.lt“. Šiuo metu atliekame nedidelius technologinius pakeitimus. Žvelgdami į ateitį planuojame ir ženklesnį atnaujinimą, kad lengvai matytumėte ir galėtumėte skaityti visus dienraštyje publikuojamus tekstus. Neturime turtingų savininkų ar dosnių finansuotojų, kurie padengtų visas „Bernardinai.lt“ išlaidas. Bet turime Jus, savo skaitytojus, remiančius interneto dienraščio veiklą. Skaitykite „Bernardinai.lt“ ir toliau, skirdami kad ir nedidelę paramos sumą. Iš anksto dėkojame už paramą! Nepamirškite pasidalinti patikusiais tekstais su savo draugais ir pažįstamais.