2020 09 07

Rasa Baškienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min

Katalikiškos charizminės bendruomenės narys: renkuosi Dievą ir džiaugsmą

Julius Vinča. Asmeninio archyvo nuotrauka

„Renkuosi Dievą ir džiaugsmą“, – sako katalikiškos charizminės bendruomenės narys JULIUS VINČA, su kuriuo kalbamės apie jo tikėjimo kelią. Užaugęs kultūrinių katalikų šeimoje, jis nuolat jautė prasmės stygių savo gyvenime, domėjosi islamu, budizmu, indėniškomis dvasinėmis praktikomis, tačiau kažko nuolat trūko. Ir tik po mistinės Šventosios Dvasios prisilietimo patirties Julius pajuto savo gyvenimo išsipildymą.

Juliau, ar Jūsų vaikystėje buvo Dievas? Kokioje šeimoje užaugote?

Kadangi tradiciškai Lietuvoje kone visi laiko save katalikais, tai gal užaugau katalikiškoje šeimoje. Mūsų giminėje buvo du dvasininkai, seneliai buvo tikintys, o tėvai į bažnyčią eidavo tik per šventes ar laidotuves. Kartu su pusbroliu buvau pakrikštytas namuose, vėliau –„privestas“ prie Pirmosios Komunijos. Ankstyvoje paauglystėje norėjau eiti į bažnyčią, tai man atrodė gražu, socialiai patrauklu, teisinga. Nors, tiesą sakant, taip ir nesupratau, kas ten vyksta – ko ten tie žmonės susirinko. Mokėjau maldų, ir tiek.

Vaikystėje per laidotuves metu girdėdavau giedamus Kalnus. Aišku, ne operinis giedojimas, tačiau įspūdį darė. Dabar suprantu, kad ta religinė praktika jau kažką liudijo man apie krikščionybę. Nuo vaikystės troškau teisingumo, gyvenimo prasmės. Vasarą vaikystėje laikas ir erdvė man atrodė beribiai, eidavau kaimo dulkėtais keliais, laukdavau atvažiuojančių pusbrolių… Ir dabar dažnai grįžtu į tą nerūpestingą laiką, galvoju, kad gal tas laikas ir buvo mano laikas su Dievu…

Kaip sekėsi ieškoti Dievo vėliau?

Baigęs universitetą su mergina išvažiavau į Londoną, norėjosi užsidirbti pinigų. Tai buvo labai sunkus, bet kartu ir stiprus laikas, nes privalėjau pats užsidirbti, išsiskyriau su mergina, likau vienas.

Mano kelias Dievo link prasidėjo nuo islamo, nes dirbau kartu su žmonėmis iš Afrikos, Alžyro, Libano. Jie džiaugėsi Rugsėjo 11-osios įvykiais, o kai aš paklausiau, kodėl, gavau atsakymą, kad mes, vakariečiai, nežinome, ką jie yra iškentę nuo amerikiečių. Kai sakydavau, kad islamas, arabai ir terorizmas dažnam vakariečiui yra susiję dalykai, man atsakydavo, kad mes maišome skirtingus dalykus: arabai nėra islamas, o islamas nėra terorizmas. Mačiau, kaip jie penkis kartus per dieną melsdavosi, pasidėję savo kilimėlius, kaip švęsdavo Ramadaną. Mačiau, kaip nuoširdžiai jie liudijo savo gyvą tikėjimą, tikėjau jų nuoširdumu. Ir jie tikėjo vienintelį Dievą!

Tuo metu, lyg ir solidarizuodamasis su jais, melsdavausi vakarais „Tėve mūsų“ malda. Jaučiausi neturintis ką prarasti, nejaučiau baimės, ėjau į santykį su Tiesa. Grįžęs į Lietuvą bandžiau skaityti Senąjį Testamentą, bet nesisekė, tik imdavo miegas. Kažkokių ypatingų poreikių neturėjau, nenorėjau nei keliauti, nei pirkti automobilį, tačiau ir laimingas nesijaučiau, lyg ir kažko trūko. Sugalvojau eiti į T. Petreikio šokių studiją, ieškodamas partnerės šokiams, susiradau ir partnerę gyvenimui. Tai buvo Elena, mano žmona, kurią pamatęs supratau, kad tai mano žmogus. Po metų susituokėme.

Julius Vinča su žmona Elena. Asmeninio archyvo nuotrauka

Daug laimės man teikė šeima, bet tai neužpildė gyvenimo. Keičiau darbus, vengdamas sunkumų, jaučiausi teisuoliu, tačiau vėliau atėjo mintis – gal sunkumuose gali būti prasmė? Nutariau ištverti tą sunkumą ir išeiti iš darbo tik tuomet, kai jau pasidarys lengva. Mąsčiau, kad gal tai yra prasmė.

Skaitydavau knygas, Koraną, domėjausi sufizmu, skaičiau apie indėnus toltekus, vėliau patraukė budizmas – ten Dievo nebuvo, o tuo metu iš Dievo aš nieko ir nesitikėjau. Buda patyrė nušvitimą, mokė žmones, kaip išgyventi kančią. Man tai tiko, tačiau susidūriau su pasipriešinimu, nes vykdavau į meditacijos stovyklas, palikdamas Eleną vieną su mažais vaikais. Tačiau man pavyko su mąstymo, kvėpavimų pagalba atsikratyti nuoskaudų, atleisti. Bet tas prasmės klausimas man nuolat kildavo…

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

O kas atvedė į krikščionybę?

Susipažinau su vienu žmogumi, vėliau tapusiu labai artimu bičiuliu, su kuriuo kalbėdavomės apie  filosofiją, matematiką, rasdavome daug bendrų temų. Sunku būdavo net išsiskirti. Ir vieną kartą jis man sako: „Manau, kad atradau krikščionybę, tad daugiau nebesiblaškysiu, tikiu, kad atradau tiesą…“ Po to susitikome tik po pusmečio. Sunkiai jį pažinau, buvo numetęs gal 20 kilogramų, degančiomis akimis. Jis ragino mane paliudyti savo tikėjimą, klausė, ar žinau apie Sekmines, apaštalų darbus, apie tai, kaip ant jų nužengė Šventoji Dvasia. Man paliko įspūdį tas jo „nuplaukimas“, mačiau, kad jis tiesiogine prasme „dega“. Bet beveik nieko nesupratau, apie ką jis čia kalba, nes nesupratau konteksto.

Perskaičiau Apaštalų darbus, laiškus. Ir pagalvojau: jei čia, Bažnyčioje, tai vyksta, man juk nereikia prieš nieką teisintis, nes iki šiol artimieji nelabai suprato tas mano meditacijas, ėjimą nušvitimo keliu. O dabar džiaugiausi, kad turėsiu argumentą: mes visi krikščionys!

Katalikiška charizminė bendruomenė „Viešpaties Balsas“. Juliaus Vinčos asmeninio archyvo nuotrauka

Netrukus mane pakvietė kartu su grupele iš Bernardinų parapijos vykti švęsti Sekminių į Lenkiją. Nakvojome nedideliame miestelyje, o kitą dieną vyko Sekminės: daug žmonių, kunigų, vyskupų. Užėjome į bažnyčią, ir man iškart ašaros akyse, nesuprantu, kodėl. Vakare einant į renginį jau keletas keistų žodžių skambėjo galvoje. Kitą rytą aplankė mintis, kad viskas iš Dievo malonės… Šventųjų Mišių metu, per pakylėjimą, pajutau, kad Dvasia nužengė ant manęs, o aš tiesiog orą gaudžiau, meldžiausi už savo, už šeimos nuodėmes, išgyvenau nuoširdžią atgailą, puoliau į ašaras, širdis degė, nebegalėjau savęs kontroliuoti, nesupratau, kas vyksta. Ir staiga ta labai gili patirtis baigėsi! Buvau apstulbęs, kad po tokio dvasinio gylio toks staigus sugrįžimas… Grįžus namo jau ne malda, bet giesme liudijau Dievo gerumą, meilę, gailestingumą, tiesiog negalėjau sustoti.

Kaip reagavo Elena?

Namiškiai išsigando, Elenai atrodė, kad esu fanatikas, tuoj paliksiu darbą… Kitą dieną meldžiausi Katedroje, ir staiga pabiro ašaros, pradėjau melstis kalbomis. Aplink žmonės vaikšto, o aš giedu ir meldžiuosi kalbomis rankas iškėlęs, o visą kūną, širdį, krūtinę varsto lyg karštais virbais, iki skausmo! Žmonės į mane žiūri, o aš galvoju, kad jau reikia kažką daryti, traukiuosi, susirenku savo nukritusius akinius, telefoną, išeinu… Buvo baisu, tad paskambinau draugui, kuris nuramino.

Vėliau prisijungiau prie charizminės bendruomenės „Viešpaties Balsas”, tačiau rūpėjo, kaip bus su šeima. Su Elena nuvykome į Pakūtą, kur į stovyklą buvo suvažiavę mesijiniai žydai. Elenai paliko įspūdį tie paprasti, dirbantys normalius darbus žmonės, nuolat bendraujantys su Dievu, gelbstinčiu juos iš įvairiausių situacijų. Po tos demistifikavimo patirties prasidėjo nuoseklus Elenos tikėjimo augimas. Pakrikštijome vaikus, užrašėme juos rengtis Pirmajai Komunijai.

Dievo malonės buvo be galo daug, ir jos gauname nuolat. Dievas iki šiol keičia širdį, tad tie pastarieji dveji metai man yra patys prasmingiausi. Man nieko daugiau nebereikia įrodinėti, nes suvokiau, kad esu normalus, jog Dievas mane veda į išsipildymą, ir man svarbu būti tame santykyje. Gyvenime yra apsčiai prasmės, taip pat ir kančioje ir nežinioje, netgi Dievo atsitraukime. Kartais atsikeli ir nieko nejauti, bet tuomet skaitai Šventąjį Raštą, kuris augina pažinimą ir tikėjimą. Net jei nejauti Dievo artumo, vis tiek renkiesi Dievą ir džiaugsmą.

„Viešpaties Balso“ bendruomenė su broliu Evaldu Daruliu, OFM. „Viešpaties Balso“ bendruomenės nuotrauka

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.