2021 12 20

Gintarė Navakauskaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

D. Vanagas: „Greitai atsidursime situacijoje, kai sukurti kokybišką kūrinį bus lengvoji dalis“

Rašytojas Dainius Vanagas. Asmeninio archyvo nuotrauka

Gintarė Navakauskaitė yra VDU Literatūros kūrybos, kritikos ir komunikacijos magistrantūros studentė

DAINIUS VANAGAS – semiotikas, eksperimentinių kritikos ir prozos tekstų kūrėjas, aktyvus Lietuvos kultūrinio gyvenimo dalyvis. Šiais metais D. Vanagas „oficialiai“ tapo rašytoju – išleido debiutinį distopinį romaną „Oderis“, pelniusį skaitytojų simpatijas.

Tačiau šįkart interviu ne apie pirmąjį autoriaus romaną, o apie literatūros kūrybą, kritiką, kultūrinę žiniasklaidą ir šių trijų, glaudžiai tarpusavyje susijusių, sričių ateities perspektyvas.

Esate ne tik rašytojas, bet ir literatūros kritikas, tad tikriausiai ne kartą girdėjote pasisakymų, kad lietuviškoji literatūros kritika nyksta, ją ištikusi krizė. O kaip Jūs vertinate literatūros kritikos padėtį Lietuvoje?

Kai išgirstu kalbant apie kritikos padėtį, pirmiausia pagalvoju ne apie ją rašančius, o apie tuos, kurie galėtų ją skaityti. Ar šiandien skaitytojas, užvertęs paskutinį knygos puslapį, nori toliau apie ją mąstyti? Ar jam įdomu palyginti savo pastabas su kritiko pastabomis? Ar jam įdomu sužinoti, ką praleido, į ką neatkreipė dėmesio arba išgirsti naują interpretaciją? O gal jam jau gana? Perskaitė, buvo visai smagu ir tiek žinių.

Kritikos padėtis nėra vienalytė: kai skaitytojui knyga teberūpi net ir ją perskaičius, tikėtina, kad jis tęs savo ieškojimus ir vienokią ar kitokią analitinę informaciją vis tiek iškapstys. Bet kai skaitytojas pamiršta knygą vos ją užvertęs, kalbėti apie kritikos lauką nebėra prasmės – tebūna jis pats kokybiškiausias ir įvairiausias, bet jei nerūpi, tai nerūpi.

Vis dar galima pastebėti tendenciją, kad vengiama kritikuoti populiariąją literatūrą. Tai daugiau įvairių tinklaraštininkų, bookstagramerių užsiėmimas. Kodėl kritikai vengia vertinti pramoginę / populiariąją literatūrą?

Tiesa sakant, nežinau. Man pačiam atrodo, kad pramoginės / populiariosios literatūros kritika yra gerokai įdomesnė, aktualesnė ir svarbesnė nei vadinamosios elitinės literatūros – jau vien todėl, kad ją skaito daug daugiau žmonių, o juos stimuliuojantį turinį labai įdomu narstyti sociologiniais, psichologiniais, vertybiniais, žanriniais pjūviais. Tai sudaro idealias sąlygas kurti kritinius tekstus, išeinančius toli už literatūros lauko ribų.

Koks, Jūsų manymu, yra kritiko įvaizdis? Kokia jo darbo esmė, reikšmė dabartyje? Koks jo indėlis į šiuolaikinės visuomenės gyvenimą?

Kritiko įvaizdis retai būna patrauklus – dažniausiai tai asmuo, kuris mėgsta įkišti savo trigrašį. Kodėl? Nes jam atrodo, kad reikia. Išsišokėlis. Pasipūtėlis. Tegu eina savo kūrinių kurti, o ne prie kitų kabinėjasi ar pigias pagyras žarsto. O jei rimtai – kritikas yra nuostabi ir labai reikalinga profesija, nes skaitant jo darbus (net ir blogai, prastai, neapgalvotai parašytus), ginčijantis su jo tezėmis, sutinkant, prieštaraujant, papildant yra išsigryninama asmeninė pozicija.

Kartais apie kūrinį negaliu susidaryti visavertės nuomonės tol, kol nepradedu skaityti kitų nuomonių – tik su kuo nors ginčijantis suprantu, ką iš tiesų galvoju apie vieną ar kitą kūrinį. 

Turint galvoje, kad turinio sparčiai daugėja – ir nėra jokių požymių, kad ši tendencija keisis, – komunikacijos, reklamos, viešųjų ryšių vaidmuo ateityje darysis vis svarbesnis.

Kaip vertinate masinės žiniasklaidos vaidmenį literatūros kritikos atžvilgiu? O galbūt kritika yra tik kultūriniams leidiniams svarbus reikalas?

Masinė žiniasklaida kritiką ir švelniąsias jos formas pavertė rinkodaros dalimi. Jei tavo knygos niekas nerecenzavo – galimas daiktas, kad jos tiesiog neparašei. Kalbėjimas apie knygas, jų vertinimas, reitingai, penkioliktukai, dešimtukai, penketukai, premijos – visa tai yra kritikos apraiškos (kartais tiesiog jos imitacija), kurios ir nulemia, kaip atrodo literatūros laukas. O literatūros kritika kultūriniuose leidiniuose yra skirta tik gurmanams ir kalnų dažniausiai nenuverčia.

Jūsų nuomone, kokią vietą kultūrinė žiniasklaida užima Lietuvoje tarp kitų spaudos priemonių? Galbūt kultūriniuose leidiniuose ko nors pasigendate?

Nišinę. Tai specializuoti leidiniai, turintys stabilią auditoriją. Stabilią visomis prasmėmis – negalintys jos nei padidinti geru turiniu, nei sumažinti blogu. Nežinau, ar galima sakyti, kad Lietuvos kultūriniuose leidiniuose ko nors trūksta – man regis, kas ieško, visuomet randa juose šį tą įdomaus ir naudingo. Ir tai puiku. 

Esate rašęs ir publikavęs įvairius eksperimentinius prozos tekstus, o šiais metais pasirodė ir Jūsų debiutinis distopinis romanas „Oderis“, susilaukęs ganėtinai teigiamų vertinimų, užėmęs antrąją vietą „15min“ knygų rinkimuose. Ko rašydamas romaną tikėjotės iš skaitytojo? Kaip stengėtės jį prisivilioti? Kiek Jums yra svarbus santykis su skaitytoju?

Santykis su skaitytoju man svarbus, nors kartais pagalvoju – o kas iš tiesų tai yra? Skaitytojas knygą skaito vienas – aš šalia juk nesėdžiu. Ir į jo galvą įlįsti negaliu. Net jei kada su kokiu skaitytoju tenka pasikalbėti asmeniškai, juk kalbamės tai apie mažmožius, detales, nes apie esmes pasikalbėti dažniausiai neišeina, kažkaip kalba nesiriša. Čia gal ir visas įdomumas: rašydamas „Oderį“ skaitytoją įsivaizdavau vienaip, parašęs kitaip, dabar, praėjus dar šiek tiek laiko, trečiaip. Šis vaizdinys kinta, nes keičiuosi ir aš.

Kokie tekstai suformavo Jus kaip rašytoją? Galbūt yra kūrinių, kurie nukreipė eiti būtent rašymo, kūrybos keliu?

Pirmasis autorius, užvaldęs mano mintis dar mokykloje, buvo Dostojevskis. Skaičiau viską iš eilės – man labai patiko, kaip jo personažai kalbasi, kaip ginčijasi, kaip dega kažin kokiu giluminiu, neužgesinamu įkarščiu. Turbūt skaitant „Idiotą“ mane pirmą kartą aplankė jausmas, kad literatūriniai personažai gali būti įdomesni už realius žmones. 

Kas Jums teikia skaitymo malonumą? Kokie yra Jūsų asmeniniai kriterijai renkantis, ką skaityti? Kokias išskirtumėte ypatybes, lemiančias tai, kad knyga yra tikrai gera ir vertinga?

Nemažai apie tai galvoju, bet esu pastebėjęs paradoksą – kuo daugiau geros knygos kriterijų įsivardinu, tuo labiau nutolstu nuo atsakymo, kas man yra gera knyga. Kol kas geriausias man žinomas būdas ieškoti puikių, stogą raunančių knygų – tai kuo daugiau pradėti jų skaityti. Ir štai tos, kurių nepadedu į šalį ir baigiu iki galo, tampa mano mėgstamiausiomis. Bet, kai bandau sau atsakyti, kokie elementai jas visas vienija, rasti bendrą vardiklį pasidaro labai sunku. 

Kadangi Jūsų debiutinio romano siužetas futuristinis, pabaigoje pakalbėkime apie ateitį. Kokios, Jūsų nuomone, yra lietuvių literatūros, jos kritikos bei kultūrinės spaudos perspektyvos? 

Turint galvoje, kad turinio sparčiai daugėja – ir nėra jokių požymių, kad ši tendencija keisis, – komunikacijos, reklamos, viešųjų ryšių vaidmuo ateityje darysis vis svarbesnis. Jau senokai neužtenka parašyti gerą knygą, analitinį straipsnį ar leisti kokybišką kultūrinį leidinį, jei neįdedama pakankamai pastangų ieškant potencialaus skaitytojo – bet netrukus šis uždavinys taps dar sunkesnis, ir greitai atsidursime situacijoje, kai sukurti kokybišką kūrinį bus lengvoji dalis, o štai didysis menas – gauti dėmesio iš tų, kuriems jis skirtas. Tad sėkmė laukia visų, kurie investuos laiko ir jėgų į auditorijos paieškas, o pats kūrinys tokiu atveju taps antraeiliu dalyku.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien