D. Alekna: šv. Bonaventūros „Brevilokvijas“ – didelis, bet iki smulkmenų apgalvotas statinys

Ir štai, sulaukęs tokio amžiaus, tokio atokvėpio, kai ką tik, tarsi vykdydamas įžadą, vėl pradedu ragauti jų skonio, kai skaitau dar kartą, jie visuomet man atrodo nauji ir patinka, – šitai kalbėdamas apie gražiai sukurtą eilėraštį ar paveikslą yra pasakęs Horacijus: patiks ir dešimtkart pakartojus“, – taip apie Bonaventūros „Brevilokviją“ ir „Itinerariją“ rašė teologas Jonas Gersonas.

„Itinerarijas – Sielos vadovas į Dievą“ (vertė Darius Alekna, išleido leidykla „Aidai“) skaitytojus lietuvių kalba pasiekė dar 2009-aisiais, o šiandien galime džiaugtis turintys galimybę susipažinti ir su antruoju pranciškono šv. Bonaventūros veikalu lietuvių kalba – „Brevilokvijumi“ (vertė D. Alekna, išleido leidykla „Žara“). Apie šį veikalą bei jo vertimo ypatumus kalbėjomės su vertėju doc. dr. DARIUMI ALEKNA.

Kaip galėtumėte trumpai pristatyti „Brevilokviją“ tiems, kurie apie jį girdi pirmąkart?

Nors pats šv. Bonaventūros veikalo pavadinimas reiškia trumpą kalbą, brevi-loquium, labai trumpai pasakyti nepavyks. Visų pirma tai – teologijos summa, sąvadas, apimantis visas krikščionių mokslo sritis nuo Dievo Trejybės, pasaulio sukūrimo iki paskutiniojo teismo ir amžino džiaugsmo Dievo artumoje. Taip Bonaventūra kartu išreiškia ir jam brangią mintį apie žmogaus ir visos kūrinijos sugrįžimą atgal į Dievą.

Šis krikščionių tikėjimo tiesų sąvadas sulietas į griežtas Aristotelio logikos formas. Ir maža to: visas Bonaventūros dėstymas parodo, kaip logiškai tvarkingais kategoriniais ir būtinais silogistiniais svarstymais visos krikščionių tikėjimo tiesos plaukia iš Pirmojo Prado, apie kurį iš Apreiškimo žinome, kad jis yra Dievas Trejybė. Patį veikalą pradeda Prologas, labai įdomus ir gana išsamus Šventojo Rašto hermeneutikos – jo supratimo, aiškinimo ir dėstymo, meno traktatas.

Kuo jus asmeniškai „Brevilokvijas“ labiausiai žavi?

Neprisimenu, kas Viduramžių teologijos sąvadus yra palyginęs su gotikinių katedrų fasadu. Tai tiktų ir Bonaventūros „Brevilokvijui“: turime didelį statinį, bet kartu ir griežtą, iki smulkmenų apgalvotą struktūrą bei simetriją, kur visa begalybė detalių susijusios ir viena be kitos negali būti. Tai kuria kerintį vaizdą.

Ir dar: kartais svarstoma, kad logika būtinai turi būti šalta, bejausmė. Skaitydamas Bonaventūrą džiaugiesi aiškiu ir nuosekliu dėstymu, bet kartu pradedi pastebėti, kaip jis uždega širdį ir kviečia protą kilti autoriaus rodomu keliu.

„Brevilokvijo“ pristatymo Knygų mugėje metu minėjote, kad tai kūrinys, pasižymintis labai koncentruota mintimi. Tokia, kurią logikos specialistai galėtų užrašyti tiesiog formulėmis. Tai suponuoja, jog „Brevilokvijas“ nėra lengvas skaitinys, tiesa?

Spėčiau, kad taip. Tai koncentruota santrauka, sakyčiau, dėstytojo užrašai, kur kiekviena mintis gali ir turi būti išplėtota auditorijoje. Be to, yra įvairių žmonių. Vienų sielą patraukia idėjose, reiškiniuose, įvykiuose ar žmonėse daug spalvų ir atspalvių mokantis pamatyti žvilgsnis. Toks, pavyzdžiui, yra šv. Augustinas: jo analizės prasiskverbia į pačias gelmes, bet ne visada gerai dera viena su kita. Kitiems didesnį įspūdį daro mąstymo sistemingumas ir išsamumas.

Pamenu, ar baigdamas mokyklą, ar jau pradėjęs studijas Vilniaus universitete, perskaičiau a. a. Romano Plečkaičio išverstą Immanuelio Kanto „Grynojo proto kritiką“, ir šis skaitymas galbūt bus vienas iš didžiausių mano skaitymo įvykių gyvenime: aš pirmą kartą pamačiau, ir tai mane pribloškė, sujaudino, kad įmanoma tokia nuosekli, tvarkinga, logiška ir taip daug apimanti mąstymo sistema. Šiuo požiūriu Bonaventūros „Brevilokvijas“ stoja greta I. Kanto šedevro – jie abu priklauso scholastinio mąstymo tradicijai.

Knygos pratarmėje rašote: „Versti Bonaventūrą ir ypač jo „Brevilokviją“ nėra lengva užduotis.“ Su kokiais iššūkiais jums, kaip vertėjui, siekiančiam atverti Serafiškojo daktaro kūrybą lietuviškai skaitantiems skaitytojams, teko susidurti?

Jų keletas, bet ne visi susiję būtent su Bonaventūros „Brevilokviju“. Tarkim, ilgi sakiniai. Ar verta juos skaidyti – skaitytojams bus lengviau suprasti, ar palikti, kokie yra – saugosim stilių, autentiškumą. Verčiant gera lotynų kalba parašytus tekstus šis klausimas visuomet iškyla. Aš vis dar nedrįstu rinktis pirmojo kelio, nors, tarkim, vertėjai į prancūzų ar anglų kalbas ilgus lotyniškus sakinius dažniausiai skaido be gailesčio.

Kitas labiau su Bonaventūra susijęs iššūkis – profesionali, net techninė teologijos ir filosofijos kalba. Bonaventūra buvo Paryžiaus universiteto profesorius, veikalas rašytas teologijos studentams. Beje, ta pačia kalba rašo ir Tomas Akvinietis, ir kiti XIII a. teologai bei filosofai. Ir šiai kalbai reikia rasti lietuvių kalbos atitikmenis. Prancūzams ar anglams tai ne problema – numeta lotyniškas galūnes ir turi jau seniai kalboje įaugusį terminą. Mums sunkiau: filosofijos ir teologijos kalba pas mus dar gana jauna, vis dar meistraujame filosofijos terminus.

Čia turiu progos padėkoti dr. Sauliui Rumšui OP ir Vilniaus universiteto profesoriui Albinui Plėšniui – jie atidžiai perskaitė rankraštį, pasiūlė kai kurių terminų vertimus, pataisė kai kurias klaidas ir, sakyčiau, aprobavo jiems neužkliuvusius mano vertimo pasirinkimus. O trečiasis iššūkis – išlaikyti pasirinktų sąvokų vertimo nuoseklumą. Tai svarbu, nes tik tokiu atveju skaitytojai galės pastebėti ir įvertinti mano jau minėtą visos Bonaventūros „Brevilokvijuje“ kuriamos sistemos aukštį, gylį ir plotį.

Ar verčiant šį veikalą teko susidurti su neišverčiamumo problema?

Nepasakyčiau. Kartais tikrai būna sunku išversti žodžių ir sąskambių žaismą, išsaugoti sakinio ritmiką, tad siekiant minties aiškumo kartais tenka jų atsisakyti. Bet šiuo požiūriu Bonaventūra nekėlė per daug sunkumų.

Kurį iš minėtų iššūkių pavadintumėte pareikalavusiu daugiausia laiko ir jėgų?

Daugiausia laiko ir jėgų, žinoma, atėmė pats ilgo teksto vertimas. O iš minėtų sunkumų turbūt turėčiau paminėti lietuvių filosofinės kalbos pažinimą ir tinkamą pritaikymą – tekdavo ir žinovų paklausinėti, ir knygas, pavyzdžiui, R. Plečkaičio verstas Petro Ispano Summulae logicales perskaityti, ir po specialiuosius žodynus pasiknaisioti. Neįprastesnius sąvokų vertimus ir apskritai svarbesnes Bonaventūros, kaip ir kitų XIII a. mąstytojų, vartojamas sąvokas stengiausi paaiškinti komentaruose.

Akivaizdu, kad norint išversti knygą vien gerai mokėti kalbą nepakanka…

Priklauso nuo knygos. Žinoma, negali gerai mokėti kalbos bent jau bendrais bruožais nenusimanydamas apie ta kalba kalbančios tautos kultūrą, istoriją, mąstymo stilių. Grožinės literatūros vertėjams galbūt to pakanka. Filosofinei, kaip ir bet kokiai labiau specializuotai, literatūrai versti bendro nusimanymo negana: esu ne kartą matęs, kaip garsūs grožinės literatūros vertėjai nesusitvarko su ištikimybės faktų ir sąvokų tikslumui reikalaujančiais humanitariniais tekstais, nes nežino ir nesupranta, apie ką kalba autorius. Tai ypač galima pasakyti apie filosofijos knygų vertimus.

Smalsu pasiteirauti apie ateities planus. Ar skaitytojai gali tikėtis ateityje turėsiantys galimybę lietuviškai skaityti ir daugiau šv. Bonaventūros veikalų?

Esu truputį prietaringas ir nemėgstu kalbėti apie ateitį. Man daug maloniau pasakyti sau ir kitiems: „Štai, padariau, imkite ir skaitykite, broliai seserys.“ Taip, mokslo darbų serijos Christiana tempora krosnyse, kurias kursto „Žaros“ leidykla, pašautas vienas kitas pyragas. Kai iškeps, kviesime vaišių. „Brevilokvijo“ pratarmėje rašiau, kad didžiausi Bonaventūros gerbėjai Lietuvoje yra susibūrę Klaipėdos šv. Pranciškaus Asyžiečio vienuolyne ir, kiek žinau, Vilties mieste viltis toliau versti šv. Bonaventūros veikalus nesiruošia išblėsti.

Susiję:

bernardinai.lt

2 min

Šv. Bonaventūras – vienas svarbiausių pranciškonų teologų

Darius Alekna

8 min

Nuo karo, bado ir maro… arba Apie viduramžių maro pamokas šiandien

Gediminas Zelvaras

7 min

Prof. T. Aleknienė: graikų filosofija nėra abstrakti ir beasmenė

bernardinai.lt

2 min

Šv. Jonas Kapestranas – pirmasis bernardinų šventasis