Dailėtyrininkė prof. G. Jankevičiūtė: „Dailės istorija – giliai įtraukiantis begalinis pasakojimas apie žmones“

Nuo vaikystės knygų apsuptyje augusi G. Jankevičiūtė potencialą rašyti nukreipė kita linkme: taip gimė knygos apie ryškiausius mūsų kūrėjus, šūsnis jų parodų katalogų, daugybė straipsnių ir recenzijų tiek Lietuvos, tiek užsienio spaudoje. Be to, mokslininkė profesiniu žvilgsniu pažvelgė ir į savo vaikystės knygas, taip savotiškai atiduodama joms duoklę. Sovietų Lietuvos vaikų knygų iliustracijų tyrimus apvainikavo anglų ir vokiečių kalbomis išleista jos ir tamilų istorikės V. Geethos knyga „Another History of the Children’s Picture Books. From Soviet Lithuania to India“.

„Mūsų humanitarikos pasaulyje toks autorių derinys gana neįprastas“, – sako prof. G. Jankevičiūtė, sutikusi atskleisti dailėtyros žavesį ir leistis į dar vieną kūrybinį nuotykį.

Baigėte dailės istorijos ir teorijos specialybės studijas. Kaip anuomet rinkotės, ką studijuoti? Ar dailėtyra buvo Jūsų svajonė? Ar turėjote alternatyvų?

Pradėjau studijuoti dailės istorijos ir teorijos specialybę tuometiniame LSSR valstybiniame dailės institute 1978 m., studijas baigiau 1983 m. Pasirinkau šią specialybę ne iš meilės dailei, bet dėl pomėgio skaityti. Svajojau apie literatūros ir kalbos studijas, bet mano antros eilės močiutė rašytoja ir vertėja Aldona Liobytė, kuri man vaikystėje ir paauglystėje buvo didelis autoritetas, griežtai užginčijo tokį pasirinkimą, motyvuodama, kad negyvenau kaime, nepažįstu jokios tarmės, vadinasi, neturiu autentiško lietuvių kalbos pojūčio, o sulaukus aštuoniolikos jį ugdyti per vėlu.

Aišku, ja patikėjau ir labai nusivyliau, kad literatūrologės iš manęs nebus. Pamačiusi mano sutrikimą, ji pasiūlė rinktis dailėtyrą, kuri irgi yra ir prie knygos, ir prie rašto. Įtariu, kad dėl to, jog tuo metu tarp dėstytojų buvo kadaise teatre vaidinęs Jonas Umbrasas, su kuriuo ji buvo nuo seno pažįstama. Iki šiol esu jai dėkinga už patarimą, nors kurį laiką, aišku, liūdėjau, kad neturiu duomenų lietuvių kalbos ir literatūros mokslams.

Tarp Jūsų interesų nemažą dalį užima sovietmečio dailė. Kas Jums, kaip mokslininkei, įdomiausia kalbant apie sovietmečiu gyvenusius ir dirbusius kūrėjus, meno santykį su politika?

Sovietmečio dailės tyrimai mane savotiškai persekioja. Aš jų tarsi ir nenoriu. Tačiau iš dalies pati esu šios epochos produktas, manau, kad neblogai ją pažįstu ir suprantu, tad vis panūstu tuo savo žinojimu pasidalinti ir įsiveliu į didesnius ar mažesnius darbus. Tačiau mano dėmesį meno ir politikos klausimams lėmė ne poreikis giliau perprasti sovietinio meno prigimtį, jo kūrimo ir funkcionavimo aplinkybes, bet bendrai galvojimas apie dailę kaip visuomenės veiklos produktą, kuris atspindi pačius įvairiausius dalykus: idėjas, pažiūras, skonį, meno poreikį ir jo vietą kasdienybėje, meno kūrimo ir viešinimo socialines, ekonomines, politines, kultūrines aplinkybes, sistemą, organizacijų ir institucijų istoriją, meno ir nemeno žmonių ryšius ir t. t. Trumpai tariant, visa tai, kuo šiandien užsiima socialinė dailės istorija.

Ne vieną publikaciją esate parengusi apie sovietų Lietuvos vaikų knygų iliustracijas ir jų autorius, svariai prisidėjote prie ruošimosi 2011 metų Bolonijos vaikų knygų mugei, kur Lietuva dalyvavo garbės viešnios teisėmis ir kurioje pristatytos sovietinių knygų vaikams iliustracijos, taip pat esate anglų ir vokiečių kalbomis išleistos knygos „Another History of the Children’s Picture Books. From Soviet Lithuania to India“ bendraautorė. Kuo ši sritis ypatinga, kas joje žavi labiausiai? Kaip kilo tokios knygos idėja?

Vėl turiu grįžti prie vaikystės prisiminimų. Kai buvau maža, nuolat gaudavau dovanų knygas. Didžiausia jų dovanotoja buvo jau minėtoji Aldona Liobytė. Ji dovanodavo ne tik lietuviškų, bet ir lenkiškų, čekiškų, vokiškų knygučių. Mėgau jas vartyti, paskiau ir skaityti. Kai Birutė Žilytė piešė iliustracijas Aldonos Liobytės pasakai „Apie narsią Vilniaus mergaitę ir galvažudį Žaliabarzdį“, lydėjau ją į Pašvaistės gatvę pasižiūrėti, kaip sekasi dailininkei. Taigi daug ką toje sovietinių knygų vaikams iliustracijų istorijoje mačiau iš vidaus.

Prisiminimai, mūsų didžiausios vaikų knygų iliustracijos specialistės kolegės Ingridos Korsakaitės buvimas greta ir susidomėjimas socialine dailės istorija paskatino mane į Lietuvos pasirodymą Bolonijoje pasiūlyti įtraukti šio laikotarpio iliustracijų parodą. Lietuvos kultūros institutas siūlymą priėmė. Mudviejų su Jolita Liškevičiene kuruota ir Roko Kilčiausko nuostabiose Bolonijos Archiginnasio rūmuose instaliuota paroda turėjo nelauktai didelį pasisekimą. Po kurio laiko pritaikėme ją Miuncheno Internationale Jugendbibliothek – svarbiausioje Europos, o gal ir pasaulio vaikų ir jaunimo literatūros bibliotekoje, įsikūrusioje miesto pakraštyje dunksančioje Blutenburgo pilyje.

2015 m. atkeliavo pasiūlymas iš Indijos adaptuoti parodą puikios leidyklos „Tara Books“ būstinėje Čenajuje. Dalyvavau atidarymo renginiuose, ta proga vykusiose diskusijose, gyvenau „Tara Books“ knygų namų svečių kambariuose, daug laiko leidom su leidyklos kūrėjomis ir vadovėmis Geetha Wolf ir V. Geetha. Besišnekučiuodamos atradome, kiek daug bendra tarp jų ir mano vaikystės knygų. Pasirodo, kad milijonai indų vaikų SSRS tarptautinės ekspansijos metais skaitė sovietų išleistas knygutes anglų, hindi, tamilų kalbomis, kurios buvo pardavinėjamos prie kiekvieno kampo ir kainavo grašius. Taip gimė mūsų bendra su parodos iniciatore, istorike ir tamilų aktyviste V. Geetha knyga apie sovietų vaikų knygų iliustracijas Indijoje ir Lietuvoje.

Knygą su Lietuvos kultūros instituto parama išleido „Tara Books“ anglų kalba, paskiau išvertė ir į vokiečių kalbą. Rengiantis pasirodymui Bolonijoje apie tokį tarptautinio masto susidomėjimą, žinoma, net nesvajojome, negalėjome jo net įsivaizduoti, tad iš visų pusių pasirodęs dėmesys gerokai nustebino. Kai pasirodė mūsų su V. Geetha knyga, liko nustebęs ir tarptautinis vaikų knygų tyrinėtojų pasaulis, kuris šiaip jau gana lankstus. Bet mažutės Lietuvos ir gigantiškos Indijos derinys buvo netikėtas ir knygos specialistams. Knyga sulaukė gana daug recenzijų. Tai tas atvejis, kai tyrimų objektas pradeda valdyti tyrėją: į knygos iliustracijos, juolab vaikų knygos iliustracijos tyrimus leistis neketinau, planavau apsiriboti vien Bolonijos paroda. Tačiau ji išvirto į visą seriją visokiausių veiklų – tekstų, kitų parodų, pranešimų, diskusijų, pristatymų, interviu. Na, bet dabar jaučiuosi atidavusi duoklę vaikų knygai, kuri praskaidrino ne vieną mano vaikystės dieną. Tikiuosi, kad prie šios tematikos nebeteks grįžti.

Parašyti monografiją be emocinio ryšio su aprašomu herojumi ir jo ar jos epocha bei aplinka, mano manymu, neįmanoma. Kiekvienam istorikui ar istorikei tenka susitapatinti su kitų laiku ir kitų gyvenimais, kad praeities rekonstrukcija taptų bent kiek tikresnė, pažadintų amžininkų vaizduotę.

Kokių dar turite kūrybinių planų ar sumanymų, susijusių su sovietmečio dailės tyrinėjimais?

Šiuo metu gilinuosi į Lietuvos dailę ir dailės gyvenimą Antrojo pasaulinio karo metais. Į šį laikotarpį patenka pirmoji sovietmečio banga 1940–1941 m. Istorinėje Prezidentūroje Kaune esu surengusi šia tema parodą „Po raudonąja žvaigžde“, bet tai buvo jau prieš dešimt metų, tad knygoje apie Antrąjį pasaulinį karą teks kai kuriuos dalykus peržiūrėti, pateikti naujai.

Dar viena svajonė – dailininko Petro Rimšos kūrybos tyrimai. Rimšos atveju sovietmetis įsiterpia kaip žlugdanti, talentą slopinanti ir kūrėją prievartaujanti jėga. Kita vertus, Petras Rimša būtent sovietmečiu pasiekė savo žinomumo viršūnę, buvo išleista knyga apie jo gyvenimą ir kūrybą, o dailininkui mirus įrengta ekspozicija nuolatinėje Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus parodoje. Po to jis kuriam laikui išnyko iš mūsų akiračio, bet, kiek žinau, dabar minėtas muziejus vėl paviešins nemažą dalį Petro Rimšos palikimo.

Jūsų dėmesio yra sulaukę tokie kūrėjai kaip Petras Repšys, Mikalojus Vorobjovas, Viktoras Petravičius, Telesforas Kulakauskas, Teodoras Kazimieras Valaitis, Vaclovas Kosciuška, Rimantas Sakalauskas, Ksenija Jaroševaitė, Leonas Strioga, Vladas Urbanavičius ir daugelis kitų. Kokie kriterijai lemia dėmesį vienam ar kitam kūrėjui?

Kiekvienas atvejis individualus. Ksenija Jaroševaitė, Rimantas Sakalauskas, Vladas Urbanavičius – mano bičiuliai, rašiau apie juos kaip apie savo kartos menininkus, nors amžiumi jie už mane kiek vyresni. Tą patį galiu pasakyti ir apie Petrą Repšį, Leoną Striogą. Tai mano draugai, su kurių menu užaugau, gyvenau visą gyvenimą. Teodoras Kazimieras Valaitis buvo vienas labiausiai mitologizuotų sovietmečio modernistų, norėjau įminti jo paslaptį, manau, kad pavyko. Telesforui Kulakauskui stengiausi atiduoti duoklę kaip vienam pirmųjų mūsų modernaus nacionalinio knygos meno autoritetų ir gigantų.

Labai džiaugiuosi, kad dirbti su manimi sutiko vienas talentingiausių šiuolaikinių knygos dizainerių Gedas Čiuželis. Kūrėme šią knygą kartu, derindami tekstą ir vaizdus. Esu nepaprastai patenkinta rezultatu. Sulaukėme daug komplimentų iš užsienio kolegų, pradedant nuo kaimynų estų ir lenkų, baigiant Italijos ir JAV kuratoriais, leidėjais, grafinio dizaino specialistais. Mikalojus Vorobjovas – mano pirmtakas ir kolega, dailės istorikas, pamirštas intelektualas, kurio paliktus pėdsakus dar turime suvokti ir įvertinti. Labai stengiausi atkreipti į tai savo amžininkų dėmesį, bet pavyko anaiptol ne tiek, kiek norėčiau ir kiek to nusipelno ši asmenybė.

„Mūsų dabartis savo siauru pragmatizmu, ekonominės gerovės suabsoliutinimu, praeities atmetimu kažkuo panaši ir leidžia savo kailiu pajusti, kas galėjo lemti Vorobjovo savinieką, atvedusią iki savinaikos. Taigi pajutau emocinį ryšį su savo herojumi.“ Tai Jūsų citata iš interviu apie Mikalojų Vorobjovą. Ar dažnai, tyrinėjant vieno ar kito dailininko kūrybą ir gyvenimą, tenka pajusti emocinį ryšį?

Parašyti monografiją be emocinio ryšio su aprašomu herojumi ir jo ar jos epocha bei aplinka, mano manymu, neįmanoma. Kiekvienam istorikui ar istorikei tenka susitapatinti su kitų laiku ir kitų gyvenimais, kad praeities rekonstrukcija taptų bent kiek tikresnė, pažadintų amžininkų vaizduotę. Mažai kas susimąsto, kad istorikai persikūnija į praeitį ar kitus asmenis lygiai taip pat kaip romanų autoriai, kino ar teatro režisieriai. Be įsigyvenimo į kitą sunku suvokti menininko kūrybos genezę, apčiuopti jos logiką. Tas humanitarų sėdėjimas valandų valandas prie darbo stalo tik atrodo ramus. Iš tiesų jis kupinas įtampos ir emocijų.

Jūsų veikla apima nuolat vykdomus mokslinius tyrimus, jų sklaidą Lietuvos ir užsienio spaudoje, nacionalines ir tarptautines mokslines konferencijas, parodų kuravimą, stažuotes, dėstymą Vilniaus dailės akademijoje, vadovavimą daktaro disertacijoms. Turbūt kiekvienas veiklos baras savaip žavus ir su savais iššūkiais, bet kas Jums pačiai artimiausia, teikia didžiausią džiaugsmą?

Smagiausia yra naujo tyrimo pradžia, kai maždaug įsivaizduoji, ko ieškai ir tikiesi, bet taip pat žinai, kad dar laukia galybė įvairiausių netikėtumų, teks daug ką pergalvoti ir keisti, ieškoti naujų kelių ir sprendimų. Tai nuotykio nuojauta ir laukimas. Mėgstu šį jausmą. Taip bent man prasideda kiekvienas naujas straipsnis, paroda, knyga.

Jūsų bibliografija liudija Jus esant kaip reta produktyvią. Iš kur semiatės idėjų, jėgų, kantrybės, įkvėpimo savo darbams? Kur slypi dailėtyros žavesys?

Dailė pati savaime yra nepaprastai įdomi žmogaus veikla. Savo gyvenimą turi dailės kūriniai, galima nerti ir į jį. Tačiau dailėtyra mato ne tik dailę, bet ir už kūrinio ar šalia jo stovinčius žmones: kūrinių autorius, jų artimuosius, užsakovus, pirkėjus, kolekcininkus, cenzorius, muziejininkus, politikus. Jau vien tai – garantija įdomiausioms istorijoms. Dailės istorija – giliai įtraukiantis begalinis pasakojimas apie žmones, jų aistras, viltis, vizijas, ambicijas, talentą, nusivylimą, pavydą, konkurenciją. Tai miestų ir valstybių, epochų ir kartų istorija. Kas gali būti įdomesnio?

Daugybę metų gyvenate tarp savo gimtojo miesto Vilniaus ir Romos, kurioje dirba Jūsų vyras. Ar šis miestas jau tapęs antraisiais namais? Kaip apibūdintumėte savo santykį su Roma?

Mano namai buvo ir lieka Vilniuje, bet ir be Romos savo gyvenimo nebeįsivaizduoju. Tai ne tik nuostabaus grožio miestas, tai didele dalimi mano miestas, nors Roma matė tiek milijonų žmonių, kad paskiro individo likimas jos fone nieko nereiškia. Vėlgi Vilniuje tokio miesto ir laiko didybės jausmo nesu išgyvenusi. Su Roma mane sieja ir draugystės, ir vietų, dabar jau, deja, ir žmonių atsiminimai. Kai kurių mano bičiulių nebėra, bet ryšys su vieta, kurioje buvome kartu, dėl to dar labiau sustiprėja.

Roma man davė labai daug, stengiuosi šiomis dovanomis dalintis. Ką tik su Julija Reklaite baigėme knygą „9 pasivaikščiojimai po Romą“, kurioje apie savo miestą pasakoja mūsų bičiuliai ir kolegos romiečiai, susiję su Roma ne tik gimimo ir gyvenimo vieta, bet ir profesija – dailės istorikė, muziejų kuratoriai, žurnalistai, architektas. Knyga bus iliustruota ne tik fotografijomis, bet ir Romoje gyvenančios dailininkės Medilės Šiaulytytės piešiniais. Išleisti ją apsiėmė puiki leidykla „Aukso žuvys“.