Caravaggio „Šv. Mato pašaukimas“: kelionė pašaukimui ištirti

1-oji diena

Kviečianti malonė

Jėzaus susitikime su Matu viskas vyksta žaibiškai. Mokesčių rinkėjui pakanka žodžių Sek paskui mane, kad pakiltų ir nueitų paskui Kristų. Tai vienas trumpiausių Biblijoje randamų pašaukimo aprašymų. Caravaggio genialumas – tai, kad jis geba pasinerti savo vidun, idant suprastų, kas įvyksta, kai suskamba žodžiai Sek paskui mane! Jis stabteli ties šia akimirka ir nutapo labai tikrovišką sceną. Kokį kelią Matas nuėjo nuo žodžių Sek paskui mane! iki tol, kol ištarė savo žmogišką atsakymą? Kas Evangelijoje sakoma apie šį susitikimą?

Iškeliaudamas iš Kafarnaumo, Jėzus pamatė žmogų, vardu Matas, sėdintį už muitininko (mokesčių rinkėjo) stalo, ir tarė jam: „Sek paskui mane!“ Tasai atsikėlė ir sekė paskui Jį.

Pasakojimo vieta – Galilėjos vietovė šiaurrytiniame Tiberiados ežero krante. Jėzus keliauja: eina iš Kafarnaumo, kuriame, be abejo, buvo apsistojęs Petro namuose. Jam reikia išeiti, kad surastų Matą. Taip parodoma Dievo iniciatyva: Jis eina susitikti su tuo, kuris sėdi miesto pakrašty. Svarbus kiekvienas žodis. Jėzus pamatė žmogų. Lukas savo Evangelijoje pavartoja retą graikišką veiksmažodį, nusakantį atidų žvilgsnį, tam tikrą pasitikėjimo kupiną įsižiūrėjimą. Lukas mus pripratino prie įdėmaus Jėzaus žvilgsnio. Tai meilės nusidėjėliui kupinas žvilgsnis, pastebimas tiek jauno turtuolio pašaukimo, tiek Petro išsigynimo atvejais. Jėzus pamatė žmogų, sėdintį už muitininko stalo. Į žmogų pažvelgta kaip į žmogų, neįspraudžiant jo į profesijos ribas, į tai, kas jį laiko atsisėdusį. Evangelijose prieš pasakojimą apie Mato pašaukimą skaitome istoriją apie paralitiko išgydymą. Jis vadinamas paralyžiuotu žmogumi (Lk 5), o ne paralitiku. Dievas neįspraudžia žmogaus į tam tikrą kategoriją. Mūsų pasakojime žmogus pavadinamas vardu, žydišku Mato vardu, reiškiančiu Dievo dovana. Vardas yra svarbu, jis išreiškia asmens tapatybę.

Paveiksle matosi dvi veikėjų grupės. Vieni sėdi aplink stalą, o kiti du stovi dešinėje. Juos skiria didelė juoda erdvė. Caravaggio elgiasi drąsiai, jis nesibijo nemažo drobės ploto palikti prieblandoje. Pastebime, kad skiriasi tų dviejų grupių apranga. Vyrai, susėdę aplink stalą, pasirėdę elegantiškais, XVI amžiui būdingais drabužiais (dubletai, kojinės, kepurės su plunksnomis), o vienas jų net su akiniais. Tuo tarpu du stovintys veikėjai apsirengę taip, kaip įprasta vaizduoti Kristaus epochos žmones. Pribloškiantis kontrastas: kairioji paveikslo pusė – pasaulietinė, primenanti kitus tapytojo kūrinius, tokius kaip „Kortų sukčiautojai“ ar „Būrėja“, o dešinioji – santūresnė ir skurdesnė, joje stovi basakojai ir tamsiais drabužiais apsirengę Jėzus ir apaštalas. Taigi, regime dvi skirtingas epochas, dalininkas surengia mums pamoką. Šis anachronizmas yra Renesanso ir vėlesnių laikų italų tapybos bruožas. Dailininkai troško suaktualinti jų vaizduojamas antikos temas.

Tokiu būdu Caravaggio įveda Jėzų į mūsų laikus. Kristaus atėjimą ir paveikslo atsiradimą skiria šešiolika amžių. Mūsų atveju – dvidešimt amžių. Tačiau lygiai kaip žodžiai Sek paskui mane! perkeitė Matą, gyvybės dvelksmas ir toliau, ir šiandien pasiekia mus. Kristui pavyksta įžengti į mūsų laiką ir tikrovę. Jis ateina susitikti su mumis, kalbėti mums kaip gyvas asmuo.

Atpažinti pirminį Dievo troškimą

139 (138) psalmėje pasakojama, kaip Dievas kūrė mus: Juk tu mano širdį sukūrei, užmezgei mane motinos įsčiose. Šlovinu tave, nes esu nuostabiai padarytas. Žmogus visų pirma Dievo norėtas kaip palaiminimas. Turime iš naujo sugrįžti prie šio pirminio Dievo troškimo. Šeštosios dienos vakarą Dievas gėrėjosi žmogumi, kurį ką tik buvo sukūręs, ir apžvelgė visa, ką buvo padaręs, ir iš tikrųjų matė, kad buvo labai gera (Pr 1, 31). Dievas sukūrė mus. Jis mus pamilo pirmas, daug anksčiau, nei mes išmokome mylėti patys save, save visokius – su žaizdomis, trūkumais, baimėmis etc.

Štai ši Meilė įsiveržė į Matą. Šią pirmąją dieną esame kviečiami iš naujo pamatyti mūsų žmogiškumo grožį, leisti Dievui žvelgti į mus. Toks žvilgsnis mūsų gyvenimui suteikia svorio. Tokiu žvilgsniu žmogus pakeliamas, į jį kreipiamasi vardu ir sugrąžinamas jo orumas. Tik Meilės, pirmiau pamilusios mus, priėmimas sužadina mums troškimą gyventi, jausti gyvenimo skonį ir džiaugsmą. Evangelijoje skelbiamas malonės, o ne pareigos ar teismo Dievas. Esame kviečiami pirmiau žiūrėti ne į blogį, ne laikytis negatyvaus požiūrio į žmogų, o grįžti prie Dievo norėto gėrio ištakų. Pirmas dalykas, kurį Dievas ištaria žmogui: Esi man brangus ir vertingas, ir mylimas mano (Iz 43, 4).

Pirmoji tiesa, kurią norėčiau kiekvienam iš jūsų pasakyti, yra ši: Dievas tave myli. Nesvarbu, ar esi tai girdėjęs, ar ne, noriu priminti tau: Dievas tave myli. Niekada tuo neabejok, kad ir kas tau nutiktų gyvenime. Kiekvienu momentu esi be galo mylimas. (Christus vivit, 112)

Tačiau galiu pasakyti su absoliučiu tikrumu – tu gali jaustis saugus tavo dangiškojo Tėvo glėbyje, pas Dievą, kuris tau dovanojo gyvenimą ir toliau duoda jį tau kiekvieną akimirką. Jis bus tau tvirta atrama, tačiau drauge suvoksi, kad Jis visiškai gerbia tavo laisvę. (Christus vivit, 113)

2-oji diena

Mokesčių rinkėjo stalas

Kafarnaume, viename pasienio miestų, muitininkas Matas renka mokesčius iš karavanų, atkeliaujančių iš Sirijos, taip pat iš žvejų – už ežere sugautas žuvis. Mokesčių rinkėjai priklauso grupei nelabai gerbiamų žmonių, pratusių padidinti mokestį savo naudai. Kai reikia apsiginti, jiems padeda priskirti romėnų kareiviai. Tad muitininkai laikomi tautos išdavikais. Be viso to, jie šiurkštūs su pačiais vargingiausiais ir paslaugūs turtuoliams. Caravaggio paveiksle tarp abiejų veikėjų grupių paliktas tarpas reiškia nuodėmės, liūdesio sukeltą atstumą. Stalas, nubertas monetomis, priklauso tam, kuris per visą gyvenimą tesirūpino piniginiais reikalais. Dar turiu skolos Romai… O štai šitie skolingi man. Žvelgiant į kitus matomi ne žmonės, o jų mokėtinos sumos. Kitas yra tik skaičiukas, pinigų suma. Tai stalas be santykio, vienatvės ir prievartos vieta. Prie šio stalo nevyksta dialogas. Prie šio stalo lyg prikaltas sėdi Matas, žvelgiantis į save kaip į nevykusiai gyvenimą nugyvenusį tipą, praradusį ryšį su tuo, kas jame buvo gero. Ir štai būtent čia ištrykšta šviesa, įsiveržia malonė. Jėzus nepasmerkia šios vietos. Į fariziejų klausimą, ar mokėti imperatoriui mokesčius, Jėzus atsako: Kas ciesoriaus, atiduokite ciesoriui, o kas Dievo – Dievui (Lk 20, 25). Jėzus pašaukia žmogų su visa jo istorija ir nori nuvesti jį daug toliau.

Caravaggio pasižymi neįtikėtinu gebėjimu atskleisti realybę. Jis išjudina visas savo epochos nuostatas. Dailininkas tapo ne tik gražiausiąją, bet ir ligotąją žmogaus pusę. Tą, kuri apima blogio tikrovę, šešėlius, tai, ko nenorime parodyti. Tai buvo atpažįstama dar graikų mitologijoje : nimfa Echo įsimyli Narcizą, bet jos balsas jį klaidina. Jo atvaizdas jį irgi klaidina, nes parodo tik tai, kas jame tobula ir didinga. Narcizas niekuomet nepamato savo kitų pusių, savo nugaros ir šešėlio. (…) Narcizas norėjo būti tik gražus, neigė savo tikrąjį Aš ir painiojo save su gražiuoju atvaizdu. (…) Ne tik „gražūs“, „geri“, mums malonūs jausmai ir patirtys suteikia mūsų gyvenimui prasmės, gyvybės bei padeda padaryti lemiamą sprendimą, labai dažnai tokį poveikį turi ir patys nemaloniausi, neadekvačiausi, tie, kurių norėtume išvengti… Taigi, Caravaggio tapo gyvenimą tokį, kokį mato.

Ką mato Jėzus, eidamas pro Matą? Jo skurdą ir neviltį. Panašiai atsitiks ir su Zachiejumi. Šis Jėzų norėjęs pamatyti žmogus išgirs žodžius: Zachiejau, greit lipk žemyn! Man reikia šiandien apsilankyti tavo namuose. Mažas Zachiejaus ūgis nėra kliūtis Dievo meilei. Dievas nori pasiekti jo širdies gelmę. Jis taip elgiasi su kiekvienu iš mūsų. Damasko kelyje Jėzus pašaukia Saulių ir du kartus pakartoja jo vardą: Sauliau, Sauliau, kam mane persekioji? (Apd 22). Vardu pašauktas žmogus atgauna savo orumą, iš naujo atranda ryšį su savo širdimi, savo gyvybingumo centru. Jėzaus žvilgsnis padeda iš naujo prisijaukinti savo gyvenimą, palikti negatyvias mintis ir pereiti prie visiško savęs priėmimo. Dievo gailestingumo priėmimas įstato į vėžes ir leidžia priimti save tokį, koks esu.

Žiūrint į Caravaggio paveikslą kyla klausimas: kur vyksta veiksmas? Esame pastato viduje ar lauke? Galbūt viduje, nes šviesa, krintanti iš aukštai, iš dešinės, sukuria šešėlį, panašų į tą, kuris atsiranda esant vos praviroms durims. Tačiau kitos detalės liudija, kad esame lauke. Šviesa pro langą nesklinda, ir panašu, kad matosi namo kampas, o tai reikštų namo išorę. Evangelijos ištraukos veiksmas irgi vyksta lauke. Taigi, dailininkas sukelia mums abejonę.

Tiksliai nežinome, kur vyksta veiksmas. Tai sąmoningai sumanyta dviprasmybė. Caravaggio žaidžia netikrumo jausmu, neaiškumu dėl vidaus ir išorės, idant parodytų, kaip stipriai Kristus atakuoja Mato širdį, kad galėtų jon patekti. Viešpats savo žodžiu pašaukia iš išorės, bet tai darydamas išjudina širdies gelmę. Kai atrandame Jėzų, išgyvename tai viduje, širdyje, bet kartu tai apima ir mūsų išorę. Kvietimas pažadina mūsų viduje suvokimą, Meilė apima mus. Kai skaitome palyginimą apie sūnų palaidūną, matome jaunėlį sūnų, išeikvojusį tėvo palikimą ir atsidūrusį tarp kiaulių. Tuo tarpu tėvas nedaro jokio žingsnio, kad sūnus pakeistų gyvenimą, neina jo ieškoti ir mėginti paprotinti. Tėvas leidžia sūnui eiti savo keliu ir laukia. Ir būtent tuo metu sūnus susimąstė, pakilo ir iškeliavo (Lk 15). Eidamas namo jis atgavo sūnišką orumą. Šventasis Augustinas išgyveno tokią pačią patirtį, kurią išreiškia tokiais žodžiais: Tu buvai [mano] viduje, o aš lauke ir ten tavęs ieškojau ir sudarkytas broviausi į tas grožybes, kurias sukūrei. Tu buvai su manimi, o aš su tavimi nebuvau.

Priimti savo istoriją

Pirmąją dieną iš naujo stebėjome savo žmogiškumo grožį, o šiandien turime padaryti esminį pasirinkimą. Galbūt tebesėdim lyg prikalti prie savo suolo, paralyžiuoti savo praeities ir užsisklendę aukos vaidmenyje. Arba slepiamės, nes negebame savęs pakankamai vertinti. Panašiai kaip barzdotasis personažas, klausiamai rodantis pirštu: Ar aš? Ne, tai neįmanoma, greičiau tai jis! Dar Senajame Testamente Dievas duoda žmogui rinktis. Padėjau prieš tave gyvenimą ir mirtį, palaiminimus ir prakeikimus. Rinkis gyvenimą… (Įst 30, 19). Mes nesame įpareigoti iškęsti savo gyvenimą, mes galime nuspręsti pasirinkti jį tokį, koks jis yra, iš naujo. Tai reiškia, kad nedarau sandoros su tuo, kas mano praeityje negatyvu, tačiau noriu paveikti įvykių pasekmes, o ne pačius buvusius įvykius. Štai tada galiu priimti savo istoriją. Evangelijoje gausu klausimų apie tai, ko žmogus trokšta: Ar nori praregėti? Ar nori būti pagydytas, išlaisvintas?

Caravaggio tai gerai suprato, jis yra tikrovės tapytojas. Biblinės scenos tarsi išnyra iš kasdienio gyvenimo aplinkos, romiečiai paveiksluose atpažįsta save. Keista, bet šie kūriniai tris šimtmečius liko pamiršti. Reikėjo sulaukti 1951-ųjų, kol Milane vykusi paroda padėjo nepamėgtam dailininkui iškilti į dienos šviesą. Savo kūriniais Caravaggio mus moko, kad Dievas nori apglėbti mūsų žmogiškąją istoriją, apglėbti ją visą. Neverta atrinkinėti geruosius darbus ir slėpti tai, kas nelabai žiba. Kiekvienas raginamas atrasti teisingą draugystės su savimi santykį. Dievo malone esu, kas esu, ir jo man suteiktoji malonė neliko bergždžia (1 Kor 15, 10).

Viešpaties meilė yra didesnė už visas mūsų prieštaras, silpnybes ir visą mūsų menkumą. Tačiau būtent per mūsų prieštaras, silpnybes ir menkumą Jis nori rašyti šią meilės istoriją. Jis apkabino sūnų palaidūną, apkabino Petrą po jo išsigynimų ir visada, visada, visada apkabina mus kiekvieną kartą, kai nupuolame, padėdamas mums pakilti ir vėl stotis ant kojų. Nes tikrasis nupuolimas – atkreipkite į tai dėmesį – tikras nupuolimas, galintis sugriauti mūsų gyvenimą, yra likti nupuolus ir neleisti, kad mums padėtų. (Christus vivit, 120)