Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2022 08 09

Elvina Baužaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

D. Dagienė: „Vilniaus geto teritorijoje tokios fotografijos, lyg nukritę medžių lapai, klajojo kiemuose ir gatvėse…“

Dovilė Dagienė, „Seserys ir brolis“ (fitografija: chlorofilo atspaudai, 2022 m.). Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus archyvo nuotrauka

Vilniaus rotušėje veikusios parodos „Augalų atmintis“ (fitografija: chlorofilo atspaudai) proga – pokalbis su jos autore, fotografe DOVILE DAGIENE. 2020 m. D. Dagienė Vilniaus dailės akademijoje apgynė daktaro disertaciją, surengė ne vieną solinę parodą, yra įvertinta ir apdovanota Lietuvos ir pasaulio fotografų bendruomenės.

Unikalioje ekspozicijoje pristatyta dalis ciklo „Augalų atmintis“ fotografijų. Kaip jos radosi, kokią idėją įprasmina kiekvienam žiūrinčiajam ir menininkei? Kas slypi už nuotraukos, kaip objekto, kaip materijos, kaip žmogaus, miesto, kultūros, istorinės relikvijos?

Pokalbį pradėkime nuo parodos „Augalų atmintis“ antrojo pavadinimo sando „atmintis“. Kokią jis Jums turi reikšmę? Galia ir galimybė at(si)minti – kas tai yra žmogui apskritai, Jums asmeniškai žvelgiant iš fotografijos meno perspektyvos? Ar atmintis ir fotografija yra tiesiogiai susijusios su patyrėju, suvokėju? 

Gali būti, kad fotografijos, kaip medijos, unikalumas ir yra jos daugiafunkcionalumas. Asmeniškai man fotografija visada atskleidžia dvi pagrindines atminties ir laiko temas. Šios dvi sąvokos aprėpia tiek praeitį, tiek ateitį, o kartu neišvengiamai siejasi ir su pačiu patyrėju, suvokėju. 

„Augalų atmintis“ – fotografijų ciklas, sukurtas unikaliu būdu – ant augalų lapų pasitelkus chlorofilo ir fotosintezės procesą perkeliamos nuotraukos. Papasakokite plačiau apie kūrybinį darbo metodą, jo atradimą ir savo pritaikymo būdą.  

Ciklą „Augalų atmintis“ sudaro kelios mažesnės fotografinės serijos. Viena serijų – chlorofilo atspaudai, fotosintezės būdu atspausti ant melsvės lapų. Šiuos atspaudus vadinu fitografija (gr. phyton – „augalas“, grapho – „rašau“). Tai yra seniai žinomas organinis alternatyvus fotografavimo procesas, kitaip vadinamas antotipija. Šį procesą išrado Mary Somerville, kuri 1842-aisiais savo tyrimą pristatė serui Johnui Herscheliui (dažnai klaidingai pristatomam išradėju). 

Šiandien antotipijos techniką savo kūryboje pasitelkia daugybė menininkų. Vieni pirmųjų chlorofilo procesą apibrėžė britų menininkai Heatheris Ackroydas ir Danas Harvey, tačiau šiek tiek kitokiu formatu. Jie sukūrė vaizdo projektavimo ant žolės metodą, naudodami projektoriaus lempos skleidžiamą šviesą. Projektuojamas negatyvas leidžia šviesai pasiekti tik tam tikras žolės paviršiaus vietas, o šviesos nepaliestas žolės plotas pabąla.

Ultravioletinius spindulius ir žolę savo darbuose naudoja ir Antonia Beard bei Špela Petrič. Remdamasis šia idėja menininkas Binhas Danhas pasuko chlorofilo procesą nauja kryptimi, kai, prie lapo prispaudęs skaidrų pozityvą, saulėje išbalino vaizdą tiesiai ant jo paviršiaus. Naudodamas šią techniką Binhas Danhas yra sukūręs net kelias serijas, reflektuojančias Vietnamo karą. 

Kita šiuolaikinių menininkų grupė dar kitaip naudoja fotosintezės procesą (tai Viktorijos epochos laikų fotografijos technika, kurią atrado Hansas Molischas), jie dirba su chlorofilo pigmentu, esančiu bakterijose. Nepaisant technikos paprastumo, procesas yra varginantis, reikia kantrybės atliekant daugybę bandymų. Sakyčiau, įdomus sutapimas, kad kuriantys antotipijos ir fotosintezės procesu menininkai dažnai imasi atminties, laiko, laikinumo ir karo temų… 

Vis dėlto nepaisant žadą atimančio įspūdžio, kylančio kas kartą pažvelgus į chlorofilo atspaudus, tai yra tik technika, kurią pasirinkau kurdama ciklo „Augalų atmintis“ darbų dalį. Mano pasirinktame pasakojime svarbesnis yra pats fitografijos metodas, kuriuo bandau prakalbinti medį, kerpes ir augalus. Visa tai tam, kad atrasčiau ir papasakočiau apie čia gyvavusią Lietuvos žydų kultūrą ir jos žmones.

Mano darbuose augalų lapai yra medžiaga, ant kurios perkeliamos archyvinės Vilniaus vaikų fotografijos, kuriose – vaikystės atspindžiai, rasti Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus archyve. Pokario metais likviduoto Vilniaus geto teritorijoje tokios fotografijos, lyg nukritę medžių lapai, klajojo kiemuose ir gatvėse… Būtent šios miesto istorijos atminties relikvijos tapo kūrybinio įkvėpimo šaltiniu. 

Dovilė Dagienė, „Klasiokai“ (fitografija: chlorofilo atspaudai, 2022 m.). Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus archyvo nuotrauka
Fotomenininkė Dovilė Dagienė. Kamilės Uždavinienės nuotrauka

Pirmasis pavadinimo „Augalų atmintis“ sandas „augalai“ kviečia atsigręžti į gamtą, kuriai, rodos, dabartyje skiriama nemažai dėmesio kalbant apie klimato kaitą, kiekvieno asmeninę atsakomybę už Žemės būtį. Gerbiama Dovile, kas Jums gyvenime yra gamta? 

Vaikystėje išties teko nuolat susidurti su gamta. Gyvenau Kaune šalia parko, netoli miško. Kone kasdien ten eidavome žaisti su kiemo draugais. Laipiojimas medžiais ir braidymas po pievas, prisigalvojant įvairiausių žaidimų, buvo neatsiejama vaikiškos kasdienybės dalis. Šios vaikystės patirtys neabejotinai įsirėžia giliai atmintin. Net ir vėliau, išaugę vaikiškus žaidimus, eidavome į parką turėdami savo mėgstamą trajektoriją, o pasivaikščiojimų atstumus matuodavome parke augančiais medžiais. Medžiai ir šiandien man yra svarbūs. 

Gamtojauta, Jūsų manymu, kaip ir atmintis, yra prigimties duotis žmogui ar vis dėlto ji išugdoma? Jeigu taip, kokiais būdais? O galbūt vaikai yra artimesni gamtai, tačiau vis labiau įsitraukdami į socialinio gyvenimo kultūrą, žmonių tarpusavio santykių tinklą tarytum praranda patys save ir atjautą kaip gebėjimą būti organiška pasaulio dalimi? 

Būdama prigimties duotis žmogui, ji reikalauja ir nuolatinio ugdymo bei saviugdos. Sunku kalbėti abstrakčiai, bet norisi tikėti, kad jautrumas gamtai turėtų būti tapatus ir jautrumui gyvybei, kitam žmogui ir atvirkščiai. Žmogui reikia ne tik gamtinio patyrimo, bet ir socialinio gyvenimo. Tačiau socialiniam bendravimui persikėlus į socialinius tinklus kyla didelis pavojus žmogiškumui. Bendravimo kultūra, kuriai didelę įtaką turi nuotolis, smarkiai iškreipia žmonių tarpusavio santykius, slopina abipusį jautrumą. 

Kokių tendencijų, dominančių ir novacijų fotografijos mene Lietuvoje, Europoje, pasaulyje regite?

Iš visų esamų tendencijų fotografijos mene šiandien paminėčiau posūkį į analoginį procesą. Galbūt tai vyksta dėl tam tikra prasme technologiniame progrese medijos skaitmeninimo procese pasiektų lubų. Kalbėti apie konkrečius kūrinius, atsirandančius šiandienos pasaulio įvykių kontekste, ganėtinai keblu dėl per mažos laiko distancijos, tačiau visais laikais išlieka reikšmingas menininko, kaip dabarties skaudulius transliuojančio ruporo, balsas. Itin svarbu, kad laisvės kalbėti šiandien neribotų nei cenzūra, nei savicenzūra.

Iš „Augalų atminties“ ciklo fotografijų žvelgiančių nepažįstamųjų perspektyvos ką palinkėtumėte šiandienos žmonėms, mums, sutinkantiems juos, o kartu ir save pačius? 

Linkiu išvysti geresnio pasaulio galimybę ir toliau gyventi su šia viltimi.

Dovilės Dagienės paroda „Augalų atmintis“. Kamilės Uždavinienės nuotrauka
Dovilės Dagienės paroda „Augalų atmintis“. Kamilės Uždavinienės nuotrauka
Dovilės Dagienės paroda „Augalų atmintis“. Kamilės Uždavinienės nuotrauka
Dovilės Dagienės paroda „Augalų atmintis“. Kamilės Uždavinienės nuotrauka
Dovilės Dagienės paroda „Augalų atmintis“. Kamilės Uždavinienės nuotrauka
Dovilės Dagienės paroda „Augalų atmintis“. Kamilės Uždavinienės nuotrauka
Dovilės Dagienės paroda „Augalų atmintis“. Kamilės Uždavinienės nuotrauka
Dovilės Dagienės paroda „Augalų atmintis“. Kamilės Uždavinienės nuotrauka

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.