Vidutinis skaitymo laikas:

7 min

D. Staponkutė: „Pasaulio lietuvis“ – tai nepriklausomas įvairiose pasaulio šalyse gyvenančių lietuvių balsas“

Portretas.
Rašytoja Dalia Staponkutė. Giedriaus Baranausko nuotrauka

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka kviečia pasidomėti lietuvių išeivijos žiniasklaida ir skaitytojams Lietuvoje bei visame pasaulyje pristato virtualią parodą „Lietuvių išeivijos žiniasklaidos lūžiai po 1990 m.“

Ją galite apžiūrėti čia.

Leidinių istorijos neatsiejamos nuo jų leidėjų, redaktorių, juos rengusių asmenų atsidavimo ir darbo, o jų prisiminimai atveria visapusiškesnį leidinio raidos, lūžių vaizdą. Parodos rengėjos išsikėlė tikslą ieškoti kontaktų ir klausinėti. Taip užmegzti ir atnaujinti ryšiai su leidinių, radijo, televizijos laidų, interneto svetainių redaktoriais ir bendradarbiais, leidusiais geriau pažinti lietuvių išeivijos žiniasklaidos bruožus.

Šiame interviu DALIA STAPONKUTĖ, redagavusi žurnalą „Pasaulio lietuvis“ 2017–2018 m., dalijasi savo patirtimis ir įžvalgomis.

Kaip atsitiko, kad tapote žurnalo „Pasaulio lietuvis“ vyresniąja redaktore?

Šį darbą man dovanojo viena kūrybinė kelionė. 2015 m. pristačiau Hamburgo lietuviams savo naują knygą „Iš dviejų renkuosi trečią“, kurią hamburgeriečiai sutiko labai šiltai, džiaugėsi, kad ji jiems aktuali, ir šitaip, diskutuojant, pasiūlė man rašyti į žurnalą „Pasaulio lietuvis“. Sutikau ir turėjau savo skiltį, kuri vadinosi „Įžvalgos“. Po poros metų nutiko taip, kad buvusioji redaktorė Deimantė Dokšaitė nebegalėjo tęsti savo pareigų, ir Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) valdybos nariai pasiūlė man imtis vyr. redaktorės misijos.

Daug negalvodama ir vėl sutikau, nes žurnalas man jau buvo pažįstamas, mano skilčiai sekėsi gerai. Be to, jau pažinojau žmones, atsakingus už žurnalo leidimą, ir bendrauti su jais buvo malonu. Tad susiklostė tikrai palankios aplinkybės. Sykiu mane traukė geriau susipažinti su PLB veikla ir tikslais, pasaulio lietuviais, jų išgyvenimais ir likimais. Juk mus visus daug kas sieja, turime daug bendra, nesvarbu, kad kiekvieno emigracijos istorija unikali ir nepakartojama. Tikėjau, kad per žurnalą kaip mediją galėsime padėti vienas kitam, dalintis idėjomis, biografijomis, džiaugsmais ir sunkumais.

Išdėlioti žurnalai.
Dalios Staponkutės redaguoti „Pasaulio lietuvio“ numeriai. Asmeninio archyvo nuotrauka

Kokios būklės radote žurnalą?

Žurnalas man patiko, todėl jo ir ėmiausi! Jis buvo geros kokybės (popierius, dizainas, formatas), turėjo gerą struktūrą. Deimantė [Dokšaitė], vadovavusi žurnalui iki manęs, įdėjo tikrai daug darbo. Ypač įdomūs, gyvi ir intriguojantys būdavo jos pačios užrašyti pokalbiai su pasaulio lietuviais… Tiesa, bendras turinys man kartais atrodydavo pernelyg „vienodas“, t. y. vienas numeris kažkuo panašus į kitą – jų norėjosi ryškesnių, ryškiau besiskiriančių nuo vienas kito savo koncepcija ir turiniu.

Tik vėliau supratau, kaip nelengva kurti įdomesnį turinį ir išvengti „klišių“ ar kokio nors PLB dokumento, nutarimo, protokolo viešinimo. Mano nuomone, žurnalas dar „iki manęs“ buvo įsibėgėjęs ir suko gerąja linkme – jis aprėpė ir naujesnes mūsų emigracijos tendencijas, problemas, išeivijos sąsajas su Lietuva, Lietuvos politiką emigrantų atžvilgiu. Šia prasme esminio lūžio žurnale nereikėjo, reikėjo tik praturtinti turinį, pagyvinti žurnalo stilių, paversti jį meniškesniu ir traukiančiu ne tik akį, bet ir širdį. Toks ir buvo mano tikslas, kai perėmiau darbą iš buvusios redaktorės.

Kokią užduotį, pradedant darbą, Jums formulavo PLB, kokius tikslus sau kėlėte pati?

Žodžio „formuluoti“ Pasaulio lietuvių bendruomenėje mes tada vengėme, keitėme jį į „patarti“. Tad PLB (kaip man nepatinka tie trumpinimai ir didžiosios pirmosios raidės (!) bendruomenių pavadinime, bet… anglosaksų stilius nugalėjo; paklusome jo kuždesiui) patarė man nedaryti „revoliucijų“, tiesiog praturtinti turinį viena kita kūrybinga idėja.

Iš esmės mano ir PLB valdybos tikslai sutapo. Savo vizijoje, motyvaciniame laiške aiškinau, kad „Pasaulio lietuvis“ – tai nepriklausomas įvairiose pasaulio šalyse gyvenančių lietuvių balsas. Tai – ko gero, vienintelė ir išskirtinė erdvė, kurioje gali atsiverti įvairios šio balso variacijos. Jį suvokiame kaip veržlų, atvirą, kūrybišką, nepriklausomą ir neįpareigotą atstovauti politiniams ar ekonominiams interesams. Mūsų, kaip pasaulio lietuvių, didžioji misija – užrašyti mūsų istoriją per savo gyvenimo patirtis, profesinius ieškojimus ir klajones, per santykį su kitomis kultūromis.

Šis žurnalas – savotiškas lietuvių kultūros nešėjų, gyvenančių už Lietuvos ribų, istorijos metraštis apie tai, kaip mes išliekame pasaulyje per lietuvybę: puoselėjame ją ar laikome po stiklu kaip sniego burbulą? Stengiamės išsaugoti lietuvių kalbą, buriamės kartu ar gyvename kitos kultūros energijomis, ir kodėl? Vis dėlto gyvename pasaulyje kaip lietuviai, ir mūsų išlikimo keliai – lietuviški. Iš Lietuvos kilę lenkai arba žydai ir kitų tautybių žmonės gyvena pasaulyje, beje, irgi „lietuviškai“. Šitaip suvokiama lietuvybė yra didelis mūsų turtas. Jos dovanos ateina ne tik per tradicijų puoselėjimą ar tarnavimą Lietuvos idėjai, bet ir per santaką, santaiką su kitomis kultūromis ir joms būdingomis gyvensenomis.

Lietuvybė atsiskleidžia pačiais įvairiausiais atspalviais, kurių dar nepažįstame, o nepažinta – irgi turtas. Svarbi lietuvybės dalis – visi lietuviškai kalbantys žmonės, kurių balsas reikalingas „Pasaulio lietuviui“. Visa tai norisi iškelti švieson, mąstyti save kaip atvirą pasauliui kultūrą, ir tada daug kas taps aiškiau – ir tai, iš kur atėjome, ir tai, kur keliaujame. Lietuviai pasaulyje – tai sykiu Lietuvos valstybės ir respublikos dalis. Gal nebūtinai jos kūnas, gal – tik svajonės, tačiau turinčios neįtikėtiną galią.

Kiekviename įdomiame metraštyje pirmiausia išryškėja žmogus, jo charakteris ir gyvenimo trapumas. Bendruomenė neturėtų būti aukščiau žmogaus plačiąja prasme. Tiksliau, gerai būtų išlaikyti subtilų balansą tarp bendruomenės interesų ir savo gyvenimą jai dovanojančio žmogaus.

Kaip sekėsi „Pasaulio lietuvio“ redagavimo pradžioje išsikeltus tikslus įgyvendinti? Kokie buvo didžiausi iššūkiai, sunkumai?

Viziją susikurti nėra paprasta – reikia laiko ir gerokai pasukti galvą, tačiau dar sunkiau ją įgyvendinti. Tiesa, man sekėsi gerai. Dauguma žurnalo skaitytojų pastebėjo, kad „atėjus naujai redaktorei“ būta „didžiulio šuolio“ ten, kur ir norėjau – turinys atsinaujino, pagyvėjo, žurnalas tapo meniškesnis. Džiaugsmai, euforija dėl gero rezultato ir su jais susiję sunkumai užgriuvo nuo pat pirmos dienos. Normalu, be sunkumų nėra gerų rezultatų. Didžiausias sunkumas (bet gal ir gėris) buvo tai, kad beveik viską (turinį) reikėjo daryti pačiai ir nuotoliniu būdu (nuotolinis būdas, neturėkime iliuzijų, yra gerokai lėtesnis, vargina morališkai ir labai įkalina prie mašinos, t. y. kompiuterio), bet šiais laikais, deja, visi taip dirbame – dirbame „negyvai“, negyvai išvargdami.

Sunkiausia būdavo užpildyti 44 puslapius įdomia, kokybiška medžiaga. Ją reikėdavo surasti, o jei ne – parašyti pačiai. Prisipažinsiu, kad tuo pačiu metu vedžiau ir vieną seminarą universitete, iki išnaktų taisydavau studentų rašinius, o kai reikėdavo ruošti medžiagą dar ir žurnalui, tai ne kartą būdavo, kad iš viso neidavau miego – sėdėdavau pernakt, kol nesulaukdavau gaidžių. Keista, kad jėgų užtekdavo. Mat buvo aiškus tikslas. Viską tikrai sergėjo geri angelai. Suvokiau, kiek mažai lietuviškai rašančių žmonių pasaulio lietuvių gretose. Jei ir rašo, tai dažniausiai sau, leidžia savo knygas arba siunčia „Pasaulio lietuviui“ ataskaitų stiliaus tekstus apie bendruomenės veiklą, kuri beveik visuose kraštuose vienoda – mokyklėlės, Kalėdos, Velykos, Nepriklausomybės minėjimas, vėliavos, vėliavos…

Iš šios medžiagos reikėdavo sukurti patrauklų tekstą, kurį kartu su nuostabia redaktore (keliu jai skrybėlę) Audrone Jonikiene ir kurdavome. Geras kalbos redaktorius – tai auksas! Šalia šito – nuolatiniai elektroniniai laiškai, prašymai, kad žmonės rašytų, raginimai ir maldavimai. Na, geriausiai turbūt sekdavosi imti interviu. Visi noriai kalbėdavo, bet kai užrašydavau, žiūrėk, ir lieka kokia klaida… Visa labai jautru. Žinoma, visad talkindavo nuoseklioji ir didžiulę organizacinę patirtį sukaupusi Virginija Grybaitė, dirbanti PLB atstovybėje prie Seimo, labai atsidavęs pasaulio lietuviams žmogus, be kurios nebūčiau išsprendusi nė vieno klausimo, susijusio su praktiniais reikalais – spaustuvė, buhalterija, komunikacija, sutartys ir šimtai kitų. Šitaip trise ir ruošdavome kiekvieną numerį. Man nežmoniškai stigdavo laiko ir miego. Kai tai tęsiasi ilgai, senka jėgos.

Portretas.
Rašytoja Dalia Staponkutė. Gretos Skaraitienės / „ŽMONĖS Foto“ nuotrauka

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kuriant „Pasaulio lietuvio“ turinį, be abejo, buvo džiugių, pasididžiavimą keliančių dalykų, o gal ir juokingų situacijų. Gal galėtumėte pasidalinti?

Taip, tokių situacijų apstu. Štai kartą įdėjau savo kolegės Daivos Tamošaitytės pokalbį su Lietuvos generaliniu garbės konsulu JAV, gydytoju Jonu Vytautu Prunskiu, tada rėmusiu Donaldo Trumpo liniją. Nors nesu puiki JAV vidaus politikos žinovė ir D. Trumpui nesimpatizuoju, interviu man pasirodė įdomus ir, beje, gana santūrus. Kodėl nepaklausyti skirtingos nuomonės, juolab kad ji ne tiek politinė, kiek asmeninė? Vos tik žurnalas išėjo, gavau pylos nuo vieno seniausių ir labiausiai patyrusių JAV Lietuvių bendruomenės narių, gerbiamo Arvydo Barzduko, pavadinusio interviu su J. V. Prunskiu „propaganda“.

Supratau, kad A. Barzdukas visai nepritaria nei Prunskiui, nei juolab Trumpo politikai ir kad Amerikos visuomenė susiskaidžiusi į priešiškas stovyklas išties kraujuoja. Reikia labai atsargiai žengti, kad neužkliudytumei priešingos stovyklos. Viešai atsiprašiau A. Barzduko, parašėme vienas kitam po kelis laiškus, sužinojau, kad jo tėvas [Stasys Barzdukas – I. S.] buvo žurnalo „Pasaulio lietuvis“ steigėjas ir kad jo asmeninė istorija yra nepaprastai svarbi visiems pasaulio lietuviams. Užrašėme pokalbį. Ko gero, tai buvo didžiausias incidentas ir gera pamoka man. „Pasaulio lietuvis“ gimė JAV, tad prisieina paisyti ir JAV politikos, nors ten ir negyveni ar specialiai, kasdien neseki jos vidaus įvykių.

Kai tik padaugėjo mano akademinių valandų skaičius, teko atsisveikinti su „Pasaulio lietuviu“. Išleidusi į pasaulį paskutinį savo numerį net apsiverkiau.

Gal prisimenate, koks Jūsų redaktoriavimo metu buvo „Pasaulio lietuvio“ tiražas, kiek buvo prenumeratorių, kokie buvo pagrindiniai finansavimo šaltiniai?

Tai, kad nesirūpinau skaičiais ir šaltiniais, ir parodo, jog nuo pat pradžių turėjau kitų rimtų galvosūkių. Tiesą sakant, net jei tiražas būtų buvęs kokie 5 (juokauju), tų galvosūkių ir noro padaryti savo darbą kuo geriau nebūtų sumažėję. Kiekviena numerį ruošdavau tarsi nedidelę knygą. Mano tiražas buvo Unikalus Vienetas. Tiesa, apie tai esu klausinėjusi Virginijos, ir ji man visad maloniai atsakydavo, kaip ir atsakydavo į visus be išimties mano klausimus. Tik ji žino tikslius skaičius. Žurnalo tiražas buvo stebinamai nedidelis ir, jei neklystu, sudarydavo apie 400–500 (per mėn.). Panašiai tiek turbūt ir prenumeratorių, kurių dauguma iš JAV, vyresnės kartos, antrosios bangos išeiviai. Pagrindinis finansavimo šaltinis tuo metu, kai redagavau aš, buvo Lietuvos Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas. Iš dalies rėmė ir JAV įsikūręs Lietuvių fondas. Šiek tiek prisidėdavo ir privatūs asmenys, bet jų visai nedaug.

Kokių turėtumėte patarimų šiandieniniam „Pasaulio lietuviui“ (svetainei, metraščiui)?

Man atrodo, kiekvienas vyresnysis redaktorius myli tą leidinio formą, kurį sukuria pats, nes ši kūryba tikrai reikalauja daug dvasinių ir fizinių jėgų. Man artimiausia popierinė žurnalo versija. Tiesa, ne kartą esu virtualiai verkusi Virginijai ant peties, kad kartu siūlytume sumažinti numerių skaičių nuo 10 per metus iki 4 ar pan. Virginija kantriai išklausydavo. Apie tai svarstė ir PLB valdybos nariai, nes vyr. redaktoriaus ir dizainerio darbo tempas būdavo toks, kad jų darbo indėlis niekaip neatsipirkdavo: nespėji pasidžiaugti vienu numeriu, jau ant kulnų lipa kitas. Tikrai reikėjo mažinti tempą, arba kviesti daugiau galvų ir rankų. Viena išeitis – sumažinti numerių skaičių.

Nežinau, kaip būtų buvę, jei būčiau likusi redaktoriauti ir toliau, bet mane pasikvietė akademinė karjera, kuriai visą savo gyvenimą daviau pirmenybę. Kai tik padaugėjo mano akademinių valandų skaičius, teko atsisveikinti su „Pasaulio lietuviu“. Išleidusi į pasaulį paskutinį savo numerį net apsiverkiau. Išdirbau metus. Vietoj savęs prikalbinau įdomią rašytoją Sandrą Bernotaitę, kuri irgi išdirbo tik metus ir, jei neklystu, išėjo dėl panašių priežasčių, kaip ir aš. Per didelė apkrova, stresas, laiko stygius ir pan. Atėjo Evelina Kislych-Šochienė, kuri, mano akimis žvelgiant, tvarkėsi tikrai gerai, bet PLB valdyba, kuriai, matyt, pabodo per dažna redaktorių kaita, nutarė atsisakyti popierinės žurnalo versijos.

Žinia mane persmelkė. Tikėjausi, kad vis dar liks praretintas variantas, juk žurnalas eina nuo 1963 metų! Tačiau tokia tikrovė. Popierinis variantas tapo per didelė prabanga, prireikė kai ko paprastesnio, lankstesnio, prieinamesnio platesnei auditorijai. Trumpėja žanrai, žinios, net gyvenimo trukmė. Patys tai trumpiname, norėdami būti „efektyvūs“. Pasaulio lietuvių bendruomenėje visad vyrauja tikros draugystės ir gerumo nuotaikos, kurios, žinoma, smelksis į svetainės erdvę, tarp metraščio puslapių.

Svetainė jau ne vienus metus gyvena savo gyvenimą, ji turi savo struktūrą, kuri yra gana įdomi. Yra visko, galima pasirinkti, panaršyti archyvą. Na o metraštis – tai nauja. Linkiu, kad jam vadovautų kūrybingas ir rašantis žmogus, gebėsiantis užpildyti jo puslapius gyva ir įdomia medžiaga iš išeivių gyvenimo, o ne, tarkime, sausomis ataskaitomis iš PLB suvažiavimų. Tai nuoširdus palinkėjimas, kad ir kas tam metraščiui vadovautų…

Kiekviename įdomiame metraštyje pirmiausia išryškėja žmogus, jo charakteris ir gyvenimo trapumas. Bendruomenė neturėtų būti aukščiau žmogaus plačiąja prasme. Tiksliau, gerai būtų išlaikyti subtilų balansą tarp bendruomenės interesų ir savo gyvenimą jai dovanojančio žmogaus. Gerai būtų, kad tai atsispindėtų ir kalbos stiliuje, nes bendruomenėje (dėl objektyvių aplinkybių, žinoma) ir taip pakanka teisinių klišių bei politinės retorikos. Įsivaizduoju metraštį kaip savotišką ryškių ar ne tokių ryškių biografijų, o ne dokumentų rinktinę.

Virtualią parodą „Lietuvių išeivijos žiniasklaidos lūžiai po 1990 m.“ galite apžiūrėti čia.

Parodos idėjos autorė – Pasaulio lietuvių bendruomenės Kultūros komiteto pirmininkė Jūratė Caspersen. Parodą parengė Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento Lituanistikos skyriaus ir Adolfo Damušio demokratijos studijų centro darbuotojos.