2021 02 15

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

„Camino Lituano“ kelio pradžia: nuovargis Č. Milošo gimtinėje, išžvalgyta Lietuva ir banguojantys kilometrai   

Camino Lituano nuotrauka

Piligriminis Šv. Jokūbo kelias „Camino Lituano“ tapo „European Ramblers Association“ (ERA) nariu – tai patvirtinantis sertifikatas gautas šią savaitę. ERA yra ilgų distancijų pėsčiomis maršrutų tinklas, skatinantis vaikščiojimą, žygius, taip pat tinklas rūpinasi Europos kultūros paveldo apsauga ir plėtra.

Kelio sujungti. Tokiu šio sezono šūkiu pristatomas „Camino Lituano“ – pirmas ir vienintelis savarankiškai keliauti paruoštas 500 kilometrų kelias Lietuvoje, besidriekiantis nuo Žagarės iki Seinų Lenkijoje. Tačiau tai – ne tik kilometrai, bet ir žmonių emocijos, atradimai, išgyvenimai einant ir atradus kelią. Arba – jame atradus save.

„Camino Lituano“ nėra tik Šv. Jokūbo simboliu – kriauklėmis – sužymėtos kelio atkarpos nuo taško A į tašką B. Kelias tapo reiškiniu, prie kurio jungiasi vis daugiau jame esančių bendruomenių, tampančių Kelio kūrėjais.

Lietuviškasis Šv. Jokūbo kelias gimė iš didelio tikėjimo, kad jo Lietuvoje reikia. Jis prasidėjo nuo kelių žmonių iniciatyvos, o dabar Kelio kūrimo kamieną sudaro kelios dešimtys žmonių, kurie juo rūpinasi savanoriškais pagrindais. „Camino Lituano“ bendruomenės nariai sako, kad pažvelgti iš laiko perspektyvos yra įdomu, nes kelyje į Kelią buvo daugybė spalvų, nutrintų kojų, pažinčių ir mažų stebuklų.

Kas yra „Camino Lituano“? Viskas prasidėjo nuo žingsnių.

Kelias tapo įkvėpimu kūrybai

Piligriminiai keliai nėra jokia naujiena pasaulyje, o Camino de Santiago kelią Ispanijoje žino net ir tie, kurie ėjimu pernelyg nesidomi. Tačiau Camino de Santiago jau seniai išaugęs tradicinio kelio batus. Jis virtęs įkvėpimu kūrybai, apie jį statomi filmai ir rašomos knygos.

Ispaniškas kelias raidėmis bei vaizdais įprasmintas ir mūsų šalyje. Lietuviško kelio krikštatėviu vadinamas režisierius Jokūbas Vilius Tūras, kuris buvo vienas iš pirmųjų žinomų žmonių, nuėjusiu Camino de Santiago kelią Ispanijoje. Jo sukurtas dokumentinis filmas „Sapnuoju, kad einu“ 2013 metais apdovanotas „Sidabrine gerve“.

Netrukus knygą „Kelias į Santjago de Kompostelą“ išleido Kristina Stalnionytė, o  jį taip pat nuėjusi lietuvė Guoda važinėjo po Lietuvą ir apie šį kelią pasakojo bendruomenėms. Camino de Santiago ėmė eiti vis daugiau lietuvių. Kelio sujungti žmonės susipažino ir susitiko – taip atsirado mintis padaryti piligriminį kelią ir Lietuvoje.

Būsimojo kelio entuziastai sako patys nežinoję, kas bus ir ar pavyks. „Susitikome su lenkiškojo „Camino Polaco“ kūrėjais. Jie paskatino, padrąsino mus. Siūlė viską daryti piligriminiais pagrindais – žengti pirmą žingsnį, padaryti pirmąjį etapą. O toliau – kaip Dievas duos“,– sako „Camino Lituano“ bendruomenės nariai Marius Minkevičius ir Gintas Dabašinskas, Kelyje buvę nuo pat idėjos pradžios.

Sukurtas asmenine žmonių iniciatyva

500 kilometrų. 21 etapas. Toks yra lietuviškas Šv. Jokūbo kelias, sukurtas ir sužymėtas asmenine kelių dešimčių žmonių iniciatyva. Jis nėra susijęs su jokia politine partija, o kelio kūrimui nepasinaudota nei projektinėmis, nei Europos Sąjungos lėšomis.

Pradėjus kelionę į Kelią buvo nutarta, kad jis ves nuo Latvijos iki Lenkijos sienos. Teko ne tik atrasti maršrutus, tačiau ir kas 25–30 kilometrų rasti nakvynės vietas piligrimams.

Lietuviškasis camino driekiasi per kaimus ir miestelius, kur nėra nei daug svečių namų, nei viešbučių. Todėl nakvynės stotelėmis tapo pačios įvairiausios vietos – pavienės ir kaimo turizmo sodybos, dvarai, bendruomenių namai, parapijos.

Buvo istorijų ir su maršrutų paieškomis. Iš karto vienas kelio etapas būdavo ištyrinėjamas nekeliant kojos iš namų – pagal žemėlapį. Tada – ten esančių bendruomenių paieška, keli vietovės apžvalgymai automobiliu, paskui – 2–3 žvalgybiniai žygiai pėsčiomis.

Nutikimų apstu. Pavyzdžiui, kelio žvalgai pagal žemėlapį eina lapkričio mėnesį ir žino, kad jiems reikės patikrinti 24 kilometrus. Tačiau dėl, pavyzdžiui, ūkininkų tvorų, kitų užkardų, nežinia iš kur atsirandančių neišbrendamų pelkių tenka nueiti 42 kilometrus. Būna, kad ir per lietų, sniegą, vėją.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Susitikimas – prie Č. Milošo dvaro

Kėdainių rajone gyvenanti ir piligrimus nakvynei priimanti Jolanta Donskienė su „Camino Lituano“ keliu susipažino dar tada, kai jis buvo kuriamas.  J. Donskienė gyvena visiškai šalia – sako, kad kaskart, pažvelgusi pro langą, mato Kelią. Pirmą kartą apie tai, kad kuriamas „Camino Lituano“ kelias, ji išgirdo iš savo pažįstamos.

„Aš tai priėmiau kaip savaime suprantamą dalyką ir įsijungiau. Tikėjau, kad tai nuostabus ir reikalingas dalykas, kad tai prasminga. Idėją priėmiau labiau emocionaliai, gal net intuityviai. Tokia ir buvo pradžia“, – pasakoja J. Donskienė.

Čia, Kėdainių rajone, išties ypatinga vieta, mat kelias atveda nuo Paberžės, kur gyveno Tėvas Stanislovas, iki Šetenių, kur gimė Česlovas Milošas. J. Donskienė priklauso „Isos slėnio draugijai“, besirūpinančiai Č. Milošo atminimu.

Savo istoriją turi ir pats čia vedantis kelias, kuris Kėdainių rajone žinomas kaip istorinis kelias Ryga‒Kaunas. Galima sakyti, kad tai XV amžiaus „Via Baltica“. Kelias buvo daug naudojamas iki penktojo praeito amžiaus dešimtmečio. Vėliau ‒ kiek primirštas.

„Jis vietomis buvo sunkiai pereinamas. Dabar jau sutvarkytas, tik vienoje vietoje bristi reikia. Pamenu tą dieną, kai susitikome su kelio kūrėjais, jau žvalgančiais šią atkarpą. Atėjau jų laukti prie Č. Milošo dvaro. Manęs prašė pasitikti, papasakoti apie šią vietą ir kad pajaustų, ar piligrimams šis kelias gali būti įdomus.

Laukiu ir matau – ateina suplukę, sugula ant pievos. Pavargę, sukaitę. O aš entuziastingai bandau pasakoti, kad čia unikali vieta, čia gimė Nobelio premijos laureatas ir kad viskas buvo kitaip. Šalia Milošo dvaro buvo autentiški senoviniai kaimai, bet melioracijos laikotarpiu visa tai nušluota, sukuriant tarybinius vienos gatvės kaimus.

Todėl, pasakodama apie tai, bandžiau perduoti savo asmeninį jausmą. Taip ir užsimezgė mūsų santykis, atradom vietas, kur galėtų nakvoti keliautojai“, – sako J. Donskienė.

vivecamino.com nuotrauka

„Jie palieka daug įdomaus pasaulio“

O netrukus pradėjo eiti piligrimai. Jau paruoštu, sužymėtu, išžvalgytu keliu. Žmonės yra tokie skirtingi, sako Jolanta. Tačiau tie, kurie eina šiuo keliu, turi ir bendrą, sunkiai apčiuopiamą ar įvardijamą – piligriminę – jungtį.

„Čia ateina žmonės, kurių ne vienas jau yra keliavęs Portugalijoje, Ispanijoje. Jie, pabuvę tavo namuose, palieka daug įdomaus pasaulio. Šie žmonės yra kažkokie kitokie. Jie į tavo namus atneša patirtį, neateina į juos kaip paprasti svečiai. Žmogus pasipasakoja, kur jis buvęs, ką matęs, kaip jam patiko, ką jis pamatė Lietuvoje. Tai yra kalbantys žmonės“, – sako J. Donskienė.

Pašnekovės manymu, šis kelias ir toliau augs – einančiųjų ir jį atrandančiųjų skaičiumi, o pakelėse turėtų atsirasti ir daugiau nakvynės vietų: „Nes priimti juos yra šventė.“

Be to, sako J. Donskienė, žmonės išmoko keliauti nebešvaistydami laiko oro uostuose – ypač per pandemiją: „Noras keliauti, žinoma, nėra dingęs, bet aš manau, kad daugelis žmonių buvo priversti atrasti egzistuojantį visiškai komfortabilų – kitokį – keliavimą. Ar būtum kalnuose, ar dykumoje – tu keliauji, kad išgyventum džiaugsmą. Tie, kurie eina piligriminiais kelias, ieško savęs ir žmonių, ieško savo išgyvenimo. Patys piligrimai pasakoja, kad sutinka labai įdomių žmonių. Panašių į save: su tuo pačiu lūkesčiu, einančių tuo pačiu taku. Man atrodo, kad žmonės grįžta į lėtumą, ramumą.“

Kelyje – ir mažieji pasaulio centrai

Priklausomai nuo metų laiko, kilometrai banguoja skirtingomis spalvomis. Jie būna geltoni kaip rapsai, žali kaip pievos arba aukso spalvos, kai rudenį pasitinka medžiai. Kelias taip pat yra skirtingo kvapo. Einant juo galima užuosti upes, nušienautus laukus, bičių avilius ar miškuose besislepiančius grybus.

Kaip sako Kelio kūrėjai, tada, kai jis buvo sužymėtas Šv. Jokūbo simboliais – kriauklėmis – ir geltonomis rodyklėmis bei juo ėmė eiti piligrimai, juos pačius nustebino skirtingos žmonių patirtys ir pojūčiai: kiekvienas einantysis matė savo spalvas, kiekvienas einantysis jautė savaip.

„Camino Lituano“ nėra tik atstumas, kurį reikia nueiti. Kelias veda ir per lankytinas Lietuvos vietas: kultūrines, religines, istorines. Labai dažnai tos vietos nėra tradiciniai ir gerai žinomi turistiniai objektai.

Ieškodami kelio krypčių, jo kūrėjai atrado ir mažuosius pasaulio centrus – miestelius, vietas, objektus, nesančius didžiajame turizmo žemėlapyje. Vieni iš pavyzdžių – Beinoraičių klėtelė Pakruojo rajone, kur vienos sodybos šeimininkai sumanė atgaivinti dar XIX a. statytą klėtelę ir įkurti ten jaukią stotelę keliautojams; paslaptingoji Barboros Žagarietės istorija; Kleboniškių kaimas-muziejus Radviliškio rajone ir daugybė kitų.

Kelias tapo reiškiniu

2020 metais kartu su savivaldybėmis, pro kurias eina „Camino Lituano“, buvo pradėtas stacionarus kelio žymėjimas. Jis bus baigtas, tikėtina, šį pavasarį. Tad jau šią vasarą piligrimai eidami neprivalės dairytis į visus pakelės akmenis, kanalizacijos dangčius ar stulpus – kryptį nurodys stacionarūs ženklai.

„Camino Lituano“ plečiasi ir toliau – atsiranda naujos jo atšakos, įsijungiančios į pagrindinio kelio kamieną. Žygiuojantieji šiais metais galės eiti Biržų–Pakruojo etapu, taip pat nuo Telšių iki Pakruojo, o kitais metais – nuo Klaipėdos iki Pakruojo per Šiaulius, aplankydami Kryžių kalną.

Kaip sako Kelio kūrėjai, Lietuva per daug graži, ir kelio nuo Žagarės iki Seinų tiesiog neužtenka – yra daug įspūdingų vietų, kurias norisi parodyti. Tačiau yra ir kita „Camino Lituano“ plėtros priežastis – juo pradėjo domėtis bendruomenės, savivaldybės, siūlydamos prisijungti prie šios idėjos.

„Akivaizdu, kad tada, kai sugalvojome šį kelią, jis – kaip reiškinys – Lietuvoje buvo jau pribrendęs. Prie to palaipsniui jungėsi pakelėje esančios bendruomenės, net pavienės sodybos, kelio entuziastai. Visi priėmė šią besivystančią viziją, kuri dabar tapo reiškiniu, o prisijungę žmonės – kelio kūrėjais. Jis lipdėsi po truputį. Dabar „Camino Lituano“ kelias yra gyvas, juo nuolat eina žmonės. Tai tvarus, augantis procesas“, – sako lietuviškojo piligriminio kelio bendruomenės narė Rasa Augutytė.

„Camino Lituano“ bendruomenės informacija