2020 06 05

Ramūnas Čičelis

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min

D. Kanovičius: Pagaliau jaučiuosi laisvas

Dmitrijus Kanovičius. Tado Kazakevičiaus nuotrauka

„Kartais skrendu virš vėl atgimusio miestelio, laisvas ir laimingas“, – poetiškai sako verslininkas, filantropas, labdaros organizacijos „Looking at the Stars“ (liet. „Žiūrint į žvaigždes“) įkūrėjas Dmitrijus Kanovičius. Apie gyvenimą sovietinėje Lietuvoje kaip kalėjime, vėlesnį įsikūrimą Kanadoje, informacines technologijas, tėvo rašytojo Grigorijaus Kanovičiaus kūrybos prasmes, labdaringą veiklą ir dabartinės Lietuvos trumpą atmintį su D. Kanovičiumi kalbėjosi žurnalistas Ramūnas Čičelis.

Papasakokite apie gimtųjų namų Vilniuje svarbiausias gyvenimo pamokas. Kokią reikšmę jos turi dabartiniam Jūsų gyvenimui?

29 metus augau, mokiausi ir dirbau „kalėjime“, nors apie tai daug negalvojau, nes buvau jaunas, sotus ir nesubrendęs. Jaučiau, kad esu nelaisvėje nuo mažens, bet ilgą laiką iš esmės nesupratau, kokio grandiozinio melo, šmeižto ir veidmainiavimo persunktoje valstybėje (istorinė tiesa buvo slepiama nuo manęs ne tik mokykloje, bet ir namuose) gyvenau. Augau, dirbtinai patalpintas į svetimą mūsų šeimos dvasiai aplinką, kalbėjau svetima kalba ir bendravau su svetimais mano prigimčiai ir mąstymui žmonėmis – gyvenau apsuptas elito ir ilgą laiką tikėjau, kad visada būsiu jo dalis. Pamažu pergyvenau kartu su tėvais žiaurias, bet užgrūdinusias valstybinio antisemitizmo pamokas ir supratau, kad esu Lietuvoje absoliučiai svetimas. Todėl gimtųjų namų sampratą šiandien tapatinu tiktai su savo šeima.

Iš pamokų paminėčiau šias: daugiau laiko skiriu šeimai, bandau vengti žmonių, nebeieškau draugų už šeimos ribų, stengiuosi nepasiduoti emocijoms, mokausi suprasti ir atleisti, pasakoju vaikams apie savo klaidas, stengiuosi nieko nebekaltinti, skubu gyventi.

Emigravote iš Lietuvos vėlyvuoju sovietmečiu. Kaip vyko šis procesas? Ar įsiminė atsisveikinimo su Lietuva diena?

Sprendimas išvažiuoti buvo netikėtas, bet dėsningas. Laipsniškai supratau, kad Lietuvoje neturiu profesinių perspektyvų, kadangi nebuvau pasiruošęs šmeižti, meluoti, pataikauti. Turėjau, skirtingai nuo daugelio tais laikais, unikalią progą bandyti kurti kitokią ateitį už ,,kalėjimo” ribų. Nutariau ,,kalėjimą” palikti 1980 metais. Teko atsisveikinti su „prestižiniu”, bet beprasmišku darbu ir trejus metus mokytis realių rankomis atliekamų darbų – rūkyti žuvį ir rišti knygas.

Pakankinusi, kaip ir dera, valstybė išleido mus tik 1983 metais. Tai buvo mainų proceso tarp valstybės ir mano tėvo rezultatas. Teisybės ieškotojas tėvas, pralaimėjęs „teismą“ prieš valstybę – Lietuvos kino studiją, pasižadėjo neatsakinėti į užsienio žurnalistų klausimus mainais į valstybės išduotas išvykimo vizas sūnaus šeimai.

Sunku buvo sakyti sudie tėvams, seneliui ir broliui – tais Andropovo laikais atsisveikindavome be vilties pasimatyti. Draugų tuo momentu jau nebeturėjome, todėl išvykome be didelių palydų, liūdnoki, bet agresyviai optimistiški. Baimės nebuvo, nors Kanadoje mūsų niekas nelaukė.

Lygiai po 10 metų mano tėvas, atsisveikindamas su laisvąja Lietuva, pasakė: „Lietuvoje niekada nebuvau svetimas, bet niekada nebuvau ir savas“. Sėdau į traukinį galvodamas panašiai.

Dmitrijus Kanovičius. Tado Kazakevičiaus nuotrauka

Kas Jūsų laukė Kanadoje? Ar sunku buvo įsikurti? Kokius jausmus šiai šaliai jaučiate dabar?

Degėme optimizmu ir noru kuo greičiau atsistoti ant kojų. Troškome dirbti ir įsijungti į naują nepažįstamą gyvenimą, kuris galų gale mums nusišypsojo. Kanada – nuostabiausia man žinoma šalis iš visų neidealių pasaulio valstybių. Ji suteikia žmogui galimybę būti laisvam, bet neleidžia nei žemai nukristi, nei aukštai pakilti (Kanados vyriausybės pademonstruota žaibiška ir efektyvi parama Kanados gyventojams COVID-19 situacijoje – ryškus pavyzdys).

Šiandien galiu drąsiai tvirtinti, kad Kanadoje, galų gale ir dideliam mano džiaugsmui, nepriklausau nuo žmonių – priklausau nuo sistemos. Jauna šalis su beribiais ištekliais, teritorija ir ateitimi. Ateitis čia priklauso ir nuo jos gyventojų. Kanadai buvau ir liksiu dėkingas praktiškai už viską, kas įvyko po to, kai čia atsiradau kaip pabėgėlis – svarbiausia, už suteiktą laisvę ir galimybę pasimokyti. Už tai, kad visi mano vaikai čia laimingi, kad jiems nereikėjo 29 metus praleisti ,,kalėjime”.

Esate informacinių technologijų specialistas. Kokia, Jūsų manymu, yra technologijų raidos prasmė ir įtaka mūsų žmogiškumui?

Technologijos – galingas instrumentas, bet tik instrumentas. Viskas priklauso nuo to, kieno rankose jis atsiranda. Todėl technologijų raidos įtaka mūsų gyvenimui gali būti dvejopa – kuriamoji arba ardomoji (palyginkime, pavyzdžiui, tų pačių technologijų poveikį Elono Musko ir Vladimiro Putino rankose).

COVID-19 situacija rodo, kad, nepaisant to, jog dėl technologijų informacija apie viruso grėsmę tapo lengvai pasiekiama šimtams milijonų, svarbesnis yra klausimas, kas ir kokiems tikslams ta informacija naudojasi ir kaip į ją reaguoja. Štai aktualus pavyzdys – skirtingos Niujorko gubernatoriaus Andrew Cuomo ir „Microsoft“ įkūrėjo Billo Gateso reakcijos. 2019-aisiais A. Cuomo informaciją apie COVID-19 ignoravo, neapsirūpindamas respiratoriais, o B. Gatesas priėmė rimtai, liūdnai pagarsėjusiai Pasaulio sveikatos organizacijai (WHO) paaukodamas 100 milijonų JAV dolerių. Rezultatai akivaizdūs.

Dar vienas pavyzdys – mūsų asmeninė informacija, kuria daugelis mūsų savanoriškai dalijasi su pasauliu socialiniuose tinkluose, dažnai negalvodami apie tai, kas ir kokiems tikslams tą informaciją kada nors panaudos. Informacija gali būti pasitelkiama mums šantažuoti – sekti, sukčiauti ir t.t. – arba mūsų gerovei – gerinti paslaugų kokybę, ginti interesus.

Visi esame prilipę prie ekranų. Technologijos, atrodo, visiškai patenkina daugumos mūsų informacinius, dvasinius ir komunikacinius poreikius. Kalbant apie žmogiškumą – o kaip jį tiksliai apibūdinti šiuolaikiniame pasaulyje, kuris yra apimtas panikos ir nuolat ieško kaltų, pamiršęs atsigręžti į veidrodį? Kas tai – meilė, užuojauta, džiaugsmas, sielvartas, neapykanta? Ir kam tas žmogiškumas šiandien reikalingas? Kokį pelną atneš? Nejaugi ir į šį klausimą atsakys technologijos?

Žmogus – gražiausias paukštis

Koks Jūsų santykis su Tėvo Grigorijaus Kanovičiaus kūryba? Kaip suprantate individo laisvės svarbą ir kaip ją suprato Kanados nuteistieji, kai gavo dovanų vieną iš Jūsų tėvo romanų?

Ypatingas. Ji mane įkvepia, palaiko ir primena apie tai, kad, Žmogus, nors ir neišvengia daugelio ydų, yra gražus arba, tėvo kūrinio herojaus žodžiais tariant, yra pats gražiausias paukštis. Skaitau jo romanus, kai noriu bent trumpam atitrūkti nuo ekrano, palikti šį nelabai man patinkantį Dmitrijų bei jį supantį pasaulį ir atsirasti Kanovičiaus žmogiškajame pasaulyje, kuriame nerasite technologijų, kuriame harmoningai sugyvena ir blogis, ir gėris, kuriame katės vaikšto Vilniaus stogais, kaip angelai, o angelai, kaip katės, kuriame kiekvienas personažas, sutvertas su meile, liūdesiu ir viltimi, yra pats rašytojas. Kartais tampu vienu iš tų personažų ir kaip paukštis skrendu virš vėl atgimusio miestelio, laisvas ir laimingas. Tėvo talentu stebiuosi, žaviuosi ir didžiuojuosi. Šiuo metu esu jo geriausio romano („Kvailių ašaros ir maldos“) vertimo į anglų kalbą projekto pusiaukelėje.

Atrodo, apie požiūrį į laisvę pakalbėjome. Laisvės kainą gali nustatyti tiktai jos netekdamas arba neturėdamas, todėl, dėl „kalėjiminės“ mano praeities ir daugelio padarytų klaidų, nebuvo labai sunku suprasti ir pajusti Kanados kalėjimų gyventojų jausmus ir išgyvenimus – didžioji dauguma jų jaučia ir išgyvena panašius dalykus. Tėvo „Miestelio romansą“ dovanojau keleto Kanados kalėjimų kalinių komitetams, tiems kalėjimams, kuriuose nuolat lankausi su klasikinės muzikos atlikėjais. Koncerto metu būtinai šnekamės su auditorija. Daugelis teiravosi, kodėl užsiimu labdara, ir dar kalėjime. Pasiūliau atsakymo paieškoti „Miestelio romanse“ ir jo anglišką vertimą dovanojau kaliniams. Žinau, kad daugelis jų perskaitė, o kiti dar perskaitys ir, galbūt, kažką supras ir prisimins savąjį miestelį ir savąjį romansą, ir sugebės pakilti virš savojo miestelio ir žvilgterti į žvaigždes… Drąsinu juos ir provokuoju, ir daugelis bando pakilti.

Prakalbote apie projektą „Looking at the Stars“ – norėčiau klausti, kodėl Jums svarbi mecenavimo veikla? Kaip šioje veikloje skleidžiasi Jūsų dėmesys Kito, kitokio žmogaus patirtims?

Tėvai išmokė ir parodė pavyzdį. Visada žinojau, kad reikia duoti, o ne imti, bet nesupratau, kokia tai yra prabanga, būti duodančiuoju, ir kaip sunku būti imančiuoju. Visada stengiausi pastebėti tuos, kuriems reikėdavo padėti, ir padėdavau, kiek leisdavo galimybės, bet rimčiausia proga atsirado neseniai – 2014 metais, kai grįžau po 17 metų trukusių kelionių po pasaulį į Kanadą, gerai apsižiūrėjęs, labiau subrendęs ir pasiruošęs tokiai misijai. Kodėl man tai svarbu? Todėl, kad esu egoistas, be galo mėgstantis klasikinę muziką; todėl, kad pagaliau radau unikalią auditoriją, su kuria galiu save sutapatinti ir užjausti, atleisti ir padėti pakilti iš purvo; todėl (ir tai, turbūt tapo svarbiausia priežastimi), kad pirmąkart gyvenime jaučiuosi laisvas plačiausiąja šio žodžio prasme – nuo nieko, įskaitant žmoną, nepriklausau ir galiu drąsiai ir atvirai kalbėti apie savo nuosmukius ir ydas su auditorija, kuriai tai be galo svarbu išgirsti ir kuri mane supranta ir už tą nuoširdumą vertina.

Mūsų emocinė patirtis labai panaši – man labiau pasisekė, nes neperžengiau ribos, apie kurią daugelis jų neturėjo galimybės nė pagalvoti. Nors ir augau „kalėjime”, bet su visais patogumais, įskaitant neblogą išsilavinimą. Jų vaikystės aplinka – narkotikai, alkoholis, smurtas ir skurdas. Jiems niekas nesakė, kad užmušti, pavogti ir t. t. nėra gerai.

Be pagrindinės labdaringos veiklos kalėjimuose (mano įsteigtos „Looking at the Stars“) dar remiu tėvo kūrybos platinimą – rinktinių raštų leidimą, atskirų romanų leidybą ir vertimus į anglų kalbą.

Kai kada kukliai prisidedu prie meno organizacijų paramos ir prie kampanijų, susijusių su nukentėjusiųjų tragiškuose įvykiuose šeimų rėmimu.

Šie metai Lietuvoje yra paskelbti Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metais. Kokią įtaką tai daro žydų kultūrai plačiąja prasme, menams ir tautinei tapatybei?

Rodos, puiki iniciatyva, kuria reikėtų pasidžiaugti, bet ilgai nemąsčius – ji atrodo, kaip politizuotas spektaklis, sovietmečio laikų „tautų draugystei“ skirtas renginys, žodžiu – maskaradas, organiškai įsiliejantis į man svetimą turistiškai komercišką Vilniaus senamiesčio koncepciją ir sudarantis palankų įspūdį svečiams iš užsienio. Pagaliau, atsižvelgdamas į projekto iniciatorių (Seimą), nuolatinę „žydiško“ klausimo politinę svarbą ir Lietuvos žydų bendruomenės tragišką praeitį, nelabai linksmą dabartį ir užtikrintai liūdną ateitį, manau, kad toks nepigus projektas finansine ir verslo prasme yra nepagrįstas.

Gal lėšas, skirtas tokiam renginiui įgyvendinti, verčiau reikėtų skirti Lietuvos žydų istorijos realiam įamžinimui – ne tik žymių litvakų, bet ir daugelio šimtų tūkstančių kadaise čia gyvenusių, taip pat išsamiai žydų istorijos Lietuvoje prezentacijai mokyklų ir kitų Lietuvos švietimo įstaigų programose? Arba tinkamai sutvarkyti žydų kapines? Lyg ir gyvenome kartu beveik 700 metų…

Gal pokalbis apie žydų kultūrą, meną ir tautinę tapatybę tuomet taptų prasmingesnis ir nereikėtų kas 100 metų gaivinti istorijos.