D. Dilytė-Staškevičienė: „Antika Europai buvo kultūros ir visuomenės egzistencijos tvirtybės garantas“

Dr. DALIA DILYTĖ-STAŠKEVIČIENĖ Šv. Jeronimo premija buvo apdovanota 2014 m. už unikalų indėlį į lotyniškosios antikos vertimus, ypač už Lucijaus Anėjaus Senekos veikalų korpusą, atskleidusį lietuvių skaitytojui Romos kultūros gelmę ir įvairovę. Su vertėja ir rašytoja kalbėjomės apie menko antikos pažinimo šiuolaikiniame pasaulyje šaknis, vertėjo misiją ir tai, kaip ji tapo vaikiškų pasakų (netgi apie traktorius) kūrėja.

Vaikystėje skaitydamas jūsų knygą „Heladės šviesa“ buvau sužavėtas antikos pasaulio. Turbūt daugelis humanitarinių polinkių turinčių vaikų kuriuo nors etapu susižavi antikos kultūra, tačiau klasikinės filologijos studijas pasirenka vienetai. Viename interviu esate minėjusi, kad klasikinės filosofijos studijas pasirinkote, nes norėjote tapti lietuvių kalbos mokytoja, o klasikos studijos padėtų praplėsti akiratį. Bet turbūt buvo ir kitokių pasirinkimų, kurie tą akiratį galėjo išplėsti. Kodėl tad būtent klasikinė filologija?

Be kitų dalykų, klasikinės filologijos studijos viliojo galimybe išmokti ir sužinoti tai, ko nemoku ir nežinau: programa numatė privalomas retų, truputį egzotiškai atrodančių lotynų, senosios graikų kalbų studijas, pareigą išmokti vokiečių kalbą (mokykloje mokiausi tik rusų ir prancūzų kalbų). Kartu reikėjo studijuoti ir lituanistikos disciplinas, tad tikėjausi, kad toji klasikinė filologija labai manęs nepagadins.

Kas atvedė prie vertimo? Ar vaikystėje skaitydama knygas galvojote, kad kada nors norėtumėte ką nors išversti?

Ne, versti niekada nebuvo atėję į galvą. Tai daryti studijų metais labai skatino lotynų kalbos dėstytojas docentas Leonas Valkūnas. Ligi šiol jaučiuosi jam už tai dėkinga.

Koks jūsų darbo ritmas? Ar jis labai skiriasi, kai rašote pati ir kai verčiate kitų kūrinius? Dažnai girdime tokias klišes kaip „dienos, kai viskas slysta iš rankų“, „įkvėpimo trūkumas“. Ar tai yra tiesa?

Visą gyvenimą neturėjau ir net dabar neturiu prabangos laukti įkvėpimo ar kitokių vidinių paskatų imtis protinio darbo. Dirbu atliekamu nuo valgio virimo, namų ruošos, gėlynų ir daržo ravėjimo laiku. Vaisingiausios esti kokios penkios ankstyvo ryto valandos, žiemą dar prisiduria ilgi pavakariai ir vakarai, vasarą padarau mažiau. Tad dienotvarkė ir ritmas visus darbus dirbant panašūs.

Šv. Jeronimo premija buvote apdovanota už unikalų indėlį į lotyniškosios antikos vertimus, ypač už Lucijaus Anėjaus Senekos veikalų korpusą. O kurią savo išverstą knygą pati laikote svarbiausiu gyvenimo darbu?

Na, premijų teikėjai visuomet sugalvoja gerokai dalyką hiperbolizuojančių skambių frazių. Pati savo darbų taip neapibūdinčiau. Kai grįžtu prie išverstų knygų, dažniausiai pradeda labai niežtėti nagai ką nors pataisyti. Ar jūsų klausimo žodis „svarbiausiu“ reiškia naudą visuomenei? Plačiajai visuomenei naudingiausias kūrinys gal Senekos „Laiškai Lucilijui“, man jis ir mieliausias.

Ar dar yra likę neišsipildžiusių svajonių, kurias knygas norėtumėte išversti?

Vis svajojau išversti visas Senekos tragedijas, idant Lietuvoje turėtume visą šio autoriaus kūrybą. Dabar, kai tai esu padariusi ir vertimą neseniai atidavusi leidyklai, apie svajones nenorėčiau kalbėti, nes sulaukusiam mano amžiaus žmogui ką nors planuoti jau pavojinga.

Be antikos laikotarpio veikalų, esate išvertusi ir gerokai vėlyvesnių laikų lotyniškosios literatūros: Erazmą Roterdamietį, Tomą Hobsą, Izaoką Niutoną… Ar labai skiriasi darbas su tokių skirtingų laikotarpių kūriniais?

Čia pirmiausia reikėtų dėti Petrą Roizijų, jo didelio teisės veikalo vertimas surijo daug laiko. Jį ir jūsų minėtus autorius buvo sunkiau versti todėl, kad teko gilintis į man nepažįstamos Renesanso epochos bruožus, o lotynų kalbos ypatumai didelio keblumo nekėlė, nes tie rašytojai dažniausiai rašė gražia klasikine kalba.

Vertėjas turėtų gerai mokėti dvi kalbas: lietuvių ir tą, iš kurios verčia. Gimęs ant asfalto (o dabar ir miesto, ir kaimo vaikai gimsta ten) ir negirdėjęs natūralios žodingos ir turtingos tėvų kalbos žmogus turėtų pirmiausia perskaityti visą lietuvių literatūrą iki XX a. pabaigos, pasidomėti Juozo Pikčilingio stilistikos knygomis, frazeologijos žodynais, Aldono Pupkio ir kitų kalbininkų patarimais. Reikėtų būti perskaičius ir tos kalbos, iš kurios verčiama, klasiką, puikiai išmanyti krašto istoriją, pažinti kultūros gelmes.

Viename interviu vertėją esate pavadinusi kopijuotoju. Kiek kūrybinės laisvės vertėjas gali sau leisti? Kaip išsaugoti ir kūrinio Raidę, ir Dvasią? Ypač jeigu stilius toks kaip Publijaus Kornelijaus Tacito, kurį viename interviu esate įvardijusi kaip neatkuriamą.

Iš tiesų manau, kad kiekvienas vertimas yra tiktai originalo atspindys. Kaip fotografija neperteikia nei peizažo garsų, nei jo gyvasties, taip neįmanomas ir adekvatus vertimas. Vaizdo tapatumą pasiekti trukdo kultūrų skirtumai. Lotynišką „panis“ išvertusi žodžiu „duona“, aš pateikiu iš duonkepės ištraukto ruginės duonos kepalo vaizdą, o romėnai juk valgė prėskos, be raugo užmaišytos tešlos kvietinius kepinius. Tad jų duona buvo kitokia nei mūsų. Tiesa, aukojimams skirtos duonos miltai buvo maišomi su varške, tai ji gal kiek pakeldavo tešlą, bet tai buvo tik ypatingi atvejai. Skaitydami junginį „kariai jojo“, mes įsivaizduojame raitiją su pabalnotais žirgais, o senovės žmonės jodinėjo be balnų. 

Trukdo kalbos ypatumų skirtumai. Lotynų kalba turi keturis tariamosios nuosakos laikus, o mes juos išbarstėme laikų erdvėse, liko tik dvi formos (pavyzdžiui, „lėkčiau“, „būčiau lėkęs“). Versdama Tacitą, pasigedau lietuviško žodžio „laivas“ sinonimų, negailestinga mūsų tautai istorija paskandino į užmarštį daugelį karybos terminų. Nepaprastai gražiai ir turtingai lietuvių kalbai stinga aukštojo stiliaus dėmenų. Antra vertus, širdis džiaugiasi, pavyzdžiui, žarstant žodžio „žiūrėti“ sinonimų aruodą, smagu buvo rasti atitikmenis Roizijaus pavartotiems šešiems skirtingiems sąvokos „vogti“ žodžiams. 

Didelė laimė ir tai, kad liko daug esminių bendrumų: ir lietuvių, ir antikinėms kalboms nebūdinga tokia šalutinių sakinių gausa, kokia vyrauja naujosiose kalbose, turime tokias pat accusativus cum infinitivo, ablativus absolutus ir kitas konstrukcijas. Tačiau vis tiek Raidės ir Dvasios išsaugojimas visada esti tik siekiamybė. Nemanau, kad idealus vertėjas gali turėti daug kūrybinės laisvės. Tikslių reikšmės ir stiliaus atitikmenų paieškos nėra kūryba. Žinoma, su kūrybos bei meno reiškiniais vertėją sieja dvasinis bendravimas su verčiamu tekstu, pastangos įsijausti į autoriaus sukurtą pasaulį, bet įsijautęs jis turi paklusti to pasaulio dėsniams nieko nepridėdamas ir nepramanydamas. Deja, taip esti retai, todėl ir sakau, kad adekvatus vertimas yra neįmanomas, visuomet išeina tik tam tikra kopija. Žinoma, visada reikia stengtis, kad ji būtų kuo tikslesnė, kuo artimesnė originalui.

Kas jums yra vertėjo pavyzdys, jūsų kaip vertėjos mokytojas? Ar apskritai tokį turite ir ar jis vertėjui reikalingas? Nuo ko reikėtų pradėti norint tapti grožinės literatūros vertėju?

Pavyzdžių daug. Žavi antikinės literatūros vertėjai Simonas Daukantas, Jeronimas Ralys, Antanas Rukša. Vertinu anglų literatūrą pateikusius Joną Stuką, Eleną Kuosaitę, Auksę Mardosaitę, o iš dabartinių – daugelį Vertėjų sąjungos narių. Tačiau mokytojo įvardyti negalėčiau, nežinau, ar jis vertėjui reikalingas. Reikliausias mokytojas turbūt turėtų būti žmogaus sąžinė, reikalaujanti dirbti ilgai, daugybę kartų skaityti išverstą tekstą, taisyti, ieškoti tinkamų atitikmenų. 

Vertėjas turėtų gerai mokėti dvi kalbas: lietuvių ir tą, iš kurios verčia. Gimęs ant asfalto (o dabar ir miesto, ir kaimo vaikai gimsta ten) ir negirdėjęs natūralios žodingos ir turtingos tėvų kalbos žmogus turėtų pirmiausia perskaityti visą lietuvių literatūrą iki XX a. pabaigos, pasidomėti Juozo Pikčilingio stilistikos knygomis, frazeologijos žodynais, Aldono Pupkio ir kitų kalbininkų patarimais. Reikėtų būti perskaičius ir tos kalbos, iš kurios verčiama, klasiką, puikiai išmanyti krašto istoriją, pažinti kultūros gelmes.

Esate ne tik vertėja, bet ir rašytoja, parašiusi ir ne vieną knygą vaikams. Kai kurios iš jų (bent jau sprendžiant iš tokio pavadinimo kaip „Pasakos apie traktorių“) neturi daug bendra su antikos kultūra. Spėčiau, kad rašyti vaikams nėra lengviau negu versti Tacitą. O kaip yra iš tikrųjų? 

Aš labai branginu bendravimą su anūkais. Nebūčiau nė vienos knygelės parašiusi, jei ne jie. Kai buvo maži, dainuodavau jiems liaudies dainas, sekdavau ne tik tautosakines, bet ir pačios ekspromtu sugalvotas pasakas, kurias paskui užrašydavau. Tomukui labai patiko traktoriai, Saulutei su Mildute – kiti dalykai, taip ir atsirado su antika nesusijusių pasakų. Bet dabar pasitaisiau: išleidau senovės graikų pasakų knygelę, skirtą jau paaugusiems vaikaičiams. Sunku pasakyti, ar lengviau versti, ar rašyti pačiai, žinau tik tai, kad rašyti daug maloniau: nereikia persikūnyti į nurodytą dalyką, gali persikelti ten, kur veda kažkoks vaizduotės vedlys. Todėl nelabai užjaučiu susireikšminusių veidų rašytojus. O visų sunkiausias yra mokslinis darbas. Čia nuorodų nėra, čia nepafantazuosi, reikia didelio kruopštumo, maksimalaus įsigilinimo į tekstą, aiškaus, argumentuoto teiginių ir išvadų tikslumo.

Esate žinoma ir kaip Kristijono Donelaičio kūrybos tyrinėtoja. Daugelis tų, kurių „Metų“ skaitymas apsiribojo mokyklos suolu, pasakytų tik tiek, kad Donelaitį ir antiką sieja hegzametras, tačiau jūsų tyrimai atskleidžia, kad jis neblogai išmanė tą laikotarpį, nors žvelgiant iš šių laikų perspektyvų vargu ar to tikėtumeisi iš XVIII a. kaimo pastoriaus. Kaip paaiškintumėte tai, kad šių laikų visuomenė menkai pažįsta antiką, o mokančių lotynų kalbą nedaug?

Deja, tokie laikai. Antika ilgai dalyvavo Europos kultūros būtyje su visais jos kitimais. Ji ne iš išorės ateidavo į ją, o glūdėjo joje ir buvo gyvas Senojo žemyno kultūros pagrindas ir pavyzdys (exemplum). Būdamas pastovus, amžinas, nekintamas dydis, tas pavyzdys buvo ir tam tikras kultūros, ir net visuomenės egzistencijos tvirtybės garantas: tokio kultūros tipo rėmuose visada aišku, kad tiesa yra, ir visada žinoma, kas yra tiesa. Ji seniai pasakyta. Tokia sistema nebijojo naujų procesų, kitimų ir sukrėtimų, praeitis jai nebuvo nutolęs, atskirtas, svetimas įvykių konglomeratas, o šalia esanti kategorija, į kurią galima įsiterpti ir kurią įmanoma suvokti. Praūžus XVIII a. pabaigos ir XIX a. socialinėms ir industrinėms revoliucijoms, Europos žmonių sąmonė prarado vadinamąją archajinę visumą, pradėta įvairiais būdais deklaruoti individualios laisvės, dabarties išskirtinumo, atsiribojimo nuo praeities siekius. Taip antika ir nuskendo į užmaršties gelmes.

Kaip jūs suprantate vertėjo misiją?

Vertėjo misija – turtinti savosios tautos kultūrą, pirmiausia pateikiant vertingiausius kitų tautų kūrinius. Reikėtų versti klasiką, o ne vienadienius šiuolaikinius autorius. Pavyzdžiui, pilna visokio iš anglų kalbos išversto šlamštelio, o Shakespeare’o daugelio dramų neturime.

Daugeliui žmonių (tarp jų ir man) esate savotiška antikos kultūros ambasadorė Lietuvoje. Ką šių laikų žmogui gali duoti antikos pasaulio pažinimas?

Gali duoti daug, bet akcentuočiau, mano galva, svarbiausią dalyką – suvokimą, kad pasaulis yra ne chaosas, o kosmas – darni, tvarkinga visuma, kurioje kiekvienas daiktas ar reiškinys turi apibrėžtas ribas. Kai tos ribos išnyksta ar yra peržengiamos, daiktas ar reiškinys netenka savasties, tampa kažkuo kitu. Žmogaus laisvė irgi turi ribas. Kai žmogus to nesuvokia, kai užsigeidžia daugiau, nei leistina, kai peržengia ribas, laisvė virsta anarchija. 

Apie tokį pavojų kalbėjo Platonas: „Tai štai, demokratiją pražudo tai, ką ji laiko gėriu ir ko nepasotinamai siekia. Gėriu ji laiko laisvę. Demokratinėje valstybėje tik ir girdi, kad tai yra gražiausias dalykas ir kad laisvam žmogui tik tokioje valstybėje verta gyventi. Tėvas įpranta vaiką laikyti sau lygiu ir ima bijoti savo sūnų, o sūnus lyginasi su tėvu, nejaučia pagarbos nei baimės savo gimdytojams, nes nori būti laisvas. Persikėlėlis susilygina su tikru piliečiu, o pilietis su persikėlėliu. Mokytojas bijosi mokinių ir pataikauja jiems, mokiniai nekreipia dėmesio į mokytoją ir auklėtoją. Piliečių siela pasidaro be galo jautri net smulkmenoms, bet koks būtinas atlikti reikalas kelia jų pasipiktinimą. Galop, kaip žinai, jie ima nepaisyti net įstatymų – nei rašytų, nei nerašytų, – kad tik niekas neturėtų jiems valdžios.“ Daugeliui šiandien būtų ne pro šalį tai įsikalti į galvą.