Būti ligonio bendrakeleiviu

„Gydytojas yra ligonio bendrakeleivis. Man patinka, kai gydytojas sako, kad „mes turėtume taip ir taip daryti…“ – sako kunigas ARŪNAS PEŠKAITIS OFM.

„Kartu su adatų terapija mane gydė ir daktarės Marytės žmogiška šiluma“, – prisimena aktorius ir dainininkas KOSTAS SMORIGINAS, kartu su žmona artimai bendravęs su gydytoja M. Šidiškiene ir jos šeima.

Daugiau nei prieš metus anapilin iškeliavusi gydytoja unikalias savo žinias perdavė marčiai RENATAI ŠIDIŠKIENEI, būsimajai papildomosios ir alternatyviosios sveikatos priežiūros akupunktūros specialistei. „Ji džiaugėsi, galėdama perduoti savo žinias man. Per trisdešimt metų daktarė jau buvo atradusi ir pritaikiusi savo metodą, žinojo, kaip jis gydo žmones“, – sako Renata.

Kun. A. Peškaitis OFM: „Tai buvo šviesos žiburys netgi visos Lietuvos žmonėms…“

Arūnas Peškaitis: Ji gyveno Palangoje, kai su ja susipažinau. Turėjo tris kvalifikacijas: psichoterapeutės, refleksoterapeutės ir neurologės. Mano galva, tai buvo šviesos žiburys, drįsčiau teigti, netgi visos Lietuvos žmonėms. Daug ir žymių, ir mažiau žinomų žmonių pas ją gydėsi. Jei ligonis negalėdavo susimokėti už refleksoterapiją, gana brangų gydymą, ji niekada neatsisakydavo jį gydyti nemokamai. Jei matydavo, kad žmogui refleksoterapija padėti negali, jog reikalinga kitokio specialisto pagalba, ji jam taip ir pasakydavo. Nesu pastebėjęs, kad ji būtų naudojusis žmogaus padėtimi.

Ji buvo tikra medikė, neturėjusi nieko bendra su chaltūra, visokiais ekstrasensais. Ji kritiškai juos vertino, savo paskaitose sakė, kaip žmogaus naivumu gali pasinaudoti apsukrūs žmonės. Ji skaitydavo paskaitas psichoterapijos tema, tos paskaitos iki šiol man yra įsiminusios. Ji kalbėdavo apie tai, kad psichoterapija yra galimybė nuo kai kurių ligų išgyti be vaistų. „Jūs naudokitės ta galimybe. Jūs vartojate diazepamą, kai norite nusiraminti. Sučiulpę tabletę jaučiatės geriau, bet ar žinote, kad po dešimties metų sąnariuose randami tos penkių miligramų tabletės pėdsakai? O jūs jų čiulpiate ne vieną…“ – sakydavo gydytoja. Tais pavyzdžiais ji parodydavo, kad reikia ieškoti ir kitų metodų, o ne vien vaistų.

Tam tikru atžvilgiu gydytojas yra ligonio bendrakeleivis. Man patinka, kai gydytojas sako, kad mes turėtume taip ir taip daryti. Daktarė Marytė labai jautė tą bendravimo subtilumą, ji siūlydavo ligoniui rinktis, sakydavo, jog vienas metodas gali padėti, o kitas nelabai. Aišku, lengva perkelti atsakomybę gydytojui, bet galiausiai esi atsakingas pats. Geriau jautiesi, kai supranti, ką ir kodėl darai. Ji širdyje turėjo tą santykį aš ir tu, tad ne vienas turėdavo ir asmeninį santykį su daktare.

Daktarė Marytė dirbo „Vyturio“ reabilitacijos centre, kurio dabar jau nebėra. 2007-aisiais buvau paskirtas Bernardinų bažnyčios klebonu, o tais pačiais metais mirė tėtis ir mama… Man prasidėjo aritmijos priepuoliai, buvo diagnozuota depresija. Ir tą vasarą sanatorijoje man pasiūlė refleksoterapiją dėl nerimo, nuolatinio streso ir perdegimo. Tuomet ir susipažinau su daktare Maryte. Iš pradžių pasikalbėjau su ja kaip su psichoterapeute, ji pastebėjo, kad man galėtų padėti akupunktūra. O aš neturėjau pinigų šiai mokamai procedūrai. Daktarė atsakė, jog tai visiškai nesvarbu, nes to reikia.

Man labai padėjo jos gydymas. Sumažėjo nerimas, depresija, vėl išvydau spalvas. Aprimo ir aritmija. Vėliau, kai atvažiuodavau kamuojamas stuburo problemų, ji man palengvindavo skausmus. Su daugybe pacientų ji rasdavo bendrą kalbą, nes buvo labai šiltas žmogus. Mes susidraugavome, mane ji kviesdavo į savo namus, kalbėdavomės apie tikėjimą.

Ji skųsdavosi ne visada galinti nueiti į bažnyčią, nes labai sirgo – per savo gyvenimą ji bent 40 kartų buvo operuota. Jai būdavo sunku sėdėti, o ką jau kalbėti apie stovėjimą… Bet ji pakildavo ir dirbdavo. Pikti liežuviai plakdavo, neva ji norinti pasiimti visus pasaulio pinigus. Bet ji tik norėjo būti naudinga žmonėms, neimdavo pinigų iš tų, kurie negalėdavo susimokėti…

Pati patyrusi, ką reiškia sunkiai sirgti, ji troško padėti ligoniams. Todėl ir rinkosi tokią specialybę. Nuolat keldavo savo kvalifikaciją įvairiuose kursuose, troško būti aukštos kvalifikacijos gydytoja, nors ir nebuvo mokslininkė. Mes žinome įvairių žymių specialistų, ypač Vilniuje ir Kaune, bet yra daug puikių gydytojų, be ypatingų laipsnių, be galo daug padedančių žmonėms.

Atsimenu, daktarė Marytė labai bijojo prarasti galimybę vaikščioti, bijojo galutinai atsisėsti į vežimėlį. Esu suteikęs jai ir Ligonių sakramentą. Tą paskutinį rudenį prieš mirtį ji man sakė, jog daug geriau jaučiasi, dėkojo, kad meldžiuosi už ją. Ir ta staigi jos mirtis, po to, kai eidama iš lifto ji nukrito ir buvo atvežta į ligoninę operacijai, po kurios ji jau nebeatsigavo, mane labai sukrėtė…

Daktarė jau išėjusi, bet labai norėtųsi, kad žmonės sužinotų apie žmogų, kuris nešė kitiems viltį ne tik profesionaliai, bet ir žmogiškai. Ji daug kam grąžino viltį gyventi.

Aktorius ir dainininkas Kostas Smoriginas: „Ji buvo pats gražiausias, nuoširdžiausias, inteligentiškiausias ir jautriausias žmogus, koks tik gali būti“ 

Kartu su žmona susipažinome su gydytoja Marija Šidiškiene per kunigą Arūną Peškaitį. Ji mane stipriai atstatė po patirto insulto. Ji buvo pats gražiausias, nuoširdžiausias, inteligentiškiausias ir jautriausias žmogus, koks tik gali būti. Ji priėmė mane labai arti, supažindino su savo marčia Renata. Mūsų siejo daugybė gražių ir liūdnų istorijų. Man gaila, kad po jos septyniasdešimtmečio teko pasimatyti tik vienintelį kartą, kai kartu su Arūnu Peškaičiu nuvykome pas ją į namus, ji mus vaišino pietumis ir mes visi paprastai ir nuoširdžiai kalbėjomės.

Ji suprato, kad man reikia pagalbos, nuolat domėjosi, kaip man sekasi. Esu lankęsis jos sodyboje Plateliuose, kur ji man atlikdavo akupunktūrą, kartu su žmona iš Palangos kasdien įveikdavome po 80 kilometrų. Ji mūsų nepaleisdavo be pietų ar arbatos su sūriu ir medumi. O po procedūrų aš jausdavosi geriau, nors, aišku, stebuklų nebuvo, ypač po insulto. Bet kartu su adatų terapija mane gydė ir daktarės Marytės žmogiška šiluma.

Renata Šidiškienė: „Tas darbas jai buvo gyvenimo variklis, ištraukęs ją pačią iš daugelio ligų“

Besilaukdama pirmagimio neturėjau ką veikti, tad daktarė pasiūlė ateiti jai į pagalbą – padavinėti adatėles, kaip ji sakė. Ji pastebėjo, kad pacientai mane myli, ir pasiūlė mokytis jos amato: „Aš viską tau perduosiu, o tu išmoksi…“ Atsakiau, kodėl gi ne. Pagimdžiusi savo pirmagimį jau nebegrįžau į darbą, įsigijau medicininį išsilavinimą – ir taip gimė mūsų profesinė draugystė, trukusi penkiolika metų.

Ji buvo nuostabi mokytoja ir gydytoja. Tas darbas jai buvo gyvenimo variklis, ištraukęs ją pačią iš daugelio ligų. Vos pasveikusi ji skubėdavo pas savo pacientus netgi naktimis. Prisimenu vieną atvejį, kai savo pacientui ji atliko procedūrą traukinyje! Pacientai jai būdavo pirmoje vietoje, šeima netgi pykdavo dėl to ant jos.

Žmonės atvykdavo ir į daktarės sodybą Plateliuose. O sodyba nebuvo pritaikyta neįgaliems žmonėms, tad procedūros kartais būdavo atliekamos ir po obelimi. Ir į keliones ji gabendavosi savo adatas, kad galėtų pagelbėti žmonėms…

Ji džiaugėsi galėdama perduoti savo žinias man. Per trisdešimt metų jau buvo atradusi ir pritaikiusi savo metodą, žinojo, kaip jis gydo žmones. Ji mokėdavo žmonėms atverti širdis – o to trūksta mūsų laikais.

Pacientai ją nuolat atsimindavo, ji gaudavo daugybę sveikinimų per savo gimtadienius. Buvo labai šiltas žmogus, o man kaip anyta – tiesiog nuostabi!

Vasario 11-ąją Pasauline ligonių diena paskelbė popiežius Jonas Paulius II 1992 m. gegužės 13 d. Nuo tos datos šią dieną mini visas krikščioniškasis pasaulis.