2021 06 11

Aurimas Šimeliūnas

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min.

Būti kietam politikoje

Aliaksandras Lukašenka ir Vladimiras Putinas draugiškų ledo ritulio rungtynių pertraukos metu. EPA nuotrauka

„Ranka pakelta, ištiesta akių aukšty
Ginklas paklusnus, mažiausio krustelėjimo klauso
Veidas ramus, žinai – tau tai tinka
Staigūs rankų judesiai moterims patinka“

SEL „Kontrolinis šūvis“

Visai neseniai vienas jau garbaus amžiaus sulaukęs žmogus man pasakė, kad Aliaksandras Lukašenka yra kietas ir kad Lietuvai nereikia su juo pyktis. Jaunesniam žmogui šis diktatorius atrodytų greičiau beatodairiškas ir tapęs savo paties beveik tris dešimtmečius formuoto įvaizdžio įkaitu. Prieš du dešimtmečius, kai Vytautas Šustauskas dar nebuvo atsisakęs ambicijų tapti Lietuvos prezidentu, viename interviu paklaustas, kaip įsivaizduoja prezidento pareigas, jis paaiškino maždaug taip (cituoju iš atminties): „Na, jeigu prezidentas trenkė kumščiu į stalą, reiškia, tai turi būti įvykdyta, ir taškas.“

Tiesiog mes gyvename pasaulyje, kuriame teisė ir procedūros yra neatsiejama politinio gyvenimo dalis, todėl net ir stalo daužymas kumščiu (ar durų spardymas koja) yra greičiau deklaratyvus pranašumo prieš oponentą demonstravimas. Tikrovėje pavaldiniai (tuomet jau kalbėkime būtent apie pavaldinius) nuo dažno kumščio daužymo į stalą labai greitai imtų painiotis, kuris smūgis yra svarbus, o kuris nelabai. Civilizuotos politikos nerašytų papročių ir teisėje suformuotų taisyklių laikymasis daro politikus prognozuojamus. Tai lyg ir nėra blogai, tačiau nuobodu.

Gabrielis García Márquezas savo „Patriarcho rudenyje“ aprašo kriošėjantį įsivaizduojamos Lotynų Amerikos šalies diktatorių. Valstybės ūkis grimzta į stagnaciją, jo šalis po truputį patenka ekonomiškai stipresnių kaimynų įtakon, o diktatorius, regis, visai merdėja. Tik staiga jis užuodžia sąmokslą ir tarsi atgyja, jo veiksmai tampa itin ryžtingi ir tikslūs. Sąmokslininkų likvidavimo strategija ir taktika išpildoma nepriekaištingai, o tada… Tada vėl ramybės laikotarpis, kurio metu visa šalis kartu su savo diktatoriumi grimzta dar giliau. Nebelieka net nominalios, „sisteminės“ opozicijos. Lieka tik vienišas diktatorius, kuris yra kiečiausias, nes visus „sutvarkė“.

Nors kasantis bulves ar žaidžiantis ledo ritulį dabartinis Baltarusijos prezidentas anaiptol neatrodo nukriošęs, tačiau šiuo metu beveik niekas neabejoja, kad jo valdoma šalis yra visiškoje savo Rytų kaimynės įtakoje. Nuo 1990-ųjų iki šių dienų absoliučią valdžią išlaikęs A. Lukašenka yra išgyvenimo, o ne gyvenimo ekspertas. Visi jo veiksmai: tiek lakstymas su automatu praeitą vasarą, tiek neseniai priverstinai nutupdytas keleivinis lėktuvas stebint iš šalies vieniems atrodo beprotiškai, kitiems – kietai. Pastarųjų argumentas yra paprastas: „Jeigu jis ne kietas, o paprasčiausias beprotis, tai padarykit jam nors ką, nuverskit jį nuo valdžios.“ Tiesą pasakius, negalima nesutikti, kad toks požiūris neturi pagrindo, nes A. Lukašenka valdžią kol kas išlaikė.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Lietuvoje analogiškas klausimas buvo kilęs Rolando Pakso apkaltos metu. Aš manau, kad šio proceso interpretacija per klausimą „R. Paksas yra kietas ar beprotis?“ turi pagrindo. Juk ir tuometinis Lietuvos visuomenės pasidalinimas įvyko ne pagal šio konkretaus politiko, o pagal elgesio modelio palaikymą ar atmetimą.

Po atkaklios ir permainingos kovos šiame informaciniame pilietiniame kare nugalėjus jį bepročiu laikiusiųjų frakcijai ir jos šalininkams, Lietuvoje pamažu atitinkami politinio elgesio modeliai. Manau, kad šiandien net ir archaiškesnių pažiūrų politikai yra patenkinti, kad, norint Lietuvoje atrodyti kietam, nėra privaloma skraidyti lėktuvu, boksuotis ringe, jodinėti žirgais ar dalyvauti motokroso mėgėjų rungtyse.

Kartais netgi savotiškai liūdna stebėti, kaip galimybė nebūti perrinktam apriboja istorinės asmenybės polėkį. Maža to, ji apriboja pačių istorinių asmenybių atsiradimą, politinį lauką užpildant kostiumuotais, atsargiais, besišypsančiais ir reguliariai vienas kitą keičiančiais politikais. Tokiais, kurie nuolat turi derinti pozicijas, tartis, teisintis prieš žiniasklaidą ir stengtis patikti rinkėjams. Tokia savotiška laisvės kaina.