2021 03 24

Jurgita Jačėnaitė

Kostas Kajėnas

bernardinai.lt

Skaitymo ir žiūrėjimo laikas

14 min.
Dailininkas Andrius Zakarauskas. Kosto Kajėno / Bernardinai.lt videomedžiagos kadras

2021 03 24

Jurgita Jačėnaitė

Kostas Kajėnas

bernardinai.lt

Skaitymo ir žiūrėjimo laikas

14 min.

Dailininkas A. Zakarauskas: „Noriu, kad mano paveikslas stipriai laikytų žiūrovą ir drebintų jo pojūčius“

Dailininkui ANDRIUI ZAKARAUSKUI (g. 1982 m.) nuo pat mažens tapyboje radosi prasmė ir didžiausias įdomumas, pasimėgavimo virpulys tepant dažais ant paviršiaus, tyrinėjant vaizdą ir pasaulio grožį per daiktų atspindį.

„Aš visąlaik sau užduodu klausimą, kas yra ta tapyba, dažnai tai bandau įvardyti ir savo studentams – kaip ją suvokiu, kad jie to paties klaustų savęs. Gal tai ir nuvalkiota, labai paprasta idėja, tačiau tapyba yra matymo ir mąstymo būdas. Be abejo, taip ir yra. Bet man tapyba labiausiai yra tas unikalus, jautrus, nuoširdus prisilietimas prie paviršiaus dažu iš stebuklo, ką žmogus gali sukurti“, – pasikvietęs į svečius savo studijoje Vilniaus centre sako A. Zakarauskas.

Ryškaus braižo, sėkmingas, matomas, kviečiamas parodoms menininkas, kurio darbų yra įsigijusios ir meno institucijos, ir privatūs asmenys, tikina, kad jau pats potėpis, prisilietimas prie paviršiaus jam tampa siužetu ir skleidžiama žinia būtent apie prisilietimą, potėpio uždėjimą.

„Buvau sugalvojęs: aš pats sau unikalus potėpis“, – teigia jis ir prisipažįsta su tuo potėpiu gyvenantis 24/7. Būna, grįžta po darbų iš studijos namo, ir žmona sako: vis dar galvoji? Tai gal jau grįžk? Gerai gerai, atsako, tačiau mintys apie kūrinį nesiliauja suktis: geriau, blogiau, geriau, blogiau…

„Kartais būna sudėtinga atsiriboti. Net tada, kai, atrodo, nebelieka jėgų kurti, vis tiek galvoji apie paveikslą“, – sako dailininkas A. Zakarauskas.

Įdomios jūsų būsenos, iš kurių randasi tapyba. Žinoma, turiu omenyje ir tas, kurias sukėlė karantinas – nerimą, nepatogumą, suspaustumą, baimę. Man atrodo, kūryba ir randasi pirmiausia iš tokių būsenų. O kaip yra jums?

Nerimas pats savaime man labai įdomus. Nerimas, baimė, jų sinonimai ar papildantys jausmai yra aiškios emocijos, įdomūs potyriai. Man atrodo, jie veda į kūrybiškumą, pateikia įvairių siužetų ir prasmių. Bet kurti ir galvoti apie nerimą, baimes man nelabai įdomu – šiandien mane domina didelė jausmų paletė ir būsenos, kai jausmai vienas kitą papildo, keičia. Noriu, kad žmogus žiūrėdamas į mano sukurtą vaizdą ar pasakojimą per tam tikrus ženklus jaustų visą jausmų paletę: ir stiprią ironiją, ir nerimą, ir galbūt jam kiltų pasipiktinimas kokiais nors „kleckais“. Noriu, kad kūrinys skleistų daug informacijos ir žiūrovas nenorėtų atsitraukti nuo sukurto vaizdo.

Šis karantinas siūlo visokių situacijų, įdomiausias gal buvo pavasaris, kai man tuos informacijos ženklus buvo įdomu tyrinėti žiūrint į kitus žmones. Buvo įdomu stebėti, apie ką su artimaisiais šnekame, kaip kiti jaučiasi, kaip išėję pasivaikščioti visi apeina ratu kiekvieną, tą stengimąsi atsiriboti vienam nuo kito, saugotis, lyg kažkokį susipriešinimą. Stengiausi kurti vaizdus apie tą baimę, kažkokią įmanomą pasaulio pabaigą ar apokaliptinį laiką, pavyzdžiui, pieštuku popieriuje piešiau vilką, prispaudusį žmogų ir pasakojantį savo istoriją, kaip ir kodėl jis buvo vaizduojamas mene, kokiais neramiais laikais, kokią informaciją teikia pervaizduotas. Ir tuo pieštuku dėliodamas linijas mėginau kurti nervą – drebantį, niuansuotą, pulsuojantį.

Iš tikrųjų įdomus šis laikas. Jis labai keistas. Ir naudingas. Gan intensyviai kūriau užsidaręs savo studijoje: būdavo, ateinu, būnu sau vienas, pats su savimi, su muzika, su savo vaizdais. Daug susikaupimo. Kartu man buvo įdomu matyti pasikeitusį miestą, sakyčiau, visa ta situacija net pastiprino pamąstymus, pastebėjimus. Bet aš žinau, kad taip nebus visada, kad viskas po truputį pasikeis, grįš arba vėl bus kitaip. Stengiuosi suvokti šį laiką tokį, koks jis yra. Neliūdžiu. Kita vertus, liūdžiu dėl kitų dalykų: pasiilgau kitų žmonių, gyvos muzikos, teatro. Labiausiai pasiilgau gyvo meninio potyrio.

Koks yra jūsų santykis su jūsų paties potėpiu, tuo autentišku judesiu, su savęs paieškomis tapyboje? Ar dažnai sau keliate klausimą – kas yra tapyba?

Aš visąlaik sau užduodu klausimą, kas yra ta tapyba, dažnai tai bandau įvardyti ir savo studentams – kaip ją suvokiu, kad jie to paties klaustų savęs. Gal tai ir nuvalkiota, labai paprasta idėja, tačiau tapyba yra matymo ir mąstymo būdas. Be abejo, taip ir yra. Bet man tapyba labiausiai yra tas unikalus, jautrus, nuoširdus prisilietimas prie paviršiaus dažu iš stebuklo, ką žmogus gali sukurti. Tepimas, prisilietimas man jau tampa siužetu ir mano skleidžiama žinia būtent apie prisilietimą, potėpio uždėjimą. Tada galvoju, kokia formą galėtų tą potėpį išreikšti. Buvau sugalvojęs: aš pats sau unikalus potėpis. Stengdavausi, kad tai įgautų panašią į mane formą, kad atsirastų atstumas tarp paveikslo ir manęs kaip asmenybės.

Ieškau įvairiausių įrankių, kaip užtepti – mentelių, teptukų, darau tai pirštais. Ir visa tai vėlgi virsta siužetu apie prisilietimą ir potėpio judesį erdvėje. Iš to kyla visokiausių idėjų – ir įgyvendinamų, ir nelabai, ir svaičiojimų.

Tapyba man apskritai yra išeities taškas, nuo kurio viskas prasideda. Va einu gatve pasivaikščiodamas ir stebiu spalvinius santykius medyje, kaip eina forma, kaip atrodo šviesa, kaip ji pasikeičia, kai užsimeta koks vakaro rausvumas. Natūraliai pastebiu tokius dalykus, ir man įdomu į tai gilintis. Tai duoda pasaulio matymą. Ką aš kartoju studentams? Jeigu ir netapysite, jūs pradėsite kitaip matyti. Nebūtinai baigus tapybą reikia tapyti paveikslus. Akademija nėra profesinė mokykla, ji suteikia mąstymą ir pasaulio matymą.

Netgi per savo sukurtus vaizdus, paveikslus, piešinius matau, kaip keičiuosi pats, mano nuomonė, kaip šalia vieno personažo atsiranda daugiau žmonių. Ne tik vyrai, bet ir moterys. Atsiranda daugiau biografiškumo.

Andrius Zakarauskas, „ZuEndeStroke“ (2020 m., aliejus, drobė, 100 x 100 cm). Vidmanto Ilčiuko nuotrauka
Andrius Zakarauskas, „Xyustroke“ (2020 m., aliejus, drobė, 160 x 150 cm). Vidmanto Ilčiuko nuotrauka
Andrius Zakarauskas, „Bodystroke“ (2019 m., aliejus, drobė, 170 x 170 cm). Vidmanto Ilčiuko nuotrauka
Andrius Zakarauskas, „Tape the motion“ (2020 m., aliejus, drobė, 200 x 180 cm). Vidmanto Ilčiuko nuotrauka

O santykis su spalvomis? Turite mėgstamą? Kaip įvyksta tas spalvų pokalbis: ar iš pradžių randasi viena, o paskui įsijungia visos kitos, ar visas choras iškart?

Mano koloritas nuolat keičiasi priklausomai nuo idėjos ir aplinkos įtakos. Keliolika metų sau bandžiau įvardyti, kad mano paletė yra sidabrinė. Tas sidabras atsiradęs iš įjungto arba išjungto televizoriaus ekrano. Praslenkantys kadrai, tas melsvumas, sidabriškumas – paprastai šnekant, tai yra pilka. Tų pilkų yra labai daug, bet tam, kad ją labiau susimbolinčiau, įvardijau tai kaip sidabrą, kuris tą pilkumą truputį pakelia nuo asfalto lygio.

Su laiku paletė natūraliai keitėsi. Šiandien man įdomi ne tik mėgstama sidabrinė, bet ir visa paletė, visi kontrastai. Ypač reklaminis itin spalvingas koloritas. Lyg savo paveikslus norėčiau pritempti prie agresyvaus reklaminio pobūdžio. Noriu, kad žmogus nenueitų nuo kūrinio, kad mano paveikslas stipriai laikytų žiūrovą ir drebintų jo pojūčius. Todėl naudoju rožinę, salotinę, gilią violetinę, ir ta visa paletė, tas kontrastingas, judantis, persipinantis koloritas, man atrodo, praskleidžia sąmonę, suteikia daugiau emocijų, jausmų, informacijos. Vėlgi aš jį dar pradedu judinti savo besisukančiomis įvairiausiomis detalėmis, nuorodomis į žmogaus figūrą.

Ir koloritas, ir medžiaga suteikia daug informacijos. Pavyzdžiui, kai kūriau savo pirmąjį Teofiliaus Matulionio portretą, jo didžiulis suodinas būvis man pats savaime pateikė pasiūlymą. Tepiau jį taip, kad dominuojanti spalva būtų suodžių juoda, vaizdavau Teofilių suodiną, murziną, nešvarioj šviesoj ir tamsoj. Arba Jurgis Matulaitis – domėdamasis jo gyvenimu supratau, kad visiems buvo kaip žaizda: ir vieniems netiko, ir kitiems – žodžiu, buvo problemiškas. Todėl drobėje ištryniau kai kurias kūno dalis vaizduodamas jį lyg žaizdą – rausvo, pereinančio į violetą, kolorito, lyg duodamas nuorodą į vyskupo rūbą.

Tapydamas Motinos Teresės paveikslą rėmiausi jos, kaip šventosios iš tamsos, apibūdinimu. Ji taip buvo pavadinta dėl to, kad nuolatos jautė prieštaravimų dėl tikėjimo, dėl savo pareigos. Todėl ją vaizdavau tamsiame fone, bet keisdamas medžiagas: fone tepiau akrilą, kuris man atrodo toks plastikinis, negyvas, šiuolaikinis, o ji pati – nutepta aliejiniais dažais, niuansuota, gyva, išnyranti iš tamsios plastikinės erdvės.

Pats dažas ir medžiaga teikia daug informacijos. Ir aš prašau žiūrovo į tai įsižiūrėti. Aš iš žiūrovo apskritai labai daug prašau. Bet kaip kitaip?

Andrius Zakarauskas, „Palaimintasis Teofilius Matulionis“ (2018 m., aliejus, drobė, 55 x 80 cm). Vidmanto Ilčiuko nuotrauka
Andrius Zakarauskas, „Palaimintasis Jurgis Matulaitis“ (2019 m., aliejus, drobė, 75 x 55 cm). Vidmanto Ilčiuko nuotrauka
Andrius Zakarauskas „Šv. Motina Teresė“ (2017 m., aliejus, akrilas, drobė). Vidmanto Ilčiuko nuotrauka

Esate sėkmingas menininkas – matomas, kviečiamas, kalbinamas, jūsų darbų yra įsigiję muziejai, privatūs asmenys, kuriate ir Bažnyčiai. Kaip jus veikia matomumas viešojoje erdvėje, kokį tai turi sąryšį su jūsų minėtu noru kuo ilgesniam laikui sustabdyti, įtraukti žiūrovą į savo paveikslą? 

Kartais, kai man taip pasako, lyg ir nepatogu pasidaro. Norisi sakyti: ne, čia ne taip, dar viskas priešaky, toli dar iki tos sėkmės ir pripažinimo. Ir tai turbūt kyla iš menininko nepasitikėjimo. Žinoma, labai džiaugiuosi, kad mano kūriniai yra saugomi ir juos galima pamatyti MO muziejuje, Nacionalinėje dailės galerijoje, kad jų yra įsigiję ir privatūs asmenys, ir „Lewben“ fondas. Tai didžiulė galimybė, postūmis, spyris man kurti. Labai džiaugiuosi, kai kas nors ryžtasi įsigyti mano darbą ir jį turėti, nes nemanau, kad mano kūriniai yra skirti visiems, kad su jais lengva būti. Tokia galimybė mano menininko nepasitikėjimui duoda daugiau pasitikėjimo savo sprendimais.

Ar man svarbi žiūrovo nuomonė? Ji man įdomi – ne diktavimu, ką turėčiau daryti, bet paties paveikslo priėmimu, matymu ar diskusija. Aš nekuriu tik sau. Noriu, kad kūrinys turėtų savo žiūrovą ir kad jį tas kūrinys jaudintų. Tada tame rate tarp kūrinio, manęs, žiūrovo, žiūrovų atsiranda gyvybė, taip paveikslas neužsibaigia, tęsiasi, keičiasi, gyvuoja. Netgi, pavyzdžiui, iš studijos perneštas į kitą erdvę jis vėl tampa kitoks – dėl paprasčiausių dalykų: apšvietimo, erdvės elementų, dėl to, kad būna priremtas prie sienos ar kabo erdvėje.

Kūryba man reikalinga gyvybiškai, būtų tragedija, jeigu to negalėčiau daryti. Ir vis tiek ją skiriu ne tik sau, bet ir žiūrovui, aišku, pirmiausia žmonai, mamai, artimiesiems, draugams. Kūrinys man turi būti gražus pagal mano grožio kriterijus, o tada įdomu, kiek ta estetika šneka žiūrovui. Bet tai nėra vien tik šiaip grožis – jis skleidžia ir siužetą, pasakojimą, informaciją. Aišku, liūdžiu, jeigu žiūrovas to neperskaito. Viską perskaityti, žinoma, yra sudėtinga, nes mano paveikslai komplikuoti, juose visko daug.

Man regis, mano kūryboje labiau už „gražu“ yra svarbesnis žodis „įdomu“. Tik tada su žiūrovu galima šnekėtis – apie laiką, žinią, informaciją, ką sudėjau, ką stengiuosi perduoti per savo vizualų grožį. Aš siūlau žiūrovui savo sukurtą grožį. Įdomų grožį.

Artimiausiu metu – videoreportažas apie Andriaus Zakarausko religinės tematikos tapybą.

Kviečiame remti Bernardinai.lt

Jei mus skaitote, žiūrite ar klausotės, galite prisidėti ir prie mūsų gyvavimo, taip tapdami misijos įgyvendinimo partneriais.

Taip, paremsiu