Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

COVID-19 naratyvo pamoka: žodis žeidžia, žodis gydo

Unsplash.com nuotrauka

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Lituanistikos skyriaus inicijuotame Kalbos klube pažadėjome, kad į COVID19 naratyvą pažvelgsime iš tarpdalykinės psichologijos ir lingvistikos perspektyvos.

Mums labai pasisekė, nes mūsų pašnekovė tąkart buvo ne tik psichologė, bet ir rašytoja – Genovaitė Petronienė, žmogus, kuriam kalbos dalykai, ypač kalbos estetinė pusė, yra labai svarbi.

Psichologė sakė, kad pirmosios kovido bangos metu jos profesinės brolijos / seserijos nariai pandemijos naratyvą matė kaip pasakojimą apie kažką, kas kelia didžiulę baimę, paniką. Psichologai pasigedo žmogų palaikančiojo naratyvo, padedančio išgyventi ir psichologiškai, ir socialiai pasaulį ištikusiu sudėtingu periodu, nes pandemijos aplinkybės sukėlė porų / šeimų santykių problemas, depresinius sutrikimus, stresą, gedulą. Apie tai daugiausia buvo kalbama uždaroje psichologų bendruomenės erdvėje. Į pagrindines oficialias medijas paguodos / pagalbos / raminimo / sveiko proto naratyvas neprasimušė.

Psichologės vertinimas iš esmės parėmė ir Kalbos klube kalbintų kitų sričių atstovų – filosofo Gintauto Mažeikio, žurnalisto Jono Staselio, sociologo Liutauro Labanausko – mintis, kad Lietuvoje kovido pasakojime neatsirado vietos tiesiog žmogui, kuris turi oriai išgyventi pasikeitusiomis aplinkybėmis, išlikti sveikos psichikos, stabilių emocijų, nenusivilti pasikeitusia buitine, socialine, psichologine kasdienybe ir pan. Lietuvoje kovido pasakojime iškilo tik herojai – valdžia ir gydytojai – kurie narsiai kovėsi su priešu virusu, ir tik aukos: susirgusieji, mirusieji, nepaklusnieji, nubaustieji, per seni, nesiizoliavusieji, nukentėjusieji, t. y. visi tie, kurie kaip personažai tiko kovos ir baimės konstruktui. (Plačiau apie Mažeikio, Staselio, Labanausko įžvalgas galima pasiskaityti XI ir XII pokalbiuose apie kalbą ir / arba pokalbius išgirsti ir pamatyti LNB „Youtube“ kanale)

Atrodo, artėja nauja pandemijos banga, tai būtų naudinga, jei įžvalgos apie COVID-19 naratyvus Lietuvoje pasiektų viešosios erdvės „architektus, dizainerius ir konstruktorius“ ir atsirastų kitoks, pagarbesnis, žmogui koronos – koronės pasakojimas.

Pasaulis tuo rūpinasi. Kaip? Mokslininkai ir žurnalistai analizuoja katastrofų komunikaciją, naujažodžius, atsiradusius pandemijos metu, pakitusį kalbos etiketą ir kt. Pavyzdžiui, „The Wall Street Journal“ išspausdino Alinos Dizik straipsnį apie tai, kad kovido situacija pakeitė dalykinės komunikacijos stilių: jis tapo labiau suasmenintas, atsirado daugiau privačių detalių, tarsi bandant sušvelninti socialinės distancijos sukeliamus streso, emocinės įtampos, nerimo jausmus, taip pat kompensuoti kolegų bendravimo neformalioje aplinkoje nebuvimą, komandos jausmo komplikacijų padarinius. Dalykinėje komunikacijoje atsirado terminas sandwich approach – komunikacinio akto pradžios ir pabaigos „įrėminimas“ žinutėmis, susietomis su pandemijos sukeltais socialiniais bei psichologiniais pokyčiais.

Viešųjų ryšių specialistai atkreipė dėmesį, kad pandemijos metu pasikeitė kalbos etiketas, dalykiniuose laiškuose vietoj įprastų kanoninių mandagumo frazių hope you are well („tikiuosi, tau sekasi gerai“) atsirado, pavyzdžiui, I wish you vigorous health and a robust mind-set („linkiu tau stiprios sveikatos ir tvirtos mąstysenos“ (mes sakytume – „sveiko proto“ – J.  Z.). Šios kalbos etiketo frazės rodo aiškius palinkėjimus ištverti pasikeitusią ir dėl socialinės distancijos komplikuotą emocinę situaciją.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Visa tai rodo, kad poreikis raminti(s) įtampą keliančioje situacijoje yra natūralus sveikos visuomenės lūkestis, realizuojamas ir privačioje, ir socialinių medijų, ir žiniasklaidos erdvėje. Mes čia, Lietuvoje, tyrimų rezultatų kol kas neturime, todėl dėl socialinių medijų ir asmeninės komunikacijos, ar ji Lietuvoje keitėsi, nieko pasakyti negalime. Tačiau atlikome nedidelį eksperimentą su žiniasklaida.

Kaip žinome, kalba veikia kaip semantinis tinklas, kurį Dievas ar gamta įdėjo į kiekvieno mūsų galvą. Tame tinkle žodžiai yra susiję semantiniais ryšiais, dėl kurių mes suprantame kalbą. Žodynai geriau ar blogiau, nelygu jų parengimo profesionalus lygis, žodžių semantinius ryšius atspindi per reikšmių aiškinimus. Pasiremdami akademiniu Lietuvių kalbos žodynu nustatėme, kad žodis panika semantiniais ryšias yra susijęs su tokiais žodžiai kaip išgyvenimas, išgyventi, liga, ligonis, mirti, mirtis, mirusysis, numirėlis, lavonas, išgąstis, gąsdinti, išsigąsti, baimė, bijoti, jaudulys, jaudintis, grėsti, grėsmė, grėsminga, grėsmingai, pavojus, pavojinga, pavojingai, nelaimė, nelaimingas, nelaimingai, trauma ir t. t. „Užmetus“ šį paniką implikuojantį tinklą ant psichologų (sic!) tekstų, populiariuose portaluose publikuotų pandemijos metu, pasirodė, kad kai kuriuose tekstuose žodžių iš panikos semantinio tinklo buvo ženkliai daug, ir juos autoriai vartojo akį rėžiamai dažnai. Neatsakingas šių žodžių vartojimas galėjo pabloginti visuomenės psichinę sveikatą.

Su Genovaite Petroniene priėjome prie bendros išvados, kad – kur jau kur – bet psichologijoje žodžių poveikis yra ypač svarbus. Psichologai tai aiškina pasąmonės veikimo mechanizmais, reiškiniais, kuriais yra paremta hipnozė ir reklamos psichologija. Kalbininkai mano, kad tai sudėtingi semantikos procesai, žodžio „įsitinklinimas“ daugiapakopiame reikšmių, prasmių ir asociacijų tinkle, kuriame kiekvieno žodžio suvokimą veikia semantiškai, kilmiškai, struktūriškai, asociatyviai artimi žodžiai, junginiai, posakiai, metaforos, net paronimai.

Žodžiai nesąmoningai ir / arba pusiau sąmoningai daro poveikį žmogaus psichinei būklei, vadinasi, juos galima paversti galinga manipuliacine jėga. Su psichologe svarstėme: ką daryti, kad taip neatsitiktų? Genovaitė Petronienė sakė: reikia didinti žmonių sąmoningumą kalbos atžvilgiu. Kitaip tariant, suteikti lingvistinio mąstymo pradmenų ir žinių apie tai, kaip per kalbą veikia manipuliavimo mechanizmai psichologijoje.

Tarpdalykinis požiūris į kalbą dar tik skinasi kelią į savižinos ir pasaulėvokos lauką. Bendras tyrimų laukas gali užauginti puikių vaisių. Pavyzdžiui, posakį žodis žeidžia, žodis gydo psichologas paaiškintų per kalbos poveikio psichikai pasekmes, o lingvistas gebėtų atskleisti žodžio poveikio priežastis per semantikos veikimo mechanizmus leksikoje, gramatikoje, sintaksėje, žodžio kilmės poveikį pragmatinėje implikatūroje ir pan. Implikatūra yra gana naujos, bet sparčiai besiplėtojančios srities – pragmatikos – objektas. Ši sritis skleidžiasi kalbos filosofijos – komunikacijos – semiotikos – kalbotyros lauke.

O ką daryti, kad žodis kuo mažiau žeistų, bet kuo labiau gydytų? Su G. Petroniene juokavome, kad reikia vartoti burtažodžius – pozityvius žodžius, nes jie padeda gerai jaustis. Jų reikia negailėti, sakyti dažnai, nes pozityvių žodžių teigiamas poveikis žmogaus savijautai yra gerokai trumpesnis negu neigiamų žodžių. Šitie, pasak psichologės, bjaurybės, įstringa pasąmonėje kelioms dienoms, o tada lėtai, bet užtikrintai skeidžia savo nuodus.

Kalbos vartotojai – vieni geriau, kiti prasčiau – intuityviai jaučia žodžio potenciją veikti mūsų savijautą ir jausmus. Prie intuicijos pri(si)dėję lingvistikos ir psichologijos žinių – galėtume efektyviau siekti norimo psichologinio rezultato. Jei žinotume, kad yra tyrimų, kurie rodo, jog pokalbyje vartojant daug veiksmažodžių galima pasiekti, kad pašnekovas ar pašnekovai greičiau imtųsi aktyvaus veiksmo, ar nenorėtumėme tuo pasinaudoti?

Žinoma, reikia nepamiršti, kad kalbinės technikos yra tik paviršinis kalbos žinių naudojimo psichologijoje, rinkodaroje, reklamoje instrumentas. Giluminis poveikis ateina per ilgalaikius procesus, atpažįstant, koreguojant ir / arba keičiant sociokultūrinius naratyvus. Pastarieji keičiasi per mąstymo slinktis, o jos savo ruožtu įvyksta pasikeitus kalbai ir atvirkščiai. Tai neatsiejami procesai. Žmogaus ir visuomenės pokyčiai yra suaugę su kalbos inovacijomis ir semantiniais pokyčiais. Todėl kalba kaip tarpdalykinis objektas yra šiuolaikinio mokslo naujoji juoda (naujas frazeologizmas orange is the new black geriausiai atspindi dabartinių sociokultūrinių pokyčių esmę, jam lietuviško atitikmens kol kas neturime).

Pokalbio įrašas:

Kalbos klubas Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje yra kitoks. Jo tikslas – paskatinti mąstyti apie kalbą plačiau, išmesti iš galvos giliai įsišaknijusius stereotipus, paskatinti diskusijų dalyvius suvokti, kas iš esmės yra kalba, kokią įtaką ji daro mūsų visokeriopai gerovei ir kaip galėtų mums padėti tą gerovę kurti, jei suprastume, kad kiekvienas mūsų puikiai ją išmanome ir galime naudotis ne tik komunikuodami.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.