2020 05 29

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

D. Dirgėlos poezija – apie pasaulį, kurio erdves ir patirtis apibrėžia poeto inicialai

Dainius Dirgėla poezijos skaitytojų atmintyje pirmiausia iškyla kaip autorius iš poetų sambūrio „Svetimi“, XX a. paskutiniame dešimtmetyje smarkiai drumstusio literatūros vandenis ir sukėlusio nemenką skersvėjį.

Naujausioje, penktoje, poezijos knygoje „2D ir kiti formatai“ vilniškis kuria poetinio paradokso pasaulį. Iš kasdienybės fragmentų, žaismingai ir ironiškai buityje rasdamas būties apraiškų, kartu atsigręždamas į savo šaknis ir ieškodamas asmeninio santykio su šiuolaikybe.

Ši knyga – apie pasaulį 2D, kurio erdves ir patirtis apibrėžia poeto inicialai. „Kad viskas neatrodytų taip vienpusiška ir plokščia kaip 2D geometrijoje, čia yra ir 3D, ir kiti poetiniai formatai.“

Poeto D. Dirgėlos eilėraščių knygą „2D ir kiti formatai“ išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Knygos pasirodymo proga DAINIUS DIRGĖLA atsakė į kelis klausimus.

Kūrėjai sako, kad kartais pirmiau randasi knygos pavadinimas, kartais pirma susikaupia tekstai, kaip nutiko su knyga „2D ir kiti formatai“? Ką byloja pavadinimas ir apie ką kalba poetas?

Eilėraščiai ateina. Ir pasirašo arba nepasirašo. Kai jų šiek tiek susikaupia, pradedi matyti knygą. Skaitant tuos tekstus ateina pavadinimas, kuris įstringa. Jis apibrėžia knygos kryptį, ašį ir pradeda diktuoti jos struktūrą, pagal kurią jau parašyti ir nauji eilėraščiai bando apsigyventi ir sugyventi toje struktūroje. Maždaug taip atsirado „2D ir kiti formatai“.

Apie ką ši knyga? Sau ir kitiems pabandžiau atsakyti knygos viršelyje: tai knyga ne apie geometriją, ne apie senovės graikų matematiko Euklido aprašytą dviejų dimensijų plokštumą 2D, kurią apibrėžia ašys X ir Y. Ir ne apie dvimačius animacinius filmukus ar kompiuterinę grafiką. Ji – apie pasaulį 2D, kurio erdves ir patirtis apibrėžia mano vardo ir pavardės pirmosios raidės D. Kad viskas neatrodytų vienpusiška ir plokščia kaip 2D geometrijoje, čia yra ir 3D, ir kiti poetiniai formatai.

Kaip suprantate, kad „jau“? Kas pluoštą eilėraščių paverčia knyga?

Kalendoriškai atsakyti paprasta: knyga parašyta per tiek laiko, kiek jo praėjo nuo mano ankstesnės „Vaid/menų knygos“, pasirodžiusios 2017-ųjų lapkritį. Bet vidinis ir kalendorinis laikas skiriasi. Kai kurie šios knygos eilėraščiai viduje rašėsi jau seniai, bet kalendoriškai atsirado ir į šią knygą pateko dabar. O pluoštas – gražus žodis! Tai kai tą pluoštą iššukuoji ir suveji vijas, supini kasas, atsiranda suvyta, supinta, daugiau ar mažiau suveržta knyga.

Ar eilėraščiai naujoje knygoje kitokie, kas joje kitaip, lyginant su ankstesniais rinkiniais?

Jei lyginsime su „Vaid/menų knyga“, tai šioje nėra vieno kamieno. Ji turbūt vėl tokia kaip dar ankstesnės knygos. Nors su poezija kalendoriškai bandau draugauti jau trečdalį amžiaus, keičiasi gyvenimas, pats keičiuosi, jaučiuosi pakankamai vientisas ir nuoseklus poetinių rašymų kelyje – su visais savo pliusais ir minusais. Nes skaitydamas savo tekstus iš pirmosios „Svetimų“ antologijos ar pirmosios knygos „Pavojingi žaidimai“, daugelį tekstų puikiai suprantu, nenurašau ir kai kur matau tas pačias natas, kuriomis pagroju ir naujausioje knygoje.

Kokios „pakraipos“ poetas Dainius Dirgėla? 2D kuria labiau protu ar jausmu? Ar poetas gali užsimiršti, ar rašyti eilėraščius tampa „profesine liga“?

Kokios „pakraipos“ esu poetas, geriau apibūdins literatūros kritikai. Šiaip esu vertėjas iš buities į būties kalbą, kiek tai pavyksta. Dar man patinka „paradoksas, nelėkšto poetinio anekdoto teritorija“ (Aido Marčėno apibūdinimas ankstesnei mano knygai „Stebėto jo užrašai“). Žmogus vientisas – protas ir jausmas vienas kitą veikia, bet jie susilydę. Eilėraštis – tai impulsas, išlydis, kurį pajunti ir pagauni. Arba ne. O toliau jau protas tą laimikį skaito vienaip, jausmas – kitaip, abu padiskutuodami. Paskui tą eilėraštį duodi paskaityti kitam protui ir jausmui… ir žiūrime, ar tas eilėraštis gyvas.

Kadangi poetas nėra profesija, tai eilėraščių rašymas nėra „profesinė liga“. Tai tiesiog liga arba (ne)nuolatinė būsena – gyvenant gaudyti impulsus, išlydžius ir juos pajutus, pagavus užfiksuoti, užrašyti. Svarbiausia neužsimiršti, kritiškai žvelgti į tai, ką pagavęs užrašei. Arba paprašyti kitų.

Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos informacija