Buvęs Danijos užsienio reikalų ministras U. Ellemannas-Jensenas: „Nuostabiausi metai buvo tarp 1989-ųjų ir 1991-ųjų“

Šių metų lapkričio 1 dieną šiam artimam Baltijos šalių draugui sukanka 80 metų. Lietuvos ir Danijos diplomatinių santykių užmezgimo šimtmečio ir jų atkūrimo trisdešimtmečio proga su Uffe Ellemannu-Jensenu kalbėjosi Vilniaus universiteto Skandinavistikos centro vedėja Ieva Steponavičiūtė-Aleksiejūnienė ir „bernardinai.lt“ vyr. redaktorius Giedrius Tamaševičius. „Bernardinai.lt“ skaitytojams siūlome pokalbio ištrauką, kurioje Lietuvos ir Danijos santykių istorijai lemtingi 1991 metų įvykiai prisimenami iš pirmųjų lūpų.

Giedrius Tamaševičius: Prieš dvidešimt metų Danijoje pasirodė Jūsų knyga „Østen for solen“ („Į Rytus nuo saulės“), kurios pradžioje jūs pasirėmėte austrų rašytojo Stefano Zweigo mintimi apie žmonijos Sternstunden der Menschheit (liet. žmonijos žvaigždžių valandos) ­– palankiai susiklosčiusias aplinkybes lemtingiems posūkiams žmonijos istorijoje įvykti. Šis apibūdinimas labai tinka ir Lietuvai, kuri per XX a. tokias žvaigždžių valandas patyrė net dukart. Kokį pasaulį matote šiandien, prasidėjus trečiajam XXI amžiaus dešimtmečiui?

Uffe Ellemannas-Jensenas: Prieš dvidešimt metų buvau didelis optimistas. Juk man teko patirti visą Šaltąjį karą – jis paliko gilų pėdsaką mano gyvenime. Prisimenu Danijos išvadavimą II pasaulinio karo pabaigoje, Vengrijos sukilimą, Prahos pavasarį (ne kartą lankiausi ten būdamas studentas, o vėliau kaip žurnalistas). Prisimenu Kubos krizę ir Berlyno sienos statybą, tuo metu atlikau karinę tarnybą, patyriau ir Šaltojo karo pabaigą, jau būdamas politiku ir užsienio reikalu ministru. Žvelgdamas į visą tą laikotarpį galiu pripažinti, kad patys nuostabiausi metai buvo tarp 1989-ųjų ir 1991-ųjų. Tai buvo tokie nepaprastai įdomūs ir geri metai, kad norėčiau dar kartą jais pagyventi, ne tam, kad kažką kitaip padaryčiau, bet dėl pačios nuostabios patirties. Juk per tuos metus tiek visko įvyko – pirmiausia griuvo Berlyno siena, buvo panaikinta geležinė uždanga, išsivadavo Baltijos šalys, o Sovietų Sąjunga subyrėjo. Tai buvo nuostabu.

Optimistas buvau dėl to, kad paskutiniu Šaltojo karo etapu dėl Helsinkio proceso mums pavyko parengti daug dokumentų rinkinių ir susitarimų dėl ginklų kontrolės, nusiginklavimo, tvarkos ir pagarbos atskiroms šalims. Nebuvau naivus optimistas. Nuolat sakydavau: „Atsargiai, laisvės medalis turi ir kitą pusę. O ta kita pusė – tai nacionalizmas, kuris daugybę metų, kol Europa buvo padalinta ir nelaisva, buvo slopinamas. Esama rizikos, kad nacionalizmas, staiga gavus laisvę, vėl iškils į paviršių.“ Taip ir nutiko. Tačiau tikrai nesitikėjau, kad Rusijoje atsiras toks Putinas, kuris visus tuos susitarimus tiesiog nužers nuo stalo, kaip pas mus sakoma. Tai sutartys, turėjusios užtikrinti stabilumą, laisvę ir taiką Europoje. Dėl to šių dienų Europa, o ir pasaulis (jei žvelgsime plačiau, turėdami omenyje ir tai, kaip šiandien elgiasi Kinija), mano nuomone, yra daug pavojingesnis nei Šaltojo karo laikais, bent jau pastaruoju metu.

Prieš dvidešimt metų rašydamas knygą „Į Rytus nuo saulės“ tikėjau, kad mus vis dar sieja tos išmintingos, pamatuotos sutartys, kad jomis vadovaudamiesi galėsime ir toliau gyventi… Šiandien, ko gero, rašyčiau kitokią knygą (šypsosi).

Ieva Steponavičiūtė-Aleksiejūnienė: Grįžkime dar kartą į 1991-uosius, į tą pilną euforijos, bet ir dramatišką laiką. Didysis pasakojimas Lietuvoje apie tuos laikus daugiausia dėmesio skiria Islandijai – pirmajai mus pripažinusiai valstybei. Prisimenama, kad Islandijos užsienio reikalų ministras Jónas Baldvinas Hannibalssonas Lietuvą aplankė jau 1991 m. sausį, o Islandijos parlamentas patvirtino, kad 1922 m. priimtas sprendimas pripažinti Lietuvos nepriklausomybę lieka galioti. Tačiau tai juk dar ne visa istorija, ar ne? Kaip Jums, kaip danui ir kaip žmogui, taip aktyviai dalyvavusiam anuometiniuose procesuose, visa tai atrodo?

Uffe Ellemannas-Jensenas: Atrodo puikiai. Pirmiausia pasakysiu, kad su Jónu Baldvinu esame geri draugai. Jo padėtis buvo visiškai kitokia nei mano. Ankstesnis islandų pripažinimas buvo priimtas tais laikais, kai Islandiją su Danija siejo personalinė unija. Danija Lietuvos nepriklausomybę pripažino 1921 metais. Mes nepripažinome Lietuvos inkorporavimo į Sovietų Sąjungą. Būtent dėl šios priežasties negalėjau atvykti į Vilnių, juk būčiau turėjęs prašyti vizos Maskvoje.

1991 m. pradžioje mes sudarėme sutartis su kiekviena iš Baltijos valstybių, kuriose patvirtinome, kad mūsų 1921 m. pripažinimas tebegalioja, kad niekada nepripažinome, kad šios trys šalys tapo Sovietų Sąjungos dalimi ir kad diplomatinius santykius atkursime, kai tik tam atsiras reikiamos sąlygos. Toliau negalėjome eiti. O kaip dėl to tūžo Maskva! Mūsų ambasadorius buvo iškviestas į Užsienio reikalų ministeriją ir ten kaip reikiant gavo pylos. Sovietų ambasadorius apsilankė pas mus ir taip pat plūdosi. O mes jam ramiai paaiškinome, kad yra taip, kaip yra.

Galiausiai jie visiškai pasiuto, kai balandžio mėnesį priėmėme Lietuvos Ministrę pirmininkę Kazimirą Prunskienę. Po Kopenhagą su ja važinėjome dideliu Užsienio reikalų ministerijos automobiliu, kurį puošė Danijos ir Lietuvos vėliavos. Surengėme bendrą spaudos konferenciją, kurios metu prieš mus buvo padėtos Lietuvos ir Danijos vėliavėlės. Kaip jie pyko! (juokiasi).

Štai kokių dalykų galėjome padaryti. O ta sutartis, kurią sudarėme vasario pabaigoje ar kovo pradžioje su Vilniumi, aiškiai patvirtino, kad Lietuvos nepriklausomybę esame pripažinę dar 1921 metais. Na, o istorija apie Jóną Baldviną Hannibalssoną tikrai gera. Laikykitės jos. Visada puiku, kai mažos šalys, kurios jaučia didelių šalių spaudimą, suvienija jėgas panašiose situacijose.

Giedrius Tamaševičius: Ar nebuvo sunku įgyvendinti tokią politiką Baltijos šalių atžvilgiu, turint omenyje tuo metu egzistavusias simpatijas Sovietų Sąjungai, raginimus netrukdyti Gorbačiovui vykdyti reformas, kitaip tariant, „nesiūbuoti valties“? Kaip reikėjo elgtis atpažinus, kad tai yra šių mažų tautų žvaigždžių valanda, suvokus, kad reikia padėti joms išnaudoti savo šansą?

Uffe Ellemannas-Jensenas: Tuos žodžius don’t rock the boat (liet. nesiūbuokite valties) mums kartodavo kai kurios didžiosios Europos ir Šiaurės Amerikos šalys. Tuo jos norėdavo pasakyti, kad mes nekeltume problemų Gorbačiovui. Priimti tokius paraginimus rimtai nebuvo lengva. Juk tuo pat metu pats Borisas Jelcinas darė viską, kad valtis būtų išsiūbuota. Tai, kas mus iš tiesų išgąsdino ir sunervino – tai 1991 m. liepos 31 d. žudynės Medininkuose (esu vėliau ten lankęsis ir klausęsis Tomo Šerno – vienintelio likusio gyvo pareigūno, vėliau tapusio kunigu, pasakojimo).

Šiuos įvykius lydėjo fantastiška savaitė – the window of opportunity (liet. galimybių langas). Pirmadienis (1991 m. rugpjūčio 19 d.), karinė muzika per Maskvos radiją, pučas. Kas gi čia darosi? Turėjome nuojautą, kad kažkas turi įvykti. Kopenhagoje buvome įsteigę Baltijos šalių informacijos biurą, kuriame  kiekviena Baltijos šalis turėjo savo atstovą, galima sakyti, tai buvo jų ambasadų veiklos pradžia. Dėl to buvome gerai informuoti apie tai, kas vyksta. Turėjome ryšių visose šalyse.

Tos savaitės trečiadienį (rugpjūčio 21 d.) Briuselyje vyko NATO šalių užsienio reikalų ministrų susitikimas. Tai nepamirštamas laikas. Posėdžio metu telefonu susisiekėme su keliais Raudonosios armijos karininkais, anksčiau dalyvavusiais bendruose susitikimuose su NATO atstovais. Taip mus pasiekė žinia, kad kariuomenė ir kitos jėgos netrukus pričiups perversmininkus, kad iš Maskvos ateinančios informacijos nereikia priimti už gryną pinigą. Vėliau išgirdome, kad telefonu su mumis nori kalbėtis pats Borisas Jelcinas. Tuometinis NATO generalinis sekretorius vokietis Manfredas Wörneris išėjo pokalbio į kitą patalpą, o kai sugrįžo (juokiasi), pasakė: „Perduodu visiems labų dienų nuo Jelcino. Dalis perversmininkų pabėgo, kiti yra areštuoti. Gorbačiovas grįžta iš namų arešto Kryme. Viskas bus gerai.“ Be to, Jelcinas paprašė, kad į NATO susitikimo komunikatą būtų įtraukta ir žinutė nuo jo paties. Tuo metu įsignybau sau į ranką. Ar aš nesapnuoju? Tai buvo nuostabu.

Toliau atidžiai sekėme įvykius. Pirmoji žinia šeštadienį mus pasiekė iš Estijos. Su mumis susisiekė užsienio reikalų ministras Lennartas Meris, kuris mums pranešė, kad Estija perėmė savo sienų kontrolę. Na, taip, perėmė. Nors „romėnų“ pajėgos dar buvo visose trijose šalyse. Tačiau mes Danijos užsienio reikalų ministerijoje šią žinią priėmėme kaip window of opportunity. Tą patį vakarą paskelbėme, kad atkuriame diplomatinius santykius su visomis trimis Baltijos šalimis.

Kitą rytą pusryčiaudamas namuose sulaukiau skambučio iš Vokietijos. Skambino užsienio reikalų ministras Hansas-Dietrichas Genscheris: „Man pranešė, kad jūs atkūrėte diplomatinius santykius su Baltijos valstybėmis. Ar tai tiesa?“ „Taip!“ – atsakiau aš. – „Argi mes nebuvome susitarę, kad prieš priimdami tokius sprendimus, dar turėtume visi pasitarti?“– „Taip!“ – „Bet Jūs man nepaskambinot!“ – „Nepaskambinau, nes Jūs būtumėt paprašęs manęs šiek tiek palūkėti, o aš laukti nenorėjau. Tuomet mes būtume susipykę, o aš tikrai nenorėjau su Jumis pyktis.“ Tuomet jis nusijuokė ir pasakė: „Koks įžūlumas! Turėsit dėl to rūpesčių, bet būkit ramus, mes Jus palaikysim. Padarysiu viską, kad Vokietija pasektų jūsų pavyzdžiu.“ Jie taip ir padarė.

Po kelių dienų sulaukėme nuostabaus vakaro, į kurį nuolat sugrįžtu savo mintimis. Trijų Baltijos šalių užsienio reikalų ministrai po vizito Reikjavike turėjo atskristi į Kopenhagą. Mūsų karalienė Margarita II buvo paprašiusi, kad ministrai atvyktų susitikti su ja, net jei ir būtų labai vėlu. Algirdas Saudargas, Jānis Jurkānis, Lennartas Meris ir aš susėdome į autobusiuką ir pajudėjome į Fredensborgą – karalienės vasaros rezidenciją.

Tuo metu buvo beveik vienuolikta valanda vakaro. Pilies kieme mus pasitiko karalienės rūmų sargybiniai, dėvintys lokio kailio kepures. Mums įvažiuojant nedidelis karinis orkestras užgrojo Danijos vėliavos maršą, kiemą nušvietė pilnatis. Tuo metu vienas iš ministrų, nepamenu, Saudargas ar Jurkānis, pasakė: „Don’t cry, Lennart“ (liet. „Neverk, Lenartai“). Tiesą pasakius, mums visiems gerklę gniaužė graudulys. Prie įėjimo į rūmus laukė iškilmių uniformą dėvintys rūmininkai ir karališkasis šuo – taksas, kuris lojo, kviesdamas užeiti. Mus pasitiko karalienė Margarita II su vyru, pakvietė vidun, pavaišino šampanu ir trumpai visus pasveikino: „Sveiki atvykę į laisvę!“ Visi graudinomės. Tai buvo nuostabus vakaras.