2021 04 10

Jurgita Jačėnaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

12 min.
Poetas ir eseistas Charles'is Baudelaire'as. Étienne'o Carjat fotografija. Gastonas Schéferis (red.), Šiuolaikinė literatūros ir meno galerija (Paryžius, 1876–1884). Wikipedia.org nuotrauka

2021 04 10

Jurgita Jačėnaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

12 min.

Charles’is Baudelaire’as. Piktybės gėlės, arba gyvenimas kaip oksimoronas

Kodėl žmonės kuria meną? Matyt, dėl daugybės priežasčių, bet visuomet esama išskirtinės grupės – meną kuriančios dėl paties kūrybos stebuklo. Tobulinančios savo įgūdžius, skrupulingai šlifuojančios savo meno kūdikį, kad pasiektų pačią tobulybę. Prancūzų poetas ir eseistas Charles'is Baudelaire'as, kurio 200 metų gimimo sukaktį minime 2021-aisiais (gimė 1821 m. balandžio 9 d., mirė 1867 m. rugpjūčio 31 d.), priklauso būtent šiai meno žmonių grupei.

Simbolizmo ir dekadanso Europos literatūroje pradininkas, kurio eilėraščių rinktinė „Piktybės gėlės“ (Les Fleurs du mal), išleista 1857-aisiais, padarė milžinišką įtaką XIX–XX a. pasaulio poezijos plėtotei, ir kartu, nepaisant šių literatūrinių nuopelnų – viena odioziškiausių figūrų savo amžininkų akyse. Neilgas Charles’io Baudelaire’o gyvenimas (poetas mirė nuo sifilio sukeltų padarinių būdamas 46-erių) buvo pilnas nemalonių skandalų ir ekscentriškų akibrokštų.

Poeto amžininkas, bičiulis Jules’is Buissonas yra sakęs: „Baudelaire’as turėjo jautrią, subtilią, savitą ir švelnią sielą, kuri sueižėjo pirmąkart patyrus susidūrimą su gyvenimu.“ Savistaba, apmąstymai, niūri pasaulėjauta, smelkiama ilgesio, nusivylimo, nuobodulio ir melancholijos, nuodijo Ch. Baudelaire’ui gyvenimą, tačiau kartu jam leido kurti literatūros šedevrus, kaip ir patirtis, įgyta sukantis tarp bohemos audringame ir nuodėmingame naktiniame Monmartre. Poeto likimas tapo kentėjimo kvintesencija, visa jo kūryba išaugo iš to, kad sielą, jautrią iki bejėgiškumo, kuri, pasak Jeano Paulio Sartre’o, troško pajusti saldų savosios egzistencijos skonį, negailestingai talžė aštrus protas. Jis šią sielą, susitaikiusią su savo nešvara, kankino nuolatinėmis savianalizėmis.

Menas, Ch. Baudelaire’o nuomone, egzistuoja tik dėl dar didesnio meninio tobulumo siekio. Ir tai puikiai atspindi jo „Piktybės gėlės“, kai menas, regis, atsiduria anapus gėrio ir blogio. Ši Ch. Baudelaire’o sukurta naujoji to meto kultūrai visiškai nepriimtina ir neįprasta dekadanso estetika buvo meno, kuriamo dėl paties meno, išraiška, neturinti nieko bendra su veidmainiška tuometės buržuazinės visuomenės morale.

1857 m. straipsnyje „Apie kai kuriuos prancūzų karikatūrininkus“ (Quelques caricaturists français) Ch. Baudelaire’as smerkiamu tonu rašė, kad žmonėms, neišmanantiems tikrojo meno, menas tolygus visų pirma menui pataikauti. Taip jis tulžingai pasisakė apie buržuaziją, kuri, jo manymu, visuomet žavėjosi meno kūriniais nepagrįstai, nieko apie juos iš tikrųjų neišmanydama. Ch. Baudelaire’as manė, kad būtent buržuazijos malonumai, o kartu su jais ir piniginiai kyšiai bei gerbėjų liaupsės tik leidžia vešėti šiai apgailėtinai manijai, kuri žmogų paverčia bevale lėle, o rašytoją – opiomanu. Visa tai marina tikrąją kūrybą, verčia menininkus, poetus ir rašytojus kurti pagal masių įgeidžius. Ch. Baudelaire’ui tai buvo tolygu prostitucijai. Todėl jis ir nesistengė kurti keliaklupsčiaudamas buržuazinei XIX a. vidurio mąstysenai. Kūrėjas tobulėja ir gludina savo gebėjimus siekdamas kitoniško grožio supratimo. Dėl to Ch. Baudelaire’as buvo laikomas odiozine figūra, ir teisminė byla, iškelta dėl jo „Piktybės gėlių“, esą spjaunančių į visuomenės moralės normas, tai įrodo.

Charles’is Baudelaire’as likus keliems mėnesiams iki mirties (1865 m.). Étienne’o Carjat / Wikipedia.org fotografija

Ch. Baudelaire’o poezija – kontrastų ir oksimoronų poezija: tikroji patirtis joje sugula į pabrėžtinai išbaigtas, klasikines formas, putojančios juslingumo bangos trankosi į akmeninius logikos luitus, nuoširdus švelnumas persipina su graužiančiu sarkazmu, o kilnus stiliaus paprastumas prapliūpsta nežabotomis fantazijomis ir įžūliomis šventvagystėmis. Blaškydamasis tarp žavėjimosi gyvenimu ir jo siaubu, priverstas niurkdytis purve ir ilgėdamasis savojo idealo, Ch. Baudelaire’as yra toks fenomenas, kurį Georgas Wilhelmas Friedrichas Hegelis yra įvardijęs „nelaiminga sąmone“ – sueižėjusia ir dėl to nuolat slegiama ilgesio.

„Būdamas dar visai vaikas, – yra rašęs Ch. Baudelaire’as, – aš maitinau savo širdyje du priešingus jausmus: gyvenimo siaubą ir gyvenimo žavesį.“ Tuodu skirtinguose poliuose esančius dalykus, valdančius žmogaus būtį – meilę, kuri ragina gyvenimą priimti kaip dovaną, atvirai įsileidžiant pasaulį į savo glėbį, ir mirtį, kuri reikalauja nuodyti gyvenimą. Žavėjimasis gyvenimu Ch. Baudelaire’ą skatino siekti žmonių meilės, pripažinimo, išreikšti savo energiją, o gyvenimo siaubas, atvirkščiai, stūmė jį vienutėn savaitėmis iš ten neišeinant ir visomis išgalėmis (netgi dažytais žalia spalva plaukais) įrodinėti savo kitoniškumą, abejingumą pasauliui. Tarp tųdviejų polių, pasigėrėjimo ir pasidygėjimo, Ch. Baudelaire’as blaškėsi taip ir neišsirinkdamas, ties kuria puse sustoti, pasiduodamas ir karštligiškiems užplūstančio darbingumo priepuoliams, ir opiumo sukeliamam užsimiršimui, ir troškimui save išaukštinti, ir absoliučiai kapituliacijai.

J. P. Sartre’as šį blaškymąsi yra apibūdinęs kaip žmogaus sąžinės, kuri suvokia esanti užteršta, rezultatą, kadangi žmogus nesiryžo pasirinkti, ar būti, ar tiesiog egzistuoti, sulaukė niūraus likimo bausmės. Kita vertus, jeigu ne šis gyvenimo fiasko, pasaulis nebūtų sulaukęs dviejų XIX a. lyrikos šedevrų – Ch. Baudelaire’o „Piktybės gėlių“ ir eilėraščių proza „Paryžiaus splinas“ (Le Spleen de Paris/Petits Poémes en Prose, 1869 m.).

Atsigręžus į Ch. Baudelaire’o jaunystę, ten sunku rasti užuominų apie būsimąjį piktybės, splino ar nuobodulio dainių. Amžininkų atsiminimais remiantis, Ch. Baudelaire’o laikysenoje nebuvo nieko niūraus, melancholiško ir juolab šėtoniško. Jis sąmoningai kaip viliojantį objektą pasirinko tyrinėti blogį – „Blogis, žinantis apie savo egzistavimą, ne toks baisus ir, tikėtina, greičiau išgydomas negu blogis, apie save nieko nenutuokiantis.“

Ankstyvas Ch. Baudelaire’o susidomėjimas blogiu, smalsumas išbandyti nuodėmingą gyvenimo būdą ir ilgainiui subrendęs suvokimas, kad malonumo patenkinimas, begėdiškas kūniškas instinktas kaip blogio pradžia gali pasitarnauti kūrybos dirvai, kad tai ne kas kita, o poezijos „ambrozija ir rausvas nektaras“, buvo ne kokio realaus gyvenimiško sukrėtimo rezultatas, bet veikiau bodleriškos refleksijos, jo garsios aiškios sąmonės vaisius. Ir tam didelę įtaką padarė įvairūs blogio narpliojimo eksperimentai ir šviečiamojoje, ir romantinėje literatūroje.

Pirmojo Charles’io Baudelaire’o „Piktybės gėlių“ leidimo viršelis su autoriaus pastabomis. Wikipedia.org nuotrauka

Žilaplaukis senjoras su dailia lazdele ir juodoji Venera

Amžinas vienišiaus likimas, taip bauginęs ir kartu masinęs Ch. Baudelaire’ą, jam atseikėjo vos 46-erius gyvenimo metus, „netolygios“ santuokos įspaudu paženklinęs jau jo gimimą. Kai 1821 m. balandžio 9 d. Ch. Baudelaire’as išvydo pasaulį, jo tėvui Josephui François Baudelaire’ui buvo jau 62-eji, o motinai Caroline Dufaÿs – 28-eri. Josephas François mirė sūnui nesulaukus nė šešerių, tačiau pastarasis visą gyvenimą atminty išsaugojo šiltą vaiko prisirišimą prie tėčio, sumišusį su susižavėjimu. Ch. Baudelaire’as mėgdavo prisiminti kilnų žilaplaukį senjorą su dailia lazdele rankoje, vaikštinėjantį kartu su juo po Liuksemburgo sodus ir aiškinantį, ką reiškia čia stovinčios skulptūros.

Psichinės traumos, Ch. Baudelaire’o patirtos vaikystėje, priežastis buvo ne ankstyva tėvo netektis, bet motinos „išdavystė“. Ji jau kitąmet po vyro mirties ryžosi naujai santuokai – šįkart su 39-erių majoru Jacques’u Aupicku. Tiesmukas, sąžiningas ir disciplinuotas patėvis, nors nieko neišmanė apie vaizduojamąjį meną ir literatūrą, nebuvo nei šiurkštus kareivis, nei žiaurus žmogus, užsimojęs engti nekenčiamą posūnį. Ir vis dėlto Ch. Baudelaire’as iki pat patėvio mirties jam neatleido už tai, kad „atėmė“ iš jo mamą. Neatleido ir už tai, kad ši sutiko savo vaiką „išduoti“ antrą kartą: 1832-aisiais, kai šeimai dėl majoro pareigų teko išsikraustyti į Lioną, 11-metis Charles’is buvo išsiųstas į Liono karališkojo koledžo internatą. Apmaudas, pavydas ir neapykanta, kuriuos tąsyk patyrė bejėgis vaikas, paliktas likimo valiai, – būtent iš tokių būsenų radosi Ch. Baudelaire’o sielos sueižėjimas – apleistumo, vienišumo jausmas, poetą kamavęs visą gyvenimą.

1836 m. sausį Aupickų šeima grįžo į Paryžių, čia Charles’is baigė Liudviko Didžiojo koledžą. 1839-ųjų rudenį įgijęs bakalauro laipsnį, Ch. Baudelaire’as pasijuto pagaliau ištrūkęs į laisvę – tęsti mokslus jis atsisakė. Motinai ir patėviui pareiškęs, kad ketina tapti rašytoju, jis susibičiuliauja su jaunaisiais literatūros atstovais ir netgi išdrįsta gatvėje užkalbinti patį Honoré de Balzacą. Nevengia palaido gyvenimo būdo: lankosi nuodėmingose Paryžiaus landynėse, įklimpsta į abejotinas pažintis ir jau 1839 m. rudenį užsikrečia sifiliu.

Susirūpinęs tokiu Charles’io elgesiu, jo patėvis nutaria jį išsiųsti į kelionę užjūrin – 1841 m. birželį įsodina jį į laivą, plaukiantį iš Bordo į Kalkutą. Vis dėlto Indijos Ch. Baudelaire’as taip ir nepasiekia. Iškentęs vos penkis mėnesius denyje, vos priplaukęs Burbono salą (dabartinis Reunjonas) jis ryžtingai atsisako keliauti toliau ir 1843-iųjų vasarį vėl atsiduria Paryžiuje, kur jo, jau pilnamečio, laukia tėvo palikimas – 100 000 frankų. Nuo pavasario Ch. Baudelaire’as pinigus ima leisti įvairioms pramogoms, gatvėje parsiduodančioms moterims ir naujam dendžio įvaizdžiui. Penktajame dešimtmetyje, norėdamas savo išvaizda ir elegancija sužavėti aplinkinius, Ch. Baudelaire’as ypač skrupulingai rūpinasi savo apdarais.

Elegantiška išvaizda ir angliškos jaunuolio manieros darė įspūdį moterims, vis dėlto Ch. Baudelaire’as nesistengė užmegzti romaną su padoria moterimi. Drovumas, perdėta savirefleksija, nepasitikėjimas jo vyrišką savimeilę vertė dairytis tokios partnerės, su kuria būdamas galėtų nesidrovėti ir jaustis viršesnis. Tokia jo bendrakeleive tapo Jeanne Duval, vieno iš Paryžiaus nedidelių teatrų statistė. Ch. Baudelaire’as su ja susipažino 1842-ųjų pavasarį, ir 20 metų ji buvo nuolatinė jo meilužė. Nors „juodoji Venera“ (Jeanne buvo kvarteronė) nepasižymėjo nei ypatingu grožiu, nei juolab išskirtiniu protu ar talentu, nors tiesiai išrėždavo nepasitenkinimą Ch. Baudelaire’o literatūrine veikla, nuolat melžė iš jo pinigus ir vos progai pasitaikius sanguliaudavo su kitais vyrais, vis dėlto šis begėdiškas jos goslumas tenkino Ch. Baudelaire’ą ir kartu iš dalies padėdavo susitaikyti su gyvenimu. Koneveikdamas Jeanne už įžūlumą, nejautrumą ir piktybę, poetas vis tiek prisirišo prie jos. Nepaliko ir vienos bėdoje, kai 1859 m. pavasarį Jeanne, perdėm mėgusią svaigintis likeriais ir vynais, į lovą paguldė paralyžius. Ir tada Ch. Baudelaire’as su ja tebegyveno po vienu stogu, yra liudijimų, kad rėmė materialiai iki pat savo mirties.

Ch. Baudelaire’o „Piktybės gėles“, „žiaurią knygą“, į kurią jis, kaip vėliau prisipažino laiške N. D. Ancelle’iui, sudėjo „visą savo širdį, visą savo švelnumą, visą visą (užmaskuotą) religiją, visą visą neapykantą“, teisėjai pripažino vulgaria pornografija (kaip skelbia teismo nuosprendis – „realizmu“) – kūriniu, kurio turinyje esama nepadorių ir amoralių vietų bei posakių. 

„Piktybės gėlės“ ir ponia Sabatier

Penktasis dešimtmetis tampa Ch. Baudelaire’o literatūrinės veiklos pradžia. Beje, pirmąsyk viešajai visuomenei jis prisistatė ne kaip poetas, o kaip meno kritikas. Tiesa, kai kurių Ch. Baudelaire’ui artimų bičiulių liudijimu, iki penktojo dešimtmečio vidurio jo jau buvo sukurta gana daug eilėraščių, kurie vėliau pateks į „Piktybės gėlių“ rinktinę. 

1844 m. vidury, iš palaidūniško gyvenimo dar pradėjęs kvaišintis ir opiumu, Ch. Baudelaire’as buvo iššvaistęs pusę savo palikimo. Susirūpinę giminaičiai nutarė kreiptis į valdžios institucijas, kad Charles’iui būtų skirta oficiali globa. Tuo geradariu tapo Aupickų šeimos draugas notaras Narcisse’as Désiré Ancelle’is. Jis 23 metus prižiūrėjo Ch. Baudelaire’o piniginius reikalus ir kas mėnesį jam išmokėdavo tam tikrą sumą. Su geranorišku iš prigimties globėju Ch. Baudelaire’as sutarė, tačiau patėviui, kuris inicijavo visą šitą žeminantį sumanymą, neapykanta tik išaugo ir sprogo 1848-ųjų vasario revoliucijos dienomis: yra liudijimų, kad Ch. Baudelaire’as įkarščio pagautas ragino sušaudyti tuomet jau generolą Aupicką.

Literatūrinį Ch. Baudelaire’o likimą – ir jam gyvam esant, ir po mirties – sudėliojo jo vienintelis parašytas poezijos rinkinys „Piktybės gėlės“. Tikėtina, kad šios rinktinės mintis Ch. Baudelaire’ui subrendo gana anksti. 1855-aisiais respektabilus žurnalas „Revue des deux Mondes“ išpublikuoja 18 poeto eilėraščių, o tai buvo neabejotina sėkmė, nes žurnalo redakcija tai padarė nusižengdama savo nuostatai spausdinti tik garsių poetų kūrybą. Kad ir nedidelio, bet vis dėlto pripažinimo Ch. Baudelaire’as sulaukė. To pakako, kad 1856 m. gruodį madingas leidėjas Auguste’as Poulet-Malassis įsigytų „Piktybės gėlių“ teises. Po pusmečio šedevras išvydo pasaulį.

Tačiau literatūrinės sėkmės Ch. Baudelaire’ui neatstojo asmeninės laimės stygiaus. Jeanne jo akyse įkūnijo moteriškąją, gyvuliškąją prigimtį, apie kurią jis atsiliepdavo su šalta panieka, nors iš tikrųjų, tam tikru būdu puikuodamasis, kad iš priešingos lyties nelaukia nieko daugiau, tik kūniškų malonumų, slapta visą gyvenimą svajojo apie tą idealią meilę, apie moterį draugę ir apie moterį motiną. Bėda ta, kad Apollonie Sabatier, vieno literatūrinio salono savininkė, gana lengvabūdiška dama, kurią Ch. Baudelaire’as įsimylėjo 1852 m., menkai tiko šiam vaidmeniui.

Kadangi prastai išmanė, kaip elgtis su moterimis, Ch. Baudelaire’as buvo linkęs arba jas nepelnytai niekinti, arba nepelnytai dievinti. Todėl nieko nuostabaus, kad įsivaizdavo, jog patrauklios išvaizdos, sumani ir gero būdo ponia Sabatier yra ta, kurią verta dievinti ir pulti po kojų. Kad jis pagaliau susitiko savo Beatričę, savo Laurą, savo Mūzą. Būdamas didelis savimyla, net neprisileidžiantis minties, kad gali būti atstumtas ir išjuoktas, Ch. Baudelaire’as nesiryžo poniai Sabatier prisipažinti, jog myli, ir pasielgė vaikiškai: 1852 m. gruodžio 9 d. nusiuntė savo širdies damai eilėraštį „Per linksmas“ ir dar pridėjo laišką, parašytą pakeistu raštu. Laiškų ir naujų eilėraščių buvo vis daugiau, o pats Ch. Baudelaire’as kaip niekur nieko tebesilankė ponios Sabatier salone, neužsimindamas apie savo jausmus ir nekeisdamas tos savo šėtoniškos išraiškos veide. Ponią Sabatier palietė tokia pagarbiai reiškiama paslaptingo gerbėjo aistra, o moteriškas įžvalgumas be vargo padėjo atspėti, kas tas inkognito, žinoma, to neparodant. Tuo tarpu Ch. Baudelaire’as, šeštojo dešimtmečio viduryje spėjęs išgyventi dar vieną meilės etapą (šį kartą su apvalių formų garbane aktore Marie Daubrun, apdainuota „Piktybės gėlėse“ kaip moteris žaliomis akimis), tęsė savo platonišką žaidimą su A. Sabatier iki 1857 m. rugpjūčio, kai buvo priverstas jai pasisakyti.

Émile'is Deroy, Charles'io Baudelaire'o portretas (1844 m.). Wikipedia.org nuotrauka
Poetas ir eseistas Charles'is Baudelaire'as (1855 m.). Nadaro / Wikipedia.org fotografija
Poetas ir eseistas Charles'is Baudelaire'as (1862 m.). Nadaro / Wikipedia.org fotografija
Charles'io Baudelaire'o auportretas (1848 m.). Wikipedia.org nuotrauka
Charles'io Baudelaire'o laiškas imperatorienei Eugénie, kuriame prašoma sumažinti teismo dėl „Piktybės gėlių“ skirtą baudą. Wikipedia.org nuotrauka
Charles'io Baudelaire'o laiškas imperatorienei Eugénie, kuriame prašoma sumažinti teismo dėl „Piktybės gėlių“ skirtą baudą. Wikipedia.org nuotrauka
Prancūzų poeto Charles'io Baudelaire'o kenotafas Monparnaso kapinėse Paryžiuje. EPA nuotrauka
Prancūzų poeto Charles'io Baudelaire'o kapas Monparnaso kapinėse Paryžiuje. EPA nuotrauka
Pierre'o Felixo Masseau sukurtas Charles'io Baudelaire'o biustas Liuksemburgo soduose Paryžiuje. EPA nuotrauka

Estetikos kankinys ir senstantis dendis

1857-ieji, be jokios abejonės – viršūnė Ch. Baudelaire’o gyvenime, pažymėti trimis reikšmingais jam įvykiais – generolo Aupicko mirtimi, kuri pažadino Ch. Baudelaire’o sieloje viltį vėl būti su motina, teisminiu procesu dėl „Piktybės gėlių“ ir santykių su ponia Sabatier išsiaiškinimu.

„Piktybės gėlės“, pasirodžiusios 1857 m. birželį, iš karto patraukė publikos dėmesį, o ilgainiui ir prokuratūros. Ši prieš Ch. Baudelaire’ą iškėlė teisminį tyrimą apkaltindama jį „religijos įžeidimu“. Ch. Baudelaire’ą, žinoma, išgąsdino laukiantis teismas, tačiau dar labiau įžeidė pareikšti kaltinimai: „žiaurią knygą“, į kurią jis, kaip vėliau prisipažino laiške N. D. Ancelle’iui, sudėjo „visą savo širdį, visą savo švelnumą, visą visą (užmaskuotą) religiją, visą visą neapykantą“, teisėjai pripažino vulgaria pornografija (kaip skelbia teismo nuosprendis – „realizmu“) – kūriniu, kurio turinyje esama nepadorių ir amoralių vietų bei posakių. Deja, ir teisme, ir vėliau Ch. Baudelaire’as pasielgė kaip bailys: nė karto nesiryžo atsikirsti jį teisiantiesiems ar bent pamėginti apsiginti. Jis teisinosi tuo, kad menas visada būna juokdariškas ir žongliruojantis, todėl teisti poetą už išgyvenimus ir mintis, išreikštas jo kūryboje, yra tas pats, kas bausti aktorių už savo personažų nusikaltimus. Vis dėlto nerimą keliantys būgštavimai nebuvo pagrįsti: nors Ch. Baudelaire’o savimeilė buvo stipriai užgauta, bausmė nebuvo tokia jau ir baisi: autoriui skirta 300 frankų bauda, be to, ne už religijos įžeidimą, kaip reikalavo prokuroras, o viso labo už nepagarbą visuomenės moralei ir padorumui. Dėl to leidykla iš rinktinės turėjo pašalinti šešis eilėraščius.

Būtent teismas dėl „Piktybės gėlių“ sujudino Ch. Baudelaire’ą ieškoti įtakingų ponios Sabatier mecenatų užtarimo, todėl likus dviem dienoms iki proceso laiške jai jis atvėrė savo inkognito. Intymūs santykiai truko vos dvylika dienų: Ch. Baudelaire’as rašo Apollonie laišką, kurį perskaičiusi ji daro žiaurią, bet vienintelę galimą išvadą: jūs manęs nemylite. Ko gero, nebuvo čia nė vieno iš jųdviejų kaltės (bet kuriuo atveju ponia Sabatier buvo nuoširdžiai nustebusi ir nuliūdinta tokio netikėto išsiskyrimo su žmogumi, kurį vėliau pavadino vienintele savo gyvenimo nuodėme) – tiesiog Ch. Baudelaire’ui, seniai traumuotam Jeanne goslumo ir svajojusiam apie angelą primenančią idealią draugę, reikėjo prisiminti bičiulio Gustave’o Flaubert’o patarimą: „Nesilieskite prie stabų, jų paauksavimų įspaudai lieka jums ant pirštų.“

„Piktybės gėlės“ dėl skandalo atnešė Ch. Baudelaire’ui žinomumą, tačiau ne literatūrinį pripažinimą. Victorui Hugo, nešykštėjusiam laiškuose kolegai komplimentų („Jūsų „Piktybės gėlės“ tviska ir akina tarytum žvaigždės“, „Jūs kuriate naują virpulį“), Ch. Baudelaire’as visų pirma buvo svarbus kaip dabartinio režimo auka: „Režimas – tai, kas laikoma esant teisinga, nuteisė jus už tai, ką laiko savo morale.“ Septintojo dešimtmečio pradžioje publika Ch. Baudelaire’ui buvo prilipdžiusi estetikos kankinio įvaizdį – senstančio dendžio, turinčio talentą ir toleruojančio keistą, kartais smerktiną gyvenimo būdą. Iš tiesų Ch. Baudelaire’as ir gyvenime, ir kūryboje maža kuo buvo panašus į vyresnės kartos poetus romantikus (Alphonse’ą de Lamartine’ą ar Alfredą de Vigny, V. Hugo ar Théophile’į Gautier) – isterikas, kaip pats save vadindavo, neabejotinas pesimistas, skendintis savo niūrių fantazijų tamsoje. Tiesa, jauni rašytojai nebuvo nusistatę prieš Ch. Baudelaire’ą, netgi buvo pasirengę jį pripažinti savo metru: 1864 m. 20-metis Paulis Verlaine’as išpublikavo pasigėrėjimo kupiną ditirambą, dedikuotą Ch. Baudelaire’ui, bet šis atstūmė jam ištiestą ranką: „Tie jaunuoliai man kelia mirtiną siaubą… Aš nieko taip nemyliu, kaip būti vienatvėje!“

Nuo „Piktybės gėlių“ pasirodymo Ch. Baudelaire’ui liko gyventi 10 metų ir du mėnesiai, ir visą tą laiką vienatvė jį slėgė vis nuožmiau: su Jeanne poetas galutinai išsiskyrė 1861-aisiais, naujų pažinčių neužmezgė, gyvendamas Paryžiuje karštligiškai rašė išpažintinius laiškus, apiberdamas jais motiną, po vyro mirties apsigyvenusią Honfleure. Per visus tuos metus Ch. Baudelaire’as sukūrė ir išleido visai nedaug: „1859 metų saloną“ (Salon de 1859), „Dirbtinį rojų“ (Les paradis artificiels, 1860 m.), knygą apie hašišą ir opiumą, liudijančią ne tik liūdną paties Ch. Baudelaire’o patirtį, tačiau ir nemaža dalimi anglų poeto Thomo De Quincey „Anglo opiomano išpažinčių“ (Confessions of an English Opium-Eater, 1822 m.) įtaką, antrąjį „Piktybės gėlių“ leidimą (1861 m.), į kurį buvo įtraukti 35 nauji eilėraščiai, ir galop savo antrąjį šedevrą – 50 eilėraščių proza, kurie buvo periodiškai publikuojami nuo 1857 m. rugpjūčio iki 1867 m. rugpjūčio ir išleisti atskiru tomu pavadinimu „Paryžiaus splinas“ (Le Spleen de Paris/Petits Poémes en Prose) 1869-aisiais, jau po Ch. Baudelaire’o mirties.

Poeto jėgos seko. 1862 m. pradžioje paūmėjo liga – sifilio, pasigauto jaunystėje, kvaišinimosi ir svaiginimosi padariniai. Ch. Baudelaire’as skundėsi galvos svaigimu, karščiavimu, nemiga, fiziniais ir psichiniais sutrikimais, jam regėjosi, kad jo smegenys tęžta ir kad tuoj ištiks silpnaprotystė. Rašyti jis beveik nepajėgė, rengėsi kone skarmalais, vakarais klaidžiodavo išsipuošusių paryžiečių minios nuošalėje arba sėdėdavo niūrus lauko kavinės kampe stebėdamas linksmus praeivius, kuriuos regėdavo tarsi mirusiuosius. Tarp jo ir gyvenimo kilo vis didesnė siena, tačiau Ch. Baudelaire’as nenorėjo su tuo susitaikyti. Likti Paryžiuje jėgų daugiau nebeturėjo, bet ir neketino pasiduoti ligai bei nesėkmėms. 

1864 m. balandį Ch. Baudelaire’as išvyksta į Briuselį – skaityti paskaitų ir tartis dėl savo esė leidybos. Paskaitos, deja, neatneša nei sėkmės, nei pinigų, susitarti su leidėju taip pat nepavyksta, ir Belgija – blogesnė Prancūzijos kopija, kur į akis lenda vien bjaurastys – jam ima kelti pasidygėjimą. Jis stengiasi toliau darbuotis ties „Paryžiaus splinu“, taip pat „Intymiais dienoraščiais“, kuriuos ketina išleisti dviem knygomis, tačiau šios pastangos virsta kone mirštančio žmogaus traukuliais.

1866-ųjų vasario 4-ąją, lankydamasis Saint-Loup bažnyčioje Namiure, Ch. Baudelaire’as netenka sąmonės ir susmunka ant akmeninių laiptų. Kitądien jį ištinka pirmieji dešinės pusės paralyžiaus ir sunkios afazijos požymiai, netrukus Ch. Baudelaire’as praranda gebėjimą kalbėti. Tik liepos 1-ąją jį visiškai paralyžiuotą pavyksta pargabenti į Paryžių, kur mirties patale jis išgulėjo dar 14 mėnesių. Charles’is Baudelaire’as mirė 1867 m. rugpjūčio 31 d., palaidotas Monparnaso kapinėse, šalia savo nekenčiamo patėvio – generolo Aupicko.

Poetas ir eseistas Charles’is Baudelaire’as. Étienne Carjat fotografija. Gastonas Schéferis (red.), Šiuolaikinė literatūros ir meno galerija (Paryžius, 1876–1884). Wikipedia.org nuotrauka

Siaubas! Dabar aš atsimenu! Taip, atsimenu! Ši nešvari landynė, šis amžinojo nuobodulio būstas, yra mano. Štai čia dulkėti ir apdaužyti baldai; apspjaudytas židinys be ugnies ir be žarijų; liūdni langai su lietaus išraustomis vagutėmis dulkėse; subraukyti arba nebaigti rankraščiai; kalendorius su pieštuku pažymėtomis negandą lemiančiomis datomis.

O tuos kito pasaulio kvapus, kuriais aš su ištobulintu jautrumu svaiginausi, pakeitė dvokiančio tabako tvaikas, sumišęs su kažkokiais vemti verčiančiais pelėsiais. Dabar čia kvėpuojama apgižusiu beviltiškumu.

Šiame ankštame pasaulyje, kur tiek daug kas kelia šleikštulį, vienas vienintelis daiktas man šypsosi: tai opiumo bonkutė, sena ir gąsdinanti draugė; kaip visos draugės, deja! derli glamonėjimų ir išdavysčių.

O! Taip! Laikas vėl pasirodė; jis dabar viešpatauja suvereno teisėmis. Su šiuo šlykščiu seniu grįžo visa jo demoniškų palydovų eisena: Atminimai, Gailesiai, Mėšlungiai, Baimės, Košmarai ir Neurozės.

Aš užtikrinu jus, kad sekundės dabar tvirtai ir iškilmingai akcentuojamos, ir kiekviena jų, trykšdama iš laikrodžio, šaukia: „Aš esu Gyvenimas, nepakeliamas, nepermaldaujamas Gyvenimas!“

Yra tik viena Sekundė žmogaus gyvenime, kurios užduotis – paskelbti gerą naujieną, gerąją naujieną, sukeliančią neišaiškinamą baimę kiekvienam.

Taip, Laikas viešpatauja; grįžo brutali jo diktatūra; ir jis mane varo, badydamas dvišakiu akstinu, lyg aš būčiau jautis. „Tad nuo! Į dešinę, asile! Gyvenk tad, pasmerktasis!“

(„Dvigubas kambarys“. Charles’is Baudelaire’as, „Paryžiaus splinas“, iš prancūzų k. vertė Alfonsas Nyka-Niliūnas, „Baltos lankos“, 1995 m.)

Pierre’o Felixo Masseau sukurtas Charles’io Baudelaire’o biustas Liuksemburgo soduose Paryžiuje. EPA nuotrauka

Parengta pagal užsienio spaudą