2021 09 04

Tomas Taškauskas

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min.

D. Žukauskienės poezijos rinkinys „Kišeninis senelis“ – atsvara žodžio infliacijai

Tomas Taškauskas. Asmeninio archyvo nuotrauka

Deimantė Žukauskienė, „Kišeninis senelis“, eilėraščiai, Kaišiadorys, 2021

1923 m. pabaigoje Vokietijoje siaučiant hiperinfliacijai duonos kepalas kainavo 200 milijardų, o vienas kiaušinis – 80 milijardų markių. Pinigų vis daugėjo, o jų vertė artėjo prie nulio. Kažką panašaus šiandien galime pasakyti ir apie kalbos, žodžių hiperinfliaciją.

Knygos viršelis

Vien žiniasklaidoje kasdien pavartojamus žodžius vargu ar kas suskaičiuotų. Ir tokiame kultūros klestėjimo (ar klastos?) kontekste kaip niekad skaudi yra žodžių negalės patirtis. Juk taip dažnai mūsų nesiliaujantis kalbėjimas ne padeda, o trukdo suprasti – save, kitus, pasaulį.

Ką pamirštame žodžiais persisotinusioje, žodžio tikrumu neretai abejojančioje šiandienos kultūroje? Kad žodis turi galią. Tikrą ir baisią galią – sužeisti ir pagydyti, sutrukdyti ir padėti suprasti, pažeminti ir pakylėti. Tęsiant ekonominę analogiją, dalies rašytojų ir poetų kūryba neišvengiamai prisideda prie žodžio hiperinfliacijos (palikim geriausiam kritikui – laikui – nuspręsti, kas patenka ar pateks į šią kategoriją). Taip pat gal ir nebūtų per daug įžūlu manyti, kad kiti žodžio menininkai prisideda prie kalbos defliacijos, t. y. žodžių vertės saugojimo ir didinimo. Norėtųsi tikėti, kad poetė Deimantė Žukauskienė priklauso būtent šiai kategorijai.

Poezija iškalbinga, todėl čia galėčiau dėti tašką. Vis dėlto noriu šį bei tą pridėti, mielas skaitytojau. Raktus į D. Žukauskienės pirmąją knygą ir apskritai į jos poetinį pasaulį rasi eilėraštyje, kuris ne tik pradeda knygą, bet ir davė jai pavadinimą – „Kišeninis senelis“.

Tai neįmantrus, bet įtampos kupinas pasakojimas apie problemiškus santykius su mūsų vyresniųjų karta, kurie mėgsta pasiskųsti šiandiena, mėgsta idealizuoti savo praeitį. Neretai tie skundai, tos godos kartojasi… O eilėraščio lyrinė veikėja kantriai klausosi savojo senolio kalbų, kol galiausiai šis vyksmas, šis mažytis, kompaktiškas kartų konfliktas pasiekia kulminaciją – klausytoja prilygina save mažam kiniškam arbatinukui, kuris jau užvirė.

Koks sodrus šis poetinis pasakojimas – prasidėjęs nuo netikėto radijo ir senolių skundų sulyginimo, persmelktas šnekamosios kalbos, pasikartojimų, pasibaigiantis dar vienu netikėtu palyginimu, kuriam būdingas daiktiškumas, o ne sudaiktėjimas. Čia randame ir vieną ryškiausių knygos teminių leitmotyvų – šeimos, kartų tarpusavio santykiai (įtampos, traumos, pokalbiai).

Per centimetrą nuo kasdienybės – toks galėtų būti poetės kūrybinis moto, kurį atliepia pasakojimais grįsti, šnekamosios, kasdienės kalbos gyvybės nestokojantys eilėraščiai, gyvomis metaforomis tampančios situacijos (kaip tas vaiko apibūdinimas pagal tai, kuo panašus į tėtį, o kuo – į mamą, kuris tampa vaiko padalinimų į tai, kas tėvo, ir tai, kas motinos). Vis dėlto centimetras poezijos yra gana toli, kad kasdieniškos, daugumai iki skausmo pažįstamos situacijos – gyventojų surašymo klausimai, pokalbiai, nepatogūs atsakymai į jaukius klausimus – nuskambėtų netikėtai ir atnaujintų mūsų, skaitančiųjų, santykį su savo žodžiais, o per žodžius – ir su visu savo gyvenimu. Ko dar galėtume tikėtis iš poezijos?

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien