2021 05 01

Dovydas Kiauleikis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Ch. Petzoldo filme „Undinė“ – šiuolaikiniame Berlyne prakeiksmui nepasiduodanti miesto istorikė

Rež. Christiano Petzoldo filmo „Undinė“ („Undine“, 2020 m., Vokietija, Prancūzija) kadras. Christiano Schulzo / „Schramm Film“ nuotrauka

Vienas žymiausių naujojo vokiško kino atstovų Christianas Petzoldas – itin pamėgtas vardas tarp Lietuvos kino festivalių ir teatrų žiūrovų. Jo filmai „Barbara“ (2012 m.), „Feniksas“ (2014 m.) ar „Tranzitas“ (2018 m.) sužavėjo ne vieną dėl savo įstabių meilės istorijų, kurias režisierius mėgsta nukelti į skirtingus Vokietijos istorijos laikotarpius.

Naujausiame savo filme „Undinė“, įkvėptas vokiečių romantizmo rašytojų, jis permąsto visiems mums gerai žinomą undinės mitą ir į kino ekranus sugrąžina jį įkvepiančius aktorius – Paulą Beer ir Franzą Rogowskį. Undinę suvaidinusi P. Beer praėjusiais metais Berlyno kino festivalyje už vaidmenį buvo apdovanota „Sidabriniu lokiu“, pelnė geriausios Europos aktorės titulą.

Apie į šiuolaikinį Berlyną perkeltą undinės mitą ir meilės istoriją pasakoja režisierius CHRISTIANAS PETZOLDAS.

„Undinė“ Lietuvos kino teatruose rodoma nuo gegužės 7 d.

Jūsų visi ankstesni filmai turi aiškų istorinį ir politinį kontekstą. „Undinėje“ savo atspirties tašku pasirenkate pasakos medžiagą.

Nemanau, kad juos galima taip aiškiai atskirti. „Undinė“, kaip ir „Barbara“, „Feniksas“ ar „Tranzitas“, yra meilės istorija. Tačiau šie filmai kalba apie neįmanomą, sugadintą ar dar tik beprasidedančią meilę. Šį kartą norėjau sukurti istoriją, kurioje mes matytume, kaip ji užsimezga ir išlieka. Nėra tokio dalyko kaip nepolitinė istorija. Politika visada praslysta į naratyvą.

Koks jūsų ryšys su „Undinės“ medžiaga?

Devintajame dešimtmetyje perskaičiau Peterio von Matto knygą „Meilės išdavystė – netikintys literatūroje“, kurioje yra skyrius apie undinės mitą. Mane sudomino išduotos meilės idėja. Aš žinojau undinės istoriją nuo vaikystės, tačiau visada viską atsimenu neteisingai. Galbūt tai būtina sąlyga rašant scenarijus – ydinga atmintis tarsi melagingi parodymai… Tačiau gerai prisimenu sakinį iš Fouqué kūrinio, kai undinė pasikviečia vyro, kurį ji nužudė, tarnus ir taria: „Jis nuskendo mano ašarose.“

Ši versija susimaišė su kitomis Lortzingo ar Hanso Christiano Anderseno knygomis, kuriose tas pats motyvas įgauna naują formą. Kažkuriuo metu perskaičiau Ingeborgos Bachmann „Undinė išeina“. Man patiko, kad šiame kūrinyje kalba Undinė, o ne koks pasakotojas ar vyras. Jame kalba moteris. Pagalvojau, kad taip galima sukurti filmą, kuris būtų apie undinę arba jos neviltį. I. Bachmann kūrinyje prakeiksmu tampa vyrų neištikimybė, nes jie myli tik save. Prakeiksmo sulaužymas iš moters perspektyvos pasirodė kaip tinkama prieiga naratyvui. Undinė nenori grįžti atgal į mišką. Ji nenori žudyti. Kristofas yra pirmasis vyras, pamilęs ją nuoširdžiai, ir Undinė yra pasiryžusi dėl tos meilės kovoti.

Undinė yra miesto istorikė Berlyne, mieste, kurį filme dažnai parodote per neįprastą perspektyvą – miesto modelį.

Kai mąsčiau apie undinės filmą, Christophas Hochhäusleris man parodė šiuos nuostabius modelius Berlyno miesto muziejuje. Berlynas yra miestas, pastatytas ant pelkių. Tam, kad jis taptų miestu, prireikė nusausinti visą aplinką. Jis neturi savo mitų, yra surinktas, modernus miestas. Kaip buvęs prekybos miestas, jis atsivežė mitų iš kitur. Įsivaizdavau, kaip keleivių atnešti mitai ir pasakojimai, nusausinus pelkes, gulėjo ten, tarsi numesti ant purvo, ir lėtai džiūvo. Berlynas kuo toliau, tuo labiau trina savo istoriją. Berlyno siena buvo nugriauta per labai trumpą laiką. Mūsų būdas spręsti miesto praeitį ir istoriją yra žiaurus. Humboldto forumas taip pat yra praeities vagystė, nes Respublikos aikštė yra Berlyno istorijos dalis. Maniau, kad ši sunaikinta praeitis, mitų liekanos yra undinės istorijos dalis.

Rež. Christiano Petzoldo filmo „Undinė“ („Undine“, 2020 m., Vokietija, Prancūzija) kadras. Aktorius Franzas Rogowskis. Christiano Schulzo / „Schramm Film“ nuotrauka
Rež. Christiano Petzoldo filmo „Undinė“ („Undine“, 2020 m., Vokietija, Prancūzija) kadras. Aktorė Paula Beer. Christiano Schulzo / „Schramm Film“ nuotrauka
Rež. Christiano Petzoldo filmo „Undinė“ („Undine“, 2020 m., Vokietija, Prancūzija) kadras. Aktoriai Franzas Rogowskis ir Paula Beer. Christiano Schulzo / „Schramm Film“ nuotrauka
Rež. Christiano Petzoldo filmo „Undinė“ („Undine“, 2020 m., Vokietija, Prancūzija) kadras. Aktorė Paula Beer. Christiano Schulzo / „Schramm Film“ nuotrauka
Režisierius Christianas Petzoldas. Christiano Schulzo / „Schramm Film“ nuotrauka

Ar laikote Undinę pasakos figūra?

Gal būtų galima sakyti, kad Undinė yra pasakos figūra, kuri nori tapti žmogumi. O mes stebime, kaip ji įgyvendina šią svajonę. Ji jau yra žmogus ir nori tokia išlikti. Kai nardydama su Kristofu ji staiga dingsta, atrodo, tarsi vanduo ją įtraukia atgal į savo stichiją. Vėliau ji nieko neatsimena ir ištaria: „Ne, aš nenoriu ten grįžti.“ Tačiau mitiškas, užburtas pasaulis jos nepaleis. Jis yra žiaurus. Vyrų mitai ir pasakos palieka Undinei apgailėtiną pasirinkimo laisvę. Jai reikia pabėgti nuo vyriško žvilgsnio.

Paula Beer ir Franzas Rogowskis kartu vaidino kitame jūsų filme „Tranzitas. Kuo jums patinka šie aktoriai?

Filmuojant „Tranzitą“ galvojau, kaip jie puikiai kartu atrodo, tokie intymūs, tačiau jų vaidinamai meilės istorijai nelemta gyvuoti. Norėjau jiems pateikti meilės istoriją, kuri tęstųsi toliau. Per pietų pertrauką filme esančioje „Mont Ventoux“ picerijoje papasakojau jiems Undinės istoriją, kuri tuo metu buvo dar tik beužgimstanti. Mačiau, kaip jiems patiko klausytis, o man patiko pasakoti.

Tarp jųdviejų yra didelis kūniškas pasitikėjimas, kažkas tokio, ko niekada nesu anksčiau matęs tarp kitų aktorių. Nežinau, iš kur tai ateina, tačiau kiekvienas jų prisilietimas, žvilgsnis – viskas yra atliekama su pasitikėjimu, pagarba ir neįtikėtinu atvirumu. Mes visada drauge galime viską aptarti. Paula Beer yra viena iš tų retų jaunų aktorių, sugebančių išreikšti patirtį, kurią kitos patiria kur kas  vyresnės. Franzas Rogowskis yra labiausiai kūniškas ar fiziškas aktorius Vokietijoje. Nedaug aktorių gali taip įdėmiai žvelgti ar liesti daiktus. Žiūrint į jį, visada susidaro įspūdis, kad pasaulį Franzas suvokia per kūną, ir tai jam teikia malonumą.

Filme yra keletas gan įspūdingų scenų, nufilmuotų po vandeniu. Kaip joms ruošėtės?

Besiruošdamas žiūrėjau daug filmų. Richardo Fleischerio „20 000 lygų po jūra“ (angl. 20 000 Leagues Under The Sea) – mane labiausiai užbūręs povandeninis filmas. Jame yra scena, kurioje Jameso Masono kapitonas Nemo ir jo įgula, apsirengę sunkiais nardymo kostiumais, palaidoja po vandeniu žmogų, padarydami iš kriauklių kryžių. Kirkas Douglasas ir kiti žemiečiai tai stebi, ir būtent tą akimirką povandeninis pasaulis juos pakeičia. Toks, galvojau, turėtų būti ir mūsų filmas: mes giliai paneriame po vandeniu, po šiandieniu Berlynu ir pasauliu su jo modeliais ir paaiškinimais, svajonėmis bei sunaikinimu, ir tą akimirką magijos ištakos tampa juntamos.

Mes pastatėme visą povandeninį pasaulį dar prieš jį užpilant vandeniu. Jame buvo arkos, augalai, masyvios griovelinės užtvankos sienos, turbina. Man buvo svarbu, kad šis pasaulis išties egzistuotų, o kompiuterinę animaciją pasitelktume tik detalėms. Kai Franzas ir Paula neria žemyn, jiems iš tikrųjų reikia prasiskirti pro augalus priešais užtvankos sieną ir patekti į urvą. Šamą turėjome sukurti naudodamiesi kompiuterine grafika – juk žuvies neištreniruosi. Bet prieš pradėdami darbus specialiųjų efektų kūrėjai praleido penkias dienas filmavimo aikštelėje. Tai jiems padėjo atliekant itin sudėtingą kompiuterinės animacijos procesą. Žuvis turėjo atitikti mūsų tikro povandeninio pasaulio magiją.

Filmo anonsas:

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien