2021 02 03

Aurimas Šimeliūnas

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Būti tik iš dalies propagandistais nepavyks

Aurimas Šimeliūnas. Aistės Noreikaitės nuotrauka

Stebint įvykius iš šalies jau galima sakyti, kad jeigu prof. V. Rakutis nebūtų įsivėlęs į su Tarptautinės holokausto dienos minėjimo proga esantį skandalą, tai tokį skandalą reiktų sugalvoti. Šis įvykis sugeneravo ištisą įvykių grandinę ir vietos pamąstymams palikta tikrai nemažai. Ypač daug intriguojančių minčių sukėlė prof. V. Radžvilo portale „ProPatria“ publikuotas straipsnis skambia antrašte „Po susidorojimų: atidavus Sukilimą nebereiks ir Genocido centro“. Kaip ir visa prof. V. Radžvilo kūryba, šis straipsnis yra linksminantis savo mesianistine dvasia ir žavintis fatališkų minčių vingiais.

Visgi šįkart kai kurie straipsnyje išdėstyti dalykai privertė suklusti ir nustebti – nejaugi straipsnyje siūlomi problemų sprendimo būdai vis dar gali būti siūlomi? Aš suprantu, kad siūlyti galima labai daug ką, bet yra dalykų, kuriuos pasiūlius negrįžtamai tampama visišku marginalu. Savo tekste, be kitų smagių dalykų, V. Radžvilas rašo:

Ne veltui Gorbačiovas tūžmingai keikiamas už Molotovo-Ribentropo slaptųjų protokolų pripažinimą. Žvelgiant iš Rusijos perspektyvos, tai buvo siaubinga klaida ir valstybės išdavystė. Be to pripažinimo Kovo 11-osios Akto statusas ir svoris būtų buvę visai kitokie. Kur kas menkesni. 

Rusijos triumfo perrašant istoriją akimirka tad kaip niekada arti. Išgavę tai, ko reikia dėl Škirpos, Vėtros ir Sukilimo, jie ištriūbys visam pasauliui: matote, litovcai patys pripažino, kad yra prigimtinių nacistų ir žydšaudžių tautelė, o Rusijos šventa pareiga – išgydyti ją nuo to genetinio defekto. Po to atšaukinėk neatšaukinėjęs – tai bus kova su vėjo malūnais. 

Molotovo-Ribentropo pakto pripažinimas buvo triuškinantis smūgis SSRS idėjinėje-politinėje plotmėje, jo reikšmė sužlugdant imperiją turbūt net deramai neįvertinta. Taigi galima tik įsivaizduoti, kas lauktų Lietuvos atidavus grobio laukiantiems šakalams Sukilimą.

Mano nuomone, tai yra unikalus akademinio pasaulio atstovo pareiškimas, kartu keliantis abejonių, ar profesorius V. Radžvilas netapo pernelyg marginalus netgi portalui „ProPatria“. Jau sulaukėme to meto, kad Rusijos valstybės interesus jis sutapatino su Komunistų partijos interesais. Tyčia pateikiau visą jo teksto ištrauką, kad neliktų abejonių dėl galimo minties iškraipymo interpretuojant tekstą. Taigi jeigu, pasak V. Radžvilo, Molotovo-Ribentropo slaptųjų protokolų pripažinimas, žvelgiant iš Rusijos perspektyvos, buvo siaubinga klaida ir valstybės išdavystė, tuomet peršasi logiška išvada, kad jų nepripažinimą reikėtų vertinti kaip patriotišką elgesį ir tinkamą tarnybą Rusijos interesams. 

Net ir dabar nesu tikras, ar čia nėra koks nors subtilus trolinimas, ar karantino sąlygomis vykstanti virtuali provokacija, panaši į tą, kuomet ant tako numetama piniginė su iš jos styrančiais banknotais ir filmuojama praeivių reakcija. Galbūt manęs irgi laukia kažkas panašaus. Bet visgi, naudodamasis šia proga, drįsiu sureaguoti ir pasidalinti kai kuriais samprotavimais iš laisvojo pasaulio, kuriame vis dar gyvename, perspektyvos. 

Nesustosiu ilgiau prie to, kad V. Radžvilas Rusijos interesus sutapatina su  Sovietų Sąjungos komunistų partijos ar Putino klikos interesais, tik priminsiu, kad net ir pačioje Rusijoje yra manančių, kad didžiausia XX a. politinė katastrofa buvo ne SSRS griūtis, o jos susikūrimas. Esminis momentas V. Radžvilo tekste yra tas, kad jame aiškiai sakoma, kad Ribentropo-Molotovo slaptųjų protokolų pripažinimas buvo baisi klaida ir Rusijos valstybės išdavystė, atitinkamai, Rusijos interesais besivadovaujantieji jokiu būdu neturėjo to daryti. 

O kaip tuomet neigti šių protokolų buvimą ir to nepripažinti? Keldamas tokį klausimą aš nesiekiu idealizuoti tikrovės, neva tiesos nepaslėpsi ar „istorijos nesuklastosi“. Ir paslėpsi, ir suklastosi. Tačiau kaip tai veikia? Yra toks posakis, kad nuo to momento, kai karvedys pradeda meluoti sau, galima sakyti, jog karą jis jau pralaimėjo. Manau, tai ypač tinka ir informaciniuose karuose, nes Ribentropo-Molotovo slaptųjų protokolų egzistavimo neigimas buvo SSRS melas sau pačiai. 

Vėlgi čia aš kalbu ne tiek iš idealistinių pozicijų, o irgi besivadovaudamas grynai praktiniu požiūriu, juolab kad kalbėdami apie šių protokolų neigimą mes prieš akis turime gyvą pavyzdį. Reikalas tas, kad toks neigimas turi pasekmių. Šiuo atveju neišvengiamai susiduriama su prieštaravimu. Viena vertus, reikia „valstybės interesų labui“ neigti tiesą, kita vertus, „valstybės interesų labui“ reikia tą tiesą žinoti pačiam. Tam, kad paneigtum tokių protokolų egzistavimą, t. y. kad apgautum, tu pats privalai žinoti tiesą, t. y. tu privalai žinoti, kad visgi jie buvo. Tačiau tie du dalykai nėra taip paprastai suderinami tarpusavyje, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, ir nesuvokti šito, reiškia nesuvokti, kaip veikia visuomenė. 

Tarkim, suprasdami Rusijos interesus taip, kaip juos supranta V Radžvilas, ir jų labui veikdami, jūs negalite išoriniuose santykiuose su Vakarų valstybėmis neigti slaptųjų protokolų egzistavimo ir kartu pripažinti jų egzistavimą savo valstybės viduje. Neįmanoma pasiekti tokį visuomeninį susitarimą, pagal kurį visi valstybės viduje žinotų, kad slaptieji protokolai egzistavo, bet viešai jų buvimą neigtų „dėl nacionalinių interesų“. Patys SSRS istorikai neturėjo galimybės su šiais protokolais susipažinti ir rengti su jų studijomis susijusias mokslines konferencijas, greičiausiai daugelis iš tiesų tikėjo, jog tai Vakarų propaganda. Taip pat nebuvo nė minties, kad šie protokolai būtų laisvai minimi nacionalinėje spaudoje. Kontrolės mechanizmas veikė paprastai ir brutaliai – tiesos (šiuo atveju slaptųjų protokolų) neigimas turėjo būti visuotinis. Prieiga prie archyvinės informacijos turėjo būti (o ir dabar yra) smarkiai ribojama, o apie šiuos protokolus kalbantieji rizikavo būti pripažinti išdavikais. 

Kitas svarbus aspektas yra tai, kad nebuvo apsiribota vien protokolais. Bolševikų nuomone, SSRS interesams kenkė ne tik slaptųjų protokolų, bet ir masinių represijų, kitų tautų genocido, kolchozų ir visos planinės ekonomikos neefektyvumo, Golodomoro pripažinimas, todėl jie irgi buvo (yra) neigiami. Problema yra tai, kad šitaip buvo suduotas kone mirtinas smūgis istorijos mokslui, nes istorija kaip ir bet kuris kitas mokslas negali vystytis, kai tyrėjams yra uždrausta pripažinti įvykus tam tikrus faktus, jiems ribojama prieiga prie archyvinių dokumentų ir atimama galimybė bendradarbiauti su kolegomis iš užsienio, motyvuojant tuo, kad šie yra užsienio agentai. 

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Tiesiog dabar galime paklausti savęs – kokių asociacijų iškyla, kai girdime sakant „sovietinė istoriografija“? Vos tik atleidus totalitarizmo vadžias, visi tie dėl SSRS interesų prirašyti popieriaus kalnai staiga tapo niekam nereikalingi ir tik „ProPatria“ sukirpimo rusų nacionalistai iki šiol telieja ašaras dėl to, kokią didingą šalį jie prarado, nesuprasdami, kad gyventojus represavęs ir apie tai kalbėti draudęs režimas veikė ne rusų tautos, o tik savo paties interesais.

Būtų kažkas panašaus, jeigu „Nacionalinio susivienijimo“ pasirodymą 2020 m. Seimo rinkimuose jos nariams būtų privaloma laikyti pergalingu ir tolesnei kovai įkvepiančiu, o šio judėjimo lyderius tiesiog privertus vesti judėjimą dar vienos pergalės link. Nes kitoks požiūris kenkiąs „Nacionalinio susivienijimo“ interesams. Nes, vos kartą pripažinus, kad „Nacionalinis susivienijimas“ pagal apibrėžimą negali surinkti vos 2 proc. rinkėjų balsų, iš karto pralaimėsi informacinį karą ir „po to atšaukinėk neatšaukinėjęs – tai bus kova su vėjo malūnais“. Taigi, su pergale rinkimuose!

V. Radžvilas visai nesidrovėdamas rašo: „Daugelio Lietuvos istorikų bėda ta, kad jie vis nori rašyti „nepolitizuotą”, tariamai objektyvią istoriją, tarsi nesuprasdami, kad visi mokslai tarnauja praktiniams tikslams. Idėjinė kova dėl Sukilimo interpretacijos ir vertinimo – ne intelektualinės pratybos, o labai praktinis klausimas. 

Taigi, vertinant visą V. Radžvilo samprotavimų kontekstą, yra pakankamai akivaizdu, kad jam nėra svarbu, kaip ten buvo iš tikrųjų, neturi reikšmės šio sukilimo įvykių istorinė analizė ir interpretacijos, o viskas tėra ideologinis karas, kuris kariaujamas šiandien. Šio informacinio karo fronte istorijos mokslu nelabai besidomintis, tačiau teisingus 4–5 sakinius žinantis yra daug vertingesnis karys už tą, kuris, nors ir turi daktaro laipsnį, bet jo moksliniai straipsniai parašyti nesuvokiant tų praktinių tikslų, kuriems jie turi tarnauti.   

Telieka tik stebėtis, į kokią komišką situaciją pakliuvo save informacinio karo ekspertu pozicionuojantis prof. V. Rakutis, kuris vartojant V. Radžvilo terminus, šiuo metu yra „likviduotas“ – besikaunant su Rusijos propaganda pavyko ne tik sukelti tarptautinį skandalą, sulaukti pasmerkimo iš Vakarų valstybių ambasadų, bet ir gauti palaikymą iš visiškai nišinių nacionalistinių pelkynų, kur pritariant V. Rakučio iniciatyvoms aiškinama apie žalingas pasekmes, kurias Rusijai sukėlė slaptųjų Ribentropo-Molotovo protokolų pripažinimas. Kaip sakoma pačioje Rusijoje, su tokiais draugais priešai jau nebereikalingi. 

Viename iš savo interviu V. Rakutis pristato savo Lietuvos Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro viziją: „Centras, jo moksliniai padaliniai turėtų užsiimti tikrais tyrimais ir niekas negalėtų jam nurodyti, kokį rezultatą reikia pasiekti. Bet reikalingi ir specialistai, kurie sugebėtų atskirti propagandą ir gebėtų „žaisti“ tuos primetamus žaidimus. Tie skyriai turėtų veikti vienas šalia kito <…>  Istorijai tapus kovos lauku, pasirinkimas nekariauti tampa pralaimėjimu. Kaip galima įrodyti, kad melas, nupieštas iš nieko, yra melas? Informacinio karo aplinkoje mes irgi turime kariauti.“

Taigi, nors ir pripažįstama, kad moksliniai padaliniai turi užsiimti tikrais tyrimais (tarsi gali būti ir netikrų), tačiau vis tiek siūloma įvesti politruko pareigybę, kuris sugebėtų atskirti propagandą ir „žaisti tuos žaidimus“. Malonu bent tiek, kad kalbant apie mokslinių padalinių veiklą pripažįstama, jog jie turi užsiimti tikrais tyrimais ir kad niekas negalėtų tyrėjams nurodyti, kokį rezultatą pasiekti. Tačiau tuomet vis tiek lieka nelabai aišku, kam tie politrukai? Sovietiniais laikais tai buvo žmonės, išmanantys marksizmo-leninizmo ideologiją ir pagal tą ideologiją vertinantys darbuotojų veiklą. V. Rakučio siūlomu atveju, tai, ko gero, būtų Lietuvos nacionalinius interesus puikiai išmanantys asmenys, kurie reaguotų tuomet, kai šiems interesams pradėtų prieštarauti mokslas ar faktai. Neaišku tik, į kurią pusę reaguotų – užsienio priešų propagandos sukonstruotų naratyvų link ar šalia esančio kolegos, kuris padarė nacionaliniams interesams prieštaraujančią mokslinę išvadą, link? Spėčiau, kad politrukai rinksis tą priešą, kuris bus lengviau įveikiamas, čia būtų ne pirmas ir ne paskutinis kartas, kai, nesugebant įveikti stipraus užsienio priešo, sukuriamas lengviau įveikiamas vietinis jo atitikmuo.

Liko dar vienas svarbus klausimas – o kodėl siūloma propagandinius žaidimus mokančius žaisti specialistus įdarbinti kartu su tyrimus atliekančiais profesionaliais istorikais? Juk akivaizdu, kad mokslas nėra propaganda, o propaganda nėra mokslas, atitinkamai, kodėl neatskyrus šių dviejų dalykų? Tegul istorijos tyrėjas užsiima mokslu, nekvaršindamas sau galvos informacinių karų žaidimais, o informacinių frontų karys tegul nevargina savęs mokslu ir teskiria visą savo energiją valstybės interesų gynybai. Taigi, kodėl nepalikus dabartinio centro tik istorijos tyrėjams ir neapribojus jo vien moksline veikla, kartu kaip atskirą juridinį asmenį įkuriant visiškai atskirą centrą, kuris profesionaliai užsiimtų informaciniais karais?

Atsakymas yra labai paprastas – mokslas gali puikiai egzistuoti be propagandos, tačiau propaganda, palikta pati savaime, paprasčiausiai neišgyventų. Mokslinės idėjos pačios gali sau prasiskinti kelią į bet kokį pripažinimą, įskaitant ir tarptautinį. Tuo tarpu propaganda negali savęs pozicionuoti vien tik kaip propagandos. Kad išgyventų, ji privalo apsimesti esanti mokslu. Neužtenka valstybiniu lygmeniu neigti slaptųjų protokolų ar genocido buvimo fakto, o reikia tai neigti „moksliškai“, neigiantieji patys privalo būti laikomi „mokslininkais“ ir daryti tai ne dėl propagandos, o dėl „mokslo“. Akivaizdu, kad į tokio atskiro ir ideologizuoto centro nuomonę niekas nekreiptų dėmesio, o norėtų sužinoti tikrų mokslininkų poziciją, tačiau tokių dviejų veiklų sugretinimo tikslai irgi tampa labai aiškūs.

Manyti, kad sukūrus dabartiniame centre lygiagrečią specialistų liniją, kuri nesikiš į ten dirbančių mokslininkų tyrimus ir tyliai konstruos sau valstybės interesus atitinkantį istorinį naratyvą, yra saldus savęs apgaudinėjimas. Kaip jau minėjau, propaganda pati savaime išgyventi negali, ir net jeigu pavyktų šias dvi specialistų grupes įkurdinti po vienu stogu ir atskirti administracine prasme, galima nesunkiai nuspėti, kaip klostytųsi šio centro santykiai su išore – prieš skaitant centro išduotą pažymą visada būtų kreipiamas dėmesys, ar ją surašė mokslininkas, ar „naratyvo konstruktorius“, jeigu pastarasis – tai tokia pažyma iš karto keliautų į šiukšlių dėžę. Atitinkamai atsirastų poreikis šias darbuotojų specializacijas įslaptinti, jas sulieti, „naratyvų konstruotojų“ proporcija centre didėtų (jau vien dėl to, kad juo tapti yra lengviau negu mokslininku). Atitinkamai vis daugiau būtų aptinkama priešų propagandos, kurią reikia įveikti, apraiškų. Todėl didėtų valstybės užsakymų „naratyvams“ ir mažėtų poreikis nepriklausomiems tyrimams, nes, kuomet informacinių karų draskoma Tėvynė pavojuje, nėra laiko mokslui (arba, V. Radžvilo žodžiais kalbant, „intelektualiniams žaidimams“). 

SSRS imperija žlugo ne dėl to, kad kažkas atvirai prakalbo buvus GULAGo sistemą, pasmerkė asmenybės kultą ir represijas ar pripažino slaptų Ribentropo-Molotovo protokolų sudarymo faktą. SSRS buvo ne tik blogio, bet ir melo imperija. Sovietinis žmogus melu būdavo maitinamas nuo pat mažumės, kol galiausiai netgi patys sovietų propagandistai patys ėmė nebesuprasti, kurioje vietoje jie meluoja ir kodėl. SSRS žlugimas buvo niekingas ir pasigailėtinas, o tuo metu vienintelis apmulkinto sovietinio žmogaus tikrovės matas buvo šlapios dešros gabalas ir degtinės butelis.

Galima laikytis V. Rakučio pozicijos, kad, atsisakydami kariauti informacinį karą, mes jį iškarto pralaimime, tačiau galime laikytis ir priešingos nuostatos – informacinį karą mes pralaimime vos tik pradėję jį kariauti. Pastarojo teiginio iliustracija pastarosiomis dienomis švyti prieš mūsų akis. Pabaigai – tiems, kurie save laiko ne tik patriotais, bet ir krikščionimis, norėčiau priminti žodžius iš pagrindinės Vakarų civilizaciją suformavusios knygos – tiesa padarys jus laisvus.