Būti prakartėlėje ir jausti geresnio gyvenimo viltį

Naujas grožio ir sakralumo pliūpsnis – parodos atidarymo šventėje apibūdino Vilniaus arkivyskupijos vyskupas augziliaras Arūnas Poniškaitis. Tai pirmoji Bažnytiniame paveldo muziejuje surengta dviejų diecezinių muziejų – Lietuvos ir Freisingo (Bavarija, Vokietija) – paroda. Freizingo vyskupija – viena seniausių Vokietijoje, įkurta IX a. O Freizingo Diecezinis muziejus, oficialiai įkurtas 1974-aisiais, yra vienas turtingiausių bažnytinių muziejų Vokietijoje, turintis apie 50 tūkst. eksponatų.

Rodomi 29 objektai: 20 iš Vokietijos, 9 – iš Lietuvos. Seniausi čia – XIV a. siekiantys meistrų dirbtuvėse kurti reljefai, paveikslai, prakartėlės ir skulptūros. Seniausias gotikinės plastikos kūrinys Lietuvoje – reljefinės dramblio kaulo plokštelės su išdrožinėtomis evangelinėmis scenomis, vienoje iš jų – ir seniausia Jėzaus gimimo scena mūsų šalyje. Senumu, nuotaikingu originalumu ir meniškumu išsiskiria XVIII a. pab.–XIX a. medinė Gruzdžių Švč. Trejybės bažnyčios prakartėlė.

Nuo miunchenietiškų fastastinių gyvūnų figūrėlių iki tirolietiškų karpinių

Parodos Vokietijos kuratorius STEFFENAS MENSCHAS iš Freisingo Diecezinio muziejaus užsiminė, kad Vilniuje pirmą kartą lankėsi maždaug prieš pusantrų metų, kartu su savo muziejaus direktoriumi.

„Buvome labai nustebinti. Išvydome tiek daug mums pažįstamų dalykų iš Bavarijos, Austrijos. Miestą, tokį panašų į Bavarijos miestus, sklidiną kultūros, veikiamos vienuolijų. Ir, žinoma, supratome, kad bažnyčios, katalikybė paliko gilų įspaudą Vilniaus istorijoje. O paskui lankydamiesi šiame muziejuje, matydami nuostabius jo meno kūrinius, supratome, kad turime daug sąlyčio taškų ir bendrą kultūrinę atmintį“, – sakė kuratorius.

Ilgainiui, abiem muziejams pasvarsčius, ką kartu galėtų nuveikti, gimė mintis eksponuoti abiejų kraštų prakartėles. Į parodą, pasak S. Menscho, iš gausios Freisingo Diecezinio muziejaus kolekcijos atrinkti pavyzdžiai, iškalbingiausiai bylojantys apie bavariškosios prakartėlės raidą. Seniausi eksponatai siekia vėlyvuosius viduramžius – tai altoriaus paveikslas, vaizduojantis Jėzaus gimimą, įkvėptą šv. Brigitos apreiškimų.

„Prakartėlės ypatingos tuo, kad kiekviena Jėzaus gimimo sceną perkelia į vis kito žmogaus gimtinę. Jėzus gimsta Tirolyje, Jėzus gimsta Miunchene, Jėzus gimsta Bavarijoje, ir lygiai taip pat Jėzus gimsta Lietuvoje, – prakartėlių universalumą apibūdino S. Menschas. – Žinoma, įdomu, kad prakartėlėse matyti Artimųjų Rytų ir Alpių kraštų sampynų. Dėl to jos kiekviename regione įvairios, unikalios. Suteikia galimybę susitapatinti su šiuo įvykiu taip, kad visas pasaulis patirtų stebuklingą gimimo įvykį.“

Kuratorius pasakojo, kad moterų vienuolynuose buvo paplitęs Kūdikėlio Jėzaus garbinimas: kiekviena vienuolė prie lovos turėdavusi po nuosavą Kūdikėlio Jėzaus skulptūrėlę, kurią gaudavo dovanų duodama vienuolystės įžadus.

„Reikėtų neužmiršti, kad dažnai tai būdavo labai jaunos moterys, 14–16 metų mergaitės, kai kurios ir jaunesnės. Jos gaudavo paguodukais vadinamas figūrėles, kad šios padėtų joms palengvinti išsiskyrimo su šeima skausmą“, – pasakojo S. Menschas.

Bažnytinio paveldo muziejuje eksponuojamos prakartėlės su popierinėmis figūromis atsirado maždaug nuo XVIII a. vidurio Tirolyje, Pietų Vokietijoje, ir Bohemijoje, Moravijoje kaip pigesnis prakartėlės variantas. Figūrėlės būdavo ne drožiamos iš medžio, o piešiamos ant popieriaus ir iškerpamos. Tirolyje popierinės prakartėlės ypač paplito ūkininkų dėka: nevarginami darbų žiemos metu jie entuziastingai užsiimdavo karpiniais. Ypač garsios Hallerių šeimos popierinės prakartėlės.

Kokie būdingieji Pietų Vokietijos prakartėlių bruožai? Bavariškose vaizduojamas kalnų pasaulis, Miuncheno – fantastinių bruožų gyvūnai, mitologinės būtybės. Miuncheno prakartėlėse labai svarbi pabėgimo į Egiptą scena. Štai vienoje parodos prakartėlėje matome Šventąją šeimą, bėgančią nuo Erodo per dykumą, kurioje tyko pavojai. Čia knibžda laukinių žvėrių: liūtų, panterų, štai gyvatė, nužudžiusi elnią, o krūmuose stypčioja velniai. Niekas tiksliai nežinojo, kaip šie gyvūnai atrodo, dėl to jie tokie fantastiški. Kanoninė būtybė Miuncheno prakartėlėse, vaizduojančiose pabėgimo iš Egipto sceną – sukuratas, pusiau vilkė, pusiau tigrė, kuri iškilus pavojui susodina vaikus sau ant nugaros, pridengia juos uodega ir sprunka.

Putniaskruostis Alpių Kūdikėlis Gruzdžių prakartėlėje

Parodos Lietuvos kuratorė KAMILĖ JAGĖLIENĖ teigė, kad Pietų Vokietijoje, Bavarijoje, Alpių regione prakartėlių statymo tradicija yra gerokai labiau paplitusi nei mūsų krašte. Lietuviškoms prakartėlėms būdingas vien bažnytinis žanras, ne taip seniai jos buvo kuriamos vien vietos dievdirbių iniciatyva.

„Pietų Vokietijoje žmonės yra dideli prakartėlių entuziastai. Prakartėlės čia kaip žanras vystėsi pamažu, nuosekliai, iš paveikslų, reljefų dėmesį vis labiau kreipiant į detales, atsiskiriant Šventajai šeimai nuo konteksto, nuo kitų figūrėlių, nuo Trijų Karalių. Atsiradus judinamoms figūrėlėms, kartu atsirado ir galimybė kurti visiškai atskiras scenas, jas perkomponuoti. Vokietijoje tai tapo didele išmanumo reikalaujančia meistryste. Galėjome gėrėtis ja matydami, kaip su smėlio kibirėliais, šluotelėmis ir kitais įrankiais kolegos vokiečiai ruošė prakartėles parodos atidarymui.

Visų meistrų santykis su prakartėlėmis skirtingas. Pavyzdžiui, Martinas yra profesionalas, labai atsakingai ir jautriai reaguojantis į visą procesą. Kaip muziejininkas. Thomas į Lietuvą atvyko savo malonumui. Jis gydytojas, bet taip žavisi prakartėlėmis, kad skiria joms vieną dieną per savaitę. Kai klausiau jo, kaip susidomėjo, sakė, kad pamatė pas senelį ūkininką užkaboriuose senas prakartėlių figūras ir įsitraukė. Martinas kūrė scenografiją vienai didžiausių prakartėlių, eksponuojamų parodoje dviem dalimis – Miuncheno prakartėlei. Kiti komandos nariai iš Vokietijos – Alfredas ir Dominikas – yra tėvas ir sūnus. Vadinasi, prakartėlių statymo žinios perduodamos iš kartos į kartą“, – apie vokiškų prakartėlių kraštovaizdžio kūrėjus pasakojo K. Jagėlienė.

Atrasti autentišką, netradicinę lietuvišką prakartėlę, senesnę nei iš XX a. vidurio, pasak kuratorės, yra gana sudėtinga. Ir įdomu, kad mūsų seniausios, istorinės prakartėlės yra atkeliavusios būtent per Alpių regioną iš Italijos, Pietų Vokietijos. K. Jagėlienė džiaugiasi, kad į parodą pavyko atsivežti išsiskiriančią nuotaikingu originalumu, meniškumu lietuvišką prakartėlę iš Gruzdžių Švč. Trejybės bažnyčios. Būtent iš Alpių regiono yra atkeliavusi jos putniaskruosčio, raudonskruosčio Kūdikėlio Jėzaus skulptūrėlė. Šitaip ji tapo bavariškų, tirolietiškų ir lietuviškų prakartėlių jungtimi.

Kuratorė K. Jagėlienė: ši paroda susieja mus visus, susirinkusius aplink Išganytoją

„Po poros metų, 2023-iaisiais, kaip tik švęsime labai gražų jubiliejų – 800 metų nuo pirmųjų, simbolinių Kalėdų, kai Pranciškus Asyžietis, trokšdamas tiesiogiai išgyventi Kūdikėlio Jėzaus gimimo džiaugsmą ir įprasminti Dievo žmogiškumą, pastatydamas figūrėles ir ėdžias Grečo miestelio oloje atkūrė Jėzaus gimimo sceną, – priminė kuratorė K. Jagėlienė. – Lietuviškas ir vokiškas prakartėles tai ir jungia – Kristaus gimimas, įvietinamas Betliejus, kurį galime matyti ir Alpių regiono kūriniuose, ir lietuviškuose eksponatuose. Kad ir kur atsidurtume krikščioniškame pasaulyje, kad ir kur žiūrėtume į tokius darbus – visur matysime vietos kontekstą.

Labai norėčiau padėkoti visiems, kurie prisidėjo prie šios parodos. Negali nejausti tiek daug šilumos, negali nesišypsoti. Ačiū kolegėms, perėmusioms mano darbą likus paskutinėms dienoms iki parodos atidarymo, kai aš susirgau. Mūsų vokiečių kolegoms – buvo be galo malonu su jais dirbti. Su tokiais žmonėmis galima tūkstantį parodų surengti! Vienas džiaugsmas, vienas malonumas! Dar labai norėčiau padėkoti kunigui Juliui Sasnauskui OFM, kuris Bažnytinio paveldo muziejui yra padovanojęs vieną XIX a. Europoje kurtą prakartėlę. Buvo žavu stebėti, kaip Julius Sasnauskas iki parodos likus nedaug laiko staiga prisiminė, kad savo kolekcijoje turi ne vieną eksponatą, susijusį su prakartėlių tema. Vis prisimindavo ką nors, vis ant stalo manęs laukdavo jo prakartėlės. Buvo gražu stebėti, kaip kunigas Julius užsidegęs vis galvodavo apie šią parodą.

Ši paroda susieja mus visus. Ir man įstrigo vienas iš kunigo Juliaus atneštų eksponatų – XIX a. prakartėlės figūros, asiliukas ir jautis. Dvi medinės figūrėlės, atrodo, niekuo neišsiskiriančios, bet turinčios gražią simbolinę prasmę. Darant prielaidą, kad prie ėdžių jos turėjo atsirasti maždaug nuo trečio–ketvirto amžiaus, prisimenant pranašo Izaijo žodžius: jautis pažįsta savo savininką, ir asilas žino savo šeimininko ėdžias. Jautis siejamas su stabmeldiškais kultais, simbolizuoja ne žydų kilmės žmones, o asilas – judėjus, traukiančius įstatymo jungą. Ir pastatyti šalia ėdžių šie gyvūnai sujungia visą žmoniją, susirinkusią aplink Išganytoją.

Gražu prisiminti popiežiaus emerito Benedikto XVI žodžius, kad mes – kaip tie jaučiai ir asilai – šventąją naktį atsivėrus akims prakartėlėje atpažįstame savo šeimininką.

Gražiai yra pasakęs ir popiežius Pranciškus, teigdamas, kad gimdamas prakartėlėje Dievas pradeda tą vienintelę tikrą revoliuciją, teikiančią vilties ir orumo beturčiams, nušalintiesiems. Meilės revoliuciją, švelnumo revoliuciją. Nes visi tikintieji, net nesusiję su krikščionybe, irgi gali būti prakalbinti prakartėlės, Jėzaus gimimo scenos. Kaip trys išminčiai per Betliejaus žvaigždę atpažino įvykio svarbą, taip ir kiti per kitus ženklus tai gali padaryti. Nė vienas žmogus nėra Dievo atstumtas, kiekvienas gali jį atrasti ir pagarbinti, pajusti kasdienybės šventumą, džiaugsmą, kasdienius veiksmus. Nepaprastu būdu, kai Jėzus su mumis dalijasi dieviškuoju gyvenimu ir meile. Ši citata, man atrodo, ir įkūnija prakartėlių prasmę, esmę bei paskirtį.“

Kunigas J. Sasnauskas: Kristaus įsikūnijimas daro pasaulį gražų

Kunigas JULIUS SASNAUSKAS OFM atidarymo šventėje kalbėjo, kad šios parodos atsiradimas jam primena sinodinį Bažnyčios kelią, pirmąją Bernardinų bažnyčioje įkurtą gyvąją prakartėlę, senąsias Vilniaus prakartėles jo vaikystėje ir kelia minčių apie pabėgėlių Kalėdas.

„Bendravimas, kalbėjimas, klausymasis, žiūrėjimas – visa tai, kas dabar čia vyksta, yra sinodinio Bažnyčios kelio išraiška, – sakė J. Sasnauskas. – Žinoma, ir pati įsikūnijimo paslaptis. Kristaus gimimas, nors vyko naktį, tamsoje, nėra vienišo žmogaus gimimas. Jis apsuptas kitų žmonių – ir motinos, ir tėvo, tuoj pat piemenys, tuoj pat karaliai pasirodo. Visa ta marga minia, šimtai figūrų – tai yra bendravimo, susitikimo, brolystės diena, šventė, įvykis ir metafora.

Mūsų pamaldumas Pranciškui irgi leidžia tęsti šią tradiciją, visaip interpretuoti, ieškoti naujų išraiškos priemonių. 1998 metais Bernardinų bažnyčioje, visai čia šalimais, perėjus per gatvę, pirmą kartą buvo sukurta gyvoji prakartėlė. Būtų galima ją čia irgi padaryti. Gal visai būtų nieko. Ir iki šiol, jau beveik 25 metus, tebesitęsia ši tradicija. Buvo įvairių priežasčių, kodėl nusibodo tradicinės figūros. Tada važiuodami Pavilny netyčia pamatėme besiganantį asilą. Dar vienas signalas.

O teologinis signalas – man labai norėjosi pasakyti, kad Kalėdos, Jėzaus gimimo įvykis yra tikras dalykas, ne tik tradicija, pasakojimas, mitas, legenda ar pasaka. Kad svarbu matyti tikrą gyvulį, gyvą, pajusti kvapą. Galbūt kas atsimena tą pirmą kartą, kai prakartėlė buvo įrengta pačioje bažnyčioje. Atėję žmonės rado grindis nuklotas šiaudais. Avys stovi čia pat. Aš pasakiau: Viešpats su jumis – jos pradėjo bliauti. Ir žmonės pradėjo juoktis. O antrą, trečią dieną – jau tvarto kvapas. Jau nosį rietė, nes neišvesi avių, ir tų tualetų nebuvo. Viskas kaip tvartely. Uostykit, sakau, tai tikrasis gimimo nakties kvapas. Ne smilkalai, ne kunigų parfumai, bet mėšlo kvapas yra tikrosios Kalėdos. Kad pajustumėte, jog tai yra tikra.

Bet dabar aš jau kitaip galvoju. Teologiškai suprantu, kad tai yra pasakojimas. Turime dėkoti evangelistams Lukui ir Matui, religiniams genijams, sukūrusiems, be jokios abejonės, gražiausią iki laikų pabaigos pasakojimą, kuris nesiliaus žadinęs, įkvėpęs mus, džiuginęs, virtęs įvairiais meno kūriniais, vaizduotės vaisiais. Žiūrėkit, kokie būna vaikų veidai matant tą paprastą dalyką.

Kristaus įsikūnijimas daro pasaulį gražų. Iš tikrųjų per šį įvykį pasaulis tampa gražesnis. Jis auga, jis keičiasi, jis suburia žmones – tas grožis, ta šviesa. Niekas iš tikrųjų nežino, kokia buvo aplinka gimimo naktį – ar ten ėdžios buvo, ar akmenys, ar kas kita. Mes nežinom. Bet greičiausiai buvo labai kukli, paprasta, tamsi vieta. Ir staiga ji virsta nuostabiu teatru, džiaugsmu, bendravimu. Tuo, ką daro įsikūnijimo paslaptis mūsų pasaulyje. Ir ką toliau darys.

Kilo ir kita mintis – apie pabėgėlius. Kokia būtų pabėgėlių prakartėlė? Ant šaldytuvo kaip tik turiu iš Vokietijos prieš daug metų pažįstamos šeimos atsiųstą atviruką. Kuris taip ir vadinasi – „Pabėgėlių Kalėdos“. Iš pokario metų, kai Vokietija buvo pilna išvietintų žmonių, tarp jų ir lietuvių. Pagyvenęs vyras su paltu, skrybėle, su lazda, moteris. Matai, kad jie laikini pabėgėliai. Kalbant apie migrantų krizę, pirmasis didelis džiaugsmas ir laimė buvo, kai atėjo žinia, kad gimė kūdikis. Kai tarp žmonių, kurie atsidūrė Lietuvoje, vienai moteriai gimė vaikas. Atrodė, lyg tavo šeimoje būtų gimęs.

Yra vienas pasakojimas, nežinau, kiek jis apipintas legendomis, apie tai, kaip karo metais kažkur Vilniaus kapinėse slapstėsi iš geto pabėgusi šeima. Ir ten būdama žydė moteris pagimdė kūdikį. Rabinas paėmęs vaiką ant rankų pasakė: čia yra pasaulio gelbėtojas, mesijas. Toj visoj tamsoj, nevilty, negyvenime gimsta vaikas, ir pasaulis turi ateitį. Ir šiais laikais, nesvarbu, ar gyvenimas paprastas, normalus, ar atakuojamas kovido, ar hibridinių atakų, gimsta vaikas. Galime paimti jį ant rankų ir sakyti, kad pasaulis turi ateitį. Kristaus gimimas mums leidžia tai padaryti su visu tikrumu, su visu džiaugsmu.

Labai teisingai buvo pastebėta, kad prakartėlės nuo seniausių laikų buvo auklėjimo, evangelizacijos, tikėjimo skelbimo priemonė. Labai daug ko nebuvo galima padaryti tarybiniais laikais, bažnyčios buvo suvaržytos, bet mums ir nebuvo įdomu: nueidavai į bažnyčią kartą, du. Bet Kalėdos Šv. Onos ir Žvėryno bažnyčiose buvo išradingos, nes žinojai, kad ten bus prakartėlės. Šv. Onos bažnyčioje kunigas Jonas Morkūnas netgi paleisdavo elektrinį traukinuką. Mes, vaikai, išėję iš mokyklos stovėdavom ir valandų valandas žiūrėdavom į tą traukinuką. Kažkur buvo žuvys, akvariumas, ar tik ne Žvėryne.

Mes nežinom, kaip buvo iš tikrųjų Palestinoje Jėzaus gimimo metais, bet mūsų Šventosios Dvasios ir Įsikūnijimo paleista vaizduotė leidžia mums ten ir save statyti. Ir save matyti. Visą savo gyvenimą, ar jis būtų labai teisingas, tvarkingas, ar paprastas, kitą kartą palaidas, laisvas.“

Gruodžio 1, 8, 15, 22, 29 d. ir sausio 5 d. 18 val., gruodžio 4, 11, 18 d. 14 ir 16 val. ir gruodžio 26 d. 12, 14, 16 val. vyks ekskursijos po parodą. Gruodžio 4 d. ir sausio 8 d. 12 val. vyks šeimų edukacija „Štai žvaigždė!“. Bilietus galima įsigyti muziejaus kasoje arba „Paysera Tickets“ sistemoje paspaudus šią nuorodą.

Parodos kuratoriai: Kamilė Jagėlienė, Steffen Mensch. Konsultantė – Skirmantė Smilingytė-Žeimienė. Koordinatorės: Violeta Indriūnienė, Indraja Kubilytė, Sigita Maslauskaitė-Mažylienė, Vidmantė Narvidaitė, Rita Pauliukevičiūtė, Livija Salickienė, Sandra Stonytė. Architektė – Ieva Cicėnaitė. Dizainerė – Laura Varžgalytė.