Būti žmogumi Tėvo namuose

Dievo Tėvo namuose ne vienas kambarys. Namai vieni, o kambarių daug ir jie skirtingi. Bažnyčia viena, o konfesijų daug. Į Dievo namus gimstame vienoje iš jų ir iki laiko galvojame, jog kambarys su lopšiu, kuriame buvau sūpuojamas – tai visi Dievo namai. Tačiau ateina laikas, kai paaugame ir pravėrę duris atrandame kitus, iš pirmo žvilgsnio kitokius, vis dėlto panašius į mus. Gal pradžioje ir nelengva juos vadinti broliais ir seserimis – šis kreipinys, galvojome, skirtas tik kambariokams, tačiau įsižiūrėję geriau, suprasime, kad ir juose – mūsų Tėvo prigimtis. Turime mokytis tarti žodžius „broli“, „sese“ ir kitiems. Taip pradėję, žiūrėk, ir pamilsime.

Bėda tame, kad ilgą laiką mums buvo diegiama, jog kitokie yra svetimi, jie gyvena ne namuose, o už jų sienų, ir be to nori mums blogo. Per Bažnyčios istoriją konfesijos nuožmiai kovojo viena su kita. Karų paliktos žaizdos vis dar skausmingos. Bet mėginkime sveikti. Pameskime prietarus, griaunančius Tėvo namų vienovę. Naratyvas, pasak kurio, esame vieninteliai, geriausi, o kiti, tariantys Viešpaties vardą, bus verti mūsų bendrystės tik tuomet, kai atsivers ir persikels gyventi į mūsų kambarį.

Kiek šiandien dar daug konfesinio pasididžiavimo, kuris sykiu menkina kitus. Kristus moko visai kitaip: „jūs nesivadinkite „Rabi“, nes vienas tėra jūsų Mokytojas – jūs gi visi esate broliai. Ir nė vieno nevadinkite žemėje savo tėvu, nes tėra vienas ‒ jūsų dangiškasis Tėvas. Taip pat nesivadinkite mokytojais, nes tėra vienas jūsų Mokytojas ‒ Kristus. Kas tarp jūsų didžiausias, tebūna jūsų tarnas. Kas save aukština, bus pažemintas, o kas save pažemina, bus išaukštintas“ (Mt 23, 8-12, Naujas ekumeninis vertimas).

Išmušė nauja valanda. Turime atsiverti ir atsigręžę vienas į kitą puoselėti brolystę. Kristaus kūno vienybė yra vienas didžiausių Dievo siekių. Suskilusi Bažnyčia nepajėgi įgyvendinti savo pašaukimo – paliudyti, kad Jėzus Kristus yra visų Gelbėtojas. Jėzus patikino, kad tik iš mūsų meilės žmonės pažins, jog esame Kristaus mokiniai.

Šių metų konferencijos tema – būti žmogumi – bus gvildenama dviem pjūviais: bibliniu ir estetiniu, teologiniu ir meniniu.

Tėvas savo namuose ieško žmogaus. Ne tarno, ne šventojo, bet žmogaus. Krikščionių susireikšminimas trukdo kalbėtis su netikinčiaisiais. Paradoksalu, bet krikščionių tapatumas yra praradęs žmogiškumo aspektą. Jį būtina atrasti iš naujo. Jėzus buvo arti žmonių. Jį vadino nusidėjėlių ir mokesčių rinkėjų bičiuliu. O mes gyvename toli nuo jų. Užsirakinome Tėvo namuose. Vis statome barikadas. Ir dar blogiau – esame pilni pagiežos, gyvenantiems kitaip nei mes. Į pirmą vietą išsikėlę Rašto raidę, neapčiuopiame jo Dvasios, nepažįstame mylinčios gailestingojo Tėvo širdies. Evangeliją kitiems skelbiame taip, tartum priklausytume aukštesnei rasei. Bažnyčios puikybė užrakina Dievo karalystę tiems, kurie mielai joje gyventų.

Todėl visų pirmą turime leistis Tėvo surandami. Nebegalime slėptis prisidengdami, tartum Adomas figos lapais, savo titulais, pasiekimais, susikurtu tobulumo paveikslu. Tik nusižeminę ir Tėvo namuose tapę žmonėmis pasieksime kitus, kurie galbūt kol kas klajoja tolimame krašte, bet šių namų ilgisi ir yra pasirengę, kaip sūnus palaidūnas, į juos sugrįžti. Svarbu, kad sugrįžusius, su džiaugsmu pasitiktų ne tik laukiantis Tėvas, bet ir mes.

Kviečiame į konferenciją, kuri vyks rugpjūčio 6 dieną Šiauliuose. Visą informaciją rasite čia, o su pranešėjais ir jų temomis gyvai galite jau dabar susipažinti.

Esate labai laukiami Tėvo namuose!