Pašaukimo krizė – kiekvienas turi teisę patirti tamsą, svarbu joje neužstrigti

Taip rašo 70-metė pašvęstojo gyvenimo atstovė, kurią savo straipsnyje italų žurnale „Citta nuova“ cituoja psichiatrė ir pašvęstojo gyvenimo narių palydėtoja Chiara D’Urbano.

„Kadaise įsimylėjau vyrą, su kuriuo bendradarbiavome. Tai sukrėtė, galvojau, kad jokie suklupimai ar krizės man negresia. Šis netikėtas įvykis man sukėlė labai didelį skausmą. Tam tikra prasme – nuvylė… Nusivyliau savimi, kad praradau pirmųjų metų naujumą, nebesugebėjau maitintis pirmųjų dienų idealu.“

„Šis momentas tarsi perskėlė mano gyvenimą, – tęsia vienuolė. – Pradėjau viską iš naujo: teko peržiūrėti savo pašaukimo „idėją“, stotis akivaizdon su savo kūniškumu, kurį mes, pašvęstieji, padovanojame. Mano egzistencija liovėsi buvus vien abstrakčia teorija, ji įsikūnijo.

Norėčiau padrąsinti ugdytojus ir ugdytojas, o ir jaunimą neišsigąsti, jeigu pašaukimas tam tikru metu keičiasi, išsipildo, atrodo nebepanašus į pirminį. Jis tikrai kitoks, tačiau galbūt gerokai tikresnis! Tad nereikia bijoti stiprių akimirkų, gal jos kaip tik ir veda kokybinio šuolio link“, – teigia moteris.

Kito liudijimo autorius – vienos bendruomenės ugdytojas. „Žmogiškai žiūrint, man neblogai sekėsi, – dalijasi vyras. –  Nuo pat jaunų dienų jaučiau ugdytojų pasitikėjimą, gana greitai man pavedė atsakingas pareigas. Galėtum sakyti, jog mano gyvenimas buvo tikrai realizuotas. Jaustis prislėgtam tarsi nebuvo priežasčių, tačiau aš jaučiausi būtent taip: niekas nebeturėjo prasmės, tartum pasiekus tas aukštumas bendruomeninis gyvenimas ir tikėjimas Dievu rodėsi bereikšmiai. Gal kaltas persidirbimas, o gal – poreikis atrasti gilesnę motyvaciją, nes pradinė manęs jau nebeįtikino. Bijojau, jog veltui iššvaisčiau daugybę savo gyvenimo metų ir kad jau niekada nebeatrasiu savojo kelio.“

Vyras tęsia: „Nesunku įsivaizduoti mano išgąstį: bijojau, kad veltui iššvaisčiau daugybę savo gyvenimo metų ir  jau niekada nebeatrasiu savojo kelio.

Tačiau taip nebuvo. Užuot užslėpęs viską, skyriau laiko apmąstymams ir pokalbiams apie tai, kas su manimi vyksta. Broliai ir vadovybė nepalaikė manęs bepročiu ar kaprizingu egoistu. Jiems užteko toliaregiškumo suprasti, kad šis laikas galėtų būti labai vertingas visiems: permąstyti kai kuriuos nusistovėjusius dalykus ir pažinti naująjį save, kurio kontūrai ryškėjo.

Jie neišsigando, ir tai buvo didžiulis dalykas. Paprastai, kai bendruomenėje kas nors ima rodyti vidinį nerimą, iškart jam priklijuojama etiketė: „Jam krizė!“ O juk krizė tikrai gali tapti antruoju pašaukimu“, – savo patirtimi dalijasi pašvęstojo gyvenimo atstovas.

Šie du drąsūs ir atviri liudijimai leido akies krašteliu žvilgtelėti į vidinę sielos šventovę, kurią paprastai jautriai saugome. Gal ką ir šokiravo ar papiktino, bet tikrai ne vienam praplėtė supratimą apie Dievui pašvęstojo gyvenimo kelią. Stereotipai ir klišės padeda mums gyventi, bet kartu ir sulėkština tikrovę – kaip sveika retsykiais juos išsprogdinti!

Chiara D’Urbano, italė psichoterapeutė, jau ne vienus metus palydinti kunigus ir pašvęstojo gyvenimo narius, savo straipsnyje „Citta nuova“ būtent to ir siekia. Panašiai kaip spontaniškas įsimylėjimas yra laikinas ir dar turės virsti sąmoninga meile, taip ir „pirmasis pašaukimas“, anot autorės, nors nuostabus, bet dar neįkūnytas, tam tikru metu išsisemia. „Gali nutikti, kad asmuo, įkvėpęs tą gyvenimo kelią, pats jį palieka ar pasirenka kažką kito; gali nutikti, kad, kaip minėta vienuolė, žmogus mano, jog savo širdį atidavė Dievui, bet pastebi, kad ji vis dėlto taip ir liko gyva. Dar gali nutikti, jog pasikeičia požiūris į charizmą ir bendruomenę, nes tai, kas anksčiau įtikino, dabar rėžia ausį, atsiskleidžia ribos ir dar neištyrinėtas naujas potencialas.“

Šį momentą įprastai vadiname krize. Tačiau krizė „nėra negrįžtamas nuopuolis, tikėjimo praradimas ar geros valios nusilpimas – kaip, deja, dažnai linkstama manyti. Krizė, primena autorė, cituodama popiežiaus Pranciškaus encikliką apie šeimą, yra integrali šeimos gyvenimo dalis, „jos dramatiško grožio“ dalis – kaip teigiama „Amoris Laetitia“ n. 232. Tai galioja tiek sutuoktinių porai, kiekvieno iš mūsų istorijai, kiekvienam pašaukimui.

D’Urbano atkreipia dėmesį, kad nėra realistiška galvoti, jog, atsiliepus į pašaukimą būnant 20, 30, 40 metų, likusi gyvenimo dalis bus aukso amžius: „Viskas klostysis lengvai, nereikės savęs dėl nieko įtikinėti, nes bendruomenės gyvenimas ir apaštalavimas yra patrauklūs ir savaime motyvuojantys.“ Tai iliuzija.

Pirmutinė reakcija yra priešintis krizės iššūkiui.

„Amoris Laetitia“ skaitome: „Pirmutinė reakcija yra priešintis krizės iššūkiui, gintis jaučiant, kad ji nekontroliuojama, nes parodo gyvensenos nepakankamumą, o tai trikdo. Tada taikomas metodas neigti problemas, slėptis, sumenkinti jų svarbą, kliautis, kad ilgainiui jos išsispręs. Tačiau taip sprendimas tik atidedamas, išeikvojama daug jėgų nenaudingai stengiantis nuo krizės nusigręžti ir tuomet reikalai dar labiau komplikuojami“ (n. 233).

Glaudus kasdienis kontaktas su kitais bendruomenės nariais ir apaštalavimo patirtis sudaro puikią galimybę asmeniui geriau pažinti save. „Tai reiškia augti: leisti, kad išgyvenamos patirtys keltų klausimų, būtų nepatogios. Ryžtis įžengti į pokytį, kad suprastume jo mastą.“ Norėdami, kad viskas liktų taip kaip iki šiol, arba, mėgindami išvengti perėjimo iš „nekalto“ gyvenimo į suaugusiųjų, susikuriame „burbulą“, kuriame žmonės gyvena „įsikibę į prisiminimus apie tai, kokia mūsų kongregacija buvo anksčiau… kai dar buvo gyvas steigėjas… kai viskas vyko taip, kaip turėtų, be jokių išsigalvojimų… o dabar niekas nebeaišku“.

Iliuzijų išsisklaidymo akimirka visada ateina, tiesą sakant, tai netgi pageidautina!

Iliuzijų išsisklaidymo akimirka visada ateina, primena autorė, pridurdama, jog, tiesą sakant, tai netgi pageidautina! Ji gali pasireikšti kaip tamsa, apie kurią kalba straipsnio pradžioje cituotas pašaukimų ugdytojas; arba kaip stiprus nerimas, raginantis siekti naujo supratimo, kitokių atsakymų, dovanoti save Dievui būdu, kuris nebūtų vien inercija ar iš anksto nustatytos gairės.

Tai kaip elgtis? Kaip galiu suprasti, kad patiriama situacija nėra visa ko pabaiga? Kaip man gali padėti aplinkiniai žmonės, užuot nurašę kaip išklydusį iš kelio?

Pasiremdama gyvais liudijimais, D’Urbano išvardina šiuos aspektus:

– Bendruomenės, ugdymo struktūros, nepuoselėjančios savo narių infantilizmo, yra tos, kuriose paradoksaliai diskutuojama, galima ne visada sutarti visais klausimais, egzistuoja požiūrių įvairovė, ji nėra panaikinama; kur asmenys tampa autonomiški – nors tai nereiškia izoliuoti ar atsitraukę.

– Kiekvienas pašaukimas realizuojamas brolystės atmosferoje ir jos dėka, tačiau kiekviena istorija yra savita, nepaiso klišių. Todėl mažai tepadės Mortos ir Petro dvasinės kelionės lyginimas su Pauliaus ir Marijos.

– Labai svarbu rimtai vertinti, o ne demonizuoti ar pasmerkti nerimą, nusivylimą ar tariamą pasimetimą, kurį patiria tavo brolis ar sesuo. „Sakyčiau, kad kiekvienas turi teisę patirti tamsą, nes tai kaip tik ir gali tapti naujo ir tikresnio apsisprendimo akimirka.“ Tai nereiškia, priduria autorė, kad sunkų metą išgyvenantį bičiulį reikia palikti likimo valiai. Priešingai, dera būti šalia, pasakyti: „Aš pasiruošęs, jei tau reikia pokalbio.“ Tačiau be pretenzijos suteikti kenčiančiam broliui atsakymus ar įvardinti artėjančios katastrofos ženklus, be smerkimo („Kažin ką jis čia dabar išsigalvoja!“).

– Krizė tampa gelbstinti dėl savo galutinio rezultato: asmuo praplečia širdį, pereina tamsą, bet neužstringa joje, atsiribodamas nuo aplinkinių. „Kartu gyvenama ne tam, kad būtum vis mažiau laimingas, bet kad išmoktum būti laimingas naujaip, remdamasis galimybėmis, atveriamomis naujo etapo“, – rašo popiežius Pranciškus (AL, 232).

Tad kalbama ne apie laimingą pabaigą, apie kurią skaitome pasakose: „Paskui visi ilgai ir laimingai gyveno“… Kalbama apie naują sąmoningumą, kai asmuo ryžtasi kelionei, žinodamas, kad neišvengs sunkumų ir nemalonių staigmenų. Leidžiasi nustebinamas savos ir kitų žmonių istorijos. Tampa truputį geranoriškesnis, ne taip kietai įsikibęs į tuos užtikrintumą teikiančius dalykus, kurie iš esmės trukdė judėti.

Išmokti būti laimingam – reiškia laimę patirti per santykius, o ne vien individualiai. „Tie gyvenimo etapai, kai jaučiame, kad padarėme kokybinį šuolį, mus padaro ne vien autentiškus, bet ir generatyvius.“

Autorė apibendrina pabrėždama, kad turėtų vykti abipusis „užkrėtimas“: energiją atgaunantis pašaukimas turėtų tarsi „užteršti“ ir paveikti bendruomenės gyvybingumą. Tačiau pastaroji, savo ruožtu, yra kviečiama skatinti naujų kiekvieno brolio ar sesės intuicijų – antrąjį pašaukimą – ir mokytis iš jų.

Pagal publikaciją „Citta nuova“ parengė Saulena Žiugždaitė