Būti rusu karo akivaizdoje. Pokalbis su T. Alekniene ir P. Lavrinec

Lemtingoji vasario 24-oji ir rusiškos aplinkos reakcijos

Kalbėdama apie lemtingąją vasario 24-ąją ir jos išvakares, Tatjana Aleknienė visų pirma prisimena Putino karo kalbą. „Išgirdusi tą kalbą nusistebėjau ne tiek kalba, kiek savimi. Tiek metų nesiklausydama rusiškos propagandos išgirdau kažką, atsklidusio iš visai kitų laikų. Tuomet tariau sau, kad man reikėjo anksčiau pradėti domėtis, kaip kalbama ir mąstoma Rusijoje. Supratau, jog daug ką praleidau. Kita vertus, dar turėjau vilties, kad karas nevyks tokiu mastu, kokiu prasidėjo vasario 24-ąją.“

Tik prasidėjus karui T. Aleknienė patyrė stiprų smūgį, kaip ir visi kiti ėmė daryti tai, ką gali. Ne tik gausiai aukojo, bet ir stebėjo reakcijas savo rusiškoje aplinkoje. Pasak profesorės, iš visų jos pažįstamų rusų atsirado vienintelis žmogus, kuris atkartojo rusišką propagandą – 90-metė teta, gyvenanti Rusijoje.

Pavelas Lavrinecas vasario 24-ąją turėjo važiuoti į Estijoje vykstantį kongresą, skirtą Jurijaus Lotmano metinėms. Anksti ryte, sužinojęs apie prasidėjusį karą, pasijautė lyg ant bedugnės krašto, o tos akimirkos dar dabar nenori prisiminti. „Nežinau, kokia buvo mano veido išraiška, bet, kai žmona atsikėlė ir tariau: „žinai ką?“, jai viskas tapo aišku, nes iškart paklausė, nejaugi Putinas pradėjo karą.“ P. Lavrinecas sako, kad, viena vertus, nesinorėjo ir galvoti apie kokius nors kasdienius akademinius darbus, kita vertus, šie kasdieniai darbai padėjo nepulti į visišką neviltį.

Docento artimos aplinkos žmonės bei kolegos į karą reagavo tokiais pat veiksmais, kaip ir dauguma Lietuvos piliečių – vasario 24-ąją rinkosi į mitingą prie Rusijos ambasados, aukojo, prisidėjo prie įvairių pagalbos Ukrainai akcijų. Kaip Rusų filologijos katedros vedėjas P. Lavrinecas jautėsi įpareigotas viešai paskelbti aiškų Rusijos agresijos pasmerkimą. Šiam pareiškimui ir jo turiniui vienareikšmiškai pritarė visa Rusų filologijos katedra, vėliau prie šio pareiškimo prisidėjo ir literatūrinis Puškino muziejus, taip pat ir per minėtąjį kongresą Estijoje Jurijaus Lotmano sūnus paskelbė panašų atsišaukimą išeivijos rusų vardu.

Tačiau, kaip pabrėžia P. Lavrinecas, reikia turėti omenyje, kad tiek jo, tiek T. Aleknienės aplinka neatspindi visų ne Rusijos rusų pozicijų. „Pavyzdžiui, pažįstu rusų, kurie bijo kalbėtis su savo tėvais, nes žino, kad pastarųjų pozicija smarkiai skiriasi. Kartais dialogo tiesiog nėra.“

Moralinė atsakomybė, kaltė, gėda?

Pasak T. Aleknienės, kalbėti apie kaltę ir atsakomybę yra verta, ypač dabar, kai emocijos šiek tiek nurimo. „Kaltės ir atsakomybės klausimą pradėjau kelti po vieno kolegės rusės, gyvenančios Vakarų Europoje, komentaro. Ji man parašė, kad jai visai ne gėda, nes Rusijos pilietybės ji atsisakė vasarą. Apie tai, kad atsisakyti Rusijos paso yra itin svarbu, su ja kalbėjau dar prieš šešerius metus. Ir štai ji vasarą to paso atsisakė. Tačiau ar tai reiškia, kad viskas baigta? Ar tai nubraukia visą atsakomybę? Aš pati paso neturiu nuo pat atvykimo į Lietuvą Nepriklausomybės pradžioje, tačiau negaliu pasakyti, kad esu visai niekuo dėta.“

Tiesa, T. Aleknienė pabrėžia, kad reikia išlaikyti tam tikras skirtis. Pirmiausia atsakingi turi jaustis visi Rusijos piliečiai. Jie faktiškai prisideda prie valstybinės karinės mašinos palaikymo mokėdami mokesčius, todėl yra atsakingi jei ne teisiškai, tai morališkai, faktiškai. O kiti rusai gali pagrįstai jausti ne atsakomybę, bet svetimą gėdą. „Karo pradžioje aš drąsiai sakiau, kad jaučiuosi ir atsakinga, ir kalta. Bet dabar vėl grįžtu prie šio klausimo ir suprantu, kad nesu nei kalta, nei atsakinga, nes jau trisdešimt metų gyvenu čia be Rusijos pilietybės ir niekada gyvenime nesu prisidėjusi prie jokio propagandinio ar politinio Rusijos veiksmo, – sako T. Aleknienė. – Tačiau man vis tiek gėda ir manau, kad tai normalu, nes esu rusė. Man gėda ir labai skaudu. Ir priešingai – širdies gilumoje visada labai laukiu ir jautriai priimu net ir mažiausias gėrio apraiškas Rusijoje, visas manifestacijas prieš režimą.“

P. Lavrinecas sako, kad, svarstant apie moralinę rusų atsakomybę ir gėdą, sunku nepasiduoti momentiniam poveikiui, tad ir nuostatos šiais klausimai įvairuoja. „Štai mano viena pažįstama, emigravusi iš Rusijos, nustojo socialiniuose tinkluose rašyti rusiškai. Kažką panašaus vienu metu pajutau ir aš – tiesiog nesinori rašyti rusiškai. Tačiau pamenu, kad maždaug 1989-aisiais mes su savo pažįstamais rusų kultūros atstovais įkūrėme Rusų kultūros centrą, kurio tikslas buvo parodyti, kad Nepriklausomybės siekis yra visų mūsų reikalas, ne tik etninių lietuvių. Norėjosi garsiai skelbti, kad esu Lietuvos rusas ir remiu Nepriklausomybę. Šiandien jaučiuosi dviprasmiškai. Jaučiu dalį kaltės ar veikiau svetimos gėdos. Tačiau aš, kaip asmenybė, negaliu prisiimti atsakomybės. Yra ir kitas aspektas – norisi telkti dėmesį ne tiek į savo atsakomybės klausimą, kiek į veikimą – paremti „Mėlyna ir Geltona“, savanoriauti. Pavyzdžiui, rusų filologijos studentės buvo bene pirmosios „Stiprūs kartu“ savanorės. Taip pat galime kariauti šiokį tokį informacinį karą. Atrodo, svarbu išlaikyti produktyvią ramybę.“

T. Aleknienė dalinasi, kad apie savo santykį su Rusija ir jos praeities bei dabarties nusikaltimais mąsto jau ne vienerius metus. „Vis iš naujo grįžtu prie seniai surasto atsakymo, kad savo antikinių kūrinių vertimais į lietuvių kalbą galiu prisidėti prie kultūrinių Sovietų Sąjungos bei Rusijos imperijos nuostolių Lietuvai kompensavimo. Juk dabar galėtume džiaugtis gausybe klasikinių tekstų vertimų, jei nebūtų buvę šių okupacijų.

Taip pat svarstau ir apie tai, ką daryčiau, jei dabar būčiau Rusijoje, nes prieš atvažiuodama į Lietuvą po studijų Charkive turėjau ir alternatyvų planą – grįžti į Maskvą. Galvoju, kad yra tik du variantai. Jei būčiau pritrūkusi drąsos, galiausiai vis tiek būčiau emigravusi, o kitu atveju būčiau arba kalėjime, arba nužudyta. Padoriam žmogui Rusijoje dabar nėra kito kelio. Arba esi nušautas, ar suimtas, arba išvažiuoji iš Rusijos.“

Pasak T. Aleknienės, šis karas rusams priminė ir apie drąsos dorybės svarbą. „Yra kas užjaučia ir teisina rusus, nes jie patiria represijų. Tačiau drąsa yra viena iš klasikinių dorybių ir ją reikia ugdytis. Nėra taip, kad gimsti bailus arba drąsus – drąsą reikia ugdytis. Taip pat nustembu, kai kas nors iš rusų įsižeidžia, kai apie juos kalbama ir juos kaltina – jei tik tiek reikėtų kentėti…“

Ar ne Rusijos rusai turi skubėti teisintis?

P. Lavrinecas pastebi, kad kartais kalbėdami apie ne Rusijos rusų atsakomybę galime ir perlenkti lazdą, kai rusams iš anksto primetama kaltė ir reikalaujama pasiteisinimo. „Karo kontekste pajutau, kad mane tarsi norima išskirti iš kitų Lietuvos piliečių.“

T. Aleknienė sako taip pat karo pradžioje jautusi panašių nuostatų savo atžvilgiu. Tačiau, pasak jos, kaltės klausimą galima nukreipti ir pozityvia linkme: „Mes galime kreiptis į kitus rusus, į Rusijos piliečius, su jais kalbėtis. Ne todėl, kad turėtume kam nors įrodyti, jog esame lojalūs Lietuvos piliečiai.“ Taip pat, pasak T. Aleknienės, Lietuvos rusai gali veikti ir Lietuvos ribose, vykdami į rusų mokyklas ir bendraudami su moksleiviais, stengdamiesi juos įtraukti į kitą nei jiems įprastą informacinį lauką ir tai daryti jų kalba. „Tai būtų specifiška veikimo sritis, kur rusakalbiai galėtų prisidėti plėsdami gėrio valdas“, – sako T. Aleknienė.