Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Būtis ir laikas su Jūrate Baranova

Filosofė, eseistė Jūratė Baranova. Regimanto Tamošaičio nuotrauka

Nekrologai, tekstai in memoriam yra vienas iš patogiausių žanrų norint sufalsifikuoti asmens įvaizdį mūsų atmintyje. Dėl keleto priežasčių. Norėdami prisiminti žmogų geresnį, kilnesnį, įdomesnį, protingesnį, nei jis buvo, prarandame gerą santykį su tiesa, tačiau išlaikome padorumą.

Prisimindami jį įvairiapusį, galime įžeisti (dažnai tai ir įvyksta) artimuosius, draugus ir pažįstamus. Jūratė ypač gebėdavo, dėl tam tikrų priežasčių taikydamasi prie žmonių, atversti skirtingus savo sielos šimtalapio puslapius. Bet koks žmogus yra sudėtingesnis, nenuspėjamesnis ir subtilesnis nei tekstas, dėl to prisiminimai didžiąja dalimi yra falsifikatas. 

Su Jūrate susipažinau Anykščių bažnyčios, kurioje esu krikštyta, šventoriuje. Ėjau iš stoties pėsčia į „Santaros-Šviesos“ suvažiavimą, kai jis dar vyko ne Alantoje, ir pakeliui užsukau į bažnyčią, kurioje močiutė kadaise, gal 1962–1963 metais, giedojo chore, o aš su persiūta iš vyresnės mergaitės mėlyno aksomo suknele persisvėrusi vyškose žiūrėjau žemyn. Viena iš chorisčiųpadalkos mane patraukė atgal, į šią šventą būtį ir laiką. Atsimenu tą judesį, kaip kiti nepamiršta skendimo fakto.

Kartais reikia pakliūti į tam tikrą vietą, kad atmintyje atgimtų tam tikras laikas. Šventoriuje atpažinusios viena kitos veidą kaip tekstus, ėmėm kalbėti apie neseniai pasirodžiusį romaną: ji – su neabejotina meile vienam personažui ir teksto idėjoms, aš – su skepsiu dėl vietomis publicistinės raiškos ir, mano manymu, autoriaus posūkio į neabejotinos sėkmės sulauksiančių kūrinių gamybą. Visai nesvarbu, kuri pasirodėm teisi, bet nuo tada susitikdavom. Maždaug dukart ar vienąkart per metus, dvejus. 

Matėmės per keliolika „Šiaurės vasarų“ Jurbarke, vėliau – Biržuose. Forumas tapdavo magiškas ir šventiškas, kai Jūratė pasirodydavo apšviesdama „artimąjį ratą“ sidabro papuošalais, vidiniu komfortu ir „įstodavo“ diskusijose aksominiu balsu, kaip kad kai kurių poetų eilėraščiuose „įstoja“ fleitos. Tarpuose tarp „Šiaurės vasarų“, reikia nereikia, apsilankydavom viena pas kitą namuose. Pas Jūratę kai kurie vakarai prasidėdavo neva „tikslinėmis“ filmų peržiūromis (atsimenu Agnès Varda), o baigdavosi impresijomis apie studentus, poetus, jų gyvas ir mirusias (mano manymu, kartais tos būklės dera vienu metu) žmonas, apskritai apie vyrus ir moteris, skyrybas ir vedybas, vienatvės sampratą ir jauseną, augalus, vaikus. Na, apie viską ne kaip apie asmeninę erdvę, bet dažniausiai kaip apie bendrą gyvenimo, pasaulio, žmonių suvokimą. Mūsų skonis dėl literatūros dažnai nesutapdavo, o politinės pažiūros – nesutapo visai. Kritinio mąstymo apibrėžimas, mano manymu, yra netikslus. Nes be kritinio suvokimo mąstymo nepavadinčiau mąstymu. Jūratė buvo atlaidi dabartinėms didžiąją visuomenės dalį valdančioms konjunktūrinėms ideologijoms. Nežinau, kaip ji gebėdavo derinti kritinį mąstymą filosofijos teorijose ir pasiduoti be filtro – šiuolaikinėje ideologizuotoje politikoje. Tačiau ji meistriškai užkardydavo diskusiją tuo metu, kai reiškiamos nuomonės grėsdavo pavirsti ginču, kuris visada palieka nuosėdų, trukdančių bendrauti toliau. Ji tiesiog sustabdydavo filmą tam tikru kadru. Kadras galėjo būti pastaba apie Johną Cassavetesą, sterilios bulvės, augančios sodyboje šiauduose, biblinius lapelius skleidžianti sekvoja, dubenėlis slyvų, nauja kepurė. Tai būdavo itin reti vakarai. Jie, kaip pasakytų Vladimiras Nabokovas, prasidėdavo lašeliu viskio taurėje tarp ledkalnių, o baigdavosi jo stikline, atskiesta šlakeliu vandens iš čiaupo. Vietoj viskio būdavo vynas. 

Buvau gal trejetą kartų ir Jūratės sodyboje netoli Molėtų. Prisimenu, kai vietoj dabar stovinčio didžiulio rąstinio namo buvo tik pamatai. Jūratė nutarė greit iškepti mėsos ir, kol ši skrudo, viena ranka laikė mentelę, o kita užgulusio ant kepsninės pastatomo, bet nestabilaus skėčio kotą. Lijo lietus. Pamaniau, kad aš negalėčiau, aplink tvyrant dėl jos išskirtinės pasaulėjautos patvariam ir gyvybingam chaosui, groti taip – keturiomis, o gal aštuoniomis rankomis. Skambinėtis su rangovais, planuoti kasti kitą tvenkinį, nes pirmajame, pasirodo, neprisisunkia vandens, brėžti būsimo anūkų vasarojimo čia perspektyvą, planuoti rožyną su kerų pavadinimais, sodinti internetu užsisakomus augalus, kartu rašyti tekstus anglų kalba, kurti bendrus projektus, organizuoti filosofijos olimpiadas, skraidyti į konferencijas. Iš atidarytos jos mašinos bagažinės byrėdavo šviežių ir džiovintų raudonėlių puokštės, bakalaurų darbai įmautėse, kiniški arbatiniai. Sodybos kalbų punktyre iki šiol liko ryškus pasakojimas apie tai, kaip vyras per lauką ant rankų nešė mirusį jos šunį. Šanelką, Tinos pirmtakę. Laukas – horizontas – vyras – šuo – dangus. Padvelkė amžinybe ir archetipais. Nietzsche ir arkliu. 

Mane kaip reta organiškai postmodernistiniame Jūratės mąstyme labiausiai žavėjo jungtys. Ji akimirksniu galėjo padaryti sklandų šuolį tarp nesusiejamų dėmenų, nušokti nuo šalia sodybos gyvenančios Marytės temos (važiuojam pažiūrėt mažų šuniukų, nusipirksim kiaušinių ir pieno) ir staiga dviem sakiniais nusklęsti prie Gilles’io Deleuze’o ir Richardo Rorty, varant su pasišokėjimais žvyruotu keliuku. Atsimenu, kaip jau antro iškasto tvenkinio (deja, ir vėl molingame) vandeny plaukiojau ratais aplink ją, pasakojančią apie kažkokią žydų filosofiją, apstulbusi nuo pačios situacijos, net nesigilindama į jos minčių logiką. Kontekstas man juk buvo nežinomas. Kartą su draugėmis buvome jos naujoje pirtyje, kurioje nebuvo vandens. Tačiau kai po kelių dienų su jomis kalbėjausi, joms atrodė, kad vandentiekis veikė.

Jūratė stengdavosi gyvenimiškas problemas supaprastinti, visai skirtingai nei filosofines: šios išsišakodavo teorijose, susiklijuodavo, koncepcijas kūrę asmenys peršokdavo laiką, savo teorijų rėmus bei galimą įtaką. Turbūt taip galėjo atsirasti „XX amžiaus moralės filosofija: pokalbis su Kantu“. O buitines, psichologines problemas ji buvo linkusi kuo greičiau ir lengviau išspręsti taip, kad jos netaptų graužiančia, gniuždančia, stabdančia darbus egzistencija. Kiekvienoje bėdoje siūlydavo ne tik išeitį, bet ir pagalbą. Iš karto, be atodairos, nesvarstydama aplinkybių, pinigais ir fiziškai. Sakydavo: „Žinai, reikia truputį paklapatalinti dėl jo (jos).“ Stebėdama ją ėmiau šiek tiek kitaip vertinti paviršutiniškumą, nesigilinimą, nepreciziškumą. Kai kartą reikėjo iš depresijos ištraukti apie mirtį susimąsčiusį vaiką, nesgi numirė mylimas katinas, ji iš karto, nelabai gilindamasi į mano telefonu pradėtą vinguriavimą, kad jaunam žmogui mirtis yra kraupi ir nesuvokiama, pasakė – atvažiuok, pasitiksiu Molėtuose. Ta gyvybė, kuri tiesiog kirbėjo tada aplink ją, penketas jos kalę Tiną pamilusių kaimo šunų, – keletas gulėjo išsidrėbę ant sofos, – šilauogės, mansardos vėjas buvo gelbėjimo ratas, kurio, deja, negali spontaniškai numesti neva ir tikrai gilūs, visada mirtinai užsiėmę savo mintimis ir nuo jų visada pavargę žmonės. 

Skambinau Jūratei lygiai prieš tris savaites iki mirties. Tarėmės susitikti po savaitės. Šeštadienį. Turėjau jai atvežti „Minties“ 1992 m. išleistus Arvydo Šliogerio verstus Martino Heideggerio „Rinktinius raštus“. Turbūt filosofiją studijuojančiai anūkei Kristei ar kokiam studentui, dėl kurio reikėjo „paklapatalinti“. Savaitės pabaigoje ji paskambino ir pranešė, kad atidėtume susitikimą. Neilgam. Nes sunku kvėpuoti, pakilo temperatūra. 

Jūratė mus paliko, manau, dėl to, kad neturėjo baimės jausmo. Ir dėl savo griežtos autonomijos. Na, ji turbūt kartodavo sau kaip amžinai jauna Modė: viskas praeina. Atsimenu pasaką apie berniuką, kuris gimė nejausdamas baimės, ir tada jam už kaklo kažkas užpylė ledinio vandens. 

Kartą iš sodybos išvažiavome pliaupiant liūčiai. Mašinoje sėdėjome matydamos tiek, kiek užrištame pilname vandens polietileniniame maišelyje mato akmenėliai. Nusikeikiau, pasakiau – išvažiuosi į plentą, iš karto stok, nes užsimušim. Ji nusijuokė, parodė į nenusakomoje tolumoje, Malholando kelyje spingsančias raudonas mašinų švieseles ir nuvažiavom. 

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Mane visada stebindavo jos gebėjimas atsisveikinti. Būdavo, diskutuojame dėl ko nors – ji aksomine balso moduliacija, aš – labai dažnai „matais“. Bet kai atvažiuoja taksi, ji taria „ate“, nusisuka ir nueina (nuvažiuoja, išnyksta sniege ar vėjuje) iš karto persijungdama į dabarties akimirką. Na, kaip kad žuvis staiga pakeičia kryptį vandeny. Aš paprastai atsisuku, mojuoju, seku žvilgsniu nutolstantį automobilį. Kartą, žinodama, kad lėktuve, kybančiame tikslią minutę danguje į dešinę nuo Aušros vartų, sėdi du labai brangūs asmenys, skrendantys į Paryžių, mojavau jiems prie spaudos kiosko išsitraukusi ryškų paplūdimio patiesalą. Prieš tai telefonu pasitikslinau, ar sėdi kairėje lėktuvo pusėj… Pro šalį ėjo turistai iš Lenkijos. Žiūrėjo į mane ir manė, kad toji išsiplaiksčiusi moteris su skuduru pirmą kartą mato lėktuvą. Bet dabar, ko gero, atėjo laikas mokytis atsisveikinti. Greitai.