Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2022 11 11

Donatas Puslys

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Būti kaip visi, arba Vidutinio žmogaus tironija

Pexels.com nuotrauka

Masės žmogus nėra barbaras, tūnantis ir grasantis mums už vartų. Masės žmogaus sėkla glūdi ir graso sudygti kiekviename iš mūsų. Šį perspėjimą išsinešiau iš ilgų pokalbių su šviesaus atminimo atviros visuomenės idealo puoselėtoja Irena Veisaite.

Profesorė ne vienam yra pasakojusi istoriją apie tai, kaip 1951-aisiais ji su studentais Maskvoje dalyvavo parade. Netikėtai pasirodžius Stalinui, minioje kilo baisi euforija. Pati Irena liudija nė nepajutusi, kaip pati ėmė šaukti kartu su minia, nors tuo metu dėl Stalino jokių iliuzijų nepuoselėjo. Juk antrąja jos motina tapusi Stefanija Ladigienė tuo metu kentė Sibiro kančias.

Irenos gyvenimo liudijimas akcentuoja psichologo Viktoro Franklio knygoje „Žmogus ieško prasmės“ užrašytą mintį, kad iš žmogaus galima atimti viską, išskyrus vieną dalyką – galimybę apsispręsti, kaip reaguoti į aplinkybes. Kitaip tariant, niekada negalime leisti sau tarti, kad niekas nuo mūsų nepriklauso, kad esame tik aplinkybių aukos. Priešingai, visada turime likti budrūs ir atidžiau nei kitą stebėti patys save, būti sau reiklūs, kad nepasiduotume pagundai plaukti ir šaukti kartu minia. Juk išorinėmis aplinkybėmis pasiteisinti dėl moralinių principų išdavystės visada labai paprasta.

Portretas.
Prof. Irena Veisaitė savo namuose 2013 m. lapkritį. Evgenios Levin nuotrauka

Irenos liudijimą prisiminiau skaitydamas Vladimiro Nabokovo distopiją „Kairysis kaspinas“. Romanas pasakoja apie filosofo Adamo Krugo bandymą atsilaikyti prieš tironišką partijos „Vidutinis žmogus“ ir jos lyderio Paduko režimą, besikėsinantį sunaikinti kiekvieną individualios laisvės apraišką. Paduko režimas įkūnija sero Isaiah Berlino išsakytą mintį, kad profesoriaus kabineto tyloje išaugintos mintys gali sugriauti civilizaciją.

Pats Padukas nėra joks filosofas, veikiau traumuota vidutinybė, tačiau savo režimą jis įtvirtino remdamasis vieno seno filosofo sukurpta naujos žmonijos koncepcija. Ji skelbė, kad kiekvienu pasaulio egzistavimo laikotarpiu pasaulio gyventojams yra paskirstytas tam tikras žmogiškosios sąmonės kiekis. Tik problema ta, kad paskirstymas nevienodas. Tad Padukas nusprendžia praktiškai įgyvendinti šios problemos sprendimą ir imasi suvienodinti sąmonės lygį visuose induose. Žinoma, įmantriausius ir suvienodinimui nepasiduodančius sąmonės indus tuomet belieka atmesti.

Rašytojas Vladimiras Nabokovas 1972 m. Yousufо Karshо nuotrаuka

Nabokovo distopija atskleidžia, kad masės žmogaus neapibūdina išsilavinimo stygius. Romane stebime, kaip tironiško režimo persekiojamo universiteto profesoriai vienas po kito atsisako priešintis naujajam režimui. Abejingumo motyvai skiriasi – vienas mano, kad ne jam priklauso kovoti svetimas politines kovas, kitam svarbu išsaugoti galimybę tęsti tyrimus ir daryti akademinę karjerą, dar kitą galbūt gena baimė. Visgi rezultatas tas pats – akademija renkasi būti kaip visi bei tikėtis režimo malonės ir tampa vieta, kurioje perrašoma istorija. Masė užgniaužia nepatogią tiesą vos tik Adamas Krugas prakalba, koks gi iš tiesų yra Padukas, o ne kokį jį piešia šiandienė propaganda. Tad masės žmogaus esminis defektas yra ne intelektualinis, o visų pirma moralinis, t. y. noras atsisakyti pareigos mąstyti ir priimti moralinį sprendinį įvertinus esamas aplinkybes.

„Kairysis kaspinas“ kalba apie kolektyvistinę tironiją, kuriai pamatą suteikia visi tie, kurie, anot Krugo, esti būtent dėl to, kad nemąsto. Esminiai masės žmogaus bruožai yra atsisakymas mąstyti, pačiam apsispręsti ir prisiimti atsakomybę. Pasak kito filosofo Michaelo Oakeshotto, masės žmogus linksta viską užkrauti valdžiai, kuri turi ne tik nustatyti visiems vienodas žaidimo taisykles, bet ir apibrėžti, kas yra geras gyvenimas, kaip visi turėtų galvoti ir nuo kokios linijos nenukrypti. Filosofo teigimu, modernaus individo raidos istorija yra emancipacijos istorija kovojant už teisę pačiam save apibrėžti, o ne būti apibrėžtam išorinių sąlygų. Tačiau ne visi šį išsilaisvinimą priėmė kaip laukiamą. Masės žmogaus, kuriam lengviau spręsti ne už save, o už kitus, pagrindinė savybė yra ta, kad jis panašus į visus kitus – normalus.

Šiandien gali kilti pagunda Nabokovo distopiją traktuoti kaip XX amžiaus tironiškų režimų – komunizmo ir fašizmo – preparavimą. Tačiau masės žmogus niekur nedingo. Pirma, kaip rašė Oakeshottas, jis lieka nekarūnuotu mūsų laikmečio karaliumi, darančiu įtaką viskam – nuo mados tendencijų iki elgesio standartų ir politikos kurso. Antra, kaip liudijo profesorė Veisaitė, mus pačius gyvenimo kelyje lydi pavojus tapti tuo masės žmogumi. Todėl „Kairysis kaspinas“ šiame kontekste tampa ne tik istorija apie praeitį, tačiau ir perspėjimu mūsų laikams ir konkrečiai mums patiems.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien