C. S. Lewiso „Didžiosios skyrybos“ – įkvepiantis Dangaus ir pragaro anonsas

Klausimas, kurį, neabejoju, esate sau uždavę bent kartą gyvenime. Klausimas, kuris tiesiog tūrėtų būti įdomus kiekvienam, save laikančiam tikinčiu žmogumi. Krikščionybė teigia, kad Dangus – visos mūsų žemiškos kelionės tikslas, siekiamybė (turbūt pamenate mokyklos laikais skaitytą vyskupo K. Paltaroko vaikišką „Katekizmą“, kuriame tiesiai šviesiai rašoma, kad žmogaus gyvenimo prasmė yra „vykdyti Dievo valią ir patekti į Dangų“). Jėzus netgi ragina dėl Dangaus nertis iš kailio, siekti jį „užsigrobti“ nelyg priešo tvirtovę (žr. Mt 11, 11–15). Rimti reikalai.

Tik viena bėda. Kada paskutinįkart iš Katalikų Bažnyčios narių Lietuvoje girdėjote pasakojant apie Dangų? Aš irgi neatsimenu. Net per laidotuves.

Žinoma, tai nėra lengva tema. Galbūt mus savotiškai „stabdo“ apaštalo Pauliaus žodžiai, kad Dievą mylinčiųjų laukia tai, „ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į širdį neatėjo“ (1 Kor 2, 9). Atrodo, ką čia, žmogau, daugiau sumąstysi ir prisisvajosi – svarbiausia gyventi tikėjimu, o kas konkrečiai laukia ten, anapus, kaip atrodys toji Dangaus karalystė – neaišku. Nebent tiek, kad ten bus labai gerai.

Suprantu tokį požiūrį – tačiau nemanau, kad reikėtų jo laikytis. Pirmiausia, išsamiau nesvarstydami ir nekalbėdami apie Dangų, krikščionys mažina galimybę, kad kiti žmonės bus patraukti jų tikėjimo liudijimo. Juk daugybė žmonių Lietuvoje (gal ir Jūs, skaitytojau ar skaitytoja) nėra praktikuojantys krikščionys ar neišpažįsta kitos religijos – tačiau vis tiek tiki kažkokiu anapusiniu pasauliu, pomirtiniu gyvenimu. Tai – jaudinama, netgi mus vienijanti tema. Tad kodėl nesvajoti apie Dangaus karalystę, kodėl nebandyti šios karalystės troškimu uždegti kitų?

Antra: Biblija mums duoda užuominų apie tai, kas bus Danguje. Pavyzdžiui, Jėzus kalba apie amžinąją šventę – vestuvių puotą, linksmybes (žr. Jn 2, 1–11) arba vaišes prie stalo (Lk 13, 29). Kitaip sakant – balius. Įdomu, ar ne? Beje, vestuvės turi gilių teologinių prasmių, tačiau pagalvokime ir apie pačią „žemiškiausią“: santuokos šventė, vestuvės juk yra pati laimingiausia, džiugiausia gyvenimo diena… na, bent jau taip dažniausiai būna. Santuoka nėra „laiminga pabaiga“ – tai yra tik naujo gyvenimo etapo laiminga pradžia. Viltingi dalykai. Tik ar apie juos kalbame?

Čia turiu prisiimti ir savo, kaip religijos temų redaktoriaus, atsakomybę – pažadu, bus tinklalaidė šia tema. O kol kas kviečiu į rankas paimti gerą knygą.

Dangaus autobusas

Clive‘as Staplesas Lewisas (1898–1963) – britų lingvistas, rašytojas, krikščionis anglikonas. Jei apie šį žmogų jums neteko girdėti, prisiminkite fantastines knygas (ar filmus) „Narnijos kronikos“ – jis yra jų autorius. Tačiau rašytojas garsus ir dėl kitų savo knygų, kuriose paprastai, vaizdingai ir intelektualiai perteikia bei aiškina krikščionybės tiesas.

Viena iš tokių knygų yra fantastinis-teologinis romanas „Didžiosios skyrybos“. Autorius šiuo kūriniu siekė plačiajai auditorijai pristatyti, koks gi galėtų būti krikščioniškasis Dangus ir pragaras – ir tam panaudojo ne tik savo vaizduotę, bet, svarbiausia, rėmėsi teologinėmis žiniomis.

Taip pat jis savo romanu reagavo į poeto Williamo Blake‘o knygą „Dangaus ir pragaro vedybos“, kurioje teigiama, kad šias dvi sferas įmanoma sujungti. C. S. Lewisas jau knygos įžangoje pabrėžia, jog Dangus ir pragaras – absoliučiai nesuderinami dalykai; jei renkiesi pragarą – Dangaus nematysi. Jei pasirinksi Dangų – pragaras tau tiesiog bus nevertas dėmesio. „Didžiosios skyrybos“ ir kalba apie tai, kodėl vienareikšmiškai verta rinktis Dangų.

Romano veiksmas toks: pagrindinis veikėjas atsidūrė „Pilkajame mieste“ – labai niūrame krašte, kur nerasi nė vieno medžio ar upelio – vien pilki, apleisti namai. Gatvės tuščios, oras bjaurus, paros laikas nesikeičia – atrodo, kad tuoj sutems, nors taip ir nesutemsta.

Greit išaiškėja, kad tai yra pragaras. Žmonės čia gyvena (jei taip galima pasakyti) dešimtimis tūkstančių kilometrų atsitraukę vienas nuo kito – mat baisiai neapkenčia kaimynų, o jei tokių sutinka – tuoj pat susipyksta ir išsikelia kitur.

Tačiau kartais į pragarą atvažiuoja autobusas iš Dangaus. Visi norintieji gali į jį įlipti, apsilankyti Danguje, tiksliau – pačioje Dangaus „pradžioje“, savotiškame jo „prieangyje“. Pragaro žmonės netgi turi galimybę Danguje pasilikti, jei tik panorės. Pagrindinis veikėjas susidomi šia kelione – ir joje jam atsiskleis svarbios, kartais netikėtos tiesos apie gyvenimą, mirtį, Dievą ir amžinybę.

Nesinori atskleisti siužeto (beje, romanas trumpas, įmanoma perskaityti per vieną vakarą), tik pasakysiu keletą, mano manymu, pagrindinių dalykų, kurie knygoje patraukė mano dėmesį. Tiesa, paties veiksmo romane palyginti nedaug – esminį kūrinio „svorį“ sudaro veikėjų pokalbiai ir ginčai, nuo kurių priklauso ir pagrindinio veikėjo likimas. Tad pateiksiu keletą minčių apie tai, kokią žinią apie Dangų ir pragarą supratau iš C. S. Lewiso. Beje, ši anglikonų rašytojo žinia laba gerai dera ir su Katalikų Bažnyčios mokymu.

Dangus yra gražus ir įdomus

Kaip įsivaizduojate Dangų?

Kol nebuvau susipažinęs su krikščionių autoriais (tarp jų, ir C. S. Lewisu), mano sąmonėje ilgą laiką vyravo vaizdiniai, atsinešti iš saldžių religinių paveikslėlių, žiniasklaidos bei filmų. Na, žinot, ant debesies sėdintis žilabarzdis senukas, putlūs angeliukai, debesėliai, žydra spalva – ir išskydusios, plevenančios be gyvybės ženklų akyse, tartum gyvenimo džiaugsmą praradusios sielos, kurios neaišku ką veikia Danguje. Ne itin viliojantis pasiūlymas.

Kaip vėliau nustebau, pamatęs, jog tokie vaizdiniai populiarūs ir šiandien, net ir tarp žmonių, save vadinančių katalikais. 2014 m. tuometiniame Lietuvos edukologijos universitete parašiau magistro darbą Dangaus ir pragaro tema. Viena iš darbo dalių buvo apie tai, kaip jaunimas (nuo 14 iki 25 m.) supranta Dangų ir pragarą. Internetu kviečiau užpildyti anoniminę anketą su atvirais klausimais.

Atsakymus atsiuntė 214 respondentų. Daugiau nei pusę jų sudarė katalikai, tačiau atrašė ir nemažai ateistų (nuoširdžiai ačiū jiems už tai). Puikiai suprantu, kad šie skaičiai, švelniai sakant, neįspūdingi. Bet apklausos rezultatai labai nustebino – ir jie atliepia mūsų temą:

• 89 proc. visų jaunųjų respondentų teigė, kad norėtų gyventi amžinai. Tačiau paklausti, kur – Danguje ar šioje žemėje – daugiau nei pusė pasirinko žemę. Kas įdomu, kad katalikais save įvardiję asmenys čia neišsiskiria – beveik pusė jų labiau norėtų amžinai gyventi žemiškajame pasaulyje, o ne Danguje. Tokį jų pasirinkimą pirmiausia lėmė įsitikinimas, kad… šioje žemėje gyventi įdomiau (!).
• Kaip tai paaiškinti? Galbūt su tuo susiję įsišakniję statiški Dangaus vaizdiniai? Respondentai katalikai, apie tai rašydami, labiausiai akcentavo šviesą, debesis, sparnuotus angelus, mėlyną spalvą ir saulę. Beje, ateistų įsivaizdavimas buvo praktiškai toks pat.
• Panaši situacija ir su pragaro vaizdiniais. Visur dominavo „ugningi požemiai“, „juodos ir raudona spalvos“ ar „velniai su šakėmis“. Maža to, katalikai apie pragarą prirašė žymiai daugiau vaizdinių negu apie dangų.

Būtų per drąsu sakyti, jog šabloniškas, net sukarikatūrintas krikščioniškos anapusybės vaizdavimas sukelia tikėjimo krizę. Bet ir neprideda tikėjimo – kam keliauti, jeigu kelionės tikslas kažkoks neaiškus?

Ir čia į sceną įžengia C. S. Lewisas, bandydamas įtikinti, kad Dangus – tai tikrovė, tikresnė už žemiškąjį gyvenimą. Pirmiausia jis Dangų vaizduoja kaip superžemę – pasaulį su įspūdingais kalnais, į kuriuos reikia įkopti, upėmis, medžiais, slėniais ir kitais gamtos objektais. Tai, kas nuo pat žmonijos pradžios mums artima, sava. Patobulinta Rojaus sodo versija. Kitaip sakant, pasaulis, kuriame žmogus jaučiasi savas. Visiška priešingybė niūriam, vienodam, industriniam pragarui.

Kodėl įsivaizdavimas, kad Dangus galėtų atrodyti būtent taip, – visai prasmingas? Prisiminkime Pradžios knygą: „Dievas apžvelgė visa, ką buvo padaręs, ir iš tikrųjų matė, kad buvo labai gera“ (Pr 1, 31). Kūrinija buvo sukurta gera, Dievas ja džiaugėsi. Teologai svarsto, kad vėliau įvykęs angelų bei pirmųjų žmonių nuopuolis pažeidė kūrinijos tobulumą ir gėrį – tačiau tikime, kad tai bus atkurta laikų pabaigoje, kai visa kūrinija bus perkeista, ypatingai pagerbta (žr. Rom 8, 18–21). Dievas nori, kad tai, kas yra gera, išliktų. Tad galbūt kažkas panašaus į mus kerinčią gamtą yra ir tos „tarpinės būklės“ iki pasaulio atnaujinimo – Danguje?

Ką tik į galvą šovė pavyzdys iš visai kito lauko. Mokslinės fantastikos autoriaus Arthuro Clarke‘o romane „Kosminė odisėja 2001“ pagrindinis veikėjas patenka už Saulės sistemos ribų, į nežemiškų visatos būtybių globą. Tam, kad astronautas jaustųsi kaip įmanoma natūraliau, drąsiau ir jaukiau, ateiviai jam kosmose sukūrė „butą“ su butaforiniais baldais, netikru alumi ir pasikartojančias naujienas pranešančiu TV kanalu. Na, turbūt stengėsi ateiviai, kiek galėjo, bet nelabai pavyko. Tai štai, Dievas turėtų būti kur kas talentingesnis kūrėjas. Tad galbūt Jis mums parengė tokią Dangaus „aplinką“, kuri mums bus labai artima, tartum grąžinanti į pačias laimingiausias vaikystės ar jaunystės dienas? Galbūt mūsų giliausi, kilniausi troškimai ir svajonės yra „nuorodos“ į tikrovę, laukiančią amžinybėje?

Danguje būsime labiau gyvi ir tikri

Dar didesnį dėmesį patraukia Dangaus gyventojai. Jie neprimena plevenančių dūšelių – ne, jie yra tvirti, kūniški, gražūs, linksmi ir galingi. Visa tai išryškėja, kai juos lyginame su pragaro gyventojais. Šie „dangiečių“ bijo, jiems atrodo, kad, bėgant Dangaus gyventojams, dreba žemė. „Pragariečiai“, patekę į Dangų, tampa apgailėtinai silpni: jie negali pakelti nukritusio medžio lapo, žolė jiems – tartum kojas pjaunantys peiliai, bristi per upę jokių šansų – srovė juos griauna tartum dideliu greičiu besisukantis bėgimo takelis sporto salėje. Lyg to būtų maža, „pragariečiai“ savo siaubui suvokia, kad jų pilkasis pasaulis sutelpa į mažytį, vos įžiūrimą grūdelį, esantį žolėje Danguje. Taigi, Dangus ir pragaras nėra lygiareikšmiai dalykai.

Ką visa tai reiškia? C. S. Lewisas čia akcentuoja seną biblinę tiesą – kuo žmogaus santykis su Dievu yra stipresnis, tuo jis pilnesnis, tikresnis, gyvesnis. Kuo labiau artėji savo Kūrėjo, gyvenimo Šaltinio link – tuo labiau leidi Jam tave pripildyti. Jėzus Kristus, įsikūnijęs Dievas, tai pabrėžė labai aiškiai: „Kas pasilieka manyje ir aš jame, tas duoda daug vaisių; nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti“ (Jn 15, 5); „Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, – kad apsčiai jo turėtų“ (Jn 10, 10).

C. S. Lewisui didžiulį įspūdį darė prisikėlusio Kristaus asmuo, ypač toji Evangelijos vieta, kurioje Jis po Prisikėlimo pas savo mokinius įžengia kiaurai duris (žr. Jn 20, 19). Mums gali atrodyti, kad Jėzus tartum pavirto vaiduokliu ar dūšele, tačiau rašytojas knygoje „Tiesiog krikščionybė“ tvirtina: ne, tai šis, materialusis pasaulis, palyginti su naujuoju Kristaus kūnu, tebuvo migla. Jėzus tapo dar tikresnis – ir mes esame pašaukti tokie būti.

Ir atvirkščiai – kuo esi labiau nutolęs nuo Dievo, tuo daraisi blankesnis, netikras, išskydęs. Dėl to C. S. Lewiso kūrinyje pragaro gyventojams taip sunku „pakelti“ Dangų. Vaizdžiai kalbant, jie savo žemiškajame gyvenime nesiruošė gyventi Dangaus klimato sąlygomis – gyventi ieškodami Dievo, santykio su Juo ir su kitais žmonėmis. Šia prasme „pragariečiai“ labiau primena dūšeles iš populiarių vaizdinių. Kuo mažiau Dievo – tuo mažiau tikrovės, tad pragaras tampa tartum gyvenimo iliuzija, nevykusia butaforija („pragariečiai“ gali mintimis susikurti įvairių daiktų, ginklų ar būstą, tačiau nuo to jie laimingesni nė kiek netampa). Tokią situaciją rašytojas vaizdžiai apibūdina kitoje savo knygoje „Kančios problema“: ten jis pragaro gyventojus vadina „sielos lavonais“.

Dangus ir pragaras prasideda jau dabar

Vis dėlto, kaip čia yra, kad gerasis Dievas leidžia egzistuoti tokiai baisiai realybei kaip pragaras? C. S. Lewisas visur ir visada atsako: pats žmogus jį pasirenka – ir sau susikurią tokią ne-būtį. Tą skaitome ir „Didžiosiose skyrybose“: pragaro gyventojai Danguje susitinka savo žemiško gyvenimo artimuosius, draugus ar bendrininkus. Jie „pragariečius“ kviečia pasilikti Danguje, atrasti tikrą Gyvenimą, pasinerti į dar nematytą, amžiną nuotykį. Kas to nenorėtų? Tačiau dauguma „pragariečių“ to nenori.

Kodėl? „Pilkojo miesto“ gyventojai taip persisunkę pavydu, kerštu, įtarumu, smurtingumu, savimyla ir kitais „trukdžiais“, kad tai jau tapę jų savastimi, asmenybę ėdančiomis rūdimis. Jie per daug išdidūs, kad priimtų Dievo kvietimą gyventi – ir, patys to nejusdami, pamažu žengia katastrofos link.

Pamenate fantastinį filmą „Kur nuneša sapnai?“ Jame pagrindinis veikėjas po mirties patenka į dangų, vėliau nukeliauja į pragarą išgelbėti žmonos, kuri nusižudė. Pragare – „standartinis“ vaizdas: baisiai kenčiančios, klykiančios sielos beviltiškai meldžia, kad kas nors jas iš ten išvaduotų. Tuo metu C. S. Lewisas teigia, kad pragaro sielos ne meldžia Dievo atleidimo, o rodo Jam vidurinįjį pirštą.

Ar tai dera su Katalikų Bažnyčios mokymu? Tikrai taip. Katekizmas kalba apie situacijas, kai žmogus „atstumia gailestingą Dievo meilę“, „savo paties laisvu noru“ nuo Jo atsiskiria ar nuo Jo „valingai nusigręžia“ (žr. KBK 1033, 1037). Tokia mums duotos laisvos valios kaina.

Kita vertus, knygoje matau įdomų momentą. Kol dar yra galimybė, autobusas į Dangų vis tiek kursuoja, ir savanoriai kviečiami likti Danguje. Man tai labai panašu į katalikiškąjį Skaistyklos vaizdavimą, pagrindiniam romano veikėjui taip pat pasakoma: nori, vadink tai skaistykla, jei tau taip tinka (beje, už savotišką „toleranciją“ skaistyklos dogmai, C. S. Lewisą iki šiol „tarkuoja“ kai kurios evangelikų atšakos).

Katalikai, kalbėdami apie Skaistyklą, remiasi šv. Pauliaus mintimi, kad amžinybėje kai kurie žmonės turės būti Dievo išgryninti, nuskaistinti „tartum per ugnį“ (žr. 1 Kor 3, 11–15). Kur yra toji ugnis „Didžiosiose skyrybose“? Manyčiau, kad dialogai tarp Dangaus ir pragaro gyventojų. „Pragariečiai“ privalo priimti tikrovę, atsisakyti savo tamsos, mesti lauk išpūstą išdidumą, pavydą, savo klaidų nematymą ir kitą blogį. Jei tai padarys ir priims Dievo meilę, – tik tada jie bus pasirengę Dangui. Panašiai kalba ir Katalikų Bažnyčia. Ir dėl to katalikai meldžiasi už sielas Skaistykloje – kad jos kuo lengviau ir greičiau priimtų Dievo meilės ir tiesos ugnį.

Ir, kas svarbiausia – turime būti budrūs jau dabar. Jau šiandien stebėti, kur link judame, kokį gyvenimą renkamės. Nes Dangus ir pragaras prasideda jau šią akimirką.

Taigi, dar kartą rekomenduoju perskaityti „Didžiąsias skyrybas“ – C. S. Lewisas rašo šimtąkart talentingiau ir įdomiau negu aš. Jei pavyks sudominti – ši diena bus labiau laiminga.

Ir niekada nenuvertinkime vaizduotės – juk tai tokia pati Dievo dovana, kaip ir tikėjimas, protavimas ar jausmai.

Projektą „Krikščioniška literatūra – ne tik davatkoms“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba