Cistersų vienuolis vysk. E. Vardenas: išmokti ramiai pasėdėti – svarbi dvasinės disciplinos priemonė

Svarbiausia būti tiesoje su savimi

Eriko Vardeno teigimu, pirmoji įstojusio į vienuolyną užduotis – išdrįsti pamatyti save tokį, koks esu. Pradedančiajam, pilnam maldingo įkarščio ir troškimo išvysti Dievo veidą ant šventojo kalno, akistata su savimi gali būti tarsi antausis. Atsidūręs aplinkoje, kurioje esi atkirstas nuo daugybės tave stimuliavusių impulsų ir išorinių dalykų, apibrėžusių tavo supratimą apie save, pasijunti nuogas ir pažeidžiamas. Tai atskleidžia ir simbolinę vienuolinio abito prasmę. Senieji drabužiai (tam tikra mūsų tapatybės projekcija) iš vienuolyno naujoko yra paimami, o jis pats aprengiamas visiškai standartizuotai. Pradedama nuo išorės, kad dėmesys būtų nukreiptas į vidų. Net ir jauni žmonės, atėję į vienuolyną, su savimi daug ką atsineša.

Erikui Vardenui iš galvos neišeina vienos sesers pasakojimas, kuriai pirmieji metai vienuolyne buvo tarsi nuolatinė jos ankstesnio gyvenimo peržiūra vidiniame kine. Ši nusileidimo į save patirtis, akistata su giliausiu savo žmogiškumu labai artimai sieja vienuolius su likusiais žmonėmis. Dievo akivaizdoje visi esame vargšai. Visi turime didingų troškimų ir vilčių, tačiau tuo pat metu nešiojamės ir savas nusivylimų, apgavysčių patirtis, aplinkybių, kuriose nepateisinome savo pačių lūkesčių, patirtis.

Pasak cistersų vienuolio, šioje situacijoje pirmiausia reikia būti tiesoje savo paties ir Viešpaties atžvilgiu. Reikia pulti ant kelių (nebūtinai tiesiogine prasme, jei keliai negaluoja) ir nusižeminti prieš Viešpatį. Šio proceso tikslas – viską patikėti gailestingajam Dievui ir melsti jo gailestingumo, pasitikint, kad net ir didžiausia tamsa gali sulaukti šviesos. Tai kelias į išgydymą ir susitaikinimą.

Mūsų dienomis poreikis gyventi tiesoje savo paties atžvilgiu yra itin didelis. Ypač dėl to, kad žmonės susiduria su tokia gausybe pasirinkimų persikelti gyventi į virtualybę. Juk šiandien įmanoma sukurti visiškai fiktyvią savo paties kopiją ir projektuoti ją ekranuose per socialinius tinklus. Vienus nuo kitų mus šiandien skiria labai daug filtrų, todėl darosi labai lengva paslėpti, kas iš tiesų esame. Šiuo požiūriu vienuolinė savęs pažinimo įžvalga itin svarbi kaip tam tikra nuolankumo forma.

Nuolankumas bibline prasme

Nuolankumas bibline prasme anaiptol nereiškia kokio nors savęs žeminimo. Tai tiesos apie save pripažinimas pasakant „Viešpatie, štai stoviu prieš tave, pasigailėk manęs“. Tik tokiu būdu yra įmanoma patirti, kad esi mylimas toks, koks esi. Tam padeda sakramentai, ypač išpažintis. Tačiau nemažiau svarbu ir turėti žmogų, kuriam būtų galima atsiverti dėl giliausių dalykų. Vyskupas E. Vardenas primena, kad pačiam savyje kažką įžvelgti ir atpažinti yra viena, tačiau kas kita yra gebėti papasakoti apie tai kitam.

Tai itin svarbi gyvenimo vienuolyne dalis, ypač pirmaisiais metais. Poreikį būti išklausytam turime kiekvienas, todėl ši vienuolinė patirtis gali būti itin vertinga ir šiuolaikinei visuomenei.

Turime tikėti, kad yra, kaip Viešpaties pasakyta: „Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų.“ Būti savimi kito žmogaus akivaizdoje reiškia iš tiesų būti giliausioje tiesoje su savimi ir Dievo akivaizdoje. Tai geriausia mokykla gyventi tiesoje. Visi esame pažeidžiami ir bijome būti atstumti, pasmerkti, atmesti, todėl tam tikrus dalykus turime praktikuoti su žmonėmis, kuriais galime pasitikėti. Iš čia – suvokimas, kad būsiu priimtas su gailestingumu, kad man nereikia būti kitokiam, kad Dievas mane mylėtų ir man atleistų. Tai lydi ir suvokimas, kad Jis suras mane ten, kur esu. Ne dėl to, kad norėčiau ten pasilikti, bet tam, kad galėčiau išjudėti. Tai yra gyventi tiesoje.

Trys įžadai

Vienuolis ar vienuolė, apsisprendę gyventi pagal šv. Benedikto regulą, duoda tris įžadus. Pirmasis iš jų – klusnumas, kuris taip pat apima neturtą ir skaistumą. Kitas įžadas yra vadinamas conversatio morum (lot. gyvenimo atsivertimas), kuris reiškia nuolatinį atvirumą. Trečiasis įžadas – stabilumo, reiškiantis pasilikimą vienoje bendruomenėje, paprastai iki mirties.

Įleisti šaknis ir išaugti tam tikroje žemėje yra labai svarbu. Daugeliui žmonių artimiausias, pirminis branduolys yra šeima. Šeimos bruožų turi ir krikščionių bendruomenės. Nors stabilumo įžadas reiškia ištikimybę tam tikrai vietai, „atsivertimo“ įžadas reiškia pažadą niekada nesustoti vietoje. Žmogus turi nuolat atsiliepti į Dievo kvietimą, į Gerąją naujieną ir Dievo įsakymus. Vienuolynams šitų dalykų monopolis nepriklauso, tačiau juose galime sutikti ryškiausių pavyzdžių, kaip tai įgyvendinti – žmonių, praleidusių tame pačiame vienuolyne šešiasdešimt, septyniasdešimt metų ir tuo pat metu patiriančių intensyvų vidinį judėjimą.

Dienos architektonika

Pasak vyskupo E. Vardeno, pagrindinis dalykas, kurį žmonės galėtų perimti iš vienuolių, tai tam tikra komopozicinė dienos sandara – jos architektonikos idėja. Jei ketini statyti namą, tai pasirūpink pusiausvyra, kad daugmaž būtų išlaikyta simetrija, kad nepritrūktum kokių patalpų. Kad įsikrausčius neištiktų nusivylimas aptikus, kad pamiršai įsirengti tualetą.

Taigi reikia išmokti pagalvoti tiek apie būtiniausius, tiek apie didingiausius dalykus, pabandyti suplanuoti dieną taip, kad ji būtų subalansuota visuma.

Gyvenimas vienuolyne prasideda nuo solidžios maldos ir dvasinio maisto porcijos anksti ryte. Tuomet, kaip ir visiems žmonėms, prasideda darbo diena, kurią sudaro ir pertraukėlės, ir trumpos maldos, ir bendri pietūs, po kurių ateina metas nusnūsti (taip pat svarbus dienos ingredientas), kol vakare vėl skiriama laiko dvasiniam komponentui. Nors toks gyvenimas mažai kam įmanomas už vienuolyno ribų, galima pabandyti suderinti tas veiklas, kai sėdima, ir tas veiklas, kai judama, suderinti bendrystę ir buvimą vienumoje. Tokiu būdu kiekvienas savyje gali surasti pusiausvyrą.

Vyskupas E. Vardenas kiekvienam pataria pažvelgti į savo dieną ir paklausti savęs, ar man iš tiesų būtina gyventi būtent taip, kaip gyvenu, ar turiu galimybių ką nors pakeisti, kad mano diena būtų labiau subalansuota. Tiems, kurie nuolat sako, kad neturi laiko, verta būtų paskaičiuoti, kiek kartų per dieną jie traukia iš kišenės telefoną ir ką nors ten žiūrinėja. Verta paklausti savęs, ar tai iš tiesų gerai praleistas laikas, o gal galėjau kažką kita nuveikti?

Trumpam išeiti „į pensiją“ įmanoma kiekvienam. Užtenka tik ramiai pasėdėti bent dešimt minučių, giliai kvėpuoti, nurimti, o pabaigoje gal net pasimelsti. Tokie nedideli dalykai gali iš esmės perkeisti dieną. Būtent tai ir siūlo vienuolynai – suteikti gyvenimui kitą perspektyvą.

Galiausiai Erikas Vardenas kviečia šių dienų krikščionis sąmoningai pasipriešinti vyraujančiai kultūrai ir būti šiek tiek griežtesnius savo pačių atžvilgiu. Bent jau tam, kad vėl gebėtų kurį laiką ramiai pabūti.

Jis priminė interviu su garsiu norvegų rašytoiu Tarjei Vesaasu, kuris, prieš atsakydamas į klausimą apie tai, kas jį įkvepia kurti tokią didingą literatūrą, penkias minutes pagalvojo ir atsakė: „Aš tik sėdžiu prie savo stalo ir nieko neveikiu.“ Trondheimo vyskupo įsitikinimu, išmokti ramiai pasėdėti ir nieko neveikti – svarbi dvasinės disciplinos priemonė šiomis dienomis, rodanti anaiptol ne tinginystę, bet gana aukštą aktyvumo lygį. Pabandžiusieji žino, ką tai reiškia.

Parengta pagal katolsk.no publikaciją.