„Caritas“ apie migrantų ir pabėgėlių situaciją Lietuvoje: bijoti – kvaila, reikia imtis veiksmų

Į šiuos ir kitus klausimus sutiko atsakyti Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ Užsieniečių integracijos programos vadovė Audronė Kairienė, šios programos komunikacijos koordinatorė Augustė Dudutytė ir Užsieniečių integracijos programos dienos centro „Kultūrų įkalnė“ projekto vadovė Ieva Čičelytė.

Skeptiškai vertinantieji migrantų ir pabėgėlių priėmimą teigia, kad rūpinimasis atvykėliais pernelyg didelė prabanga jau ir taip įsiskolinusiai Lietuvai. Be to, šalis turi ir aibę kitų spręstinų problemų, tad visų pirma turėtų „apsikuopti savo darže“. Ką galėtumėte atsakyti tiems, kurie migrantų priėmimą laiko klaida?

Augustė Dudutytė: Jeigu į situaciją žiūrime vedami praktinių sumetimų, tai migrantai gali mums padėti „apsikuopti“. Lietuva patiria ganėtinai rimtą demografinę krizę, Lietuvoje mažėja gimstamumas. Matome, kad ilgainiui mažės darbo jėgos, kuri galėtų išlaikyti vyresniąją kartą. Žiūrint praktiškai – migrantai yra darbo jėga, kuri kuria pridėtinę vertę. Jie ne tik dirba, bet ir kuria verslus, savanoriauja, kelia savo kompetencijas. Pavyzdžiui, vienas pabėgėlis iš Tadžikistano per metus pramoko tiek lietuvių kalbos, kad sugebėjo įstoti į medicinos studijas ir jau sėkmingai užbaigė pirmus mokslo metus.

Taip pat turime įvairių tarptautinių įsipareigojimų, kuriuos turime vykdyti, norėdami būti tarptautinės bendruomenės dalimi. Taigi į didžiuosius iššūkius turėtume reaguoti taip, kaip norėtume, kad reaguotų kitos valstybės, kai mums prireiks pagalbos.

Audronė Kairienė: Manau, kad geriems darbams laikas visada tinkamas. Kai žmonėms yra reikalinga pagalba, neturėtume svarstyti ekonominio naudingumo, bet tiesiog ją suteikti. Migrantus privalome priimti dar ir dėl Lietuvos įsipareigojimų priimti nustatytą skaičių migrantų iš Europos Sąjungos valstybių. Tiesiog šiuo metu susiklostė tokia situacija ir stengiamės padaryti viską, kad migrantai būtų priimti ir jaustųsi Lietuvoje kiek galima geriau.

Lietuviai baiminasi, kad investicija į migrantų integravimą bus beprasmė. Manoma, jog Lietuva nėra galutinė atvykėlių stotelė, jie vilsis nukakti į turtingesnes Vakarų šalis.

A. Kairienė: Dalies migrantų tikslas galbūt yra ekonomiškai stipresnės šalys Europos Sąjungoje, tačiau tikrai yra nemažai žmonių, kurie pasilieka Lietuvoje. Čia apsistoja šeimos, dirba darbus, kuria verslus, vaikai lanko mokyklą, mokosi kalbos. Kai kurie dirba ir keliuose darbuose, studijuoja. Jie stengiasi nepažeisti jokių įstatymų, nes tai reikštų leidimo gyventi Lietuvoje anuliavimą arba nepratęsimą.

Stereotipiškai mąstoma, kad pabėgėlis tai būtinai bedarbis, gyvenantis tik iš pašalpų. Bet taip nėra, pasitaiko visokių žmonių. Kaip kad yra ir visokių Lietuvos Respublikos piliečių. Todėl, jeigu klaustume, kiek kainuoja vieno migranto Lietuvoje išlaikymas, galime taip pat paklausti – o kiek kainuoja išlaikyti vieną bedarbį Lietuvos pilietį? Juk turime nemažą ilgalaikio nedarbo problemą. Valstybė net vykdo tam tikras programas, kad ilgą laiką niekur nedirbančius žmones grąžintų į darbo rinką. Vargu ar ilgalaikio bedarbio išlaikymas valstybei kainuoja brangiau nei migranto.

A. Dudutytė: Net jeigu šiems žmonėms integruoti visuomenėje išleidžiama lėšų, tai yra investicija. Ne visada pinigų leidimas yra neigiamas dalykas. Pavyzdžiui, galima išleisti pinigų studijoms, ir tai yra investicija į ateitį. Panašiai ir su atvykėlių integracija. Investuojame, kad galėtume jiems padėti integruotis ir ilgainiui kurti pridėtinę vertę Lietuvoje. O jeigu žmogus Lietuvoje gauna prieglobstį, jis gali keliems mėnesiams išvykti į kitą valstybę. Bet jeigu jis pabėga į kitą valstybę, jį deportuoja – grąžina į valstybę, kurioje jie gavo prieglobstį. Todėl migrantai neturi galimybės iš Lietuvos „pasipelnyti“ ir vykti į Vakarus. Galiausiai jie pradeda čia naują gyvenimą. Vieną kartą savo susikurtą jie jau paliko ir nenori jo palikti dar vieną kartą.

I. Čičelytė: Migrantus integruoja bendruomenė, socialiniai ryšiai, savitarpio pagalba, supratimas, socialinis palaikymas. Tai, kas yra vertingiau už materialinę gerovę. Rūpestis dėl šeimos geroves stipriai juntamas Rytų tautose, ypač arabų, persų kultūrose. Ten yra įprasta, kad būtent vyrai turi išlaikyti šeimą. Taip pat smagu, kad retai iš Rytų atvykę žmonės turi priklausomybę nuo alkoholio. O tai atveria didelių galimybių.

Tačiau negalime būti visiškai tikri, kad atvykėlių integracija Lietuvoje bus sėkminga. Svarstome pozityvius scenarijus, o kas, jeigu spėjimai ir dėtos viltys nepasiteisins?

I. Čičelytė: Daug kas gali nepasiteisinti, galimybių nepavykti yra tiek pat, kiek ir pavykti. Kiekvienas žmogus turi dirbti Tėvynės ir savo bei savo šeimos labui. Visada turi dirbti, negali atsisėsti ir laukti, kol nukris gardus kąsnis iš dangaus. Todėl svarbu žmonių dedamas pastangas pastebėti, pagirti padarytą pažangą, tai kelia jų motyvaciją. Be to, mūsų valstybėje yra tam tikrų apsaugos mechanizmų, kurie migrantus stebina. Susirgus, neišgalint nuomoti būstą žmogui padeda valstybė.

A. Kairienė: Man kilo tokia asociacija – kiekviena besilaukianti mama tiki, kad užaugins gerą žmogų ir negalvoja, jog užaugęs vaikelis gali tapti nusikaltėliu. Panašiai ir su migrantų integracija. Manau, reikia dėti visas pastangas migrantų integracijos geriausiam rezultatui pasiekti.

A. Dudutytė: Galiausiai kas yra nesėkmės atvejis? Kai žmonės nesiintegruoja? Integracijos sėkme labiausiai motyvuoti būtent prieglobsčio gavėjai, tai – jų pagrindinis interesas. Net jeigu valstybė integracijai tiek pinigų neskirtų ir prioritetiniu dalyku nelaikytų, migrantai vis tiek visomis išgalėmis bandytų integruotis, įsikibti į gyvenimą. Motyvacija, „kad mano gyvenimas būtų geras“, sustabdo nesėkmės galimybę.

Pastaruoju metu galima pastebėti padidėjusį ne tik visuomenės, bet ir žiniasklaidos neigiamą požiūrį į migrantus ir pabėgėlius. Pavyzdžiui, atvykėliai iš Baltarusijos buvo įvardijami kaip organizuoti nusikaltėliai, kuriems reikėtų sudaryti tokias sąlygas čia gyventi, kad jie ilgai Lietuvoje neužsibūtų. Taigi žiniasklaidą įvardinti kaip tarpininkę, kuriančią dialogą tarp migrantų ir visuomenės, būtų sudėtinga. O ar tokia tarpininke gali būti vadinama Bažnyčia? Kodėl?

I. Čičelytė: Ir žiniasklaida, ir Bažnyčia yra visuomenės dalys, kuriose ne šventieji susirinkę. Visi mes turime pasitelkti kritinį mąstymą, auginti savo tikėjimą ir supratimą apie pasaulį, ieškoti tiesos. O kam, norint visa tai pasiekti, reikalingas tarpininkas? Jis reikalingas tada, kai kas nors negali kalbėti savo vardu. Kuo labiau prisiliečiu prie migrantų gyvenimo, turiu galimybę asmeniškai pažinti kiekvieną migrantą, tuo mažesnis poreikis ieškoti tarpininkų.

A. Dudutytė: Dėl žiniasklaidos man nesinori prarasti vilties. Suprantu, kad dažnu atveju žiniasklaida save „gelbsti“ bandydama kurti sensacijas, tačiau negalime to daryti žmogaus orumo kaina. Kai žiniasklaidoje apie migrantus kalbama ne kaip apie žmones, o kaip reiškinį, kažkokią bangą, fauną ar nusikaltėlių grupuotę, tai pasakojimai ilgainiui įsirašo pasąmonėje. Labai svarbu, kad žiniasklaida migracijos klausimus komunikuotų etiškai – aiškiai, neplatindama baimių, stereotipų ir politinių manipuliacijų. Pavyzdžiui, ar migrantų Lietuvoje tikrai yra daug? Lietuva nėra pasiekusi net pusės kvotos, kurią 2015–2020 m. turėjo įgyvendinti, terminas jai pasiekti pratęstas.

Pabėgėlių integracija priklauso ne tik nuo jų pastangų. Jie gali dėti visas jėgas, bet jeigu valstybė ir visuomenė nepriims, tai bet kokia integracija baigsis nesėkme. Bažnyčiai čia taip pat yra ką veikti. Bažnyčia galėtų parodyti lyderystę skatindama empatiją ir kviesdama visuomenę praktikuoti artimo meilės ir „žmoguje žmogaus matymo“ principą. Tai daryti lengva, kai sąlygos lengvos, lengva mylėti vaikus, kačiukus ir senelius. Tikrasis klausimas – kiek tu gyveni pagal principą tada, kai yra sunku?

Tačiau ar gyvendamas pagal meilės artimui principą pabėgėlių atžvilgiu tokiu būdu neskriausiu savo tautiečio? Bažnyčia remia migrantus ir jų priėmimą į šalį, bet ar migrantų priėmimas turėtų būti besąlygiškas, jeigu tai kelia pavojų priimančios šalies socialiniam stabilumui ir / ar ekonominiam gyvenimui?

A. Kairienė: Manau, kad migrantų atvykimas ekonominiam gyvavimui ar socialiniam stabilumui grėsmės nekelia. Grėsmių gal labiau atsiranda mūsų galvose. Į „Caritą“ atėjau dirbti beveik prieš metus ir, kai manęs paklausė, koks mano požiūris į pabėgėlius, atsakiau, kad jis stereotipinis – ko jie čia važiuoja? Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ vadovė ses. Jolita Matulaitytė susimąstė, ką reikėtų padaryti, kad pamilčiau migrantus. Pamilčiau? Kaip aš juos pamilsiu? Sesuo man patarė – lengviausias būdas padėti žmogui – tiesiog stengtis jo nevertinti, neanalizuoti, ką jis daro, mūsų manymu, ne taip. Tai labai padeda.

Su nepriėmimo problema susiduriame ne tik migrantų priėmimo kontekste. Ar mokame mylėti visus lietuvius, kurie grįžta iš įkalinimo vietų, benamius, priklausomus asmenis ar prekybos žmonėmis aukas? T. y. visus, kurie visuomenei yra nepatogūs matyti, paprasčiau apsimesti, kad jų nėra. „Caritas“ turi platų kontingentą, kuris, baisu, bet yra mūsų visuomenės užribyje.

I. Čičelytė: Ir būtų labai smagu, kad ne tik „Caritas“, bet ir organizacijos bei kiekvienas žmogus drįstų prisidėti konkrečiu darbu, kad Lietuvoje gyventi būtų geriau. Galime sakyt – čia „Carito“ reikalas, jis arba „Raudonasis Kryžius“ pasirūpins. Tai nėra vien Bažnyčios rūpestis, tai užduotis kiekvienam žmogui.

A. Dudutytė: Įdomu tai, kad, nors dauguma lietuvių nėra gyvai sutikę pabėgėlių, tačiau grėsmę jaučia. Aš tiesiogiai dirbu su šiais žmonėmis ir tokios grėsmės nematau. Įvairovės chartijos tyrimas rodo, kad 98 proc. migrantus įdarbinusių darbdavių jų darbu yra patenkinti ir vėl juos darbintų. Šis faktas – iškalbingas.

Tarp tikinčiųjų kylant panašioms opioms problemoms, kurios kaitina diskusijas visuomenėje, tikimasi ganytojų lyderystės. Visgi Bažnyčia Lietuvoje dažnai savitai reaguoja į visuomenėje kaistančias diskusijas arba nereaguoja visai. Kaip manote, kodėl?

A. Kairienė: Popiežius apie pabėgėlių priėmimo reikalingumą kalba jau seniai. Pabėgėlių klausimas nėra naujiena, nes pabėgėlių buvo ir prieš šimtą, ir prieš du ar tūkstantį metų. Mano manymu, Bažnyčia nėra isteriška, kad reaguotų iškart, jos pozicija – rami. Džiaugiuosi, kad arkivyskupas G. Grušas reaguoja į dabartinę pabėgėlių situaciją Lietuvoje. Ji labai laiku ir vietoje. Bažnyčia taip pat yra ir mūsų visuomenėje gyvenantys žmonės. Todėl galėtų atsirasti galbūt intensyvesnis tikinčiųjų švietimas parapijose, bendruomenėse ar pan. Tam reikia nemenko įdirbio ir šiek tiek laiko.

I. Čičelytė: Viešpats Jėzus juk irgi buvo pabėgėlis. Tai pirmas asmuo, kurį aš atsimenu, kai galvoju apie pabėgėlius. Kam Katalikų Bažnyčia turėtų skelbti šitą žinią, ką šviesti? Katalikas galėtų atsiversti Evangeliją ir suprastų, ką turi daryti. Jeigu atsiversti Evangeliją sunku, tuomet galima Katalikų Bažnyčios katekizmą, kur parašyta – pabėgėlį priglausti. Man atrodo, kad tai labai paprasti dalykai, tik nežinau, kodėl juos pamirštame, kodėl mums reikia, kad kažkas tai vėl primintų? Jeigu matome problemą – turime ją spręsti. Žinoma, pavyzdys, kad tai įmanoma išspręsti, padėtų. Todėl gal per mažai darome, ir kiti neturi iš ko pasimokyti?

Migrantų priėmimo problema svarstoma Europos Sąjungos lygmeniu. Suprantama, kad problemai spręsti vienokiu ar kitokiu būdu reikalingas bendras susitarimas tarp šalių narių. Tačiau tokios derybos užtrunka, o situaciją praktinių sprendimų „prašosi“ čia ir dabar. Tad ką kiekvienas iš mūsų galėtume padaryti, kad prisidėtume prie šios problemos sprendimo? Nuo ko pradėti?

I. Čičelytė: Ateikite mums, dirbantiems su migrantais, padėti. Savaitę skirkite bent po 1–2 valandas per dieną, patirkite mūsų liudijimą. Manau, kad tai galėtų būti pradžia. Pažinimas yra visa ko pradžia. Ir jeigu pažįsti, tai gali mylėti. Ir jeigu tu gali mylėti, tai gali daug nuveikti. Šie žmonės gali padėti įveikti mūsų baimes, fantazijas ir leisti patirti gyvenimą tokį, koks jis yra. Mums, ačiū Dievui, duoda žmonių ir galime praplėsti savo mąstymą. Bijoti – kvaila, reikia imtis veiksmų.

A. Kairienė: Įsipareigoti ateiti padėti – tai labai drąsus pasiūlymas. Aš siūlyčiau pabandyti į šią situaciją kiekvienam pažiūrėti iš pozityvesnės pusės – ką tai duoda, kas gali iš to būti išmokta, kas gero gali įvykti?

Patys lietuviai taip pat yra patyrę migraciją ne vieną sykį. Retas kuris neturi šeimoje ar giminėje žmonių, kurie su tuo nesusidūrė. Kai kurie bėgo nuo karo, vyko dirbti į Ameriką, kiti buvo tremiami į Sibirą, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo pradžioje suintensyvėjo ekonominė migracija. Dažniausiai kiti žmonės mums padėjo. Galėtume išvadas pasidaryti ir iš turėtų istorijos pamokų.

A. Dudutytė: Norėčiau, kad visuomenė būtų informuota. Ir ne stereotipais, baimėmis, manipuliacijomis, bet faktais dar prieš išsigąstant migrantų. Visi turi teisę susidaryti nuomonę, bet norėčiau, kad ji visuomenė būtų pakankamai informuota jai susidaryti.