Būti Mama – duotybė ir dovana. Pokalbis su A. Mikalajūnaitė-Osadčenko, K. Gudžiūnaite, A. Grigorian, V. Miškūnaite, V. Kuodyte, V. Bičkute

Mielosios, pasidalinkite, ką reiškia būti dukra. Prisiminkite ankstyvąsias patirtis – vaikystės ir paauglystės patyrimus, – tai, kas Jums įprasmina, liudija ir byloja ryšį su Mama kaip amžiną dukterystę.

Auksė Mikalajūnaitė-Osadčenko: Tai jausmas, lydėjęs nuo pat mažumės, kad esu svarbi, kad esu pagrindinis prioritetas. Dabar, pati būdama Mama, manau, jog tai yra vienas esminių vaiko poreikių.

Kristina Gudžiūnaitė: Būti dukra – gyvenimo dovana. Sąvokoje „dukra“ tarytum slypi auganti moteris, kaip žiedas, o kad jis susiformuotų ir išsiskleistų visu grožiu, reikia tinkamos priežiūros: ir laistyti, ir tręšti – mylėti ir pasakoti apie tai, kas ir koks yra moters pradas, kas yra moters tapatybė, jos esatis.

Asmik Grigorian: Turbūt iš tikrųjų tai, ką reiškia būti dukra, supratau, kai pati tapau Mama, ypač tada, kai susilaukiau dukros; nes patirtis auginant sūnų ir dukrytę yra tikrai labai skirtinga. Iš vaikystės labiausiai įsiminusios išvykos su Mama į gamtą, kurią Ji labai myli. Mama, kai tik galėdavo, mane su broliu vesdavosi prie Neries. Dažnai prisimenu šias keliones prie upės. Ir, be abejo, teatras. Visi mano ryškiausi, giliausi prisiminimai iš vaikystės – patirtys teatre, matant, girdint Mamą dainuojant. Tai manyje dar nuo tada, kai buvau Mamos įsčiose. Aš tikrąja prasme – teatro vaikas. Ko gero, stebėjau, mačiau visus spektaklius, kuriuose vaidino Mama. Labai jaudindavausi dėl Jos.

Viktorija Miškūnaitė: Kadangi augau be tėčio (tėvai išsiskyrė, kai man buvo dveji), Mama man buvo visas pasaulis. Ji man buvo viskas. Mus siejo ypatingas ryšys. Gal ją net kiek gąsdino tas mano begalinis prisirišimas, galbūt todėl nesąmoningai Ji mane augino kaip itin savarankišką asmenybę – visada tai pabrėždavo. Ugdė atsakomybę, skatino mąstyti ir veikti savarankiškai, priimti sprendimus. Būdavo baisu ir nedrąsu, pavyzdžiui, vienai eiti į polikliniką ar nešti kokius dokumentus į mokyklą… Ilgainiui supratau, kad toks spartietiškas auklėjimas man labai pravertė gyvenime.

Jau paauglystėje žinojau, kad gyvenime neprapulsiu – išsikapstysiu iš bet kokios situacijos. Nepaisydama to, nuolat ieškojau gilesnio ryšio su savo Mama, branginau laiką, praleistą kartu, kai būdavome tik mudvi. Ypač patikdavo spalvinti knygeles arba žiūrėti, kaip Mama piešia – Ji taip gražiai tai darydavo! Todėl gal kiek vaikiškai egoistiškai džiaugdavausi, kai Ji susipykdavo su savo antrąja puse, nes žinojau, kad dabar visas laikas bus mūsų: eidavome dviese į kiną (Mamai patikdavo bolivudinės indų dramos), valgydavome ledus, važiuodavome prie jūros… Tas laikas būdavo ypatingas. Kai susipykdavome, Mama užsisklęsdavo savyje, nekalbėdavo ištisas dienas. Tada rašydavau Jai laiškus! Palikdavau virtuvėje ant stalo arba pakišdavau po miegamojo durimis. Rasdavau raktą į Mamos širdį.

Viktorija Kuodytė: Būti dukra iki maždaug aštuoniolikos metų man reiškė visapusiškai tikėti ir pasitikėti savo Mama. Man atrodė, kad Ji visur ir visada teisi. Ypač per konfliktus. Pykdavau, manyje kildavo vidinė priešprieša: žinodavau, kad esu neteisi, kad Mamos argumentai byloja tiesą, vis tiek, kaip būdinga vaikui, norėdavau laimėti.

Būti dukra vaikystėje ir paauglystėje man taip pat reiškė besąlygišką pagarbą ir žavėjimąsi savo Mama. Ji man įprasmino milžinišką švelnumą, moterišką žavesį, aukštus reikalavimus ir pasiekimus savo profesijoje, gebėjimą tvarkyti namų buitį, rūpintis savo vyru, būti gerai nusiteikusi net ir labai sudėtingose situacijose.

Mama suspėdavo viską!

Tuo periodu labai bijojau nuliūdinti Mamą; labai ilgėdavausi, nerimaudavau, kai Ji turėdavo išvykti darbo reikalais ir Jos ilgai nebūdavo šalia. Iki pilnametystės, kaip dukra, ypač saugojau, siekiau neprarasti Mamos pasitikėjimo manimi. Ji man labai daug leisdavo su sąlyga, kad būsiu atsakinga, sąmoninga, jausiu saiką, nemeluosiu, gerbsiu Ją. Toks Mamos požiūris, tikėjimas ir pasitikėjimas manimi ne kartą sustabdė nuo kvailysčių. Tai, kad esu savo Mamos dukra, liudijo man, jog visada sulauksiu Mamos pagalbos.

Valda Bičkutė: Ši tema – nepaprastai gili ir prasminga. Kaip tik Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre ruošėme eskizą, su kuriuo dalyvaujame konkurse „Drama Test“, apie Motinos ir vaiko ryšį, telkiamės pjeses, tokias kaip Ingmaro Bergmano „Rudens sonata“, Jeano Anouilhʼio „Medėja“, Frederico Garcíos Lorcos kūrinius ir juos jungiame su savomis patirtimis į bendrą koliažą, nagrinėdami, atspindėdami, perteikdami motinystės problematiką, Motinos ir dukters ryšio temą.

Akivaizdu, kad vienareikšmio atsakymo nėra. Iš tiesų esama daugybės lūkesčių motinoms ir dukroms, daugybės įsivaizdavimų, su(si)kurtų paveikslų, tačiau neretu atveju visa tai neturi nieko bendra su gyvenimo tikrove, kuri įvairialypė, prieštaringa ir labai sudėtinga.

Kalbėdama apie asmeninį santykį su Mama, labiausiai išskirčiau neišpildyto ilgesio jausmą… Atrodo, Mama visada šalia, o, gimus dukrytei, netgi dar daugiau laiko praleidžiame kartu, nes Mama man labai padeda, išleidžia į darbą, bet visą laiką jaučiu ilgesį, kurio net nepavadinčiau Mamos trūkumu, bet visą laiką šalia ilgesys…

Kiek save pamenu, vaikystėje labai jaudindavausi, kad Mamai tik kas neatsitiktų; labai bijodavau dėl Jos. Mano viena didžiausių baimių paauglystėje, kad tik Mama nenumirtų… Gerai įsiminiau, kaip nenorėdavau pasilikti darželyje, bėgdavau Mamai iš paskos, trokšdama, kad tik Ji mane vestųsi drauge, galėčiau būti kartu su Ja.

O kai sergi, atrodo, vien Mamos buvimas šalia gydo, jeigu Ji duoda arbatos, kalbina, glosto, tiesiog būna kartu, rodos, jauti, kaip savaime sveiksti. Niekas kitas negali taip padėti kaip Mamos buvimas kartu. Graudinuosi kalbėdama, nes ši tema išties nepaprastai jautri ir labai sudėtinga.

Kaip, Jūsų patyrimu, ryšys, santykis su Mama keitėsi, augo, plėtėsi ir plėtojosi, tampant nepriklausoma ir individualia asmenybe?

A. Mikalajūnaitė-Osadčenko: Mama nelaikė pririšusi, leido man pačiai priimti sprendimus, net ir abejodama jų teisingumu. Manau, tai išmoko prisiimti atsakomybę pačiai už savo gyvenimą. Tačiau svarbu žinoti, jausti, kad Mama visada yra tavo saugioji vieta.

K. Gudžiūnaitė: Mano dukteriškas ryšys su Mama yra labai artimas ir stiprus. Gal kai kuriais klausimais turime skirtingas nuomones, savitą požiūrį, tačiau pamatinės vertybės mus vienija, neabejotinai. Ryšys su Mama, mūsų santykis yra didžiausia dovana. Viskas, ko Ji mane išmokė, kiek man suteikė, yra neatsiejamai, nepakeičiamai mūsų.

V. Miškūnaitė: Mūsų santykiai su Mama buvo banguoti, tačiau bręsdama ir augindama jau savo vaikus ėmiau geriau Ją suprasti. Ji dažnai man vaikystėje kartodavo: „Užaugsi – suprasi.“ Taip ir buvo. Ilgainiui dar labiau Ją pamilau ir ėmiau branginti bei vertinti Jos meilę, pasiaukojimą. Esu Jai dėkinga.

A. Grigorian: Paauglystėje mes labai norime būti nepriklausomi, savarankiški ir dažniausiai elgtis visiškai kitaip negu Tėvai. Manau, kad tai labai teisinga tuo gyvenimo etapu: taip siekiama savo individualybės, unikalaus autentiškumo. Man tai buvo ir yra viena pagrindinių sau padovanotų dovanų: tas noras daryti viską kitaip negu Tėvai. Ypač esant tos pačios profesijos atstovu, be abejo, yra didžiulis pavojus siekti savo idealų darant taip, kaip darė Tėvai. Tačiau būtent mano stiprus noras būti kitokiai ir leido man tapti tokiai, kokia esu šiandien. Vis dėlto kuo toliau keliauju, tuo labiau suprantu: kad ir kaip būčiau bėgusi, tas indėlis – tiek profesinis, tiek gyvenimiškasis, – kurį įdavė Mama, jis yra didžiulis ir begalinis; būtent juo iš esmės ir naudojuosi.

Taip, buvau sudėtinga paauglystėje, Mamai teko pasikankinti dėl manęs; todėl esu be galo dėkinga ir laiminga, kad Mama sugebėjo išlaikyti pusiausvyrą tarp man suteiktos laisvės ir priežiūros, rūpesčio. Turėdama savo vaikus, kurių vienas – jau suaugęs, savarankiškas žmogus, – suprantu, kad tikriausiai pati sudėtingiausia užduotis Mamai yra būtent pasitikint duoti laisvę žmogui užaugti.

V. Kuodytė: Baigus mokyklą ir nesėkmingai pradėjus studijuoti Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Muzikos fakultete, Dainavimo katedroje, Mama buvo tas žmogus, kuris rado būdą mane įtikinti, kad tai tik pradžia: savarankiško ir į suaugusio pasaulį žengiančio žmogaus dar nepatirti įvykiai, nepasisekimai, nusivylimai ir baimės.

Ji liepė man tęsti studijas Dainavimo katedroje ir dirbti. Dainuoti nemokėjau, bet groti fortepijonu jau mokėjau. Tad dirbau akompaniatore. Mama parodė, kad žmogus, radęs veiklos sritį, kurioje yra reikalingas, kurioje gerai atlieka tai, ko imasi, – nepražus nei fiziškai, nei, svarbiausia, dvasiškai. Studijuodama tuos pusantrų metų Dainavimo katedroje, jaučiausi ne savo vietoje, tačiau nesutrikau, nepalūžau. Tai buvo labai svarbu tuo pereinamuoju laiku. Mama ir tuo etapu man, jau visiškai subrendusiam žmogui, tebebuvo neginčytinas autoritetas. Vis dėlto keičiantis, plečiantis draugų ratui, ėmė kisti požiūris į Mamą, santykis su Ja. Ypač didelis lūžis įvyko, kai įstojau studijuoti į tos pačios Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Teatro ir kino fakulteto Vaidybos ir režisūros katedrą.

Šios studijos susijusios su savianalize, žmonių santykių tyrimu, meno istorija, filosofija, jos pagrįstos nuolatine kolektyvine kūrybine veikla, mąstymu, paieškomis. Visa tai paskatino didžiulę vertybinę griūtį manyje, įpročių, santykių su artimaisiais, žmonėmis apskritai fundamentalų kismą, virsmą.

Ėmiau kvestionuoti beveik viską, ką sakė, darė Mama. Tuo metu gyvenau Tėvų namuose, kur man nebetiko galiojanti tvarka, o savojo įsivaizdavimo, norų deklaruoti ir įtvirtinti negalėjau, tapo nepriimtina tai, kas ir kaip kalbama namuose, kuo domimasi. Visas bendravimo, artimųjų santykių modelis man nebetiko. Vaidybos studijos ėmė atskleisti žmogaus esmę. Tuo metu man pasirodė, kad mano šeimos santykiuose daug paviršutiniškumo, melo.

Tada moters autoritetu man tapo dėstytoja Dalia Tamulevičiūtė – stipri, intelektuali, talentinga profesionalė, gerbiama ir vieniša. Jos pavyzdys suponavo, kad menininkas neturėtų kurti šeimos.

V. Bičkutė: Prisiminus keista, išvažiavusi studijuoti, kai, rodos, norėjau gyventi toli nuo namų, būti laisva ir nepriklausoma nuo Mamos ir Tėčio, kaip tik pasijutau tokia maža ir taip prisireikė Mamos ir Tėčio… O mano studijų laiku mobiliųjų telefonų dar nebuvo, tad pirkdavau korteles ir skambindavau taksofonu. Pokalbiai su Mama – tokie reti, gal net per reti…

Dabar, pati būdama Mama, taip gailiuosi, kad neskambindavau Mamai dažniau – kiekvieną dieną, suprantu, jog kalbėdavausi su Mama, ko gero, rečiau, negu Jai norėjosi… Galiu sakyti, kad tik tapusi savarankiška pajutau tikrąjį ryšio su Mama poreikį. Atsimenu, kaip Mamai atvažiavus į Vilnių po paskaitų ėjau susitikti, pamačiusi Ją tolumoje, norėjau verkti, verkti, verkti, apsikabinti ir niekada nebesitraukti nuo Jos. Tapusi savarankiška, pasijutau maža mergytė.

Esate gyvo atlikimo meno atstovės – scenos menų kūrėjos. Kiek Mama dalyvavo renkantis šią profesiją, kaip ji vertino, priėmė palankiai, skatino? Kokios Jūsų patirtys?

A. Mikalajūnaitė-Osadčenko: Mama, pati nesulaukusi padrąsinimo rinktis meninę profesiją, norėjo, kad mes, dukros, pildytume savo svajones ir nesibaidytume jokių profesijų dėl pragmatiškų priežasčių. Sakyčiau, Mama netgi kalta dėl mano šios profesijos pasirinkimo, nes Ji nuvedė mane į baletą.

A. Grigorian: Mano pasirinkimuose niekada nedalyvauja niekas. Šiuo atveju Mama žvelgė su nuosaikiu rūpesčiu; Tėtis turbūt matė tai pozityviau. Mama, augindama du vaikus, galvodama apie profesines karjeros galimybes, suvokė, kaip tai sudėtinga; tačiau, žinoma, ir džiaugėsi. Dažnai Ji sako: „Jėzau Jėzau, kaip sunku.“ Aš atsakau: „Ne, man nesunku, man patinka būti ir Mama, ir dainininke.“

Mano situacija gerokai paprastesnė, lengvesnė dėl daugelio priežasčių; Mamos kelionė buvo kur kas sudėtingesnė, tai lemia ir jos rezervuotai atsargų požiūrį į šią profesiją.

V. Miškūnaitė: Truputį paradoksalu: viena vertus, Mama nuolat man kartojo, kad užaugusi būsiu žinoma, ir, matydama mano polinkį į muziką, leido į muzikos mokyklą – mokytis skambinti fortepijonu; kita vertus, atėjus metui studijuoti nelabai palaikė mano pasirinkimą studijuoti dainavimą. Gal dėl to, kad tai labai didelių investicijų reikalaujanti specialybė, o mes tuo metu nebuvome labai pasiturinti šeima. Gal Ji norėjo mane apsaugoti nuo nusivylimo… Nežinau. Bet galiausiai pasakė savo puikiausią frazę: „Daryk, kaip išmanai! Kaip pasiklosi – taip išmiegosi.“ Nepaisant visų patarimų ir abejonių, Mama skatindavo klausyti savo širdies balso. Ji – nuostabi, kad mane to išmokė!

V. Kuodytė: Kai palikau dainavimo studijas, būtent Mama pakuždėjo apie vaidybos studijas. Ji matė, kad mėgstu ne mąsliai sėdėti, teoriškai mąstyti, bet tai, kas reikalauja išnaudoti visą žmogiškąjį instrumentą. Ji (tikrai ne aš!) nujautė, kad man gali tikti būtent dinamiškos, temperamentingos studijos, susijusios su įsivaizduojamu, o ne esamu pasauliu, kuriose iš įgytų žinių, pojūčių, fantazijos kuriama savita tikrovė; studijos, pilnos muzikos, plastikos, spalvų. Mama pažinojo mane geriau nei aš save.

V. Bičkutė: Esu labai dėkinga savo Tėvams, Jie man nenurodinėjo, nieko neliepė, leido pačiai spręsti, įsiklausydami į mane. Aš gerai mokiausi, problemų nekėliau, tad Jie galėjo manimi pasitikėti. Ačiū Jiems! Galbūt tik Tėtis sakė: „Jeigu gali nestoti į aktorinį, tai geriau nestok. Na, kokia čia profesija? Mūsų šeimoje nėra meno pasaulio žmonių…“ Bet galiausiai Tėveliai mane palaikė, gerai pažindami mano stiprų charakterį, žinojo, kad elgsiuosi taip, kaip noriu. Jie pasitikėjo manimi. Dėl to esu dėkinga ir laiminga. Visada kviečiu į spektaklių premjeras, Jie visad žiūri mano darbus, džiaugiasi ir palaiko. Be galo svarbu jausti ir žinoti, kad turiu tokį stiprų užnugarį.

Kaip ryšys, santykis su Mama pasikeitė pačioms tapus Motinomis? Kaip šiandien suvokiate ir apibūdintumėte, ką reiškia būti Mama? Ko tai daugiausia reikalauja, kam įpareigoja, kam išlaisvina, kuo apdovanoja?

A. Mikalajūnaitė-Osadčenko: Sudėtingas klausimas. Kasdienybėje man tai dažnai atrodo kaip didžiulė atsakomybė. Reikalauja disciplinos, kruopštaus savo laiko planavimo, sąmoningumo. Pažvelgus iš tam tikros laiko distancijos, tai – dovana, mokytojas. Motinystė apdovanoja besąlygiška meile, kurios visi galime pasimokyti, nuoširdumu ir tikėjimu, galimybe pamatyti save iš šalies.

K. Gudžiūnaitė: Visa tai ir apie mano Mamą, ir apie mane kartu, viskas susilieja – nedaloma: dukra Mama – Mama dukra. Šios esatys neatsiejamos, gyvenime jų istorijos vyksta paraleliai, susitinka, susipina, tampa viena.

Būti Mama – gyvenimo duotybė. Esu Mama balerina, pati auginu dvi nuostabias dukrytes. Kas slypi sąvokoje „Mama“? Atsakydama turiu stabtelėti, reikia pauzės – noriu pasakyti viską, bet neištardama nė žodžio. Mama – tai visas pasaulis! Mama – tai didelis glėbys pasaulyje, skirtas Jos vaikams, kur vaikams saugu, jauku, kur jie mylimi, paguosti, padrąsinti, prireikus tinkamu metu pabarti ir vėl išbučiuoti…

Atėjus laikui Mama vaikams bus taksi, nuvežantis į visus būrelius, laiku pristatantis į mokyklą. Galbūt Mama bus ir piktasis kardinolas, stovintis greta ir tikrinantis, ar namų darbai atlikti. Be abejo, Mama yra ta geroji fėja, žinanti, kaip gražiausiai papuošti savo dukrą, o kartu primenanti, kad iš puotos reikia grįžti laiku, kol karieta į moliūgą neatvirto. Galiausiai, pasibaigus dienai, Mama apkabina, pabučiuoja ir saldžių sapnų it lopšinės melodija palinki…

A. Grigorian: Man asmeniškai motinystė yra didžiausia dovana, kokią galėjau gauti gyvenime. Ko gero, mane motinystė labiausiai moko disciplinos. Šiandien, kai manęs klausia: „Kaip tu nepavargsti dirbti?“ – suprantu, kad veikiausiai ankstyva motinystė mane ir išmokė nepavargti. Kai esi Mama, neturi pasirinkimo: daryti ar nedaryti, yra tik pasirinkimas daryti su meile arba su kančia. Aš visada rinkausi meilę ir džiugesį. Būdama Mama negali sau leisti galvoti, kad šiandien nenori, neturi jėgų… Privalai dalykus atlikti, todėl imi tiesiog ir darai. Tad motinystė išmoko disciplinos, kartu, sakyčiau, suteikia jėgos.

Kaip minėjau, motinystė labai skirtinga, kai augini sūnų ir kai augini dukrą. Augindama Nojų buvau labai jauna, man reikėjo augti kartu su juo. Kartais atrodė, kad jis auga sparčiau, greičiau negu aš. (Juokiasi.) Iš tiesų daug ko išmokau kartu su Nojumi, dėl to labai džiaugiuosi. Gimus dukrytei, tapau gerokai švelnesnė. Mergaitė į mano gyvenimą atnešė pakantumo moterims, kartu ir sau pačiai.

Mama man labiausiai asocijuojasi su žodžiais „meilė“, „šiluma“, „atsakomybė“. Tam tikra prasme motinystė išlaisvina. Kai turi vaiką, labai aiškiai susidėlioja prioritetai. Man niekada taip nenutiko, kad kas nors pasitrauktų į antrą planą. Mano gyvenime nėra pirmo ar antro plano. Man viskas yra pirmame plane. Bet motinystė dar labiau sustiprina žinojimą ir suteikia lengvumo renkantis.

Būti Mama yra pats nuostabiausias jausmas. Mano vaikai man yra išsigelbėjimas, nes viduje esu skrajoklė, ypač kai dar tokia profesija, įvairūs ir labai skirtingi vaidmenys… Vaikai mane įžemina, jie yra mano Žemė. Motinystės jausmo žodžiais neįmanoma išsakyti.

V. Miškūnaitė: Teatleidžia man feministės, bet tapimas Mama įprasmina visą Moters būtį. Be jokios abejonės, asmeniniam tobulėjimui labai svarbūs pomėgiai, išsilavinimas, įvairi saviraiška, tačiau, kalbant apie tai grynai per lytiškumo prizmę, motinystė, mano manymu, yra aukščiausia moteriškumo forma. Nėštumas, gimdymas yra tokie unikalūs ir sudėtingi gamtos procesai, tuo pat metu taip harmoningai subalansuojantys prasmes…

Kai ateina suvokimas, kad naujai pasaulį išvydęs Žmogus – galbūt būsimas išradėjas ar mokslininkas, menininkas ar gydytojas – nesvarbu, visiškai priklauso nuo tavęs, apima toks neaprėpiamas meilės ir atsakomybės jausmas. Norisi, kad tam naujam Žemės gyventojui viskas klotųsi tūkstančius kartų lengviau ir geriau nei tau, norisi saugoti, globoti… Įsijungia visai kiti mąstymo ir veikimo mechanizmai. Galbūt šia prasme moterys yra palaimintos šio stebuklingo motinystės jausmo.

V. Kuodytė: Pirmosios dukters susilaukiau būdama dvidešimt ketverių. Pati jaučiausi dar vaikas, bet norėjau būti suaugusi, gerai suprantanti, žinanti, kaip būti Mama. Nors taip nebuvo: vėl tapau priklausoma nuo savo Mamos, Jos visko žinojimo. Mama labai padėjo auginti pirmagimę, buvo visada šalia. Kadaise pati turėjusi suderinti karjerą ir vis gausėjančią šeimą, Mama puikiai suprato manuosius išbandymus.

Pirmojo vaiko gimimas tapo mano požiūrio lūžiu, vertybės darkart persistumdė. Gerai prisimenu jausmą, kai pamačiau iš manęs ištrauktą gyvybę, paguldytą ant balta drobe apkloto stalo. Pajutau: visam gyvenimui esu surišta su ja, kuri ką tik nuo manęs atsirišo. Tai – ne fizinis, ne kraujo ryšys, o visiškai dvasinis. Dvasinė priklausomybė. Beje, tai ne vien džiuginantis, bet ir gąsdinantis suvokimas, kad prisiėmei didžiulę atsakomybę už šį žmogų. Nuo dabar privalai daugiau žinoti, negu nežinoti. Turi pradėti galvoti už du. Turi numatyti ir spręsti kelis ar keliolika žingsnių į priekį.

Tu pati suskyli į tris dalis. Viena esi tu pati, kita tavyje esanti dalis yra tavo vaikas ir trečia – tavo ką tik prasidėjusi, labai intensyvi kūrybinė aktorinė veikla, formuosianti tavo ateitį, nuo jos priklausys ir kitos dvi tavosios dalys. Dar prieš metus teigiau ir tikėjau, kad man šeimos nereikia, kad svarbiausia – tave užpildanti ir formuojanti veikla, o po pirmo dukters, apsigyvenusios manyje, spyrio, krustelėjimo žinojau, kad man nusispjaut į veiklą, kuria tikiu. Tuo metu buvau įsitikinusi, kad gimus dukrai būsiu tik Mama. To labiausiai norėjau. Buvau savyje prikaupusi labai daug švelnumo, noro rūpintis, glausti ir glaustis. Visa tai teikia Mamos statusas. Manau, jei nebūtų šalia Mamos, seserų, būčiau sustabdžiusi aktorės darbą teatre.

Taip nenutiko. Būtent su pirmąja dukterimi teko labai daug kartų nusivilti savimi kaip Motina. Daug dienų ir naktų mano mažoji dukrytė turėjo glaustis ne prie manęs, savo Mamos, o prie močiutės. Esu joms abiem labai dėkinga ir labai skolinga. Deja, kai kurių skolų neįmanoma išsimokėti.

Antrąją dukrą gimdžiau būdama trisdešimt penkerių. Buvau rami, sąmoninga, jaučiausi besielgianti teisingai, saugiai, pasitikėdama. Tąkart mano Mama tapo tik retkarčiais anūkę pamatančia močiute.

V. Bičkutė: Tapus Mama, aišku, viskas apsiverčia aukštyn kojom. Labiau sukrečiančios patirties visomis prasmėmis negalėčiau sugalvoti. Staiga tampi tokia pažeidžiama… Jeigu šiam mažam vaikučiui kas nutinka, tau viskas netenka prasmės, niekas kitas nebėra svarbu, tik šis kūdikėlis. Visas tavo dėmesys yra jam. Jeigu vaikelis laimingas – viskas gerai ir tau, bet, neduok Dieve, menkiausia sloga, ir prarandi ramybę, tiesiog nebegali egzistuoti, kol vaikutis nepasveiksta, arba, priešingai, tu privalai padaryti viską dėl jo, kuo ir kaip gali jam padėti. Iš tiesų didžiausia įmanoma meilė – Motinos meilė vaikui, tai didžiausias jautrumas, didžiausias pažeidžiamumas…

Tapusi Mama, geriau supranti ir savo Mamą, apskritai visas Mamas; visos jos myli savo vaikus, kiek ir kaip moka, geba mylėti, perduoti meilę. Yra įvairių istorijų apie patyrusias traumų, sužalotas Moteris Motinas… Tačiau bet kokiu atveju motinystė yra didžiausias stebuklas, didžiausia šventė, didžiausias išsipildymas ir kartu didžiausios baimės… Tikiu, kad Dievas Motinų maldas išklauso, jos turi ypatingą, stiprią galią.

Mano dukrytė dar maža, suprantu, kad jai augant mūsų ryšys keisis, ateis diena, kai ji taps savarankiška, bet dabar yra tiesiog didžiulė meilė… Žinoma, kol užaugini tą lėliuką, patiri didžiulį nuovargį. Ak, nemiegotos naktys… Tikrai labai daug jėgų kainuoja, tačiau, nepaisydama visko, tu nori padaryti ką gali dėl vaikučio. Sakoma, kad sėkmė turi Motinos veidą, kad gyvenimas lygu Mama, kad meilė lygu Mama. Per tave vaikelis ateina į pasaulį, su tavimi prasideda jo gyvybė, ir kiekvieną sekundę tu nori duoti, duoti ir duoti savo meilę jam. Kartais susiduri su savo pačios ribotumu, kai apima nuovargis, fiziškai ko nepajėgi, tada kyla pyktis, tam tikras beviltiškumo jausmas… Labai daug vienas kitam prieštaringų jausmų, emocijų. Bet apkabinti, laikyti glėby, glostyti savo dukrytę – tai yra nepaprastas, žodžiais neišsakomas džiaugsmas, laimė, didžiulė palaiminga šventė. Graudinuosi, net sunku kalbėti.

Jūsų suvokimu, Motinos tapatybė yra kiekvienos moters DNR ar tai įgyjamų, iš(si)ugdomų savybių rinkinys, kuris tik ilgainiui tampa asmenybės dalimi?

A. Mikalajūnaitė-Osadčenko: Sunku spręsti, kas yra kiekvienos moters DNR. Apskritai savybės yra išsiugdomos, jei norima jas išsiugdyti. Bet kas yra Motinos tapatybė? Kas nustatė, kokia turi būti Mama? Tiesa, kad pagimdžius vaiką visas dėmesys, laikas, meilė atiduodama jam, nes kūdikis to reikalauja. Bet manau, kad svarbu neužsibūti ir šalia atsakomybės už vaiką nenustoti būti savimi ir gyventi savo gyvenimą.

Manau, yra daug kelių būti Mama. Mama neprivalo būti supertarnyba, kuri atlieka visus namų ruošos darbus, rūpinasi vaiko sveikata, savijauta ir visapusišku lavinimu. Galbūt tu neturi jokių įgūdžių virtuvėje, bet tėtis gali gaminti. Galbūt tu nori skirti laiko sau ir pasikviesi namų tvarkytoją, kad sutaupytum laiko. Gal tu nemoki sekti pasakų, bet jas puikiai seka senelis. Neprivalai tapti tuo, kas nesi. Aišku, tenka šio to išmokti, bet mes juk šiaip ar taip visada keičiamės, nestovime vietoje. O vaikai mokosi iš mūsų, kaip būti, kaip gyventi. Jei tapsime vaiko priežiūros tarnyba, ko jis iš mūsų išmoks?

A. Grigorian: Tai labai individualu. Pažįstu vaikų negimdžiusių moterų, kurios yra pačios tikriausios Motinos savo draugams, aplinkiniams. Tad, sakyčiau, kad motinystė yra ir individualaus charakterio, asmeninių savybių, prigimties duotis. Manau, Motinos tapatybė yra kiekvienos moters DNR, dėl to ir pabrėžiu, kad nebūtina gimdyti vaikų, jog būtum Motina. Aišku, kai augini vaiką, įgyji tokią patirtį, kuri niekaip kitaip neįgyjama, jos niekas negali atstoti. Vis dėlto motinystė – tai ne fiziologinis vaikų gimdymas. Turiu asmeninių pavyzdžių labai nuostabių Motinų, kurios niekada neturėjo vaikų.

V. Miškūnaitė: Labai įdomus klausimas. Vaikystėje buvau vadinama Tom-Boy, nemėgau lėlyčių, kasyčių ir visokių mergaitiškų fintikliuškų. Kai kiemo draugės alpdavo matydamos kūdikius vežimėliuose ir visaip guguodamos juos kalbindavo, man atrodė, kad tai liguista ir nenormalu. Kažkokia dirbtina saldybė. Todėl laukdamasi pirmagimio labai nerimavau: kokia gi būsiu Mama, jei mane tiesiog purto nuo tų visų seilinukų, vaikštynių ir panašių dalykų? Tikrai pamenu, kad man tai kėlė didelį nerimą, todėl pradėjau skaityti knygas apie motinystę, domėtis šia man tada visiškai nežinoma sritimi. Bet galiu patikinti visas būsimas Mamas – nesijaudinkite! Sulig pirmu naujagimio verksmu širdyje, o gali būti ir DNR, įsijungia kažkoks visai kitas, naujas režimas, ir tai nutinka savaime!

V. Kuodytė: Manau, kad nėra tokio dalyko kaip Motinos tapatybė. Juk moteris, pagimdžiusi, o prieš tai išnešiojusi kūdikį, nebūtinai automatiškai įgis ją. Tie atvejai, kai moterys, pagimdžiusios vaikus, juos palieka dėl įvairių priežasčių; kai vaikai, tėvams išsiskyrus, pasirenka gyventi su tėvu ar kitais globėjais, bet ne su juos pagimdžiusia moterimi; kai moterys nužudo savo pagimdytus, net išaugintus vaikus… kal̃ba apie šios tapatybės, o tiksliau Motinai būtinų savybių formavimąsi laiko tėkmėje. Vaikų dar neturinti moteris gali net nežinoti, kad ji nesugebės ar (ir) nenorės būti Mama, kai ji jau turės vaikelį. Ji gali tiesiog pernelyg romantizuoti šį faktą, o jam tapus tikrove gali paaiškėti, kad moteriai paprasčiausiai nėra motinystės noro, jausmo, motinystės poreikio, motiniškos valios, motiniško nuolankumo vystyti savyje Motinos savybes.

V. Bičkutė: Nežinau, ar motinystė užkoduota DNR; be abejo, motinystės instinktas yra moters prigimtyje; tačiau yra gyvenimo, įvairių patirčių traumuotų moterų, kurios, tapusios Motinomis, augindamos savo vaikus, tarytum dar kartą išgyvena skaudžiąsias patirtis, joms sudėtinga išreikšti meilę, užmegzti artimą ryšį su vaiku. Žinau, kad taip būna. Todėl motinystė labai priklauso nuo to, kokiomis sąlygomis užaugta, kokioje aplinkoje gyvenama; tačiau bet kokiu atveju vienas stipriausių ryšių pasaulyje – Motinos ir vaiko.

Vis dėlto motinystės reikia mokytis, reikia semtis žinių, kad suprastum vaiko psichiką, žinotum, kokia natūrali vaiko raida. Nereikia iš to mažo vaikučio ko tikėtis, žvelgiant į aplinkinius klijuoti etiketes. Aš pati mokausi megzti pagarbų ryšį, visada įsiklausyti. Manymas, kad vaikas nieko nesupranta – labai klaidingas, ne, tai – žmogus, jaučiantis, turintis savo nuomonę, todėl visada stengiuosi girdėti, matyti ir atsižvelgti.

Netikiu auklėjimu. Sakoma: „Oi, reikia auklėti vaiką!“ – man tai nenatūralu. Tas vaikutis viską žino, tai yra protinga asmenybė. Pirmiausia reikia suprasti, kad iš dviejų ląstelių – Mamos ir Tėčio, – susitikusių moters gimdoje, vaikutis sugebėjo išaugti, jo prigimtyje jau yra visa didžiulė išmintis; vaikutis gimė, vystosi, auga, raidos procesai įdiegti, tad reikia matyti, palaikyti ir padėti, girdint ir įsiklausant į patį vaiką. Ieškau žinių, stengiuosi, nes noriu būti kuo naudingiausia savo dukrytei; neprimesti jai savo valios, įsitikinimų, kaip neva turi būti. Gimdamas žmogus daug ką su savimi atsineša, siela yra išmintinga, tad visų svarbiausia bendrauti ir kurti natūraliai unikalų artumos ryšį.

Žvelgdamos į savąsias istorijas, kokias vertybes, kaip išmoktas pamokas, įgytas patirtis, perimtą žinojimą ir išmintį, regite ir vertinate kaip asmeninę duotybę Jūsų Mamos Jums?

A. Mikalajūnaitė-Osadčenko: Sudėtinga įvertinti, ką perėmiau iš Mamos. Žinoma, Ji yra davusi galybę naudingų patarimų. Esu girdėjusi iš savo draugės, kad su Mama esame panašios, bet ne išoriškai.

K. Gudžiūnaitė: Būsiu laiminga, jeigu savo dukrytėms suteiksiu tiek, kiek pati gavau iš Mamos, gal net viena sauja daugiau… Manau, kiekviena Mama nori, kad Jos vaikai būtų dar laimingesni, labiau savimi pasitikintys, sėkmingesni nei Ji pati. Ne, tai nėra prievolė vaikams, tai – tylus Mamos noras, kad vaikai žengtų dar toliau, kiltų dar aukščiau.

A. Grigorian: Labai daug kas manyje iš Mamos, bet pagrindiniai dalykai, kuriuos įvardinsiu: intuicija ir drąsa pasitikėti – tikėti ir elgtis, kaip sako širdis. Mano Mama visada taip darė. Labai džiaugiuosi, kad dažniausiai savo gyvenime ir aš taip darau.

Dar viena mano Mamos stiprybių – empatija – noras ir gebėjimas padėti žmonėms. Kaip minėjau, mano Mamos gyvenimas buvo labai sudėtingas. Veikiausiai tai sustiprino ir įgalino gebėjimą matyti žmogaus skausmą, jį gerbti ir kartu norėti padėti. Tai, mano suvokimu, yra viena esminių, didžiausių žmonijos vertybių. Nežinau, ar tai paveldėjau, ar to išmokau iš Mamos, tačiau sąmoningai kiekvieną dieną tebesimokau. Šios savybės yra tikriausios vertybės, kurias itin branginu.

V. Miškūnaitė: Noriu padėkoti savo Mamai už tai, kad Ji ryžosi mane gimdyti būdama labai jauna ir rado savyje jėgų auginti mane, būdama išsiskyrusi. Nepaisant asmeninių Jos gyvenimo vingių, visada jaučiau Jos globą ir begalinį rūpestį. Dabar suprantu, kaip kartais sunku būna laviruoti tarp vaikų ir asmeninių širdies reikalų…

V. Kuodytė: Darbštumas; rūpestis dėl artimojo; diplomatija siekiant negilinti konflikto; mokėjimas nusileisti; gebėjimas prisiimti nežmoniškai daug atsakomybės; moteriškas pasitempimas; rūpinimasis, kad vaikai būtų visada pavalgę; gebėjimas tapti savo vaikams drauge, o ne būti vien Mama.

V. Bičkutė: Žinoma, moteriškumą. Mano Mama labai labai graži, nors Ji pati taip turbūt nemano, bet Ji tikrai ypatingo grožio. Mano Mama be galo moteriška, turi labai gerą skonį, nuostabiai geba bendrauti. Aš svajoju kada nors to išmokti. Rodos, Ji sugeba prieiti prie kiekvieno žmogaus ir jį prakalbinti. Mano Mama labai empatiška ir atjaučianti. Pati labiau myliu vienatvę, tylą, o Mama spinduliuoja visiems aplinkiniams savo gerąsias savybes, jų galbūt norėčiau stipriau išreikštų savyje. Tai, ką vadiname žavesiu, charizma – iš Mamos.

Motinos dienos proga Jūsų padėka savo Mamai.

A. Mikalajūnaitė-Osadčenko: Ačiū, Mama, už ramybę, pasitikėjimą, laisvę ir besąlygišką meilę.

K. Gudžiūnaitė: Ačiū Mamai, kad ir dabar mane paglosto, pasako, kad žiūrėčiau savęs ar bent pažiūrėčiau į veidrodį (nes veikiausiai jau prastai atrodžiau). Iš tiesų, kai akimirką susimąstau apie savo Mamą, kiek Ji darė dėl manęs ir mano brolio, kiek yra padariusi ir dėl savo vyro, man tampa visiškai aišku, kad Ji yra superherojė Mama. Nes, kaip Ji pati sako: „Kaip taip nutiko mano gyvenime, kad sunūs ir vyras skraido danguje, dukra scenoje, o aš… o aš kaip inkaras žemėje, laukiantis momento, kada timptelėti, kad per toli neišskristų…“ Aš labai myliu savo Mamą!

A. Grigorian: Dėkoju Mamai už tai, kad kvėpuoju, už tai, kad vaikštau, už viską! – ką man suteikė gyvenimas, nes mano gyvenimas yra nuostabus, ir aš jį taip beprotiškai myliu. Esu beprotiškai dėkinga Mamai už gyvybę, nes tai yra didžiausia dovana, kokią galėjau gauti.

V. Miškūnaitė: Esu dėkinga Mamai už tai, kad nepririšo manęs prie savęs: anaiptol, toliaregiškai skatino ir ugdė savarankiškumą, tvirtą valią, dorybes ir dvasinę stiprybę. Visa tai suformavo mano asmenybės pamatus ir tapo neatsiejama mano savasties dalimi.

V. Bičkutė: Šiandien Mamai labiausiai dėkoju už visą gyvenimą trunkantį tą besąlygišką palaikymą. Ji bet kurią akimirką visur ir visada, o gimus mano dukrytei dar labiau padeda, tiesiog gyvena dėl mūsų. Mama neskaičiuoja nei laiko, nei jėgų – absoliučiai nieko dėl mūsų. Kol dukrytė dar neina į darželį, Mama padeda, kad galėčiau dirbti. Ji nė karto, paprašius pagalbos, nėra pasakiusi, kad negali, nė akimirkos nesuabejodama yra visada kartu. Tai didžiulis pasiaukojimas, mūsų šeimos meilė. Sakyčiau, kad tai dar viena vertybė, kurią perdavė Mama, Tėvai, kad šeima yra didžiausia vertybė, tai iš Mamos ir Tėčio yra mano kraujyje; Jiems nieko svarbiau nėra už vaikus, už šeimą. Tai jaučiant, gyvenama šeimos meilės saugume.

Prisiminkite ir pasidalinkite savo patirtimi – ko iš tiesų reikalauja, koks tikrasis iššūkis ir išbandymas, kada pasirenkama ir karjera, ir motinystė? Kiek šiuolaikinis pasaulis, visuomenė atliepia poreikius, palaiko, skatina, realiai padeda įvairiomis prasmėmis? Kokios Jūsų patirtys, mintys ir įžvalgos?

A. Mikalajūnaitė-Osadčenko: Manau, kad dabar situacija yra tikrai nebloga. Bent jau savo aplinkoje nesusiduriu, kad moterys bijotų susilaukti vaikų, nes bus diskriminuojamos darbe. Manau, tai, ar pavyks išlaikyti profesinį augimą šalia motinystės, labiau priklauso nuo pačios pasiryžimo. Aišku, krūvis yra didesnis. Turi organizuoti savo gyvenimą ir nuspręsti, ko nori. O nusprendus imtis veiksmų. Kartais gal tai net padeda. Turi ribotą laiko kiekį. Nebeturi kada ilgai svarstyti ar atidėlioti. Darai dabar arba niekada!

K. Gudžiūnaitė: Motinystė vienareikšmiškai teikia gyvenimo, gyvybės ir gamtos supratimą. Kai leidiesi į laukimosi kelionę, atsiduodi ir prisijungi prie gamtos, net, sakyčiau, kosmoso. Lauktis kūdikio – tapti Mama – yra gražiausias jausmas, kokį esu patyrusi gyvenime. Esu dėkinga likimui, kad tai galėjau išgyventi net du sykius.

Niekaip kitaip nesužinosi, ar įmanoma suderinti karjerą ir šeimą, vaikus. Daug girdėjau kalbant, kad tai – neįmanoma. Galbūt, jeigu norisi amžinai komfortiško gyvenimo. Man asmeniškai svarbiau gyvenimo nuotykis, ragaujant tai, ką gyvenimas paruošęs man. Todėl pasirinkau bandyti viską, dargi kartu. Ar nesigailiu? Ne. Pavargstu? Taip. Kas padeda? Mama.

A. Grigorian: Man niekada nekilo klausimas: motinystė ar scena? Abu šie dalykai visada buvo tolygūs, tai yra mano gyvenimas. Neįsivaizduoju savęs be savo profesijos; lygiai taip pat neįsivaizduoju gyvenimo be savo vaikų. Labai džiaugiuosi, kad pavyksta visa tai suderinti.

Aišku, gyvenimas nėra tobulas, įvairių situacijų pasitaiko, skirtingos emocijos, jausmai aplanko. Be abejo, visada jauti tam tikrą kaltę, kad ko nors nepadarai, kad kur nors tavęs per mažai. Tačiau visada ir visur viską darau šimtu procentų. Žinau, kad darau viską, ką galiu, tiek dėl savo vaikų, tiek dėl savo profesijos.

Kiek šiuolaikinis pasaulis ar visuomenė atliepia poreikius – nežinau. Vis dėlto mano gyvenimas nėra įprastas daugelio žmonių atžvilgiu. Man atrodo, nelabai daug ką bendro turiu su visuomene. (Nusijuokia.) Manieji poreikiai yra labai individualūs, tad kalbėti apibendrindama nelabai galiu.

V. Miškūnaitė: O! Čia labai plati tema! Galėčiau diskutuoti iki ryto! Per dvidešimt motinystės metų mano nuomonė šiuo klausimu keitėsi ir transformavosi daug kartų. Čia daug filosofijos ir paties gyvenimo prasmės ieškojimo. Motinystė neabejotinai stabdo karjerą ir neabejotinai keičia jos kryptį, juk tenka atsisakyti ir geresnių pasiūlymų, ir daugelio kitų dalykų. Kita vertus, kiek buvimas Motina duoda moteriai kaip asmenybei? Ar tai tik varginanti pareiga, ar ir gyvenimo prasmė? Visur svarbus balansas, manau. Be jokios abejonės, jei yra šalia mylintis ir palaikantis vyras, viską galima suderinti daug lengviau ir sklandžiau.

Vienišai auginti vaikus ir daryti sėkmingą karjerą yra be galo sudėtinga. Pati turėjau atsisakyti minties daryti tarptautinę karjerą, nes norėjau būti šalia vaikų, dalyvauti jų gyvenime. Žinoma, galima palikti vaikus auginti seneliams ir susikoncentruoti ties savo tikslais – visokių variantų būna. Priklauso nuo požiūrio ir pasirinkimų. Tačiau reikia sutikti, kad, norint kokybiškai ir nuoširdžiai atlikti savo, kaip Mamos, pareigą, tam reikia skirti ir jėgų, ir laiko. Derinti su karjera labai nelengva. Su darbu derinti galima, su karjera – nelabai.

Šiuolaikinė visuomenė apskritai netoleruoja asmeninio gyvenimo. Norėdamas daryti sėkmingą  karjerą, turi visu šimtu procentų atsiduoti tik darbui – dirbti viršvalandžius, savaitgaliais, mokytis, tobulėti, investuoti į tobulėjimą – laiko nelieka net asmeniniam gyvenimui, o ką jau kalbėti apie šeimą, vaikus… Kita vertus, tenka apgailestauti, kad šeimos moters (namų šeimininkės) statusas nūdienoje yra itin sumenkintas ir nuvertintas. Neva ta moteris yra niekam tikusi, tegali tik „prie puodų stovėt“. Toks neigiamas požiūris taip pat, manau, daro milžinišką įtaką pasirinkimams, ypač jaunosios kartos merginų. Juk visi nori būti gerbiami visuomenės, net jeigu tai reiškia neturėti vaikų apskritai.

V. Bičkutė: Galbūt šiek tiek juokinga, bet aš buvau labai dėkinga COVID-19 virusui, sukėlusiam pasaulinę pandemiją, dėl kurios buvo paskelbtas karantinas. Mano dukrytė gimė sausio pabaigoje, o nuo kovo įsigalėjo karantinas. Niekas niekur nevyko, ir man nebuvo jokio poreikio nė noro kur bėgti lėkti… Žinoma, norėjosi grįžti į sceną, tačiau, tapdama Mama, norėjau dukrytę auginti natūraliai, pati ją žindyti. Žindančios Mamos supranta, kad žindydama kartais nė valandos negali palikti vaikelio, nuo jo atsitraukti. Žindžiau be jokių čiulptukų, buteliukų – nežinojau, kas tai yra. Tai būtų paprasčiausiai buvę neįmanoma, jeigu būčiau grįžusi anksti į darbą, nebent pasiimdama vaiką kartu, o drauge ir Mamą, auklę, kad prižiūrėtų vaiką grimo kambaryje, o per pertrauką tu pati jį natūraliai žindytum. Tai vienintelis sprendimas, norint suderint natūralią motinystę ir darbą.

Man tikra palaima buvo karantinas, kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų. Pusantrų metų ramiai buvau su dukryte. Turbūt pirmą kartą spektaklyje vaidinau, kai Marijai buvo jau aštuoni mėnesiai, tąsyk kartu į Klaipėdą vežiausi Mamą, kol buvau scenoje, Mama su mergyte – teatro grimo kambaryje. Per pertrauką atbėgu, pažindau, o paskui – vėl į sceną… Taip drauge su vaiku prie krūties… Nežinau, kaip būtų buvę, jeigu ne karantinas, ar būčiau lėkusi, plėšiusis?.. Mano atveju viskas susiklostė natūraliai ir sėkmingai.

Gyvenime kaip mantrą nuolat kartoju: balansas, balansas, balansas. Nenoriu ko nors atsisakyti dėl vaiko, aš noriu daryti dėl vaiko, noriu dukrai parodyti pasaulį, noriu ją vesti ir rodyti pavyzdį, kad tu gali sukurti harmoniją, kad nieko nereikia atsisakyti, kad viskas gali derėti, tu gali būti ir Mama, ir aktorė kartu. Įmanoma rasti ir išlaikyti balansą, gyventi harmoningai. Ko nors atsisakymas dėl vaiko tampa tarytum kokia jo skola, kurią vaikas, jau užaugęs, neš: „Mama dėl manęs atsisakė…“ Betgi vaikas neprašė. Tikriausiai būtų itin nelengva, pernelyg sunku gyventi jaučiant tokią skolą, kad dėl tavęs taip pasiaukota… Aš iš karto sau pasakiau: „Aš darysiu dėl vaiko, o ne dėl vaiko nedarysiu.“ Noriu jaustis laiminga ir rodyti dukrai laimingos Mamos pavyzdį.

Žinoma, tai nėra lengva. Reikalingas labai didelis ir stiprus palaikymas, aplinkinių pagalba, papildomos rankos, jeigu nori suderinti natūralią motinystę ir darbus. Taip yra ne tik aktorėms, su tuo susiduria visos Mamos, kurios myli savo darbą, nori sugrįžti, realizuoti save profesinėje srityje, įvairiose veiklose. Tikrai reikia paplušėti. Kartais tenka eiti į darbą neišsitrinkus galvos, nes tam laiko nebelieka; kartais išbėgi į darbą su kleckuotais treningais, nesusitvarkiusi, nes kartais tam visiškai nebelieka jėgų ir laiko. Bet visada galima rasti išeitį, ir vis tiek pirmyn, pirmyn, pirmyn!

Jaunoms ar dar tik būsimoms motinoms Jūsų patarimas, linkėjimas, kvietimas šios ypatingos dienos proga.

A. Mikalajūnaitė-Osadčenko: Patarinėti nieko nenorėčiau. Mažiausiai joms reikia patarimų. Linkiu visoms ir sau artimų žmonių apkabinimų. Ramiai išgerti šilto gėrimo puodelį. Pasimėgauti pusvalandį vonioje su žiedlapiais. Žinoma, dozės mėgstamos srities kultūros.

K. Gudžiūnaitė: Jeigu abejojate, ar leistis motinystės kelionėn, ar ne, sakyčiau: elkitės, kaip jaučia ir sako širdis – ne protas, ne kieno nors patarimai, visuomenės standartai. Reikia tiesiog klausyti širdies. Kai pajusite, nerkite į tą Mamos savyje paieškos kelionę ir rasite, atplauksite į krantą, kuris bus jūsų.

A. Grigorian: Sudėtinga, nes iš esmės niekur nieko niekada nekviečiu. Nemėgstu deklaracijų, siūlymų, kvietimų. Tvirtai tikiu, kad kiekviena istorija yra visiškai unikali ir autentiška. Mano istorija galbūt gali būsimas Mamas įkvėpti nebijoti. Tad ir sakyčiau: nebijokite būti; nebijokite daryti tai, ką norite! Mano supratimu, ta nuostata, kad būtinai reikia ką nors dėl ko nors aukoti, yra visiškai klaidinga. Apskritai man labai nepatinka žodis „aukoti(s)“.

Manau, kad mes turime labai daug drąsos ir jėgos daryti viską, ką norime, ir būti tokios, kokios norime būti, ir viską išpildyti gerai. Reikia noro, drąsos, jėgos, nusiteikimo, laiko. Kaip minėjau, sudėtinga ką nors pasakyti, nes situacijų yra pačių įvairiausių, tad kviesti nelabai galima, tik linkėti – pasitikėjimo ir drąsos.

V. Miškūnaitė: Jaunoms ir būsimoms Mamoms norėčiau patarti neskubėti tapti Mamomis, kol dar neišsišėlo, nerado savęs. Kita vertus, mes visą gyvenimą ieškome savasties, ir kartais motinystė yra būtent tas raktas į save! Labiausiai norėčiau padrąsinti neplanuotai pastojusias jaunas merginas – gyvenimas nesustojo, ir nėštumas – tikrai ne tragedija, priešingai – tai Dievo palaiminimas! Vaikeliai ateina tada, kada reikia, ir mes turime atlikti savo šventą misiją – suteikti gyvybę, kartais atsisakydamos savojo netikro ego.

Nebijokite gimdyti, net jei atrodo, kad pasaulis ir visos ateities svajonės sugriuvo. Anaiptol!!! Viskas susiklostys kuo puikiausiai ir net dar geriau! Bus ir vaikiukas, ir karjera bus, ir ta nauja gyvybė suteiks gyvenimui tokią nenuginčijamą prasmę ir vidinę stiprybę, kad jokie darbai ar užsiėmimai niekada nesugebės nei užpildyti, nei kaip kitaip pakeisti.

V. Kuodytė: Nesu patarėja, juo labiau motinystės klausimų ekspertė. Savo abi nuostabias dukras auginau labai skirtingomis sąlygomis. Jos abi išaugo puikiomis, protingomis, jautriomis, geros širdies, darbščiomis, turinčiomis gerą humoro jausmą, gražiomis jaunomis moterimis. Auginant pirmąją labai dažnai tekdavo būti teatrinėse gastrolėse. Siaubingai ilgėdavausi jos. Vos grįžusi pasiimdavau ją iš darželio ar mokyklos, ir, išvažiavusios į kokią nors atokią Lietuvos vietą, skirdavome laiką tik viena kitai. Antroji dukra augo jau gaudama visą jai priklausantį laiką, tiek nėštumo metu, tiek po gimdymo, tiek ir vėliau. Ji mane vadina savo geriausia drauge. Tai didžiulis įvertinimas. Manau, kad tikrai galima suderinti darbą ir šeimos įsipareigojimus.

Daug ką lemia namų pavyzdys. Mūsų įpročiai tampa sektinu pavyzdžiu vaikams, pavyzdžiui: vieno kitam pagalba; laikymasis žodžio; bent kartą per dieną valgymas visiems kartu; bendras šeimos siekis-tikslas; laikas kartu užsiimant visiems įdomia, prasminga veikla; darnus konfliktų sprendimas; visų pagarba kiekvieno privačiai asmeninei erdvei.

Kai vaikai mato sveikus Mamos ir Tėvo, Mamos ir artimųjų santykius, deramą Mamos požiūrį į profesinius iššūkius, Mamos pačios savęs jautimą, tada jie yra saugūs ir nebijo ateityje megzti savo asmeninių santykių, kurti šeimą. Man tenka bendrauti su jaunais žmonėmis, kurie neretai labai sąmoningai vengia minčių apie šeimos kūrimą, įsipareigojimą kitam. Jie sako: „Nenoriu, kad man būtų taip kaip mano Tėvams.“ Ar tai – visuomenės problema? Nežinau. Nemanau.

Pasaulio, visuomenių problema yra ta, kad daugybė Motinų turi stebėti, kaip miršta jos vaikas iš bado, nuo ligų, nes nėra vaistų, ar tiesiog dėl vykstančio karo. Dieve, saugok juos!

V. Bičkutė: Jaunoms, dar tik būsimoms Mamoms patarčiau viena: įsiklausyti į save. Nėra jokių „privalau“. Neprivalau! Apskritai neprivalau būti Mama, nes taip reikia. Neprivalau vaidinti daug, kurti daug, pasiekti daug. Neprivalau! Nėra prievolių, yra tik širdies balsas, noras. Noriu tapti Mama. Jaučiu tokį poreikį. Visiškai ramiai. Tapusi Mama, noriu būti ramiai su vaikučiu, jaučiu, kad šiuo metu man draskytis nereikia, o gal, atvirkščiai, noriu kuo greičiau grįžti į sceną, į darbą, tada prašaisi pagalbos Mamos, anytos, sesers ar dar ko, imi vaiką kartu ir pirmyn!

Labai daug priklauso nuo to, ar vaikutis pirmas, ar ne – patyrusi Mama paprasčiau į viską žiūri. Mano atveju vaikutis pirmas, tad viskas jautru, viskas taip, atrodo, svarbu… Bet sakau: nesiaukoti. Žodis „auka“ visiškai netinka. Reikia rasti sprendimų, tenkinančių ir tave, ir vaikutį. Žinoma, Mamos širdis nuolat virpa: „Ar vaikui pakankamai skiriu laiko? Ar pakankamai duodu dėmesio?..“ Nenoriu, kad dukrytė jaustų Mamos trūkumą.

Kita vertus, atrodo, kad niekada negana, net ir savaitę praleidus su vaikučiu namuose, kai reikia išeiti vienai dienai į darbą, jis vis tiek liūdnas, nenori, kad išeitum, nesutinka išleisti. Todėl ir sakau: „Balansas.“ Svarbu suvokti, kad aš, Mama, turiu teisę turėti laiko sau; turiu teisę turėti savo darbą; neprivalau nieko aukoti. Mamos širdis jaučia, kiek reikia skirti savo laiko, savęs vaikui, kaip sukurti jūsų ryšį. Visas kviečiu likti ištikimas sau. Nemanyti, kad motinystė ir darbas – tavo asmeninė veikla – tarpusavyje nesuderinama. Jeigu norima – suderinama. Svarbiausia įsiklausyti į save ir daryti tai, ko iš tikrųjų nori siela. Nėra jokių „privalau“; nėra jokių „taip turi būti“. Yra taip, kaip jums gerai, kaip jūsų širdis prašo.

Susiję:

Irena Jakubkevičienė

2 min

Kada gimsta mama?

Rasa Baškienė

4 min

Būti mama 1989-aisiais

Elvina Baužaitė

12 min

Primadona prof. I. Milkevičiūtė: „Opera yra nemirtinga“

Jurgita Jačėnaitė

11 min

Viskas į viršų. Aktorė V. Kuodytė apie režisierių E. Nekrošių