2020 09 15

Julija Banienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min

„Būtis ir laikas“: keturių menininkų performansas apie viltį gyventi

Laura Geraščenko
Edgaro Vitkevičiaus nuotrauka

„Niekada neeikvojau laiko kitoms veikloms. Per visus tuos metus fotografija visada buvo pirmoje vietoje“, – apie savo ilgametę veiklą pasakoja fotografas Edgaras Vitkevičius. Iš Telšių kilęs vyras teigia, jog pasirinkimas tapti fotografu pareikalavo itin stiprios valios ir drąsos. Šiandien E. Vitkevičius, kartu su režisiere-choreografe, Klaipėdos šokio teatro „Judesio erdvė“ įkūrėja Laura Geraščenko ruošiasi savo debiutinei fotografijų parodai – šokio performansui „Būtis ir laikas“ pagal Jurgos Ivanauskaitės knygą „Viršvalandžiai“.

Prie šių dviejų menininkų prisijungs muzikos pedagogas, įvairių muzikos terapijos užsiėmimų ir renginių organizatorius Linas Švirinas bei Klaipėdos dramos teatro aktorė Agnė Skripkauskaitė. Fotografijos ir šokio performanso pristatymas vyks rugsėjo 22 d., 17:00 val. Klaipėdos apskrities viešojoje Ievos Simonaitytės bibliotekoje, Gerlacho palėpėje.

Edgarai, ar Jums, kaip fotografui, tokio pobūdžio projektas – nauja patirtis?

Taip, man tai buvo tikrai nauja. Tikriausiai todėl, kad pati tema įdomi. Net pačios fotosesijos metu viskas vyko neįprastai ir kitaip: traukinių vagonai, geležinkelis, vėsus oras… Žinoma, neapsiėjome ir be susidūrimo su geležinkelio apsaugos pareigūnais. Tačiau atsimindamas tą dieną tikrai galiu pasakyti, jog buvo įdomu ir turininga. Tai yra vienas įdomiausių mano projektų.

Asmeninė fotografijų paroda Jums – taip pat pirmoji. Kaip jaučiatės?

Visa ši situacija man – daug jaudulio kelianti patirtis.

Tačiau fotografuojate jau seniai?

Fotografuoju nuo paauglystės, apie dešimt metų. Į mano gyvenimą fotografija atėjo gana netikėtai ir, tiesą pasakius, net gerai neatsimenu, nuo kokio įvykio tai prasidėjo. Portretines žmonių nuotraukas pradėjau daryti tada, kai keletą kartų nufotografavau savo merginą. O šiaip daugiausia fotografuoju vestuves, tačiau dirbu ir su asmeninėmis, verslo bei porų fotosesijomis. Labiausiai mėgstu fiksuoti žmonių santykius. Todėl ši fotosesija su Laura buvo visiškai kitokia savo stiliumi nei iki šiol.

Kaip atrodė Jūsų paauglystė, kol dar nefotografavote? Kuo užsiėmėte tada?

Mokykloje nebuvau pavyzdingas mokinys. Tačiau mėgau piešti ir tapyti. Nors atėjus paauglystei kažkodėl išmečiau visus savo darbus. Po to atėjo fotografija. O šiaip, kiek save atsimenu, visada mėgau kurti. Niekada neeikvojau laiko kitoms veikloms. Kaip ir šiandien, beje. Per visus tuos metus fotografija visada buvo pirmoje vietoje.

Gal tai padėjo neiššvaistyti ir nepaslėpti savo talento ir nesiimti šiandien visuomenėje priimtų „svarbesnių“ darbų?

Galbūt, tačiau tai taip pat turėjo savotišką kainą. Kai baigiau informatikos inžinerijos studijas, turėjau rinktis: ar būti tokiam kaip visi (turėti darbą pagal įgytą išsilavinimą), ar vis dėlto daryti tai, kas visuomet traukė ir patiko. Supratau, kad noriu ir toliau fotografuoti. Ir tada, žinoma, teko susidurti su neigiama aplinkinių reakcija, niekas nepalaikė. Žmonėms buvo sunku suvokti, kodėl apsistojau ties fotografija, kai gerai mokėjau ir daugelį kitų dalykų. Tas pradžios kelias buvo sunkus ir sudėtingas, kol aplinkiniai pradėjo tikėti tuo, ką darau. Nors dar ir šiandien išgirstu pašiepiančių klausimų apie savo veiklą ar ateities planus. Apskritai, man yra baisiausia, kai žmonės vis dėlto pasiduoda visuomenės spaudimui ir grįžta į tą „normalų“ visuomenės standartų pasaulį. Ir pasiduoda tie, kurie tikrai gerai išmano savo sritį. O juk tai yra tas pat, kaip atimti iš žmogaus kažkokią jo dalį. Yra šitiek daug talentingų asmenybių, kurios vis tiek nusprendžia likti ten, kur kiti nori juos matyti. Ir tai, mano manymu, yra labai liūdna.

Ar pačiam niekada nekilo mintis, kad gal tikrai reikia pasiduoti?

Buvo tokių pamąstymų. Tačiau jie tikrai nelanko manęs kaskart, kai kažkas nepasiseka, ar kai sutinku klientų, kurie neatitinka mano paties lūkesčių. Nors labai stengiuosi neturėti jokių lūkesčių. Yra buvę situacijų, kai buvau psichologiškai spaudžiamas rinktis tarp mėgstamos veiklos ir kitų dalykų, tačiau pirmą kartą gyvenime buvau taip tvirtai pasiryžęs nepaleisti to, kas man patinka. Ir taip tvirtai tebesilaikau iki dabar.

Minėjote, jog stengiatės neturėti lūkesčių savo klientams. O kaip su lūkesčiais sau pačiam? Kokia apskritai Jūsų darbo specifika?

Nemėgstu nurodinėti žmonėms, kokie jie turi būti prieš objektyvą, kada reikia nusišypsoti ar pakelti ranką. Būna visaip mano darbe – su vienais žmonėmis jaučiuosi gerai, o su kitais – nelabai. O su Laura buvo itin lengva. Ir tai buvo dar viena priežastis, dėl kurios man patiko dirbti kartu su ja: fotosesijos metu nereikėjo komunikuoti ir galėjau visiškai atsiduoti darbui. Man patinka jaustis gerai. Gal todėl, kad per dažnai jaučiuosi „sunkiai“ savo kūrybinėje veikloje, priimdamas sprendimus dėl spalvų ar elementariausio kadro pasirinkimo. O fotosesijos su Laura net negalėčiau pavadinti darbu. Man buvo lengva. Todėl, nors esu labai savikritiškas, džiaugiuosi savo kūryba ir pasiektais rezultatais.

Laura Geraščenko
Laura Geraščenko. Edgaro Vitkevičiaus nuotrauka
Linas Švirinas
Linas Švirinas. Edgaro Vitkevičiaus nuotrauka
Agnė Skripkauskaitė
Agnė Skripkauskaitė. Kęstučio Meliausko nuotrauka
Edgaras Vitkevičius
Edgaras Vitkevičius. Asmeninio archyvo nuotrauka

Kodėl pasirinkote Jurgą Ivanauskaitę ir kodėl būtent „Viršvalandžius“?

Laura Geraščenko: Manau, kad atėjo laikas. Apie šią rašytoją ir būtent šitą jos knygą mąsčiau jau prieš kokius trejus metus. Man buvo labai įdomu ir svarbu emociškai išanalizuoti tą būseną tarp gyvenimo ir mirties arba kai tu jau žinai, jog gyvenimo liko nedaug ir turėsi išeiti. Suprasti, kaip būti su tuo žinojimu. Ir su kolege Agne diskutavome apie tai, jog viena yra žinoti, kad anksčiau ar vėliau visi mirsime, ir visai kas kita suvokti, jog tau liko konkretus laikotarpis iki išėjimo. Ir kaip tada keičiasi gyvenimas? Koks reikia būti tos tarpinės būsenos? Juk, viena vertus, galima sakyti, kad taip, ateina mirtis, ir viskas tuo baigiasi. Bet jeigu tikime sielos ilgaamžiškumu, vadinasi, tikime ir tuo, kad ji nemiršta kartu su kūnu. Būtent dėl šios priežasties mane įkvėpė Jurgos Ivanauskaitės knyga. Man pačiai ši tema jau daugelį metų yra aktuali: kai esi tarpinės būsenos – nei gyvas, nei miręs. Apskritai viskas, kas man pačiai svarbu gyvenime, natūraliai ateina ir į mano kūrybą. Tai tampa lyg atspindys to, kas ir kur esu. Juk viskas gyvenime kartojasi, tarpinės, pereinamosios būsenos – taip pat. Dar viena priežastis, dėl kurios man įdomi ši tema, yra ta, jog tai nėra lengva. O man patinka, kai nelengva. Tai mane įkvepia kūrybai. Kai žmogus patenka į tą „pakibusią“ būseną, kai nesupranta, ar „krenta“, ar yra tiesiog nesvarumo būsenos „tarp“ kažko, tuomet jis būna priverstas tarytum panirti į kitokį, gilesnį savęs suvokimą, akistatą su savimi pačiu. Todėl norisi leisti žiūrovams pabūti ir pamąstyti patiems apie save, išjausti tą buvimo „čia ir dabar“ esmę.

Agnė Skripkauskaitė: Jurga nebijo mirti, nesistengia savo situacijos perteikti kaip tragedijos ar kažkokios kančios. Ji aiškiai sako, jog miršta jos kūnas, o ne ji pati, ne jos siela. Todėl nuotraukas, kurios bus eksponuojamos pasirodymo metu, norime „nuspalvinti“. Tam, kad susirinkusieji neišeitų prislėgti, neišsineštų išgąsčio ar nevilties. Atvirkščiai, norime žiūrovams perteikti šviesą ir tikėjimą. Juk ir knygoje „Viršvalandžiai“ viskas baigiasi „šiltai“. Tai nėra priešmirtinis dienoraštis, kaip daugeliui gali atrodyti. Norisi, kad žmogus suvoktų mirtį kaip reiškinį, bet kad jos nebijotų. „Būtis ir laikas“ ir yra tam, kad susirinkusieji pabūtų toje akimirkoje.

Kodėl nusprendėte, kad šiame pasirodyme turi būti sujungtos net keturios meno kryptys: fotografija, šokis, muzika ir vaidyba?

L. Geraščenko: Manau, kad įtakos šiam sprendimui turėjo ir šiuo metu pasaulyje ir Lietuvoje susidariusi situacija dėl Covid-19 pandemijos. Dėl galimybių būti scenoje ir uždaroje patalpoje ribojimo norėjosi išbandyti kažką naujo. O ta kūrybos upė vis dėlto nori tekėti ir gyvuoti. Galiausiai dar prieš susitikdama su Edgaru supratau, kad noriu save išreikšti būtent fotografijose. Tuomet išsakiau jam savo idėją, kad labai norėtųsi tą kančią, trapumą ir žmogaus pažeidžiamumą parodyti kontrastingoje šaltoje, agresyvioje erdvėje ir kad visa tai atsispindėtų fotografijose. Akivaizdžiai parodyti, jog net gąsdinanti aplinka negali „suspausti“, sužlugdyti ar sunaikinti žmogaus. Tai šitaip „gimė“ pati fotosesija. Ir kai pamačiau nuotraukas, tada supratau, jog atėjo laikas Jurgos Ivanauskaitės knygai ir net fotografijos parodai. Tačiau jau tada suvokiau, kad tai nebus tiesiog paroda. Norėjau, kad visos mano pačios patirtys natūraliai atgytų eksponuojamose nuotraukose, kartu įtraukiant muziką, šokį ir vaidybą. Tada pasikalbėjome su Linu, pasitarėme su Edgaru, vėliau ir su Agne… Tai taip ir „užgimė“ šis daugialypis projektas. Beje, pasirodymo metu žiūrovus nustebinsime dar kai kuo, tačiau dabar neatskleisime visko. Paliekame intrigą.

A. Skripkauskaitė: Tuo ir žavingas šis projektas, kad visi esame iš skirtingų meno sričių, su begale idėjų ir labai įdomu, koks bus tas mūsų galutinis variantas. Gal viskas atrodys visiškai kitaip, negu kalbame ir pasakojame dabar?

Kieno konkrečiai idėja buvo surengti šią fotografijų parodą?

E. Vitkevičius: Tai buvo Lauros mintis. Aš pats net neįsivaizdavau, kad šios nuotraukos galėtų būti matomos būtent tokiu lygmeniu. Kai Laura pasiūlė fotografijas perkelti į parodos salę, žinoma, sutikau. Tačiau tuo metu nesuvokiau, ką tai reiškia, nes, kaip ir minėjau prieš tai, dabar jau jaučiu, jog ateina ir stresas, ir baimė dėl kiekvienos smulkmenos.

L. Geraščenko: Iš karto po fotosesijos dar neturėjau šios minties, jog reikia surengti parodą. Tačiau, suvokusi, koks stiprus jausmas gali būti perteikiamas būtent per fotografiją, pamaniau, kad ir kiti žmonės turi tai pamatyti ir pajausti.

Fotografijos ir šokio performansas bus pristatytas Klaipėdos apskrities viešojoje Ievos Simonaitytės bibliotekoje. Ar projektas skirtas tik uostamiesčio gyventojams, ar žiūrovai turės galimybę jį išvysti ir kituose miestuose?

L. Geraščenko: Dar nėra aišku, kaip mūsų planus pakoreguos pandemija, tačiau šį projektą planuojame parodyti tiek mažesniuose Lietuvos miesteliuose, tiek Vilniuje bei Kaune.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Linai, kada pirmą kartą susitikote su Laura?

Nežinau, ar jau susitikom, ar dar tik susitiksime. Kas aš ir kas – Laura? Todėl pasvarstėme ir nusprendėme, jog reikia sugalvoti būdų, kaip geriau pažinti vienam kitą, kad tas susitikimas pagaliau įvyktų. Žinote, kartais tai įvyksta mandagiomis formomis, pasisveikiname vienas su kitu… Nežinau, ar tokiu būdu mes jau susitinkame, ar dar ne. Aš labai tikiuosi, jog mes su Laura einame susitikimo link, vis arčiau ir arčiau. Šis projektas bus dar vienas žingsnis šio tikslo link.

Pats labiau užsiimate terapine muzika?

Na, galima taip vadinti. Pats šios veiklos per daug nesureikšminu. Nes, žinote, jei vienas žmogus sušlapo, o kitas – ne, tai greičiausiai nelyja. Tai šiuo atveju yra tas pats – jeigu terapija, vadinasi, jos metu turėtų įvykti kažkas, kas mums suprantama, pažįstama… O jeigu neįvyksta – tada tai – ne terapija. Todėl šio žodžio nesu linkęs pernelyg eksploatuoti apibūdindamas savo veiklą. Žinoma, terapijos požymių galima rasti.

O ar atitiks šiuos terapinius požymius muzika, kurią atliksite šio projekto pristatymo metu?

Pati savaime neatitiks. Pavyzdžiui, šiuo metu įvairios radijo stotys transliuoja įvairias programas. Bet jeigu mes neįsijungsime radijo imtuvo, mes jų tiesiog negirdėsime. Todėl, kad ir kokia graži muzika pristatymo metu skambėtų, „neįsijungę“ savo imtuvų mes jos neišgirsime. Visada turi būti siųstuvas ir imtuvas. Tik tada įmanoma atsitikti tam tikriems dalykams. Aš būsiu tas siųstuvas. Tik jei imtuvai bus neįjungti, vadinasi, muzika nueis į erdvę, o ne į žmogaus širdį.

Kokiais instrumentais grosite?

Dar nesu galutinai apsisprendęs. Tačiau tai bus netradiciniai instrumentai. Na, gongas tai tikrai bus.

Ar įsivaizduojate, kokius jausmus susirinkusiems žiūrovams turėtų sukelti Jūsų atliekama muzika?

Nesureikšminu išankstinio lūkesčio, kas, kaip ir ką turėtų pajausti. Daug svarbesnis man yra tas momentas, kurį pats stengiuosi išreikšti. Visi išankstiniai planai privalo griūti dėl aplinkybių, kurių visuomet atsiranda kiekvienu konkrečiu atveju. Todėl labiau norisi vadovautis tos akimirkos pajutimu. Nes juk muzika ir yra toks dalykas, kuris jaučiamas. Kažkas yra pasakęs, jog kalbėti apie muziką tai tas pat, kaip klausytis architektūros. Tai čia – tas pat.

Fotografijos ir šokio performanso pristatymas vyks rugsėjo 22 d., 17:00 val. Klaipėdos apskrities viešojoje Ievos Simonaitytės bibliotekoje, Gerlacho palėpėje. Daugiau informacijos: https://www.facebook.com/events/2676111472639535

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.