COVID-19 pandemijos pasekmės psichinei sveikatai – ką turime keisti?

Iki pandemijos 38,8 proc. gyventojų savo psichologinę būklę apibūdino kaip prastą, o 2021-ųjų vasario mėnesį pablogėjimas jau buvo smarkus: psichologinių sunkumų patyrė net 46,5 proc. žmonių. Tokius duomenis gegužės 21 d. LR Seime vykusioje konferencijoje „Proveržis psichikos sveikatos sistemoje – kas turi būti kitaip?“ pateikė VU suicidologas Paulius Skruibis.

Pristatydamas šių metų vasario ir balandžio mėnesiais LR sveikatos ministerijos užsakymu „Spinter“ bendrovės atliktos apklausos rezultatus, P. Skruibis pažymėjo, kad psichologinė gyventojų būklė palengva pradėjo gerėti, atlaisvinant karantino ribojimus: balandį savo psichologinę būklę kaip prastą įvardino jau kiek mažiau – 40,9 proc. apklaustųjų. Tuo tarpu depresijos ir nerimo požymius vasario mėnesį jautė 19,8 proc. respondentų, o balandį šis rodiklis išaugo iki 22,1 proc. Ypač prastai jautėsi moterys: jų psichologinė būklė vasario mėnesį smarkiai pablogėjo, tiek lyginant su priešpandeminiu laikotarpiu, tiek su vyrų psichologine būkle. Tačiau balandį moterų psichikos sveikata šiek tiek pagerėjo.

Akivaizdu, kad ugdymo įstaigų uždarymas sukėlė neigiamų pasekmių moterų psichinei sveikatai. Vaikų priežiūros našta gula ant moterų pečių – joms tenka derinti darbą ir rūpinimąsi nuotoliniu būdu besimokančiais vaikais. Nemažai jų, dirbančių aptarnavimo sferose, kenčia ir nuo nedarbo. Pastebėta, kad praėjusios vasaros mėnesiais savižudybių rodiklis išaugo būtent tarp 30–50 metų amžiaus moterų.

Itin suprastėjusią vaikų ir paauglių sveikatos būklę savo pranešime „Vaikų ir paauglių psichikos sveikata. Problemos sistemoje ir kokybiškų paslaugų plėtros poreikis“ akcentavo Vaida Kalpokienė, Lietuvos psichologų sąjungos atstovė. Pristatydama prof. dr. R. Jusienės vadovaujamos VU mokslininkų grupės tyrimo išvadas, ji pabrėžė, kad ankstyvojo rudens metu moksleivių, turinčių psichologinių sunkumų, skaičius buvo gerokai sumažėjęs, tačiau uždarius mokyklas žiemą šie skaičiai išaugo ir dar tebeauga. Didėja rizika, kad tie sunkumai tęsis ir jiems suaugus, didės gydymo kaštų našta valstybei.

„Šioje situacijoje tėvai jaučiasi išsekę ir bejėgiai. Vaikai ir paaugliai gauna pagalbą, tačiau, žvelgiant į sunkių sutrikimų kamuojamus paauglius, ypač mažuose miesteliuose, akivaizdu, kad sunku gauti paslaugas…“ – teigė pranešėja.

Su vaikais dirbantys specialistai patiria perdegimą ir fragmentiškumą, vaikų ir paauglių psichiatrų krūvis labai išaugęs. Trūksta specialistų, paruoštų darbui su vaikais – tiek medicinos psichologų, tiek slaugytojų. Pasak V. Kalpokienės, būtina nuspręsti, kiek reikėtų paruošti specialistų darbui su vaikais, kas ir kaip juos ruoštų ir kaip būtų formuojamos komandos. „Reikėtų apsispręsti, kokios sistemos kūrimo kryptimi judame toliau. Būtina politinė valia keisti esamą sistemą“, – pareiškė pranešėja.

Pasak V. Kalpokienės, norint išvengti vaikų ir paauglių sunkių psichikos sutrikimų, reikėtų dešimties–penkiolikos antrinio lygio psichikos sveikatos sutrikimų gydymo centrų su padaliniais sunkiems sutrikimams; pakankamo skaičiaus specialistų darbui su vaikais (Jungtinėje Karalystėje 100 000 gyventojų tenka 20 tokių specialistų, Lietuvoje šis skaičius kelis kartus mažesnis); atlyginti privačiai dirbantiems psichoterapeutams, į kuriuos kreipiamasi turint siuntimus, taip pat įrodymais grįstų terapijos būdų – tiek ilgai, kiek reikia konkrečiam susirgimui.

Karilė Levickaitė, VšĮ „Psichikos sveikatos perspektyvos“ vadovė, pristatydama tyrimą „Teisė į psichikos sveikatą ir asmenų su psichosocialine negalia teisių užtikrinimas COVID-19 pandemijos metu Lietuvoje“, pastebėjo išaugusį psichologų ir psichoterapeutų paslaugų poreikį. Bent du trečdaliai tų, kurie kreipėsi paslaugų, mokėjo už jas bent iš dalies: „Reikia suprasti, kad dalis žmonių negali mokėti už paslaugas. Ir čia yra didelis šauktukas!“

 

Pasak pranešėjos, po pirmojo karantino dalis žmonių išmoko susitvarkyti su pablogėjusia psichinės sveikatos būkle, o antrojo karantino metu pastebėtos sunkesnės būklės bei atkryčiai. Pirmojo karantino metu sustojo daug paslaugas teikusių centrų. Dalis jų buvo prastovose, dalis ėjo nemokamų atostogų. Ypač nukentėjo asmenų, gyvenančių uždaro tipo įstaigose, paveldėtose iš dar iš sovietmečio, teisės: net tyrėjams kyla keblumų, norint pasikalbėti tokiose įstaigose su žmonėmis.

„Pastebėta, kad COVID-19 pandemijos pradžioje žmonės su bent kiek pakilusia temperatūra buvo laikomi po kelis užrakinti palatose be teisės išeiti net į koridorių ar į dušą. Tokių signalų būna ir į juos reikia reaguoti. Aptikome 27 teisės aktus, reguliavusius psichikos paslaugų teikimą, kurie turėjo 87 pakeitimus. Tie pakeitimai buvo skirti srautų valdymui, ribojimams, bet juose nebuvo nė žodžio apie žmogaus teises…“ – tvirtino K. Levickaitė.

Pasak K. Levickaitės, Lietuvai reikėtų remtis psichikos sveikatos tęstinumo modeliu, užtikrinant psichinės sveikatos paslaugų nuoseklumą ir tęstinumą bei orientuojantis į asmenį. Valstybė turėtų apmokėti psichoterapines paslaugas. Svarbu didinti psichinės sveikatos raštingumą, perimant gerąsias kitų šalių praktikas, neužsidarant savo sistemoje. Būtina užtikrinti žmogaus teises, turėti krizių planus.

Visuomenės sveikatos specialistė Viktorija Andreikėnaitė savo pranešime „Psichikos sveikatos stiprinimas ir problemų bei sutrikimų prevencija: ką turime ir ko trūksta?“ akcentavo per pastarąjį dvidešimtmetį Lietuvoje net 42 procentais išaugusį psichikos ir elgesio sutrikimų skaičių, kuris po pandemijos gali dar labiau padidėti. Tačiau daugiau nei perpus sumažėjo savižudybių: 2001 m. nusižudė 1535 asmenys, 2020 m. – 607. Vyrų savižudybių skaičius Lietuvoje viršija nusižudžiusių moterų skaičių penkis kartus, nors pandemijos metu stebime moterų savižudybių augimo tendenciją.

V. Andreikėnaitė akcentavo meilės ir saugumo jausmo vaikystėje, harmoningų tarpusavio santykių, psichologinio atsparumo, sveikos gyvensenos svarbą psichinei žmogaus sveikatai. Žmonės, pasižymintys aukštu psichologiniu atsparumu, neturintys jokių rizikos veiksnių, sudaro didžiausią gyventojų dalį, juos reikia įgalinti rūpintis savo sveikata ir ją išsaugoti. Tačiau svarbu pastebėti ir sveikatos sistemoje „nematomus žmones”: skurstančius, netekusius darbo, patyrusius mobingą, santykių krizes, kenčiančius nuo somatinių ligų; taip pat tokius, kuriems nustatyta klaidinga diagnozė arba išvis jokios. Tam reikalingi strateginiai dokumentai, veikiant ne fragmentiškai, o apimant visus sveikatos stiprinimo ir prevencijos lygmenis nuo prenatalinio laikotarpio iki mirties.

Reaguodama į COVID-19 pandemijos sukeltas pasekmes psichinei žmonių sveikatai, Sveikatos apsaugos ministerija patvirtino ilgalaikių neigiamų COVID-19 pandemijos pasekmių psichikos sveikatai mažinimo veiksmų planą. Kalbėdama apie šį planą, sveikatos apsaugos ministro patarėja Simona Bieliūnė pabrėžė, kad po pirmosios pandemijos bangos svarstant psichikos sveikatos poreikius buvo matoma tik visuomenė, o atnaujinant planą jau buvo pastebėti COVID-19 persirgę žmonės, suvokta, kiek daug staigių netekčių išgyveno artimieji, aptarti šios grupės poreikiai, taip pat vaikų, jaunimo, vyresnio amžiaus žmonių psichinės sveikatos aspektai. Šio plano kontekste numatoma pagalba vaikams, jų tėvams, jaunimui.

Pasak S. Bieliūnės, atlikti moksliniai tyrimai parodė aiškią tendenciją, kad medikų bendruomenė nesinaudoja psichosocialinėmis paslaugomis, vis dar manoma, jog medikas savo sunkumus turi įveikti pats, tad planuojama apie problemas sveikatos sistemoje atvirai kalbėtis su medikų bendruomene. Be abejonės, dėl COVID-19 pandemijos visuomenė patyrė daug žalos, tačiau didėjo žmonių sąmoningumas ir dėmesys psichinei sveikatai.

Gegužės 21 d. LR Seime vyko konferencija „Proveržis psichikos sveikatos sistemoje – kas turi būti kitaip“, kurią surengė Seimo Pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen, Žmogaus teisių stebėjimo institutas ir koalicija „Psichikos sveikata 2030“.