Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

D. Sirijos Giraitė: „Vertėjas privalo būti ne tik atkaklus, bet ir ilgaamžis“

Vertėja Danutė Sirijos Giraitė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Dažnai vadinama estų literatūros ambasadore, vertėja DANUTĖ SIRIJOS GIRAITĖ yra išvertusi daugiau kaip pusšimtį knygų iš estų, suomių, anglų kalbų. 2022 metais apdovanota Šv. Jeronimo premija.

Praeitais metais Jūs pelnėte Šv. Jeronimo premiją. Ar Jums reikšmingi apdovanojimai, kuriais esate įvertinta Lietuvoje ir Estijoje?

Aišku, pasidžiaugiu apdovanojimais, bet pernelyg nesureikšminu. Verčiu ne dėl jų, paprasčiausiai mėgstu savo darbą. Nesu darboholikė, veikiau „prie tinginio“, tad ieškau tokių kūrinių, kurie savaime skatintų krutėti.

Lietuvoje labai stinga estų literatūros vertimų. Jūs – unikali išimtis, juk verčiate ir esate išvertusi daug estų klasikos. Nepabūgote estų epo – Antono Hanseno Tammsaarės veikalo „Tiesa ir teisingumas“ (I–V, 2009–2021). 2010 m. už šio fundamentalaus darbo I dalies vertimą buvote apdovanota Metų vertėjo krėslu – Lietuvių PEN centro premija.

Kiti „Tiesos ir teisingumo“ dalių vertimai 2018 m. pelnė Estijos literatūros premiją „Auksinis kiaušinis“. Tad sėdėdama Vertėjo krėsle galiu džiaugtis estų dizainerių sukurtu kiaušiniu ir ant palangės žaliuojančiu jeronimu – Rašytojų sąjungos pirmininkės dovana.

Kodėl Lietuvoje stinga estų literatūros vertimų? Šiaip, kalbant apie rimtąją literatūrą, estiškų knygų ne taip jau mažai. Jei norėtume leisti daugiau, paprasčiausiai pristigtų leidėjų. Išskyrus vieną kitą atsidavusią leidyklą – kaip antai „Homo liber“ ir „Krantai“ – arba tam tikrus leidybinius projektus. Jei negauna rėmimo, leidyklos nedrįsta rizikuoti, baiminasi, kad knygos liks neišpirktos. Ne paslaptis, kad posovietinių tautų literatūra nesulaukia didesnio mūsų skaitytojų dėmesio, o leidyba – verslas, kuriam sąlygas diktuoja rinkos dėsniai. Juolab kad leidyba šiuo metu yra nuostolinga.

Leidėjai nerimauja dėl daugelio priežasčių, tačiau svarbiausia, ko gero, ši: tiek Estijos, tiek Lietuvos gyvenimas pastarąjį šimtmetį klostėsi vienodai, todėl ir Lietuvoje, ir Estijoje kaimynų literatūra nėra populiari. Skaitytojus labiau domina nežinomos šalys, nauji potyriai.

Žinoma, tėtis pasakojo apie estų ir lietuvių literatūros ryšius tarpukariu, apie poezijos skaitymus Kaune ir Taline, „Estonijos“ teatro scenoje, apie anuomet užmegztas pažintis, rašytojų likimus. Ypač brangino žymiausios estų poetės Marie Under dedikuotą knygą, ją leisdavo pavartyti tik gerai nusimazgojus rankas.

Esate universali vertėja: verčiate tiek prozą, tiek poeziją ir dramą. Kas Jums padeda – literatūros pajautimas, kalbos jausmas, talentas?

Savo literatūrinės nuojautos nedrįsčiau vadinti talentu. Be abejo, verčiant grožinę literatūrą kalbos jausmas yra svarbiausias. Vis dėlto mane labiausiai skatina naujų gyvenimo patirčių keliami iššūkiai, o palaiko kantrybė. Nors šiaip jos stokoju. Nesiimu versti „neuždegančio“ kūrinio, ne kartą esu atsisakiusi detektyvų ar nuobodžių atsiminimų. Poeziją verčiu labai nedrąsiai, tarsi slysčiodama ledu. Ir tik labai savą.

Pasak žinomos estų poetės Doris Karevos, „iš visų skausmų, mums nuskirtų, anksčiau ar vėliau išsirenkame vieną. Jam leidžiame pasklisti savyje, nuliedinti ten savo sielą.“ Sunku liesti svetimą skausmą. Kantrybės reikia visuomet, ypač verčiant monumentalius kūrinius ir sudarant šimtus aiškinimų ir išnašų. Ir ne tik verčiant. Netrukus pasirodys Baltijos Asamblėjos (BA) laureato Jaano Tättės pjesių rinkinys, kurį pradėjau versti 2002 m.

Baltijos Asamblėja nuo 1994 m. rėmė literatūros laureatų kūrybos leidimą, buvau išvertusi pirmojo laureato Emilio Todės romaną „Paribio valstybė“, vėliau dar vieną – Jaano Krosso „Sustingusį skrydį“, tačiau 2003 m. ši iniciatyva buvo nutraukta, ir 20 metų teko atsiprašinėti Autoriaus, rašyti prašymus BA leidybą finansavusiam Lietuvos Respublikos Seimui, ambasadose aiškinti, kaip mums svarbu leisti Baltijos šalių autorius. Kokios vaikiškai naivios dabar atrodo tos pastangos… O laimė nusišypsojo netikėtai, kai prieš porą metų trijų Baltijos šalių rašytojų sąjungos nutarė atnaujinti BA laureatų kūrinių leidybą. Vadinasi, 20 metų tai nejaudino nieko, išskyrus mane? Štai ir atsakymas į klausimą, kodėl Lietuvoje stinga estų literatūros vertimų…

Jūs esate išvertusi labai sudėtingų ir įdomių šiuolaikinių estų rašytojų kūrinių. Kai kurių autorių – ne vieną romaną, pavyzdžiui, Jaano Krosso „Imperatoriaus beprotį“ (1985), „Sustingusį skrydį“ (2003), „Lyno akrobatą: tarp trijų marų“ (I, II, 2020), „Žmones be praeities: tarp trijų marų“ (III, 2022). Kaip atradote šį rašytoją?

Daugkartinį Nobelio premijos nominantą, poetą, prozininką Jaaną Krossą (1920–2007), kaip ir kitus rašytojus, atradau skaitydama naujas knygas. „Imperatoriaus beprotis“ iškart uždegė, pirmiau „Pergalei“ („Metams“) buvau išvertusi puikią J. Krosso apysaką „Keturi monologai dėlei švento Jurgio“. Labai nudžiugau, kai „Vagos“ leidykla ilgai nedelsdama išleido „Imperatoriaus beprotį“. Verčiant teko susirašinėti su Autoriumi, bendrauti asmeniškai ir per jo kūrybos seminarus. „Sustingęs skrydis“ 1999 m. buvo pelnęs Baltijos Asamblėjos premiją, tad jį dar spėjau išversti. O su stambia istorine tetralogija „Tarp trijų marų: Baltazaro Rusovo istorija“ (1970) išėjo panašiai kaip su

J. Tättės pjesėmis, tik leidėjo paieškos truko ne 20, o 50 metų. Pasirodžius knygai (ją man padovanojo Autorius), „Mintis“ ketino kūrinį išleisti. Mat J. Krossas jau buvo pelnęs populiarumą Lietuvoje. Tačiau leidykla vis dvejojo – nebuvo įprasta vieną romaną leisti dalimis, o visa knyga sudarė 1 300 puslapių. Paskui, „užsukus kranelius“, knygų leidyba ilgam sustingo.

Nepriklausomoje Lietuvoje vėl siūliau ne vienai leidyklai, tačiau baimė leisti tokį kapitalinį veikalą buvo stipresnė. Vis dėlto neseniai romanas išėjo anglų kalba, sulaukė pripažintų kritikų atsiliepimų ir „Baltos lankos“ ryžosi jį išleisti. Esu be galo dėkinga leidyklai, kad patikėjo man šio reikšmingo kūrinio vertimą! Žodžiu, vertėjas privalo būti ne tik atkaklus, bet ir ilgaamžis.

Ką verčiate šiuo metu?

Ką tik palydėjau spaustuvėn J. Tättės „Pjeses“, taisinėju prieš kelis mėnesius išverstą Juhanio Püttseppo knygą vaikams „Delčia kaip aukso valtis“, toliau verčiu įtraukiančią Ilmaro Taskos distopiją „eliziejus.com“ apie gyvenimą virtualybėje. Šiais metais turiu išversti 2021 m. Baltijos Asamblėjos laureato Vahuro Afanasjevo šeimos sagą „Serafima ir Bogdanas“, vaizduojančią Estijos sentikių likimą. Tai pirmas platus panoraminis romanas po Jaano Krosso epinių kūrinių, taigi rengiuosi nerti į naujas gelmes.

Kadangi versdama išties įtemptai mąstau, išsikraunu gamtoje, ypač paplūdimyje – bangų mūša puikiai išvalo smegenis. Ir kitą rytą galiu dirbti švaria galva. Turbūt nepajėgčiau ilgai gromuliuoti savo išgyvenimų, stengčiausi kuo greičiau atsikratyti jų naštos.

Gyvenate Kolkoje, simboliškai – tarp trijų kultūrų: Lietuvos, Latvijos ir Estijos. Kuo patraukli ši vieta?

Apie Kolkos kyšulį, esantį Kurše tarp Rygos įlankos ir atviros Baltijos, galėčiau kalbėti be galo. Studijuodama Tartu universitete rašiau lyginamąjį darbą apie baltų ir estų bei jų gentainių lyvių apeigines raudas. Tautosakos archyvuose nagrinėjau lyvių raudas, Kolkoje jas rinko ir užrašė ir mano bendrakursiai. Pati negavau leidimo vykti į draudžiamą sovietų karinę zoną. Nuo tada Kolka man atrodė lyg Pažadėtoji žemė, ne tik ji, bet ir visa auksinė Lyvių pakrantė, besidriekianti šimtą kilometrų nuo Kolkos kyšulio iki Ventspilio.

Prieš penkerius metus turėjau galimybę Kolkoje įsigyti nedidelį butą sename chruščioviniame name su daugybe problemų, bet jis man mielas – aplink pušynas, už lango gaudžia jūra. Latvių kalbos pramokau tik buitiniu lygmeniu, nes keletą pusmečių gyvendama Latvijoje dirbau prie estiškų tekstų. Bibliotekoje, Lyvių sueigos namuose iš pačių kolkiečių sužinau apie išnykusią, tikriau, asimiliuotą lyvių tautą, daug praeities atskleidžia ir senosios žvejų kaimų kapinaitės. Taigi Kolka mane visiškai „užzombino“, kaip pasakytų jaunimas. Nors taip nutinka daugeliui čia apsilankiusių žmonių.

Jūsų tėtis – žinomas rašytojas Vytautas Sirijos Gira, užaugęs tarpukario Kaune ir jį vaizdavęs romanuose, lyrikoje, senelis – poetas Liudas Gira. Ar tėčio ir senelio darbas literatūros, kultūros baruose turėjo įtakos ir Jums pasirenkant profesiją?

Senelio nepažinojau, prasilenkėme laike per porą metų. Tėtis tiesiogiai niekada neskatino imtis literatūrinio darbo, atvirkščiai, labai norėjo, kad būčiau gydytoja. Ypač po ankstyvos mano mamos mirties. Net stengiausi prisiverst pamilti tą kilnią profesiją, dirbdama laborante Klinikų kardiologijos skyriuje. Turėdavau atlikti nesudėtingą elektrokardiogramą ir bendrauti su vaikais, raminti juos, parūpinti knygelių, jas skaityti. O jie, būdavo, šypsosi pamėlusiomis lūpomis ir paskui tyliai išeina…

Žinoma, tėtis pasakojo apie estų ir lietuvių literatūros ryšius tarpukariu, apie poezijos skaitymus Kaune ir Taline, „Estonijos“ teatro scenoje, apie anuomet užmegztas pažintis, rašytojų likimus. Ypač brangino žymiausios estų poetės Marie Under dedikuotą knygą, ją leisdavo pavartyti tik gerai nusimazgojus rankas. Nieko joje nesupratau, bet mane žavėjo autorės portretas, nutapytas garsaus dailininko Antso Laikmos. Portretas vadinosi „Saulėtoji“.

Mūsų namuose svečiuodavosi po Sibiro tremties Šiauliuose įsikūrusi Aili Erlemann, kuri į estų kalbą išvertė Vinco Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“, taip pat tėčio jaunystės simpatija – poetė Agnes Kergė, dirbusi Talino leidyklos „Eesti Raamat“ redaktore. Tėtis susirašinėjo su jaunystės bičiuliais estais, tarp jų – su JAV gyvenančiu poetu Aleksiu Rannitu (1914–1985), beje, A. Rannitas buvo mano pirmos verstinės knygos (Eduardo Bornhöhės „Vilaus kovos; Kunigaikštis Gabrielis“) recenzentas. Taip nejučiomis nuo mažens buvau įtraukta į magiškai skambančio – Eesti – pasaulio sūkurį.

Ar ilgame darbo kelyje Jums teko patirti nesėkmių, nusivylimų?

Be abejo, teko. Didžiausia nesėkmė – 1991 m. nespėjusi į paskutinį „Vagos“ leidybos vagoną trijų ano meto klasikų romanų knyga. Spaustuvėje surinktus lankus atidavė man, jie jau gerokai nubluko. Tai Matso Traato „Šilagėlė – vaistas nuo liūdesio“, Mati Unto „Rudens puota“ ir Arvo Valtono „Persikūnijimo valanda“. Gal apsisukus laiko ratui knyga sulauks savo leidėjo?.. Daug metų vengiau draugingojo Matso Traato, o šį pavasarį jo netekome. Arvo Valtoną vasarą netikėtai sutikau Talino knygyne. „Tokia gera knyga, kodėl neišeina?“ – iškart pasidomėjo. Ir vėl tas pats… kodėl?

O nusivylimas užklupo iš nemačių. Išėjus „Tiesos ir teisingumo“ trečiajai daliai, „Naujasis Židinys–Aidai“ (2018, Nr. 6) išspausdino Agnės Bernotaitės rašinį „Nepažintas artimas: Antono Hanseno Tammsaarės „Tiesos ir teisingumo“ vertimus pasitinkant“. Nagrinėdama antrąją dalį kritikė teigia, jog kūrinys taikliomis pavardėmis primena Vinco Kudirkos satyras. „Pavyzdžiui, kone analogiškai Kudirkos Kruglodurovo pavardei sudaryta menko ir slidaus jaunikaičio, kadaise atkilusio į Tartu iš Gruzijos, o dabar – caro policininko, Otstavelio pavardė (suplakta iš gruzinų Viduramžių poeto Rustavelio pavardės ir kur kas mažiau garbingo rusų kalbos žodžių lizdo отставать, отставить, отставник) […].“

Tikslinu: iš originalo teksto išeina, kad policijoje dirbęs vaikinukas Kustas Otstavelis su pagrindiniu veikėju Indreku mokėsi Estijos kaimo mokykloje ir niekada negyveno Gruzijoje. Pavardė Otstavelis (est. otstahvel – „lentos kraštas“) yra sena estiška pavardė, o pirmasis jos turėtojas, galima spėti, buvo mokytojas. Pavardė ligi pat šių dienų žinoma Estijoje. Rašinyje taip pat prikišama, kad „kitos pavardės buvo transkribuotos, bet neišverstos“.

Dera priminti, kad grožiniame kūrinyje pavardės neverčiamos, o vaizdingiausios buvo paaiškintos išnašose, pavyzdžiui, Kopfšnaiderio – net du kartus. Toliau kitas atradimas: „[…] „Tiesos ir teisingumo“ pirmojo tomo pirmasis leidimas turėjo epigrafą – Charles’io Baudelaire’o citatą […] iš „Dirbtinio rojaus“ (Les Paradis artificieles, 1860) […]. Vėlesniuose leidimuose šis epigrafas kažkodėl išnyko, lietuviškame vertime jo taip pat nė ženklo. […] Galima tarti, kad Baudelaire’o citatą rekonstravus – grąžinus į vietą, į būsimų romano leidimų epigrafą – netgi Andreso replika sūnui, dažnai pateikiama kaip penkiatomio moto, įgautų naujų reikšmių […].“

Aiškinu: iš tikrųjų vėlesniuose leidimuose ir lietuviškame vertime epigrafas išnyko ne „kažkodėl“, o pačiam Autoriui jį išbraukus. Ir tiek. Gal uolūs atradėjai būsimuose vertimo leidimuose sumanys jį grąžinti. Siekdami įrodyti savo „išmanymą“.

Gal kyla minčių parašyti knygą? Galbūt jau seniai rašote dienoraštį?

Kurti knygą būtų smagu, tačiau vien pagalvojus apie visą rinkodaros procesą nupurto šiurpas. Nebent neturėčiau jokio darbo, o meno kūrėjos pensija leistų ramiai rašyti, tik netikiu stebuklais (kartais tikiu, bet ne šiuo). Teigiama, kad dienoraščio ar tinklaraščio rašymas padeda išsikrauti, atsikratyti emocinės įtampos. Kadangi versdama išties įtemptai mąstau, išsikraunu gamtoje, ypač paplūdimyje – bangų mūša puikiai išvalo smegenis. Ir kitą rytą galiu dirbti švaria galva. Turbūt nepajėgčiau ilgai gromuliuoti savo išgyvenimų, stengčiausi kuo greičiau atsikratyti jų naštos.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien