Vidutinis skaitymo laikas:

8 min.

Būties žiema ir netoliese budintis pavasaris

Tarjei Vesaas, „Ledo rūmas“. Romanas. Iš norvegų k. vertė Justė Nepaitė. V.: „Baltų lankų“ leidyba, 2021. 187 p.

Žymus norvegų poetas, romanistas Tarjei Vesaasas (1897–1970) ne kartą buvo nominuotas Nobelio literatūros premijai. Autoriaus kūryba priskiriama modernizmo srovei: jis ieškojo naujų raiškos formų, galimybių apmąstyti pasaulį, nes egzistuojančios ir literatūriniame diskurse įteisintos neatrodė tinkamos, galinčios liudyti rašytojo patyrimą, perteikti atrastas prasmes, tiesas. Juk modernizmas susijęs ne tik su formos, bet ir su pasaulėvokos pokyčiais, kurie tampa paskatinimu nusigręžti nuo tradicijos.

Nuostabos ir aistringų diskusijų apie autoriaus kūrybą išties būta, nes jis rašė ankstyvuoju Norvegijos modernizmo etapu. Taigi drauge su kitais to meto kūrėjais įtvirtino naująsias tendencijas savo šalies literatūroje. 1964-aisiais rašytojas pelnė Šiaurės Tarybos literatūros premiją. Iki šiol lietuvių kalba turėjome tik dvi T. Vesaaso knygas: „Didįjį žaidimą“ (1934, liet. 1973) ir „Paukščius“ (1957, liet. 1998). Šiais metais leidykla „Baltos lankos“ pristatė klasiko romaną „Ledo rūmas“ (1963), kurį iš norvegų kalbos vertė Justė Nepaitė.

Šis kūrinys dažnai laikomas reikšmingiausiu T. Vesaaso darbu, būtent už jį rašytojui buvo skirtas minėtas prestižinis skandinavų literatūros apdovanojimas. Romane bandoma reflektuoti trapiausius žmogiškojo gyvenimo reiškinius, priartėti prie savasties gelmės, tačiau ne sukurti šios asmeninės, slaptos vietos kraštovaizdžio reprodukciją, o nurodyti jos buvimą, neaprėpiamumą, nepažinumą. Toks siekis suponuoja sudėtingų, giliaprasmių idėjų gimimą ir savitą pasakojimo būdą – šios perteikiamos autentiškais alegoriniais vaizdiniais. Svarbu akcentuoti poetinį matmenį, kurį liudija ir formali kūrinio sąranga (skyrių trumpumas, fragmentiškumas). Taip pat nepamirškime pasakotojo vaidmens – kalbėjimas subtilus, santūrus, koncentruojamasi į esmes, jų fiksavimą, paliekama erdvės tylumai. T. Vesaasas čia pasirodo kaip poetas ir romanistas, neturėtume naikinti, silpninti nė vieno iš šių dėmenų. Tampa geriau suprantama ir tai, kodėl šioje knygoje yra skyrius, susidedantis vien iš eilėraščio. Išties toks sprendimas nė kiek neardo kūrinio harmonijos.

Romano veiksmas plėtojamas nedideliame Norvegijos kaimelyje, taigi, čia svarbus gamtos vaidmuo, gryna, išsaugojusi atšiaurumą, menkai žmogaus paveikta vietovė. Itin šalta, snieginga, tačiau toli gražu ne bespalvė žiema – skandinaviškas sąstingio grožis. Pasakojama apie vienuolikos metų mergaites – Sisę ir Unę, jų kone metafizinį ryšį, jauno žmogaus buvimą pasaulyje, tapsmą suaugusiuoju. Bundantis seksualumas, jaunatviškas žaismingumas, polėkis, šviesios viltys – visa tai užtemdo, į gilią žiemą nugramzdina susitikimas su Kitu. Regis, jis toks pat kaip aš, ne, kitoks – sugniuždytas, palaužtas trauminės patirties, giliausių dvasinių žaizdų, pasirinkęs vienatvę. Ir vis dėlto trokštantis pasitikėti, atsiverti, būti kam nors artimas. Kas, jeigu juo esi pasirenkamas būtent tu? Ar žinai, kaip saugoti šią dovaną? Kaip su ja elgtis, kad ji nevirstų savinaikos įrankiu? 

Tarjei Vesaaso romanas „Ledo rūmas“ yra nedidelės apimties, lakoniškas, tačiau itin grynas, kaip minėta, artimas poetiniams tekstams, kalbama mažai, bet pasakoma daug, visa, kas esminga.

Sisė – klasės lyderė, guvi ir linksma mergaitė, turinti daug draugų, gyvenanti laimingoje, pasiturinčioje šeimoje. Unė – naujokė, tyli, užsisklendusi savyje, visuomet vienumoje, ji atsisako kvietimų žaisti, bendrauti – pilnatviškai priklausyti bendruomenei. Tiesa, atskleidžiama, jog mergaitė neseniai neteko mamos, po jos mirties apsigyveno pas mylinčią tetą. Pajutusios artumą viena kitai bendraklasės galiausiai nutaria susitikti, Unė primygtinai prašo ją aplankyti tetos namuose, būtent Sisė turi pas ją ateiti. Jų susitikimas prieštaringas – artumo jutimas, gilus džiugesys, būsimos draugystės lūkestis, tačiau ir nejaukumas, baimė, nerimas. Unė pasiūlo drąsų iššūkį – nusirengti nuogoms, Sisė sutinka, entuziastingai įsitraukia į žaidimą. Netrukus Unės veidas persimaino, vis dėlto namuose gana šalta, taria ji, galbūt joms vertėtų apsirengti. 

Susitikimo metu Unė užsimena norinti pasakyti Sisei šį tą svarbaus, ko niekam nėra sakiusi, pasidalyti kažin kokiu sielos skauduliu. Štai kodėl tik Sisė galėjo pas ją atvykti, kodėl Unė jai įėjus į kambarį kaipmat užrakino duris. Šis romanas neabejotinai yra alegorinis. Unei sudėtinga atsiverti, pasipasakoti, ji nėra visiškai apsisprendusi, ar gali tą padaryti, troškimas netvirtas, menkiausią ištartą garsą, žodį vėl apgaubia tyla. „Ar tu kai ko manyje nepastebėjai?“ (p. 28) – klausia mergaitė, veikiausiai turėdama mintyje tą trumpą akimirką, kai ji buvo nusimetusi drabužėlius prieš Sisę. Ši junta stiprų troškimą išeiti, bijo šito prisipažinimo, paslapties. Sisė rami, saugi ir mylima tėvų, menkai nutuokianti apie pasaulio tamsą, nebent jai pažįstamas miškų gūdumas, juose knibždančių keisčiausių mitinių būtybių klegesys – skandinavų mitologijos atspindžiai įkurdinami vaiko sąmonėje.

„Nežinau, ar aš pateksiu į dangų“, – prisipažįsta Unė (p. 29). Iš to, ką ji pasako Sisei, galima spręsti apie seksualinį nusikaltimą, kūnišką trauminę patirtį. Be abejo, tai gali būti susiję ir su dvasiniais išgyvenimais dėl motinos mirties. Autorius to tiksliai neįvardija, nes čia reikšmingas ne pats nusikaltimo faktas ar jo pobūdis, o žmogaus būsena, slegiantis dvasinis skausmas, kuriuo taip sunku pasidalyti, nors kito žmogaus artumas, supratimas yra karštai geidžiami.

Kaip minėjau, tai – alegorinis pasakojimas, todėl nuogumas čia ne tik tiesioginis, jis nurodo ir į žmogaus atsivėrimą, savojo pažeidžiamumo atskleidimą Kitam. Unės pasiūlymas nusirengti byloja apie norą turėti tikrą ryšį su Kitu, o nejaukumas, negebėjimas jaustis patogiai apsinuoginus atskleidžia negalimybę, baimę, neįveiktą ir nepriimtą skausmą. Tokie aiškinimai, be abejo, artimi Sigmundo Freudo idėjoms apie pasąmonėje glūdinčias negatyvias patirtis, jie siejasi ir su modernistiniu pasaulio suvokimu. Kūrinys akimirkomis primena trilerį, detektyvą, veikiausiai dėl to, kad minėti žanrai yra itin įsitvirtinę skandinavų literatūroje. Romane tai tėra nuojauta, autorius plėtoja atmosferiškai unikalų pasakojimą.

Personažai kuriami dialektiniu principu – mergaitės tarsi sudaro priešybių vienybę, dermę. Sisė ir Unė atsisėda viena šalia kitos ir žvelgia į veidrodį, jausmas stebuklingas, joms sudėtinga jį nusakyti ir netgi suprasti: „Tavo rausvos papūstos lūpos, ne, jos mano, tokios panašios! Plaukai tokie patys, ugnelės ir žiburėliai akyse. Čia mes!“ (p. 23). Šis mergaičių panašumas, jų tapatinimas romane išlieka, tik jis kuriamas jau kitais būdais. Istorija paremta dviejų polių sąryšiu – pražuvusios, mirusios (Unės) ir besiilginčios, kenčiančios, išgyvenančios mirtį (Sisės).

Kitą rytą po susitikimo Unė nusprendžia verčiau eiti ne į mokyklą, o prie krioklio, apsitraukusio didingu ledo rūmu. Be abejo, tą ji daro paslapčia, niekam nežinant, jai vis dar per sunku susitikti su Sise. Keliaudama ji vis prašo savęs negalvoti apie „tą dalyką“, veikiausiai mintyje turima neatskleista trauminė patirtis, sielos žaizda. Ledo rūmas pribloškia mergaitę paslaptingu grožiu, mistiškumu, radusi siaurą plyšį ji patenka vidun. Rūme – gausybė įstabiausių menių, kambarių, slaptų užkaborių. Netrukus ji supranta, kad šios vietos suvokimas neprieinamas žmogaus protui, ji nepaaiškinama: „Tokiuose rūmuose niekuo negalėjai būti tikras, bet nė neverta bandyti jų perprasti“ (p. 52). Unė keliauja iš vienos menės į kitą, žvalgosi, smalsiai tyrinėja baugias erdves. „Tokia ta tuštuma. Išsyk norisi ją užpildyti šūksniu“ (p. 51), – mąsto mergaitė jausdama bedaiktės terpės keliamą šiurpą, baimę, vienatvės sunkį. 

Ašarų menėje ją apima stipri širdgėla, skausmas, norisi tuoj pat iš ten ištrūkti. „[…] atrodė, lyg verksmas įsismarkautų. Vanduo ėmė kapsėti greičiau, teškėjimas pagarsėjo, ašaros liete liejosi. Tada ėmė srūti sienomis. Unei atrodė, kad širdis tuoj plyš. Ji puikiai matė, kad tai tik vanduo, bet vis viena rodėsi, jog menė rauda“ (p. 55).

Kad suvoktum šios knygos prasmes, būtina skaityti lėtai, leisti sau patirti, išgyventi pasakojimą. Koks prasmingas čia tylėjimas, kaip stipriai įkrautas emocijų, būsenų, neišsakytų ir į kalbą dar tik besiveržiančių minčių.

Kelionė po ledo rūmą – egzistencinė metafora, iš tiesų Unė leidžiasi į savasties erdves, mėgina rasti ir pagaliau priimti skausmą, kad galėtų atsiduoti draugystei, kuri visuomet reikalauja ypatingo dvasinio artumo, paslapčių išsižadėjimo ir yra susijusi su troškimu gyventi, alsuoti pilna krūtine. „Dabar Unė suprato, suprato kuo aiškiausiai: anoje menėje verkė pati. Nežinojo kodėl, bet ją skandino jos pačios ašaros“ (p. 56). Ne veltui ji užsimena keliaujanti čia dėl Sisės, nes norėjo aplankyti šią vietą drauge su ja.

Pro nedidelę ertmę Unė pamato dar vieną menę, tačiau niekaip negali į ją patekti, todėl nusivelka paltą ir palieka jį anapus. Mergaitė supranta, jog negalės grįžti, ertmė užsiveria, šaltis gelia kūną vis stipriau ir stipriau, ji pražūva ledo rūme. Šis epizodas – vienas įspūdingiausių romane, vaizdinys toks stiprus, įtaigus, jis tarsi netelpa, neapsiriboja knygos puslapiais, konkretaus personažo gyvenimu, o vizualizuoja apskritai žmogiškąjį buvimą, skausmingą blaškymąsi uždarose, korėtose sąmonės erdvėse, kur taip lengva paklysti, kur grožis ir baugumas eina išvien. Kūrinys įgyja pasakai būdingų bruožų, realybė susipina su paslaptimi, mistiškumu.

Sniegas užkloja mergaitės pėdsakus, vis dėlto ieškotojų būrys atsiduria prie ledo rūmo, tačiau šis neįsileidžia atvykėlių vidun. Kitiems kelias į jauno žmogaus, vaiko, asmeninį pasaulį, egzistencijos labirintą užgintas. Ar suaugusieji gali jį iš tiesų suprasti? „Jų pusėje buvo gyvastis ir šviesa. Bet ši mįslinga tvirtovė, kurioje jie lankėsi, panėšėjo į mirties tvirtovę. Vienam lazda trenkus į sieną paaiškėjo, kad ši kieta it uola. Nuo smūgio atatrankos jo ranka suvirpėjo. Bet niekas neatsivėrė“ (p. 88). Sisė, stebinti prie ledo rūmo Unės ieškančius vyrus, suvokia, jog šis stipriai juos veikia – kelia lūkestį, viltį, bet ir baimę, nesuvokiamos grėsmės nuojautą. Jai regisi, jog vyrai tuoj ims ir prapliups ašaromis.

„Bet atrodo, lyg kažko trūktų, ir rauda nepasigirsta. Ištikimi ieškotojai saugo savas paslaptis, laikomas po devyniais užraktais“ (p. 90). Vyrai čia tampa artimesni Unei, regis, yra jausmų, kuriuos vyrai taip pat slepia, neleidžia šiems sutrikdyti tvirtumo regimybės. Suaugusiųjų tvirtumas tą akimirką pastebimai nyksta, mergaitė jaučia jų pažeidžiamumą, jautrumą, emocijų perviršį. Vaiką šis suvokimas pribloškia, juk tėvai, suaugusieji – jos atrama, prieglobstis, saugumas, autorius ne kartą vaizduoja mergaitę išgyvenančią savo silpnumą, besidžiaugiančią, jog yra tėvai, jų apsauga.

Dingus Unei Sisė perima jos tylą, saugo neišsakytas draugės paslaptis, nors yra spaudžiama pasakyti viską, ką apie ją žino. Susirgusi, kaip ir Unė, ji lieka uždaroje erdvėje – savo kambaryje su rudimentine paslaptimi, saugodama Unės bandymą pasakyti, parodyti. Mergaitė kelia klausimus: kaip būti po to? Ji instinktyviai gina draugės atminimą, mokykloje užima jos vietą – leidžia laiką tylumoje, vienumoje. Kad ir kaip norėtų vėl būti su kitais, Sisė sau to neleidžia, nes davė pažadą, jog Unės nepamirš, net jeigu taip pasielgs visi kiti. Motina guodžia dukterį sakydama, kad ji vienintelė visada prisimins draugę, ir mergaitė ima tai jausti kaip dovaną, įsipareigojimą, būties prasmę.

„Naktis, o aš gavau didžiausią pasaulyje dovaną. Nors ir nesuprantu jos reikšmės. Nieko nesuprantu. Dovana lydi mane žvilgsniu, kad ir kur eičiau. Dovana visada manęs laukia sugrįžtančios“ (p. 114), – mąsto mergaitė. Jautri vaiko kova su užmarštimi, mirties įsisąmoninimas ir jos priėmimas, negrabūs žingsneliai siekiant vėl būti, gyventi taip kaip anksčiau.

Autorius svarsto apie bendruomenės vaidmenį: ar ji iš tiesų gali prisidėti prie asmens gijimo? Pavasarį ledo rūmas griūva, Sisė ilgisi draugų, ieško geriausio sprendimo, tiesos, mąsto, kaip turėtų elgtis. Galbūt įgyvendinti paradoksą: gyventi taip, tarsi būtum užmiršęs, nesigėdyti gyvybės, polėkio, žaismės, tačiau vis dėlto prisiminti? „Sniego, mirties ir uždarų kambarių laikas praėjo – Sisė ištrūko iš jo džiaugsmu žibančiomis akimis, nes berniukas pasakė: tavo skruostuose duobutės“ (p. 155). Ir vis dėlto ši patirtis tarsi įspaudas, išskiriantis iš kitų, ne veltui mergaitė, matydama, kaip vaikai ropščiasi ant ledo rūmo, sako, kad jiems tai tik nuotykis, jie nesuvokia, kad tai pavojinga, baisu, kad mirtis – visai šalia.

Autorius talentingai vaizduoja vaiko susitikimą su mirtimi – šis stipriai skiriasi nuo išgyvenamo suaugusio žmogaus, jau prisitaikiusio prie būties sezoniškumo. Toks nuolankumas, susitaikymas vaikui atrodo sunkiai suvokiamas. Vedamas skaidrios teisingumo pajautos, jis įsikimba į vertybę ir ją uoliai gina, kol pajunta turįs pasiduoti, priimti pasaulio daugialypiškumą, atsiduoti amžinajai gyvybės tėkmei.

Kalbama apie mokymąsi būti turint skaudžių patyrimų, kurie neblėsta iš atminties, tampa savasties dalimi, tačiau leidžia gyvuoti ir šviesai, šypsenai, juokui. Tai – didysis kompromisas, kurį daro žmogus, jį vaikas suvokia kaip savotišką amoralumą, alogiką ir nujausdamas tam tikrą neteisybę, nureikšminimą iš visų jėgų priešinasi. Unės ir Sisės personažai atspindi dvi galimybes: arba pražūtingai klajoti vienatvėje, akimirksnį praregėti ir galiausiai virsti gemalu absoliuto akivaizdoje, arba atsiverti atsigręžiant į šalia esančius artimus žmones, priimant jų palaikymą, rūpestį. Galbūt abstraktų Unės skausmą realizuoja, paverčia skaitytojui matomu, suvokiamu būtent Sisė, tarsi tęsdama draugės egzistenciją, nueidama kelią, kurio šiai nepavyko sėkmingai įveikti.

Jautrus ir poetiškas pasakojimas apie jauną žmogų, patiriantį pasaulį: ir tai, kas jame šviesu, jauku, ir tai, kas tamsu, baugu. Subtiliai atskleista vaiko egzistencija, mažo žmogaus jutimai, ką reiškia turėti trauminę patirtį, ją slėpti nuo kitų ir savęs, izoliuoti save dvasiškai, tačiau trokšti autentiško ryšio su Kitu, išgyventi mirtį, netektį.

Autorius neleidžia suabejoti, jog romane veikia tikri vaikai, regime Sisės kovą su vaizduotės krečiamomis išdaigomis – miške, pakelėse, tamsoje įsikūrusių būtybių, taip pat pasikartojimų, sutapimų baimėmis. Ji vis mėgina suaugėliškai jas racionalizuoti, apmaldyti tuos baisumus. „Kai švelnus vėjelis pūstelės tūkstantį kartų, ji pasirodys!“ (p. 115) – mergaitė viliasi, kad Unė pagaliau atsiras, justi vaikiško buvimo grožis, tikėjimo tyrumas. 

Tarjei Vesaaso romanas „Ledo rūmas“ yra nedidelės apimties, lakoniškas, tačiau itin grynas, kaip minėta, artimas poetiniams tekstams, kalbama mažai, bet pasakoma daug, visa, kas esminga. Kad suvoktum šios knygos prasmes, būtina skaityti lėtai, leisti sau patirti, išgyventi pasakojimą. Koks prasmingas čia tylėjimas, kaip stipriai įkrautas emocijų, būsenų, neišsakytų ir į kalbą dar tik besiveržiančių minčių.

Psichologiškai, egzistenciškai motyvuoti personažų charakteriai, stiprūs poetiniai alegoriniai vaizdiniai, kuriais išreiškiama tai, ko realistiniu, vienmačiu siužetu nusakyti veikiausiai neįmanoma. Norvegijos kraštovaizdžio įstabumas – gyvas, niuansuotas gamtos paveikslas, silpstanti, savąją tapatybę kas akimirką vis labiau prarandanti žiema ir stiprėjantis, įsikurti pasirengęs pavasaris. Autorius geba gamtą pavaizduoti taip, kad, regis, girdi, kaip pokši vis tvirtėjantis ežero ledas, regi, kaip jo paviršių išvagoja plonytės sidabrinės gijos. Modernus literatūros Edvardas Griegas…

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien